Kauno apygardos teismo nutartis

2020-03-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-245/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-25
Bylos Nr.
1A-211-245/2020
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
E. J.
Nukentėjusysis
mažametės G
Civilinis ieškovas
G. B.
Advokatai
Jonas Amšiejus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-245/2020Proceso Nr. 1-01-1-39130-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Raudeliūnienei,nuteistajai E. J., jos gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,nukentėjusiosios mažametės G. B. atstovui advokatui Jonui Amšiejui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jai skirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.

Civilinės ieškovės G. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. J. G. B. priteista 300 Eur neturtinės žalos, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. J. (toliau – E. J.) Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. apie 20.35 val. prie daugiabučio gyvenamojo namo Nr. 84, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės durų, mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė mažametėms J. G., gimusiai 2010 metais, ir G. B., gimusiai 2010 metais, fizinį skausmą ir jas sužalojo, o būtent: tyčia, sugriebė abiem rankomis mažametėms J. G. ir G. B. už plaukų ir juos tempdama ne mažiau kaip 1 kartą sutrenkė jas veidais vieną su kita, tokiu būdu nukentėjusiajai mažametei J. G. sukėlė fizinį skausmą, o nukentėjusiajai mažametei G. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje ir sukėlė jai fizinį skausmą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji E. J. prašo panaikinti skundžiamą Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų rinkimo bei įvertinimo bei dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliantės teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jos kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos. E. J. nurodo, kad policijos pareigūno E. A. parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis negalėjo teismui paaiškinti visų 2018 m. rugpjūčio 14 d. įvykusio įvykio aplinkybių, negalėjo pasakyti ar G. B. lūpa buvo prakirsta, supūliavusi ar buvo tik kraujosruva. Liudytojas aiškiai paliudijo, kad jo parodymai buvo iš anksto surašyti, o jis tik juos pasirašė ir išvyko. Apeliantė nurodo, kad neaišku kas tuos parodymus iš anksto surašė, ir tai, pasak E. J., yra grubus dokumento klastojimas.

2.2. Apeliantės teigimu, ji jokio smurto prieš mažametes J. G. ir G. B. nenaudojo. E. J. pažymi, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 788/2018(06) nurodyta, jog J. G. kūno paviršiuje, apžiūrint ją 2018 m. rugpjūčio 16 d., objektyvių trauminio poveikio žymių nėra. Nesant objektyvių trauminio poveikio žymių, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mąstą. Daryti išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo, remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, nėra galimybės. 2018 m. spalio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 958/2018(06) nurodyta, kad esant bylos medžiagoje duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. G. galimybė. 2019 m. vasario 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 80/2019(060 nurodyta, kad pateiktos GMP kvietimo kortelės duomenimis, J. G. 2018 m. rugpjūčio 14 d. konstatuota galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas, nubrozdinimas, tačiau GMP kvietimo kortelėje nei subjektyvios, nei objektyvios trauminio poveikio žymės neatžymėtos ir neaprašytos. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją pati nukentėjusioji nepaneigė faktiniais duomenimis įrodytų aplinkybių, kad ji galvos sumušimą buvo patyrusi dar iki byloje nagrinėjamo įvykio. E. J. nurodo, kad iš nukentėjusiosios J. G. apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, akivaizdu, jog nukentėjusioji verkė ir buvo susijaudinusi ne dėl neva patirto smurto, bet dėl E. J. jai išsakytų auklėjamojo pobūdžio žodžių.

2.3. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog apeliantė E. J. nukentėjusiajai G. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje ir sukėlė fizinį skausmą. Nors 2018 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje konstatuoja, kad G. B. padaryta kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, tačiau pagal toje pačioje specialisto išvadoje nurodytą sužalojimo kilimo mechanizmą, toks sužalojimas negalėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis.

2.4. Apeliantės teigimu, teismo medicinos ekspertai paneigė galimybę, kad G. B. jai konstatuotus sužalojimus patyrė atsitrenkusi į kitos nukentėjusiosios J. G. veidą (galvą). E. J. nurodo, kad nukentėjusioji J. G. tiriamo įvykio metu sužalojimų nepatyrė, o be to, logiškai negalima situacija, kai galvomis (veidais) susitrenkus dviem asmenims (vaikams) vienas iš jų patiria sužalojimus, o kitas net nepatiria fizinio skausmo. Apeliantė nurodo, kad pačios nukentėjusiosios skirtingai nurodė sužalojimo aplinkybes. E. J. teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistosios versija, jog mergaitė (G. B.) lūpą susižalojo pati, griūdama ir veidu atsitrenkdama į šaligatvio plyteles, atmestina kaip nepasitvirtinusi, paneigta nukentėjusiosios G. B. ir jos mamos parodymais bei specialisto išvada ir paaiškinimais.

2.5. Skunde pažymima kad įvykio tiesiogiai nematė nei vienas liudytojas. Nuosprendyje remiamasi 2018 m. spalio 22 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką duomenimis, kurio metu nukentėjusioji G. B. iš jai parodytų atpažinti nuotraukų atpažino moterį, E. J., kuri 2018 m. rugpjūčio 14 d. vakare ją ir J. G. esą sugriebė rankomis už plaukų ir jas sutrenkė veidais viena į kitą. Akivaizdu, kad apeliantė gyvena tame pačiame name ir yra matyta mažametei kaip namo gyventoja. 2018 m. spalio 26 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusioji J. G. iš jai parodytų atpažinti nuotraukų neatpažino nei vienos moters, kuri ją ir G. B. esą sutrenkė galvomis.

2.6. Skunde teigiama, kad J. G. mama teisme nurodė, jog jos dukrai reikalinga logopedo pagalba, nes ji dažnai painioja, nesupranta dalykinių sąvokų, nerišliai kalba, neskiria spalvų, neprisimena įvykių, fantazuoja ir t.t. G. B. mama nurodė, kad jos dukrai reikalinga psichologo pagalba. Apeliantes teigimu, mergaitės galimai turi vystymosi raidos sutrikimų ir nesuvokia savo neadekvačių veiksmų pasekmių kitam asmeniui.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji E. J. savo apeliacinį skundą palaikė, jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir E. J. išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti. Nukentėjusiosios G. B. atstovas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokurorė palaikė nukentėjusiosios G. B. atstovo advokato išsakytą poziciją ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. J. apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

5. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir nešališkai ištyrė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Nuteistosios kaltumas nagrinėjamu atveju grindžiamas pirmosios instancijos teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, todėl teigti, kad tiriant ir vertinant įrodymus buvo pažeistos baudžiamojo įstatymo normos, teisinio pagrindo nėra.

6. Iš E. J. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jos kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Skunde teigiama, kad policijos pareigūno E. A. parodymai dėl 2018 m. rugpjūčio 14 d. įvykusio įvykio vertintini kritiškai, taip pat nesutinka su baudžiamojoje byloje esančių specialistų išvadų vertinimu. Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios galimai turi vystymosi raidos sutrikimų ir nesuvokia savo neadekvačių veiksmų pasekmių kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su tokiais apeliantės motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra.

7. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Aukštesniojo teismo vertinimu nagrinėjamoje baudžiamoje byloje surinkti įrodymai įvertinti tinkamai, o E. J. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

8. Analizuojant apeliacinio skundo nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, vertino nukentėjusiųjų J. G. bei G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiųjų įstatyminių atstovių D. B. (J. G. atstovė pagal įstatymą) ir G. B. (G. B. įstatyminė atstovė) teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Teismas taip pat vertino liudytojo E. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, esą minėto liudytojo parodymai vertintini kritiškai, atmestini kaip nepagrįsti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu E. A. duoti parodymai yra nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų, kurių pagrindu būtų galima abejoti minėtais parodymais. Nors E. J. savo skunde teigia, kad nėra aišku, kas užrašė E. A. parodymus po 2018 m. rugpjūčio 18 d. įvykio, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jo parodymus apklausos protokole užrašė tyrėja. Nors E. J. savo skunde nurodo, kad E. A. negalėjo pasakyti, ar G. B. lūpa buvo prakirsta, supūliavusi, ar buvo tik kraujosruva, tačiau tokius apeliacinio skundo teiginius apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįstais. Iš liudytojo parodymų matyti, kad atvykus į įvykio vietą ant mažametės J. G. jis jokių išorinių sumušimo žymių nepastebėjo, tačiau mergaitė skundėsi skausmu viršugalvio srityje. Liudytojas nurodė, kad matė, jog kitos mažametės G. B. viršutinė lūpa yra patinusi, ant jos matėsi kraujosruva. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų, jų įstatyminių atstovių, liudytojo E. A. parodymus bei byloje esančius kitus rašytinius įrodymus, pažymėjo, kad nors nei vienas liudytojas ir nematė įvykio tiesiogiai ir jų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais parodymais, tačiau konstatavo, kad pagrindo jais netikėti nėra, kadangi nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog minėti liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti E. J., parodymus jie davė būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo, o jų parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo ir juos patvirtino kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, jų nepaneigia E. J. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, todėl jos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

9. Apeliantės teigimu, byloje esančios specialistų išvados taip pat paneigia tą aplinkybę, kad nukentėjusiosioms padaryti sužalojimai kilo dėl būtent E. J. neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apklaustas pirmosios instancijos teisme specialistas S. J. savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje G. B. buvo padaryta veikiant lūpų sritį kietu buku, žalojančiu daiktu. Ekspertas paaiškino, kad kitos žmogaus kūno dalys irgi veikia kaip kieti buki žalojantys daiktai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismui nurodžius, jog nagrinėjamoje byloje keliama versija apie tai, kad G. B. jai konstatuotus sužalojimus galėjo patirti jai griūnant ir atsitrenkiant į kietą grindinį, S. J. nurodė, kad specialisto išvados 3 punkte pateikta išvada, jog sužalojimo padarymo galimybė griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių mažai tikėtina. Specialistas neatmetė galimybės, kad G. B. galėjo būti sužalota sutrenkiant veidus vienas į kitą, kadangi asmeniui griūnant, pasireiškia kitokie veido srities sužalojimai, nei buvo nustatyti G. B.. S. J. nurodė, kad griūnant žmogus pirmiausia patiria sužalojimus ant iškilusių veido dalių, o G. B. tokie sužalojimai konstatuoti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančias specialistų išvadas: 2018 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 788/2018(06), 2018 m. spalio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadą Nr. pG 958/2018(06), 2019 m. vasario 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadą Nr. pG 80/2019(06), 2018 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 787/2018(06). Teismas konstatavo, kad abejoti specialisto išvadomis bei kitais, jau aukščiau aptartais įrodymais, pagrindo nėra, kadangi jie sutampa dėl esminių aplinkybių, papildo vieni kitus ir visiškai patvirtina E. J. kaltę padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

10. Kaip nepagrįsti atmetami ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad nukentėjusiosios galimai turi vystymosi raidos sutrikimų ir nesuvokia savo neadekvačių veiksmų pasekmių kitam asmeniui. Tokie apeliantės skundo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo netikėti mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – specialisto išvados, specialistų paaiškinimas bei kiti bylos duomenys.

11. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apeliantė savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, todėl E. J. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėJurga Vasiliauskienė