Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-02 nuosprendžio, kuriuo A. M. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 12 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, bei tęsti darbą. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į A. M. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo metu išbūtas laikas nuo 2015-11-22, 12.50 val. iki 2015-11-13, 13 val. (2 paras).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis sutrikdė šeimos nario sveikatą, t.y.: jis, 2015-11-22, apie 12.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis pastūmė savo buvusią sutuoktinę I. M., jai nukritus ant sofos, laikydamas kaire ranka už plaukų, dešinės rankos kumščiu sudavė I. M. smūgį į krūtinę, mažiausiai vieną kartą į veido sritį, padarydamas kraujosruvą kairio skruosto srityje, taip smurtaudamas artimoje aplinkoje nežymiai sutrikdė sveikatą buvusiai sutuoktinei I. M..

Apeliantas A. M. atkreipė dėmesį, kad jis šiuo metu dirba pagal darbo sutartį ir jam paskirtos baudos išieškojimas būtų pradėtas nedelsiant. Taip pat nurodė esantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, įmonės veikla išimtinai susijusi su užsienio prekyba ir pastoviomis A. M. komandiruotėmis, dėl šios priežasties paskirta laisvės apribojimo bausmė nepagrįstai ribos įmonės veiklą. Tokiu būdu bus apsunkintas šeimos, o būtent – nepilnamečio sūnaus išlaikymas, taip pat I. M., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkės, bei L. M. pajamos. Apeliantų nuomone, laisvės apribojimo bausmė trukdo normalizuoti jų šeimos šeimyninį gyvenimą, trukdo eiti susitaikymo keliu, lankytis kinuose, restoranuose, teatruose, t.y. normaliai bendrauti ir socializuotis. Apeliantų nuomone, prievartinis įpareigojimas būti namuose neprisidės prie bausmės specialiosios prevencijos tikslų, o būtent siekio, kad A. M. gyvenime analogiški nusikaltimai nebepasikartotų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Nuteistasis A. M. bei nukentėjusioji I. M. apeliaciniu skundu neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistasis taip pat neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendis skundžiamas tik dėl paskirtos bausmės, todėl nuosprendis, kaip tą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalis, peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. M., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, pagal BK 61 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgė į tai, kad A. M. iš dalies pripažino savo kaltę, gailisi, tokią aplinkybę teismas laikė lengvinančia jo atsakomybę, bei nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinęs kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t.y. tai, kad A. M. anksčiau buvo teistas, paskiriant jam įstatyme numatytas švelniausias bausmės rūšis – baudas, tačiau baudų nuteistasis nesumokėjęs, baustas administracine tvarka, šiuo atveju visiškai pagrįstai skyrė laisvės apribojimą, jos trukmę, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nustatydamas artimą bausmės vidurkiui. Pažymėtina, jog teismas, skirdamas Apeliantui bausmę, motyvuotai pasisakė, kodėl paskyrus kitas sankcijoje numatytas bausmės rūšis, bausmės tikslai nebūtų pasiekti, taip pat aptarė ir švelnesnės nei numatyta įstatyme bausmės – baudos neskyrimo priežastis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, anksčiau paskirtų baudų asmuo nėra sumokėjęs, kas rodo, jog pastarasis nėra linkęs geranoriškai vykdyti teismo sprendimus. Su tokiais motyvais skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti, juolab kad pats A. M. skunde nurodė, jog jis, siekdamas teisingo lėšų paskirstymo, laukė baudų išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka iš įvairių institucijų, o kadangi šiuo metu dirba, jam paskirtos baudos išieškojimas būtų pradėtas nedelsiant. Taigi nėra pagrindo manyti, kad baudą nuteistasis sumokėtų savanoriškai ir kad ši bausmės rūšis darytų teigiamą poveikį nuteistojo elgesiui.

Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam vieną švelniausių sankcijoje numatytų bausmių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirtos bausmės trukmė nėra per ilga, o nuteistajam paskirti apribojimai – būti gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, taip pat tęsti darbą, nėra per griežti ir itin suvaržantys jo laisvę. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad paskirta laisvės apribojimo bausmė ribos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius yra A. M., veiklą, tokiu būdu apsunkinant nepilnamečio sūnaus išlaikymą, taip pat įmonės akcininkių I. M. ir L. M. pajamas. Laisvės apribojimo bausme nuteisti asmenys privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, taip pat nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus (BK 48 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, įpareigojo jį nustatytu laiku būti savo namuose, išskyrus du atvejus, t.y. jei tai susiję su darbu arba lankymusi gydymosi įstaigose. Atsižvelgiant į tokio įpareigojimo pobūdį, taip pat ir į bendrąsias nuteistųjų laisvės apribojimu pareigas, nėra pagrindo teigti, kad skirta bausmė kažkaip įtakos jo vadovaujamos įmonės veiklą, taip pat ir apribos jo komandiruotes į užsienį.

Nuteistojo dėl bausmės patiriamos neigiamos pasekmės ar tam tikri apribojimai (negalėjimas lankytis kine, restoranuose, teatruose) nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Be to, nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad A. M. paskirta laisvės apribojimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę, nenumatytą BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2016-03-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.