- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- eI-462-208/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02493-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- Medžiotojų klubo
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui
- Advokatai
- Ovidijus Speičys
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Medžiotojų klubas (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Departamentas) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-43 (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas patvirtino 2018 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-22 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 19 541,51 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą). Nesutikdamas su tokiu Sprendimu, pareiškėjas teigia, kad minėtas mokestis, apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, kai Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas 2014 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos (toliau – Deklaracija) bei 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. neteisingai deklaravo IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Pasak pareiškėjo, atsakovas netinkamai aiškino faktines aplinkybes ir taikė teisės normas. Dėl už 2014 m. mokestinį laikotarpį apskaičiuoto mokesčio paaiškino, kad pareiškėjas tinkamai deklaravo gamtos išteklių kiekį (medžioklės plotų kategorija, mokesčio tarifas ir medžioklės plotų dydis yra deklaruoti teisingai); nei medžioklės plotų kategorijos langeliuose, nei mokesčio tarifo langeliuose, nei medžioklės plotų dydžio langeliuose klaidų nebuvo, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Dėl už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuoto mokesčio paaiškino, kad už paminėtus metus pildant deklaracijas buvo padarytos klaidos (Deklaracijos 14 langelio ketvirtoje eilutėje buvo įrašyta 1052,7 ha, nors turėjo būti įrašyta 1058,7 ha, dėl to susidarė 6 ha skirtumas), tačiau mokesčio dydis buvo apskaičiuotas ir sumokėtas teisingai. Pasak pareiškėjo, Departamentas, nurodydamas sumokėti mokestį, iš apskaičiuotos dalies turėjo išskaičiuoti jau sumokėtą sumą, nes, priešingu atveju, prieštaraujama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pareiškėjo manymu, susiklosčiusi ginčo situacija yra neteisinga jo atžvilgiu, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip mokesčių mokėtojas suklydo deklaruodamas miško plotą ir nors šis suklydimas neturėjo įtakos mokesčio apskaičiavimo teisingumui ir mokestis buvo sumokėtas teisingai. Dėl to priimtas Sprendimas turi būti panaikintas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nors pareiškėjas skunde teismui teigia, kad pirmą kartą Deklaraciją už 2014 m. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai dar 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. kovo 5 d. pateikė patikslintą Deklaraciją, tačiau bet kokiu atveju Departamentas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, įgaliotas atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus – patikrinti, ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą (sankciją). Pažymi, kad visus duomenis apie visų tikrinamų subjektų teiktas deklaracijas Departamentas gauna iš Valstybinės mokesčių inspekcijos bazės. Vadinasi, jeigu tikrinamuoju laikotarpiu duomenų bazėje tikrinamosios deklaracijos nėra, Departamentas ne tik turi bet ir privalo taikyti sankciją. Nesutinka, kad pareiškėjas, deklaruodamas mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, padarė netyčinę klaidą, nes tokia klaida tęsėsi nuo 2015 m. iki 2017 m., t. y. iki kol Departamentas patikrino pareiškėją. Tai nelaikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo sankcijos pritaikymo. Nors mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį arba deklaracijos nepateikimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui Departamentas 2013 m. balandžio 16 d. išdavė Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, esančiame Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje. Departamento Mokesčių kontrolės skyriaus vyresnysis valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius atliko planinį patikrinimą ir 2018 m. gegužės 4 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-22. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2014 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis 2003 m. spalio 6 d. medžioklės plotų charakteristikoje, tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 3 priede nustatytus tarifus dauginant iš 10. Taigi pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 19 541,51 Eur. Pareiškėjas pateikė atsakovui 2018 m. gegužės 31 d. pastabas dėl patikrinimo akto. Į pareiškėjo pateiktas pastabas buvo atsižvelgta priimant skundžiamą Sprendimą. Jame paaiškinta, kad pažeidimai buvo padaryti už 2014 m.; Sprendimo priėmimo dieną Deklaracija už 2014 m. nėra priimta, todėl laikytina nepateikta; taip pat buvo paaiškinta, kodėl taikomos Įstatymo nuostatos ir paminėto Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija – už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10. Skundžiamu Sprendimu buvo patvirtintas 2018 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-22 ir juo paskaičiuota 19 541,51 Eur suma.
Priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje, teismas pabrėžia, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nekilo. Nors pareiškėjas ir prašo panaikinti ginčijamą administracinį aktą, tačiau didžiąją skundo argumentų dalį sudaro argumentai, kad mokestis buvo paskaičiuotas per didelis ir koeficientas 10 taikytas nepagrįstai.
Įvertinęs ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina Valstybinės mokesčių inspekcijos ir atsakovo (Departamento) kompetenciją Mokesčių administravimo įstatymo bei Įstatymo normų kontekste. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 15 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakinga už MAĮ 13 straipsnio nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Departamentą MAĮ 16 straipsnio 1 dalis įpareigoja atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus – patikrinti, ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą (sankciją). MAĮ 16 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, kad dėl Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Taigi šiuos teisinius santykius reguliuoja konkretūs šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamu mokesčių įstatymai. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjui turi būti tiesiogiai taikomos Įstatymo nuostatos, o taip pat šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytoji sankcija (nesumokėto mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10). Svarbu ir tai, kad Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, numatytas MAĮ, o ne Įstatyme. Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad šioje ginčo situacijoje nėra pagrindo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Įstatymo 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys numato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio Įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis ir mokamas, 15 dienos. Įstatymo 4 straipsnio 3 punktas numato, kad bylos ginčo mokesčio objektas yra išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai – medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio Įstatymo 3 priede. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018). Taigi, kaip jau paminėta, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis (plotas) yra pagrindas taikyti šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą didesnį mokesčio tarifą.
Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas Deklaracijos už 2014 m. nepateikė ir skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną ši Deklaracija už 2014 m. nėra priimta. Pareiškėjas teigia, kad minėta deklaracija buvo pateikta laiku (2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. kovo 5 d. pateikė patikslintą deklaraciją) ir mokestis už 2014 m. sumokėtas.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai už mokestinį laikotarpį 2014 m. Dėl to aplinkybės ginčo byloje nėra. Taip pat nustatyta, kad ši deklaracijai buvo nustatyti trūkumai, todėl pareiškėjas 2015 m. kovo 5 d. pateikė patikslintą Deklaraciją už 2014 m. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Deklaracija už 2014 m. (nei pirminė, nei patikslinta) nėra priimtos (byloje esantys 2017 m. gruodžio 14 d. IKS sistemos duomenys). Taigi teismas konstatuota, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas visiškai nedeklaravo medžioklės ploto, numatyto atsakovo išduotame leidime, už 2014 m. Vadinasi, atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2014 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, yra teisėta ir pagrįsta.
Iš byloje esančių Deklaracijų už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis 2003 m. spalio 6 d. medžioklės plotų charakteristikoje, t. y. Deklaracijos 14 langelio ketvirtoje eilutėje buvo įrašyta 1052,7 ha, nors turėjo būti įrašyta 1058,7 ha, dėl to susidarė 6 ha skirtumas. Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas (kaip bet kuris kitas mokesčių mokėtojas) privalo pateikti teisingus ir tikslius duomenys, deklaruodamas mokesčius, pažymi, kad ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė nelaikytina juridiškai reikšminga, šalinanti pažeidimą arba kaip nors kitaip galinti įtakoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžius, nustatytus ginčijamame atsakovo Sprendime. Pabrėžtina, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Tuo pačiu teismas pritaria atsakovo padarytai išvadai, kad pareiškėjas tokiu atveju pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių aplinkybių, kurias teismas galėtų vertinti kaip itin svarbias ir įrodančias, kad paskirta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ginčijamą atsakovo Sprendimą naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kiti šalių argumentai niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Netenkinus pareiškėjo skundo, jam negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
Pareiškėjo Medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.