Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-18 · Administracinė byla Nr. A-143-227-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-18
Bylos Nr.
A-143-227-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Administracinė byla Nr. A – 1867/2010Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. S. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu; 2) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 41-947 ,,Dėl M. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“; 3) grąžinti jį į valstybės tarnautojo pareigas (į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus vedėjo pareigas); 4) priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2009 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 41-947 ir grąžino pareiškėją į valstybės tarnybą Vilniaus miesto savivaldybėje, paskiriant jį į laisvas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus vedėjo pareigas, taip pat įpareigojo atsakovą sumokėti pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2009 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal įstatymo reikalavimus, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui bet kokiais pagrindais paskirti kitą asmenį į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus vedėjo pareigas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, neprašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tačiau užtrukus teismo procesui ir nuo jo atleidimo praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams, taip pat, jo žiniomis, atsakovui planuojant skirti kitą asmenį į pareigybę, į kurią jis turi būti grąžinamas teismo sprendimu, atsirado būtinybė pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Prašymas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti atsakovui bet kokiais pagrindais paskirti kitą asmenį į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus vedėjo pareigas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vadovaujantis teisės aktais būtų atlikti veiksmai, susiję su ankstesnės padėties atkūrimu (pvz., asmens atleidimas iš pareigų ar perkėlimas ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71, 133 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo nepatenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė – Maculevičienė