- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eA-2466-662/2023
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Audrius Bakaveckas, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareikėjo S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107829 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Leidimas panaikintas motyvuojant tuo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai informuotas ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo turimų lėšų pakankamumo, jo neapklausė, todėl pažeidė gero administravimo principą ir priėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų neatitinkantį sprendimą. Teiginys, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo pakankamai pagrįstas ir motyvuotas.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2022 m. balandžio 29 d. dirba betonuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Boltensa“ (toliau – ir Bendrovė). Darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740,00 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA) – 730,00 Eur. Pareiškėjui yra išduotas skaidriai dirbančiojo asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) išduotą UAB „Boltensa“ apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių (per nurodytą laikotarpį) lentelę matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 17 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d. buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į pareiškėjo nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius. Kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas. Teisės aktai nenumato reikalavimo, jog Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti. Įstatymas taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, tą patvirtina ir 2023 m. liepos 21 d. sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. liepos 21 d.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Migracijos departamentas paaiškino, kad patikrinęs Sodroje esančius duomenis nustatė, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Pareiškėjui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA. Nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, pareiškėjo darbo užmokestis taip pat turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad jo darbo užmokestis daugiausia siekė 420 Eur. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Kadangi pareiškėjui mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA arba nemokamas visai ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde neneigia, kad 740 Eur mėnesinis atlyginimas jam nebuvo mokamas. Neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturėjo pareigos apklausti pareiškėją, nes tokiu atveju pagal teismų praktiką sprendimui priimti užtenka turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, nėra nustatyta besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Atsakovo vertinimu, jis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. 2022 m. balandžio 28 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)). 2022 m. gegužės 31 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui dvejiems metams. 2022 m. birželio 8 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760133976, galiojantis iki 2024 m. balandžio 28 d. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, jam bus mokamas 740 Eur darbo užmokestis per mėnesį. UAB „Boltensa“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjui bus mokamas 740 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį jam nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (168,18 – 420 Eur), darbo užmokestis daugiausia siekė tik 420 Eur. Atsižvelgęs į Sodros informacinės sistemos duomenis, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
8. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 834 minimali mėnesinė alga 2022 metams buvo patvirtinta 730 Eur, 2022 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1014 minimali mėnesinė alga 2023 metams buvo patvirtinta 840 Eur.
9. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo, vertintinos nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos Sodros duomenimis, t. y. kad už 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. gegužės mėnesius pareiškėjui kas mėnesį buvo išmokėta darbo užmokesčio ne daugiau kaip 420 Eur (t. y. sumos nuo 168,18 Eur iki 420 Eur). Iš pateiktos pareiškėjo sąskaitos matyti, kad UAB ,,Boltensa“ pareiškėjui po atlikto patikrinimo 2023 m. liepos mėnesį sumokėjo 1 251 Eur, o rugpjūčio mėnesį – 643 Eur darbo užmokesčio. Taigi, Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, daugiausiai 420 Eur, kai tuo tarpu 2022 metais MMA buvo 730 Eur, o 2023 metais MMA yra 840 Eur. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis, tarpininkavimo rašte taip pat nurodyta, kad darbo užmokestis 740 Eur. Nenustatyta, kad Migracijos departamentui buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Nors 2023 m. liepos mėnesį pareiškėjui buvo išmokėtas 1 251 Eur dydžio užmokestis, tai nepaneigia fakto, kad iš esmės pareiškėjui visa jo darbo laikotarpį Bendrovėje nebuvo mokamas visas sulygtas darbo užmokestis, lygus MMA dydžiui. Be to, 1 251 Eur suma sumokėta jau po atlikto Migracijos departamento patikrinimo. Tai, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2023 m. sausio 17 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d. buvo neapmokamose atostogose, užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, neatleidžia nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas, žinodamas Įstatymo jam nustatytą pareigą atitikti reikalavimus leidimo laikinai gyventi išlaikymui, būtų pranešęs Migracijos departamentui apie nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą, neapmokamas atostogas, dėl kurių kito darbo užmokestis ir pan. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nurodė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jis neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad užsieniečiui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įdarbintas tik nuo 2021 m. gegužės 31 d. Taigi, pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pareiškėjas neneigia, kad jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mėnesinis atlyginimas jam nebuvo mokamas. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
11. Teismas nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti Leidimą priėmimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl jam nemokamo nustatyto dydžio mėnesinio atlyginimo, suteiktų nemokamų atostogų Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas turėjo pareiškėjo prašyti papildomai pagrįsti jo pragyvenimo lėšas. Teisės aktai nenumato tokios Migracijos departamento pareigos, kaip ir pareigos prieš priimant sprendimą, pareiškėją apklausti. Prašyme pareiškėjas nurodė vienintelį pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį, Migracijos departamentas rėmėsi turimais oficialiais Sodros duomenimis, kurių pakako ginčijamam sprendimui priimti.
13. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesilaikė VAĮ nuostatų yra nepagrįsti. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABT) 86 straipsnį, nes nagrinėdamas bylą rėmėsi išskirtinai formaliais iš Sodros duomenų bazės gautais duomenimis, vertindamas juos ir konstatuodamas, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, padarė neteisingą, nepagristą, pagrindinėms žmogaus teisėms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančią, todėl neteisėtą išvadą.
16. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo, bet nepatikrino ar atsakovas, spręsdamas, ar pareiškėjas tikrai kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ar atsižvelgė ne vien į formalius Sodros duomenų bazės duomenis, bet ir įvertino pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis: nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, teisėtas pajamas, šeimynines aplinkybes, nurodytų nedraudiminių laikotarpių priežastis ir kitas aplinkybes. Teismas, kaip ir atsakovas, rėmėsi tik Sodros duomenimis taip nepagrįstai konstatuodamas, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.
17. Pareiškėjas cituoja Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl nediskriminavimo principo taikymo.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – ir DK) darbuotojui gali būti suteikiamos tikslinės – nemokamos atostogos, teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) nėra ribojama iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neapmokamos atostogos užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, neatleidžia nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus ir, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Toks teismo aiškinimas paneigia užsieniečio teisę į neapmokamas atostogas ir pažeidžia darbo teisės subjektų lygybės principą (DK 2 str.), įvairiuose teisės aktuose numatytą nediskriminavimo principą. Pareiškėjas įžvelgia teisės aktų konkurenciją tarp DK, įtvirtinančio asmens teisę į neapmokamas atostogas ir Įstatymo, kuris, pagal teismo išaiškinimą nenumato išimčių, kada gaunamas mėnesinis darbo užmokestis gali neatitikti prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyto darbo užmokesčio dydžio. Esant dviejų tos pačios galios teisės aktų konkurencijai, pirmenybė turi būti teikiama atsižvelgiant į teisės akto reguliavimo sritį bei įvertinus juo ginamų vertybių svarbą.
19. Pareiškėjas teigia, kad jo nedraudiminis laikotarpis dėl tam tikrų asmeninių / šeimyninių aplinkybių susidarė ganėtinai ilgas, už kurį jis negavo darbo užmokesčio, nes tenkindamas savo ir artimųjų poreikius, naudojosi įstatymo suteikta galimybe pasinaudoti tikslinėmis (nemokamomis) atostogomis. Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo DK 127 ir 137 straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į neapmokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma jo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe. Įstatymas ir Aprašas nereglamentuoja dirbančio užsieniečio teisės gauti neapmokamas atostogas. Todėl šį klausimą būtina spręsti remiantis DK normomis. To pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepadarė. Pareiškėjo vertinimu, teismo išvada, kad atsakovo Sprendimas, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir teisėtas, yra neteisinga ir neteisėta.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Atsakovas nurodo, kad įvertinus pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikos trukmę pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjas nėra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Jei pareiškėjas turėjo kitų teisėtų pajamų, nei nurodė savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tai tik patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį, o pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl jam nemokamo 740 Eur mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Leidimas Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, yra proporcingas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra užsieniečių prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Įstatymas neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau jis negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą leidimą panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23S107829, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu S. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog atsakovas ginčijamu sprendimu nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų yra visiškai nepagrįsti.
24. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107829. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo teisę į nemokamas atostogas, tuo pažeisdamas Darbo kodekse numatytą nediskriminavimo principą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatos. Šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.
27. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. birželio 8 d. S. P. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760133976 tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.), galiojantį iki 2024 m. balandžio 28 d. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jam bus mokamas 740 Eur darbo užmokestis ir šios pajamos bus vienintelės pareiškėjo pragyvenimo lėšos. Tokį pat mokamo mėnesinio darbo užmokesčio dydį tarpininkavimo rašte nurodė ir UAB „Boltensa“.
28. Atlikęs patikrinimą atsakovas nustatė, jog kad laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. birželio mėn. pareiškėjui kas mėnesį buvo išmokėta darbo užmokesčio ne daugiau kaip 420 Eur (išmokama suma svyravo nuo 168,18 Eur iki 420 Eur). Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui visą darbo Bendrovėje laikotarpį (beveik apie vienerius metus) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, daugiausiai 420 Eur, kai tuo tarpu 2022 metais MMA buvo 730 Eur, o 2023 metais – MMA yra 840 Eur. Taigi viso darbo UAB „Boltsena“ laikotarpiu S. P. buvo mokamas žymiai mažesnis mėnesinis darbo užmokestis nei buvo nurodytas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tarpininkavimo rašte, t. y. mažesnis nei nustatyta MMA.
29. S. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdrausto asmens nedraudiminį (neapmokamų) atostogų laikotarpį, neįvertino visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino ekonominius bei šeiminius ryšius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra išsituokęs, Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2021 m. gegužės 31 d., anksčiau leidimai gyventi jam nebuvo išduoti. Tai reiškia, kad pareiškėjas jokių ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje negalima laikyti ilgalaikiu, taip pat nenustatyti ir šeiminiai ryšiai. Dėl neapmokamų atostogų laikotarpio pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, o be to, nenustatyta, kad pareiškėjas, žinodamas Įstatymo jam nustatytą pareigą atitikti reikalavimus leidimo laikinai gyventi išlaikymui, būtų pranešęs Migracijos departamentui apie nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą, neapmokamas atostogas, dėl kurių kito darbo užmokestis ir pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjui mažesnis mėnesinis darbo užmokestis buvo mokamas beveik apie metus, todėl aplinkybė, kad jis apie mėnesį buvo neapmokamose atostogose, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.
30. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
31. Taip pat pažymėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
32. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumento dėl teisės į neapmokamas atostogas ribojimo nėra jokio pagrindo vertinti kaip diskriminacinio pobūdžio. Tai yra tik viena iš faktinių aplinkybių, į kurią atsižvelgta vertinant individualią pareiškėjo situaciją. Įvertinus šias aplinkybes surinktų duomenų kontekste, nenustatyta pagrindo prielaidai, jog tokie veiksmai yra diskriminaciniai arba buvo įgyvendinami diskriminuojant.
33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei S. P. skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Analizuodamas pareiškėjo nurodytus nesutikimo su Migracijos departamento sprendimu argumentus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo teigimu, patvirtinančias, jog atsakovas nepagrįstai nustatė pagrindus panaikinti leidimą laikinai gyventi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
34. Migracijos departamentas sprendime išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes ir aktualias Įstatymo nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad aptariamas sprendimas neatitinka gero administravimo principo ir kitų Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų.
35. S. P. apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.