Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-10 · Byla Nr. N-575-304-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
N-575-304-11
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
Pažeidėjas
Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-304/2011Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimo R. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s tatė:

I.

R. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas fizinis asmuo darbdavys, leido R. S. gyvenamajame name dirbti R. P. apdailininko darbą, nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, neišdavus antrojo darbo sutarties egzemplioriaus ir darbuotojo pažymėjimo, bei nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie priimtą dirbti darbuotoją. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 2 ir 3 dalies bei 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, o padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant pažeidimo sudėties. Teismas nurodė, kad pagal faktinį santykių pobūdį, santykiai, susiklostę tarp R. S. ir R. P. nėra darbo santykiai, kurie turėjo būti įforminti darbo sutartimi, o civiliniai vartojimo rangos santykiai. Pažymėjo, kad tarp R. S. ir R. P. egzistavo susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo, nebuvo sulygta dėl darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir periodiškumo, R. P. nebuvo duoti privalomi nurodymai dėl darbo drausmės, poilsio laiko trukmės bei darbo organizavimo.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius (toliau – ir Institucija) prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad darbas buvo dirbamas R. S. ir R. P. susitarus. Pažymi, kad R. P. dirbo sulygtus darbus, t. y. ne vieną darbą, o darbų kompleksą, dirbo paklusdamas nustatytai tvarkai – ateidavo į darbą R. S. nustatytu laiku, atliko darbus jo vadovaujamas, teiravosi dėl darbų atlikimo ir medžiagų panaudojimo, dirbo atlygintinai, naudojosi kai kuriomis R. S. parūpintomis darbo priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tuoja:

II.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Panevėžio miesto apylinkės teismas savo nutarime padarė išvadą, kad tarp R. S. ir R. P. buvo susiklostę ne darbdavio ir darbuotojo santykiai, o civiliniai vartojimo rangos santykiai, todėl R. S. veiksmuose nenustatė objektyviųjų nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, požymių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S. ir R. P. žodžiu susitarė dėl konkrečių darbų atlikimo, t. y. gyvenamojo namo langų, sienų, stogo ir vidaus apdailos bei remonto. Pažymėtina, kad pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, bei liudytojų – pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2917/2009). Iš R. P. parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 52 - 53) matyti, kad jo su R. S. sutartas atlygis priklausė nuo darbo rezultatų (buvo sutarta, kad R. S. mokės po 70 Lt už kiekvieno lango apdailą), jam nebuvo duodami privalomi nurodymai dėl darbo drausmės, poilsio laiko trukmės bei darbo organizavimo, asmuo dirbo naudodamasis savo darbo įrankiais ir rūbais. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. P. atliekamas darbas buvo siejamas ne su tam tikrų darbo funkcijų atlikimu, o su konkrečiomis užduotimis, orientuotomis į darbo rezultatą. Remiantis R. P. paaiškinimais taip pat negalima daryti išvados, kad asmuo dirbo laikydamasis darbo tvarkos bei paklusdamas R. S. nurodymams. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp R. S. ir R. P. susiklosčiusius santykius vertino kaip civilinius vartojimo rangos santykius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde Institucijos nurodyti argumentai nepatvirtina, jog R. S. veikoje yra nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių. Atkreiptinas dėmesys, kad Institucija skundą grindžia motyvais, kurie išsamiai yra aptarti pirmosios instancijos teismo nutarime.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius