- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-11
- Bylos Nr.
- I-3002-815/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01126-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui – R. A., atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovei – Vilniaus pataisos namų Personalo skyriaus juriskonsultei Miglei Einorytei, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui – šios tarnybos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – R. A. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), žalos atlyginimą – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas turi negalią (amputuota kairė koja), yra iš dalies darbingas. 2008 m. rugpjūčio 11 d. buvo sulaikytas ir patalpintas į Alytaus AVPK areštinę, tačiau ten patyrė nepatogumus ir nemalonumus, susijusius su savo negalia. Areštinės kamerų tualetai visiškai nepritaikyti žmonėms, turintiems fizinę negalią, gamtinius reikalus galima atlikti tik atsitūpus, o turint vieną koją to padaryti neįmanoma, tualete nėra net turėklo, kurio laikantis galima būtų atsisėsti ir atsistoti, tą įmanoma padaryti tik su kitų asmenų pagalba, o tai labai nemalonu. Dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Alytaus AVPK vadovybę, tačiau nieko, išskyrus patyčias, neišgirdo; jam buvo atsakoma, kad tai ne viešbutis, kad patogumų ieškotų pas mamą ir pan.
2.2. Nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. pareiškėjas daug kartų buvo etapuojamas maršrutu Alytus–Vilnius didelėse ir aukštose specialiose mašinose, ne mini-autobusuose, ir nė karto neišvengė pašaipų, net patyčių iš konvojavimo tarnybos pareigūnų. Minėtose aukštose mašinose pirmoji laiptelių pakopa buvo maždaug 1 m aukštyje, patys laipteliai – labai siauri ir pareiškėjui įlipti į tokią transporto priemonę be kitų pagalbos praktiškai neįmanoma. Kai kada pareigūnai leisdavo kitiems suimtiesiems padėti įlipti, tačiau tai būdavo labai retai; dažniausiai, girdėdamas ne maloniausius pareigūnų raginimus, tą turėjo atlikti pats, pareigūnai net nesiteikdavo paduoti asmeninių daiktų, likusių ant žemės (pats jų nepajėgdavo pasiimti). Tokia kančia truko 1 m. ir 3 mėn.
2.3. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atsakydama į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 8 d. skundą dėl gyvenimo sąlygų Alytaus AVPK areštinėje, 2010 m. sausio 13 d. rašte Nr. S-105 nurodė, jog pareiškėjo pateikti faktai pasitvirtino.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo 2010 m. balandžio mėn. skundą dėl laikymo sąlygų judėjimo negalią turintiems kalinamiesiems ir nuteistiesiems Alytaus VPK ir Vilniaus PN, 2010 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau –ir pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažino pareiškėjo nurodytą problemą pagrįsta. Tyrimo metu Seimo kontrolierius kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris informavo, jog laisvės atėmimo vietų įstaigos nėra visiškai pritaikytos neįgaliųjų slaugai ir nuolatinei priežiūrai. Pažymėtina, kad yra patvirtinta Laisvės atėmimų vietų modernizavimo strategija iki 2017 m., nuo Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo praėjo 2 metai, tačiau minėta strategija neturi nieko bendra su realia situacija, jokių strategijos įgyvendinimo planų nesimato.
Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas), atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 5 d. skundą dėl neįgaliems nuteistiesiems nepritaikytos aplinkos Vilniaus PN, 2011 m. spalio 25 d. rašte Nr. (1.13.)-SD-756 nurodė, jog nustatyta, kad fizinė aplinka neįgaliems nuteistiesiems Vilniaus PN pritaikyta iš dalies, t. y. įrengtas liftas ir pritaikytas vonios ir tualeto kambarys; visa kita pastato dalis nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams: grindys ir laiptai slidūs, karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę, nuteistiesiems skirtų užsiėmimų kambariai įrengti 5 aukšte.
Taigi, Lietuvos valstybė prisiima tarptautinius įsipareigojimus (Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), o tik po to galvojama, kaip juos įgyvendinti. Lietuvoje nėra nei sąlygų, nei techninės bazės nuteistųjų gydymui (t. y. reabilitacijai).
2.4. Pasak pareiškėjo, jo patirti nepatogumai Alytaus AVPK, Vilniaus PN ir etapavimų metu paliko pėdsaką jo psichikoje. Patirti įžeidinėjimai, patyčios, nepatogumai ir pan. turėjo neigiamos įtakos tiek psichine, tiek fizine prasme: pareiškėjas tapo irzlus, jaučia nuolatinę įtampą, dvasinį diskomfortą. Psichinei įtampai pasiekus kritinę ribą, šeimos gydytojo (Vilniaus PN nėra psichiatro etato, jo funkcijas atlieka šeimos gydytojas) išrašyti raminamieji vaistai veikia taip, kad keletą dienų „nesupranti nei žodžių prasmės, nei veiksmų esmės“, todėl tokių paslaugų tenka atsisakyti. Pareiškėjas teiravosi vyr. slaugytojos dėl galimybės gauti protezą, tačiau gavo atsakymą, jog tokios galimybės nėra: jeigu pareiškėjui būtų nupirktas protezas, kiti nuteistieji negautų pašalpų. Be to, pareiškėjas lanko įvairius užsiėmimus, o, kaip akcentuota Departamento rašte, užsiėmimų patalpos įrengtos kito korpuso 5 aukšte.
II
Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovei – Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28–29) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundo netenkinti, kadangi pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti, pateikia tokius argumentus.
1. Vilniaus PN, kaip ir kitų laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų įrengimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurios 7 straipsnyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka. Po šios normos įsigaliojimo Vilniaus PN patalpos nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, jos įrengtos vadovaujantis tvarka, galiojusia tuo metu, kai jos buvo įrengiamos, ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų Vilniaus PN įrengimas nepažeidžia.
2. Vilniaus PN sudarytos sąlygos tinkamai ir saugiai laikyti asmenis su negalia, taigi, pareiškėjo skundo teiginiai neatitinka tikrovės. Asmenys su negalia, taip pat ir pareiškėjas, Vilniaus PN laikomi pirmojo būrio patalpose, kurios pagal galimybes ir poreikį pritaikytos neįgalių asmenų laikymui – šiose patalpose įrengtas liftas, kuriuo gali naudotis asmenys, kuriems sunku naudotis laiptais, įrengtas specialiai asmenims su negalia pagal jų poreikius pritaikytas tualetas ir dušo patalpa; šios patalpos yra visai šalia medicininio korpuso, kur dirba Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, yra visą parą budintis slaugytojas.
3. Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią kaip įrodymą pateikė ir kuria skundą grindžia pareiškėjas, aiškiai suformuota Seimo kontrolieriaus pozicija, kad pareiškėjo iškeltos problemos (Vilniaus PN patalpų ne visiško pritaikymo neįgaliesiems) sprendimas nėra Vilniaus PN pareigūnų kompetencijoje. Kalinamųjų ir nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimas priklauso ne nuo įstaigos administracijos sprendimo, o nuo Lietuvos valstybės finansinių galimybių ir socialinių klausimų sprendimo prioritetų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šioje byloje pareiškėjas pasirinko netinkamus atsakovės – Lietuvos valstybės atstovus, kuriuos mano esant atsakingus dėl jam tariamai kilusios neturtinės žalos.
Vis dėl to, Vilniaus PN pagal savo galimybes kiek įmanoma pagerino nuteistųjų su judėjimo negalia laikymo sąlygas ir toliau stengiasi tai daryti teisės aktuose nustatyta tvarka bei priklausomai nuo valstybės skiriamo finansavimo.
4. Konvojavimą organizuoja, vykdo ir techninėmis priemonėmis bei automobiliais rūpinasi ne Vilniaus PN, todėl Vilniaus PN neturi ir negali pateikti duomenų apie tai, kokius automobilius 2008–2009 metais naudojo konvojaus tarnyba.
5. Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Pripažįstant tokį reikalavimą pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta valstybės institucijų ar pareigūnų veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens (institucijos ar pareigūnų) kaltė. Iš nurodytų argumentų ir pateiktos dokumentinės medžiagos matyti, kad Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos jam nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
III
Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovei – Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 84–87) nurodo, kad skundas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.
1. Pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. spalio 20 d., nuo 2009 m.spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d.
Motyvuojamoji dalis
2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kad žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtini trys elementai: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; nesant vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
3. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatyta, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktuose priskirtų funkcijų arba nors vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Skunde nurodoma, kad Alytaus AVPK areštinės patalpos visiškai nepritaikytos neįgaliųjų asmenų poreikiams tenkinti. Vertinant šiuo aspektu valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtus veiksmus, nustatytina, kokius konkrečiai teisės aktus Alytaus AVPK pažeidė.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakyme Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 7 punkte buvo įtvirtinta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas policijos areštines, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka. Iki minėto įsakymo įsigaliojimo galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 215 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir HN 37:2002), kurios nenumatė jokių imperatyvų, kaip turi būti įrengtos patalpos žmonėms su negalia.
Alytaus AVPK areštinė atitiko HN 37:2002 reikalavimus dėl policijos areštinių įrengimo bei eksploatavimo. HN 37:2009 nustatė naujus reikalavimus tik naujai įrengiamoms bei rekonstruojamoms ar kapitaliai remontuojamoms esamoms policijos areštinėms, o kadangi Alytaus AVPK areštinė nebuvo rekonstruojama ar kapitaliai remontuojama, todėl ginčo teisiniam santykiui netaikytina. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad Alytaus AVPK veikė pažeisdamas teisės aktus ir dėl to atliko neteisėtus veiksmus.
4. 2010 m. kovo mėn. viena Alytaus AVPK areštinės kamera bei dušas buvo specialiai pritaikyti negalią turintiems asmenims, nepaisant to, kad teisės aktai to daryti tiesiogiai neįpareigojo. Pareikšto reikalavimo kontekste reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas nesutiko būti perkeltas į specialiai neįgaliems asmenims įrengtą kamerą, tai reiškia, kad pareiškėjas prisiėmė riziką dėl padarinių, kuriuos traktuoja kaip žalą jo psichinei sveikatai, atsiradimo. Pareiškėjo nesutikimas būti perkeltam į specialiai neįgaliems asmenims įrengtą kamerą kvalifikuotinas kaip Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 6 dalyje nurodyta aplinkybė, šalinanti civilinę atsakomybę.
5. Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad skunde iškeltos problemos sprendimas nepriskiriamas Alytaus AVPK kompetencijai ir todėl Alytaus AVPK veiksmuose biurokratizmo nenustatyta.
Taigi, Alytaus AVPK neturėjo įgaliojimų priimti tam tikrus teisės aktus, reglamentuojančius policijos areštinių įrengimą ir eksploatavimą, todėl nagrinėjamu atveju, negali atstovauti Lietuvos valstybei. Tokią išvadą suponuoja ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5(1) straipsnio 4 dalis, pagal kurią teisme valstybei atstovauja institucija, priėmusi ginčijamą sprendimą arba atlikusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas.
6. Civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas savo skunde mini keletą aspektų: Alytaus AVPK areštinės patalpos yra visiškai nepritaikytos neįgaliųjų asmenų poreikiams tenkinti; nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. pareiškėjas buvo etapuojamas Alytus–Vilnius; Vilniaus PN patalpos nepritaikytos judėjimo negalią turintiems asmenims. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl visų išvardytų aspektų jo psichikoje buvo paliktas pėdsakas, kad atsiliepė fizine prasme, jis tapo piktas ir irzlus, jaučia nuolatinę įtampą ir diskomfortą. Pareiškėjas lyg ir įvardija tam tikrus padarinius, tačiau jie nėra tiksliai ir aiškiai konkretizuoti bei mediciniškai pagrįsti, nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo nurodyti padariniai yra kilę būtent dėl jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje. Be to, visiškai neaišku, kiek nurodyti padariniai yra susiję su jo buvimu Alytaus AVPK areštinėje, kiek su etapavimu ar buvimu Vilniaus PN. Pažymėtina, kad už pareiškėjo etapavimą bei jo laikymo sąlygas Vilniaus PN Alytaus AVPK nėra atsakingas. Vertinant vien tik psichologo pagalbos teikimo faktą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog minėtos pagalbos teikimo būtinybė kilo dėl Alytaus AVPK veiksmų; priešingai, pareiškėjas skunde rašo apie dabartinę savo psichinę būklę bei šiuo metu patiriamą įtampą, kuri galėtų kilti kiekvienam nuteistajam, atliekančiam bausmę. Bausmės atlikimas pataisos namuose, laisvės suvaržymas pats savaime gali sukelti tam tikrus neigiamus padarinius, išgyvenimus, pabloginti nuteistojo psichinę būklę ir pan.
Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas.
Konstatuotina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui negali būti patenkinamas, kadangi nėra viešosios atsakomybės sąlygų: Alytaus AVPK neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (tarp pareiškėjo nurodytų padarinių jo psichinei sveikatai ir Alytaus AVPK veiksmų).
7. Pareiškėjas žalą savo psichinei sveikatai kildina iš Alytaus AVPK veiksmų, kuriuos Alytaus AVPK, pasak pareiškėjo, atliko 2008 m. rugpjūčio 11 d. patalpindamas jį į sulaikymo patalpas, nepritaikytas neįgaliems asmenims. Skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2012 m. balandžio 17 d. Akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimai pareikšti praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą ir yra atmestini Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
IV
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), atstovaujanti atsakovei – Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 110–112) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus
1. Tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, privalo griežtai vadovautis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis.
Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo planiniu maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius du kartus: 2009 m. spalio 27 d. iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Alytaus AVPK areštinę (konvojavimo paraiška Nr. 55/279) ir 2009 m. lapkričio 24 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Alytaus AVPK Alytaus areštinę (konvojavimo paraiška Nr. 9-22849). Konvojavimo paraiškose pastabų dėl pareiškėjo sveikatos būklės nebuvo.
Pagal Konvojavimo taisyklių 95 punktą vienas iš pagrindų priimti konvojuojamuosius iš Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinių – konvojuojamojo asmens byla su asmens bylos pažyma. Pažymoje nurodytinų duomenų sąrašą nustato Konvojavimo taisyklių 64 punktas, o 64.11 papunktis imperatyviai reikalauja gydytojo išvados apie konvojuojamojo sveikatą, o esant būtinumui – ir apie konvojuojamojo sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti. Medicinos specialistų įrašas „vykti gali“ konvojavimo dokumentacijoje yra būtinas, priešingu atveju pareiškėjas nebūtų priimtas konvojuoti. Aptariamu atveju pagrindo nevykdyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės reikalavimų dėl pareiškėjo pervežimo į Alytaus AVPK areštinę (konvojavimo paraiškos Nr. 9-22849, Nr. 55/279) nebuvo.
2. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ar Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnams, tiek Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje.
2009 m. spalio 27 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. Tarnybos konvojaus vykdymo planinio maršruto Vilnius–Alytus–Vilnius dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota.
3. Tarnybos specialusis transportas skiriamas, atsižvelgiant į konvojavimo paraiškose nurodytą konvojuojamųjų skaičių. 2009 m. spalio 27 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. nuteistųjų suimtųjų asmenų konvojavimas vykdytas specialiosios paskirties sunkvežimiais „Mercedes Benz“ (atitikties tipas ar kategorija N2BAB – sunkvežimis-furgonas – transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą; pritaikyta žmonėms vežti), VW LT (atitikties tipas ar kategorija N2BAM – transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą; pritaikyta žmonėms vežti), MAZ (atitikties tipas ar kategorija N2BAM – transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą; pritaikyta žmonėms vežti).
Atsižvelgiant į vykdomų funkcijų specifiką, papildomų konstrukcijų, prietaisų, nenumatytų Tarnyboje eksploatuojamo specialaus transporto atitikties sertifikatuose, įrengimas yra negalimas.
4. Taigi, Tarnybos pareigūnų veiksmai, konvojuojant pareiškėją 2009 m. spalio 27 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. atitiko teisės aktų, reglamentuojančių konvojaus veiklą, reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus šitoje dalyje.
Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokio dydžio nuostolius jis patyrė konkrečiai dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, pareiškėjo skundo dalis dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, konvojuojant pareiškėją 2009 m. spalio 27 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d., atmestina kaip nepagrįsta.
V
1. Teismo posėdyje pareiškėjas – R. A., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovė – Vilniaus pataisos namų Personalo skyriaus juriskonsultė Miglė Einorytė (2012 m. rugsėjo 24 d. įgaliojimas Nr. 9-5084(03) (b. l. 148)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pateikė papildomus įrodymus – pastato išorės ir patalpų nuotraukas (149–153).
3. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovas – šios tarnybos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas A. S. (2012 m. vasario 15 d. įsakymas dėl įgaliojimų suteikimo Nr. 47V-83 (b. l. 135)), remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundo netenkinti.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. spalio 20 d., nuo 2009 m.spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. (atsiliepimas (b. l. 84–87)).
2 Pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2010 m. sausio 29 d. (pranešimas apie nuteistojo atvykimą (b. l. 30)).
3. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VVSPT) 2010 m. sausio 13 d. rašte Nr. S-105 „Dėl R. A. 2009-12-08 skundo“ informavo pareiškėją (kopija – Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamentui), be kita ko, nurodė: pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus AVPK areštinėje sulaikytajam neįgaliam asmeniui nesudarytos sąlygos naudotis tualetu bei praustis duše; VVSPT skundą nagrinėti persiuntė Alytaus visuomenės sveikatos centrui, kuris 2010 m. sausio 8 d. rašte Nr. R1-33(2.6) informavo, kad skunde pateikti faktai pasitvirtino; Alytaus AVPK areštinė, esanti Jotvingių g. 8, Alytuje, pradėta eksploatuoti 1999 m. sausio 3 d., ji nebuvo rekonstruojama ar kapitaliai remontuojama, areštinės dušine ir kamerų tualetai nepritaikyti žmonių su negalia poreikiams tenkinti; situaciją aptarus su Alytaus AVPK viršininko pavaduotoju, numatyta vieną dušinės kabiną ir vienos kameros tualetą pritaikyti žmonių su negalia poreikiams tenkinti.
4. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl pareiškėjo skundo dėl Alytaus AVPK, Kybartų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnų galimo biurokratizmo, 2010 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl R. A. skundą prieš Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Vilniaus antruosius pataisos namus“ (b. l. 9–10) pripažino R. A. skundą dėl kalinamųjų ir nuteistųjų su judėjimo negalia laikymo tam nepritaikytose patalpose pagrįstu, nurodydamas, kad iškeltos problemos sprendimas nėra nei Alytaus AVPK areštinės, nei pataisos namų pareigūnų kompetencijoje, kad kalinamųjų ir nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimas priklauso nuo valstybės finansinių galimybių ir socialinių klausimų sprendimo prioritetų, todėl nei Alytaus AVPK areštinės, nei pataisos namų pareigūnų veiksmuose biurokratizmo nenustatė. Seimo kontrolierius pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė:
4.1. Policijos generalinio komisaro pavaduotojas informavo, kad seniau statytos policijos areštinės, tame tarpe ir Alytaus AVPK, asmenų, turinčių judėjimo negalią laikymui, nepritaikytos; statant naujas policijos areštines, jose įrengiama viena areštinės kamera, pritaikyta žmonėms, turintiems judėjimo negalią laikyti: įrengiamos platesnes areštinės kameros durys, neįgaliesiems pritaikytas tualetas, lova, baldai ir pan. Policijos departamentas nesvarsto galimybės visų policijos areštinių pritaikyti tokių asmenų laikymui, kadangi tai būtų neracionalu bei daugeliu atvejų, ypač seniau statytų policijos areštinių patalpose – techniškai neįmanoma. Asmenų, turinčių judėjimo negalią, uždarymo į policijos areštines atvejai yra itin reti (pasitaiko, kad per metus į šalies policijos areštines neuždaromas nei vienas toks asmuo).
Galiojančiuose teisės aktuose, reglamentuojančiose policijos areštinių veiklą, nėra numatyta, jog negalią turintis kalinamasis negali būti talpinamas į laikino sulaikymo įstaigą dėl to, jog ji nepritaikyta neįgaliesiems. Teisės aktai nedraudžia teritorinėms policijos įstaigoms ar jų struktūriniams padaliniams, kurių policijos areštinės nepritaikytos judėjimo negalią turinčių asmenų laikymui, tokius asmenis uždaryti į šiems asmenims pritaikytas kitas šalies policijos areštines. Todėl Seimo kontrolierius teritorinėms policijos įstaigoms rekomenduoja, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su judėjimo negalią turinčiais asmenimis, juos talpinti į pritaikytas areštines.
4.2. Kalėjimų departamentas informavo, kad šiuo metu laisvės atėmimo vietų įstaigos nėra visiškai pritaikytos neįgaliųjų slaugai ar nuolatinei priežiūrai. Šiuo metu Kalėjimų departamentas direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. įsakyme Nr. V-316 nustatyta, kad į Vilniaus 2-uosius PN vežami ir pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra. Šie asmenys yra apgyvendinti atskirame sektoriuje, kuriame įrengtos neįgaliesiems laikyti patalpos, liftas, tualetas ir kiti pagalbiniai įrenginiai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą; vienas iš strategijos tikslų – būtina per trumpiausią laiką ir su kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Strategijos įgyvendinimo priemonių plane numatoma iki 2018 m. pastatyti 5 naujas įkalinimo įstaigas, o tas, kurių nenumatoma iškelti, numatoma rekonstruoti. Rengiant įkalinimo įstaigų statybos arba rekonstrukcijos projektines užduotis, bus numatoma ir patalpų, pritaikytų neįgaliesiems asmenims laikyti, įrengimas.
4.3. Patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, įrengimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), pagal kurios 7 punktą įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka.
4.4. Seimo kontrolierius Policijos generaliniam komisarui rekomenduoja užtikrinti, kad judėjimo negalią turintys kalinamieji ir nuteistieji ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui būtų talpinami tik į tas policijos komisariato areštines, kurios pritaikytos tokiems asmenims.
5. Alytaus AVPK 2010 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 52-S-5201 „Dėl patikrinimo akto“ informavo Alytaus visuomenės sveikatos centrą, kad, vykdydamas Visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto reikalavimus, įrengė vienoje dušinėje ir dvivietėje kameroje Nr. 8 laikiklius neįgaliųjų patogumui.
6. Alytaus AVPK Viešosios tvarkos skyriaus areštinės viršininkas G. G. 2010 m. birželio 11 d, tarnybiniame pranešime (b. l. 89), be kita ko, nurodė: 2010 m. birželio 11 d. apie 13.50 val. kameroje Nr. 3 esantys kalinamieji, tame tarpe R. A., parašė pareiškimus, kad atsisako valgyti areštinės maistą dėl areštinės sąlygų; šią bado akciją suorganizavo R. A.; nuėjo į kamerą Nr. 3 pasidomėti, kokios laikymo sąlygos netenkina R. A. ir kitų asmenų ir prašė jas išdėstyti raštu ant tų pačių pareiškimų; R. A. suorganizavęs nevalgymą (kalbėjo vienas už visus) kategoriškai atsisakė raštu bei žodžiu nurodyti nepasitenkinimo priežastis, pareikšdamas, jog negalės su juo, G. G., rasti kompromiso, pareikalavo iškviesti policijos komisariato viršininką, pagrasino susidorojimu dėl tarnybinės veiklos, nenurodydamas susidorojimo būdo, kalbėdamas variojo necenzūrinius žodžius, į perspėjimus liautis neragavo, nepagarbiai kalbėdamas žemino jo, G. G., garbę ir orumą suimtųjų ir pareigūnų akivaizdoje; R. A. pareiškė, jog jam nesudarytos sąlygos išsituštinti, todėl jis, G. G., liepė dėtis daiktus ir eiti į invalidams pritaikytą kamerą, tačiau R. A. kategoriškai atsisakė; pažymėtina, kad jam reikalaujant specialiai buvo įrengta invalidų kamera; atvykus planiniu etapu jis taip pat atsisakė eiti į žmonėms su negalia skirtą kamerą; pareiškimuose, vietoje prašytų raštu nurodyti priežasčių, dėl kurių kilo nepasitenkinimas, R. A. visiems liepė parašyti reikalavimą iškviesti žiniasklaidą ir vyr. prokurorą; 14.55 val. paprašius R. A. parašyti pasiaiškinimą, jis kategoriškai atsisakė, sakydamas jog jam niekas negali uždrausti keiktis ir jam negalioja jokios vidaus tvarkos taisyklės.
7. Alytaus AVPK, atsakydamas į pareiškėjo skundą dėl teisių, kurios galėjo būti pažeistos, jį laikant Alytaus AVPK areštinėje, 2011 m. rugpjūčio 8 d. rašte „Dėl skundo“ (b. l. 88) informavo pareiškėją (kopija – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybai):
7.1. Areštinės darbą ir laikymo jose asmenų sąlygas nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymai Nr. 5-V-356, 5-V-357, juose nėra išskirti asmenys, turintys fizinę negalią. Areštinėje laikomiems asmenims, turintiems fizinę negalią, kaip ir visiems kitiems į areštinę uždarytiems asmenims, galioja šis teisės aktas.
7.2. Areštinėje pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. 2010 m. jis keletą kartų buvo konvojuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
7.3. Nuo 2010 m. kovo mėn. Alytaus AVPK areštinėje viena kamera pritaikyta asmenims, turintiems fizinę negalią. Viename iš dušų, esančių areštinėje, yra pritvirtinta rankena, kad asmenims su fizine negalia būtų patogiau praustis. Pareiškėją konvojavus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Alytaus AVPK areštinę, skiriant į kamerą visada, buvo atsižvelgiama į pareiškėjo negalią. 2010 m. balandžio mėn. pareiškėjas kategoriškai atsisakė eiti į neįgaliesiems pritaikytą kamerą. 2010 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas buvo laikomas paminėtoje kameroje. Pareiškėjo teiginiai, kad kameros įranga neatitinka reikalavimų, keliamų asmenims su fizine negalia laikyti, yra subjektyvūs ir neargumentuoti.
8. Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 5 d. skundą dėl nuteistiems neįgaliesiems nepritaikytos aplinkos, 2011 m. spalio 25 d. rašte Nr. (1.13.)-SD-756 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir raštas Nr. (1.13.)-SD-756) (b. l. 11–12), be kita ko, nurodė:
8.1. Bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Departamento atstovams buvo suteikta galimybė apžiūrėti fizinės aplinkos pritaikymą ir sąlygas nuteistiems neįgaliems Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose. Įvertinus faktinę situaciją nustatyta, kad fizinė aplinka nuteistiems neįgaliesiems šios laisvės atėmimo vietos nuteistų neįgaliųjų gyvenamojoje zonoje yra pritaikyta tik iš dalies, t. y. įrengtas liftas ir pritaikytas vonios / tualeto kambarys. Visa kita pastato dalis nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams: laiptai statūs, patalpų grindys gana slidžios, karštas vanduo tiekiamas kartą per savaitę, nuteistiesiems skirtų užsiėmimų kambariai (kompiuterių klasė, koplyčia, renginių salė, biblioteka) įrengti 5 aukšte.
8.2. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos numato objektų ir paslaugų prieinamumo neįgaliesiems užtikrinimą, galimybę pasinaudoti įvairių pagalbininkų ir tarpininkų paslaugomis, galimybę gauti sveikatos paslaugas, atitinkamų gyvenimo sąlygų pagerinimą, atsižvelgiant į neįgaliųjų specialiuosius poreikius, užtikrinti galimybę už prieinamą kainą gauti atitinkamas paslaugas, įrenginius ir kitokią pagalbą, susijusią su neįgaliųjų poreikiais.
8.3. Departamentas atsižvelgdamas į neįgaliųjų interesus, siekia kompleksiškai išspręsti problemą dėl fizinės aplinkos pritaikymo įkalinimo įstaigose, kad nuteistieji, atlikdami bausmę už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo vietose, nepatirtų stigmatizacijos dėl neįgalumo, nes fizinės aplinkos neįgaliesiems pritaikymo tikslas – palengvinti savarankišką gyvenimą žmonėms, turintiems fizinę negalią.
8.4. Patys neįgalieji turėtų stengtis būti geranoriški, fiziškai bei socialiai savarankiški, siekti mokslo, profesinių įgūdžių ir gebėjimų lavinimo, nes neįgalumas negali būti savarankišku pagrindu reikalauti išskirtinai palankesnių sąlygų laisvės atėmimo vietoje, nes fizinės aplinkos nuteistiems neįgaliesiems pritaikymas yra neatsiejamas nuo režimo bei laisvės atėmimo vietoje galiojančių drausmės taisyklių, o taip pat ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų. Negalios pobūdis nėra galimybė neįgaliam asmeniui piktnaudžiauti nustatytu neįgalumu (sveikatos, socialinių paslaugų ir kt. srityse), įgyti išimtines teises, siekiant asmeninių interesų. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatos galioja lygiateisiškumo principu visiems neįgaliesiems, kiek tai neprieštarauja nuteistų asmenų bausmės atlikimo tvarką reglamentuojančioms teisės aktų imperatyvioms normoms.
9. Pareiškėjo – R. A. Asmens sveikatos istorijoje (kopija (b. l. 32–82)), be kitko, nurodyta: pareiškėjas turi negalią, jam 2008 m. gruodžio mėn. amputuota kairė koja, susidarius pūliniui po narkotikų suleidimo; 2010 m. vasario 3 d. greitas tyrimo testas parodė opiatų vartojimą, su tuo pareiškėjas nesutiko, o pagal 2010 m. vasario 25 d. išvadą R. A. šlapime rasta morfino ir pėdsakų kodeino, pateikta išvada, kad nuteistasis vartojo psichiką veikiančias medžiagas; 2010 m. kovo 9 d. akte pateikta išvada, kad nuteistasis nevartojo psichiką veikiančių medžiagų; 2011 m. balandžio 4 d. konsultuotas gydytojo, kadangi buvo parašęs skundą, jeigu jo neįleis į tualetą prie šeimos gydytojo kabineto, pasikars, tačiau gydytojas nustatė, kad pareiškėjo mąstymas nuoseklus, be psichozės, depresijos reiškinių.
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar pareiškėjo – R. A. prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, žalos atlyginimą – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) yra teisėtas ir pagrįstas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis žalą kildina iš išgyventų nepatogumų, t. y. jis prašo būtent neturtinės žalos atlyginimo, nes įrodymų, jog pareiškėjui (jis yra netekęs kojos, ją amputavus dėl narkotikų leidimosi komplikacijų (b. l. 51)) pablogėjo psichinė sveikata dėl valstybės institucijų veiksmų, nėra: pareiškėjo mąstymas nuoseklus, prasmingas, be psichozės, be depresijos (b. l. 41, 44–45), nors jo asmenybė dirgli, egocentriška (b. l. 51).
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Teismas įvertins, ar šioje administracinėje byloje yra institucijų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos faktai.
3. Pareiškėjas – R. A. nurodo, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d. buvo sulaikytas ir patalpintas į Alytaus AVPK areštinę, tačiau ten patyrė nepatogumus ir nemalonumus, susijusius su savo negalia; areštinės kamerų tualetai visiškai nepritaikyti žmonėms, turintiems fizinę negalią, gamtinius reikalus galima atlikti tik atsitūpus, o turint vieną koją to padaryti neįmanoma, tualete nėra net turėklo, kurio laikantis galima būtų atsisėsti ir atsistoti, tą įmanoma padaryti tik su kitų asmenų pagalba, o tai labai nemalonu.
Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. spalio 20 d., nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. (žr. Alytaus AVPK atsiliepimą į skundą (b. l. 84–87)). Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad Alytaus AVPK areštinėje 2010 m. gegužės 17 d. jau buvo įrengti laikikliai neįgaliųjų patogumui (b. l. 90–92). Todėl būtina įvertinti, ar Alytaus AVPK elgėsi teisėtai, ar ne.
Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės. įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“, kuri neteko galios 2009 m. spalio 9 d., nebuvo numatyta jokių imperatyvų, kaip turi būti įrengtos patalpos žmonėms su negalia. Tokie bendro pobūdžio imperatyvai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakyme Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“, tačiau jie adresuoti tik naujai statomiems arba rekonstruojamiems statiniams, t. y. areštinių atžvilgiu suformuluoti kaip direktyvos statybos procesui. Ypač pabrėžtina, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d.) Lietuvai įsigaliojo tik 2010 m. birželio 10 d. Todėl teigti, kad Alytaus AVPK nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., neįrengdamas laikiklių neįgaliųjų patogumui, pažeidė kokius nors teisės aktus, nėra jokio teisinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakyme Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios nuo 2009 m. spalio 9 d., 7 punkte įtvirtinta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas policijos areštines, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka bei pateikta nuoroda į minėtą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“, tenustatantį direktyvas statybos procesui. Kitaip tariant, tik rekonstruojant ar statant naujus statinius turėjo būti būtinai sudarytos palankios sąlygos neįgaliesiems. Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 nenustatytas laikotarpis, per kurį turėjo būti atlikti areštinių pagerinimai neįgaliųjų atžvilgiu. Pabrėžtina, jog Alytaus AVPK areštinė 2010 m. gegužės 17 d. jau įrengė laikiklius neįgaliųjų patogumui (b. l. 90–92): teismo vertinimu, Alytaus AVPK areštinės statybos korekcijos, kuriomis buvo pagerintos neįgaliųjų laikymo sąlygos, buvo atliktos per protingą laikotarpį. Todėl teigti, kad Alytaus AVPK nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. spalio 20 d., nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d., neįrengdamas laikiklių neįgaliųjų patogumui, pažeidė kokius nors teisės aktus, nėra jokio teisinio pagrindo, nes jis minėtus laikiklius įrengė per protingą terminą.
Teismas pabrėžia, kad Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos ministerijos 2010 m. sausio 13 d. rašte Nr. S-105 (b. l. 7), Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2010 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-10), nors konstatavo, kad faktinės aplinkybės apie Alytaus AVPK areštinės nepritaikymą neįgaliesiems pasitvirtino, tačiau tik pateikė rekomendacijas gerinti neįgaliųjų laikymo sąlygas, o teisės pažeidimų nekonstatavo.
Be to, teismas sutinka su Alytaus AVPK atsiliepime nurodyta pozicija, jog pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpiu žalos priteisti negalima, nes pareiškėjas praleido senaties terminą: skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2012 m. balandžio 17 d. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl šie reikalavimai apskritai atmestini Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, pagrindu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Alytaus AVPK neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad pareiškėjo – R. A. skundas dalyje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Pareiškėjas – R. A. savo patiriamus nepatogumus Vilniaus PN grindžia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2010 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9–10) bei Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. spalio 25 d. raštu Nr. (1.13.)-SD-756 (b. l. 11-12). Teismas pabrėžia, kad Seimo kontrolieriaus 2010 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-10) nėra konstatuota Vilniaus PN pažeidimų, be to, konstatuota, jog būtent Vilniaus PN yra įrengtos neįgaliesiems laikyti patalpos, liftas, tualetas ir kiti pagalbiniai įrenginiai. Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. spalio 25 d. rašto Nr. (1.13.)-SD-756 (b. l. 11–12) dalį, kurioje konstatuota, kad Vilniaus PN laiptai statūs, patalpų grindys gana slidžios, karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę, nuteistiesiems skirtų užsiėmimų kambariai (kompiuterių klasė, koplyčia, renginių salė, biblioteka) įrengti penktame aukšte, teismas vertina kaip grįstą aplinkybėmis, stokojančiomis tikslumo ir jokiu būdu neįrodančiomis Vilniaus PN atliktų veikų neteisėtumo. Kai kurių aplinkybių vertinimas – Vilniaus PN patalpų grindys gana slidžios – yra net nekorektiškas, nes „gana“ slidžios gali būti vertinamos ir „gana“ neslidžiomis. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Vilniaus PN yra įrengta neįgaliesiems laikyti patalpos, liftas, tualetas ir kiti pagalbiniai įrenginiai (žr. nuotraukas (b. l. 149–153)), tai aplinkybės, jog Vilniaus PN laiptai statūs, nuteistiesiems skirtų užsiėmimų kambariai (kompiuterių klasė, koplyčia, renginių salė, biblioteka) įrengti penktame aukšte, nėra pažeidžiančios nuteistųjų neįgaliųjų teises. Teismas pabrėžia, kad karšto vandens tiekimas kartą per savaitę Vilniaus PN nuteistiesiems taip pat negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis kokias nors nuteistųjų neįgaliųjų teises.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 7 straipsnyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka bei pateikta nuoroda į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“, tenustatantį direktyvas statybos procesui. Kitaip tariant, tik rekonstruojant ar statant naujus statinius turėjo būti būtinai sudarytos palankios sąlygos neįgaliesiems. Be to, teismas pabrėžia, kad esama padėtis Vilniaus PN (įrengtos neįgaliesiems laikyti patalpos, liftas, tualetas ir kiti pagalbiniai įrenginiai (žr. nuotraukas (b. l. 149–153))) yra nepažeidžianti nuteistųjų neįgaliųjų teisių.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Vilniaus PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad pareiškėjo – R. A. skundas dalyje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
5. Pareiškėjas – R. A. skunde nurodo, kad nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. daug kartų buvo etapuojamas maršrutu Alytus–Vilnius didelėse ir aukštose specialiose mašinose, ne mini-autobusuose, ir nė karto neišvengė pašaipų, net patyčių iš konvojavimo tarnybos pareigūnų; minėtose aukštose mašinose pirmoji laiptelių pakopa buvo maždaug 1 m aukštyje, patys laipteliai – labai siauri ir pareiškėjui įlipti į tokią transporto priemonę be kitų pagalbos praktiškai neįmanoma; kai kada pareigūnai leisdavo kitiems suimtiesiems padėti įlipti, tačiau tai būdavo labai retai; dažniausiai, girdėdamas ne maloniausius pareigūnų raginimus, tą turėjo atlikti pats, pareigūnai net nesiteikdavo paduoti asmeninių daiktų, likusių ant žemės (pats jų nepajėgdavo pasiimti).
Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje nustatyta, jog Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo planiniu maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius du kartus: 2009 m. spalio 27 d. iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Alytaus AVPK areštinę (konvojavimo paraiška Nr. 55/279) (b. l. 117) ir 2009 m. lapkričio 24 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Alytaus AVPK Alytaus areštinę (konvojavimo paraiška Nr. 9-22849) (b. l. 115). Vadinasi, pareiškėjas teigia netiesą apie tai, jog jis itin ilgai kentėjo, nes bylos duomenys įrodo priešingas aplinkybes.
Be to, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 95 punkte nustatyta, jog vienas iš pagrindų priimti konvojuojamuosius iš Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinių – konvojuojamojo asmens byla su asmens bylos pažyma. Pažymoje nurodytinų duomenų sąrašą nustato Konvojavimo taisyklių 64 punktas, o 64.11 papunktis imperatyviai reikalauja gydytojo išvados apie konvojuojamojo sveikatą, o esant būtinumui – ir apie konvojuojamojo sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti. Medicinos specialistų įrašas „vykti gali“ konvojavimo dokumentacijoje yra būtinas, priešingu atveju pareiškėjas nebūtų priimtas konvojuoti. Nagrinėjamu atveju pagrindo nevykdyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės reikalavimų dėl pareiškėjo pervežimo į Alytaus AVPK areštinę (konvojavimo paraiškos Nr. 9-22849 (b. l. 115), Nr. 55/279 (b. l. 117)) nebuvo, nes konvojavimo paraiškose pastabų dėl pareiškėjo sveikatos būklės nebuvo, todėl konstatuotina, kad Tarnyba elgėsi teisėtai.
Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ar Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnams, tiek Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje. 2009 m. spalio 27 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. Tarnybos konvojaus vykdymo planinio maršruto Vilnius–Alytus–Vilnius dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota (b. l. 113–114, 116, 118). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovei, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad pareiškėjo – R. A. skundas dalyje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo – R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.