Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. B., T. B. ir H. A. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-764-807/2014 pagal ieškovų V. B., T. B., H. A. patikslintą ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos ir paskolos raštelių pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme ieškovas V. B. palaikė ieškinį ir papildomai nurodė, kad paskolos raštelių originalų nėra. Atkreipė mėnesį, kad dar pats A. S. baudžiamosios bylos Nr. 10-2-065-09, 2009-04-22 apklausos protokole pasisakė, kad J. R. buvo neraštingas ir dažnai būdavo išgėręs arba po išgertuvių, iš ko seka, kad jokios sutartys sudarytos tarp J. R. ir A. S. negali būti galiojančios. Minėtoje baudžiamojoje byloje V. P. pasisakė, kad matė tuos pinigus perduodant, bet kiek nematė, o V. J. apklausos protokole nurodyta, kad nieko apie 46 000 Lt negirdėjo. Kaip ir A. G. 2009-04-20 papildomo apklausos protokole nurodyta, kad jis tų pinigų nematė. Kadangi J. R. gyveno ir dirbo pas A. S., kaip ir liudininkai, todėl jie visi buvo priklausomi nuo A. S.. Ieškovas teigia, kad yra prieštaravimų tarp pačių liudininkų, paskolos rašteliai neatitinka formos, taip pat nėra galimybės nustatyti ar tuo laiku A. S. iš vis turėjo 46 000,00 Lt. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad po J. R. mirties, pas A. S. buvo rastas kontrabandinis etilo alkoholis, bet nėra nustatyta ar nuo šito alkoholio mirė J. R.. Be to, J. R. nuo 2004-12-11 neturėjo vairuotojo pažymėjimo, o nuo 2005-01-10 vairuotojo teisės jam buvo atimtos 18 mėnesių. Pažyma iš psichiatrinės ligoninės patvirtina, kad J. R. nuo 1991-01-03 iki 1991-01-18 buvo gydomas. Ieškovas prašė tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimus.

2005-09-08 raštelyje nurodoma, kad J. F. R. pasiskolino iš atsakovo 46 000 Lt ir pasižadėjo šią sumą gražinti per 6 mėnesius. Negrąžinus šios pinigų sumos įsipareigojo atiduoti savo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Raštelį pasirašė J. R. ir trys liudytojai – G. A. V., T. S. ir V. P.. Atsakovas teigė, kad šie pinigai buvo skolinti J. R. tikslu, kad jis nusipirktų mašiną ir dirbdamas su ja gražintų atsakovui skolą. Baudžiamosios bylos Nr. 10-2-065-09 ekspertizės išvadoje nurodyta, kad 2005-09-08 paskolos raštelį pasirašė J. R., nors patį tekstą rašė kitas asmuo. Liudytojas T. S. teigė, kad matė raštelio pasirašymo metu padėtus pinigus 100, 200 Lt kupiūromis. Liudytojas V. P. savo rašytiniuose parodymuose baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-065-09 nurodė, kad girdėjo, kad J. R. norėjo nusipirkti automobilį, kad uždarbiautų ir grąžintų pinigus atsakovui. Kiti liudytojai negalėjo pasakyti apie konkrečias paskolos raštelio pasirašymo aplinkybes, bet paties paskolos raštelio pasirašymo neneigė. Taigi remiantis atsakovo ir liudytojų nurodytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad A. S. ir J. R. sudarydami 2005-09-08 paskolos raštelį, patvirtino skolos atsiradimo pagrindą, detalizavo skolos grąžinimo ir kitas sąlygas, o raštelio pasirašymas patvirtino, kad pinigai buvo perduoti ir gauti bei šalys sutiko su visomis paskolos raštelyje išdėstytomis sąlygomis.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiais visus sandorius sudarytus tarp J. R. ir A. S. vadovaujantis CK 1.85 str. 1 d., 1.91 str. 1 d., 4 d. ir 5 d. bei CK 5.63 str. 1 d. Teismas pažymėjo, jog nėra įrodymų, kurie patvirtintų kokie sandoriai iš viso buvo sudaryti bei tai, kad jų sudarymo metu J. R. veiksnumas buvo apribotas dėl alkoholio vartojimo ar kitų priežasčių, kad jis buvo apgautas, jam buvo grasinama arba prieš jį buvo vartojamas smurtas ar kitoks spaudimas. Ieškovo V. B. teiginys, kad J. R. nuo 1991-01-03 iki 1991-01-18 buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje ir, kad mirė apsinuodijęs etilo alkoholiu dar nesudaro pagrindo teigti, kad raštelių pasirašymo metu J. R. nesuprato savo veiksmų esmės.

Anot apeliantų, teismas remdamasis tikimybių pusiausvyros principu turėjo nustatyti, ar didesnė tikimybė, kad atsakovas paskolino J. R. 46 000 Lt ar kad atsakovas pinigų J. R. neperdavė. Todėl teismas turėtų įvertinti aplinkybes, kurios buvo iki 2005 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelio atsiradimo. Iš liudytojų A. G., T. S., V. P. ir V. J. parodymų matyti, kad J. R. kartu su minėtais liudytojais dirbo pas atsakovą jo įmonėje, t.y. faktiškai jis buvo priklausomas nuo atsakovo (pavaldus atsakovui) ir pas atsakovą gyveno.

Taip pat byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad J. R. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais: 1) T. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „J. R. daug vartojo alkoholio, gėrė bet kokį alkoholį, nuo alkoholio ir mirė, apsinuodijąs“ (baudžiamosios bylos 1.65), „Tuo metu J. gyveno pas A. S. kaimyną vardu J.. Jie stipriai gėrė. Rašant paskolos raštelį dalyvavo J. R. pažįstamas E. B.. Edvard parašė paskolos raštelį, nes J. nelabai galėjo rašyti “ (baudžiamosios bylos 1.67). 2) Atsakovas A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „ J. buvo neraštingas, t,y. jis rašė, bet jam rašyti gaudavosi sunkiai Jis dažnai buvo išgėręs, ar po išgertuvių“ . Dar karta pakartojo „Jam sunkiai gaudavosi rašyti, todėl aš, A. S., paprašiau pasirašyti J. R. pakvitavimus kelis kartus. Rašant pakvitavimus dalyvavo liudytojai T. S., A. G., V. P., V. J." (baudžiamosios bylos 1.72). 3)V. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „J. R. daug vartojo alkoholio, gėrė bet kokį alkoholį, nuo alkoholio ir mirė, apsinuodijąs “ (baudžiamosios bylos 1.52). 4) Iš Vilniaus priklausomybės ligų centro 2009 02 17 pažymos Nr.l 168 matyti, kad J. R. nuo 1995 01 23 įrašytas į priežiūros grupę; diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas (baudžiamosios bylos 1.36). Iš Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2009 02 21 pažymos Nr.K6-2647 matyti, kad J. R. buvo tirtas psichiatrijos ligoninėje nuo 1991- 01-03 iki 1991-01-18 ir jam buvo nustatyta diagnozė: Asmenybės akcentuacija pagal afektinį tipą (baudžiamosios bylos 1.35). 5) 2004 12 11 kelių policijos pareigūnai sulaikė J. R. dėl to, kad neblaivus vairavo automobilį. Jam buvo nustatytas girtumas 2,51 prom.. Iš J. R. buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas 18 mėnesiams t.y. nuo 2005 01 10 ir paskirta bauda 1600 Lt. Bauda nebuvo sumokėta (baudžiamosios bylos 1.29). Neturint vairuotojo pažymėjimo J. R. negalėjo 18 mėnesiu, t. y. nuo 2005 10 iki 2006 06 10 vairuoti jokio automobilio. Be vairuotojo pažymėjimo J. R. negalėtu uždirbti pinigus nusipirkęs sunkvežimį už paskolintus neva 46000 Lt iš A. S.. KET pažeidimų J. R. turėjo daugiau, bet kad sumokėjo nors vieną baudą duomenų nėra. 2003 03 30 J. R. pasirašė Pažeidimo protokole, kad vairavo KAMAZ valst. nr. (duomenys neskelbtini) 1983 gamybos metų, kurio savininkas yra A. S. PĮ ir J. R. apie savo pareigas pasirašė: vairuotojas (baudžiamosios bylos 1.29 -1.32). 6) J. R. mirties priežastis, kuri nurodyta mirties liudijime 2005 09 25 d. : apsinuodijimas etilo alkoholiu (bylos 1.46).

Apeliantai pažymi, kad J. R. nuosavybėje turimo nekilnojamojo turto vertė buvo apie 44 000 Lt ir praktiškai sutampa su neva tai paskolinta pinigų suma 46 000 Lt. Darytina prielaida, kad atsakovas 2005 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelio pagrindu, taip pat kitų raštelių dėl 16 000 Lt neva 2014 08 12 padarytos žalos automobiliui KAMAZ siekė užvaldyti J. R. nekilnojamąjį turtą. Atsakovas A. S. nesugebėjo įrodyti, kad 2005 09 08 dienai galėjo turėti 46 000 Lt, kad galėtų paskolinti J. R.. Pagal VMI gautą atsakymą 2009 09 11 Nr. (21.26)-47 -11627 Dėl informacijos pateikimo dėl A. S. matyti, kad 2004 -2005 metų metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų neteikė, o A. S. įmonė patyrė 4 509 Lt nuostolį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teisme tarp šalių vyksta ginčas dėl fakto, ar pagal 2005-09-08 paskolos raštelį atsakovas perdavė raštelyje nurodytą pinigų suma 46 000 Lt J. R. (kuris mirė 2005-09-25). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neišeinant už apeliacinio skundo ribų pasisako tik dėl 2005-09-08 paskolos raštelio teisinių pasekmių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005-09-08 raštelyje nurodoma, kad J. F. R. pasiskolino iš A. S. (atsakovo) 46 000 Lt ir pasižadėjo šią sumą gražinti per 6 mėnesius. Negrąžinus šios pinigų sumos įsipareigojo atiduoti savo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Raštelį pasirašė J. R. ir trys liudytojai – G. A. V., T. S. ir V. P. (1t, b.l.l. 26-27).

Ieškovai patikslintu ieškiniu (b.l. 129) teigia, kad raštelis nesukūrė teisinių santykių, nes pagal raštelį pinigai nebuvo perduoti. Todėl raštelis neatitinka CK 6. 871 str. 3d. reikalavimų, o tai reiškia, kad prievoliniai santykiai tarp J. R. ir atsakovo nebuvo susiklostę.

Atsakovas teigė, kad šie pinigai buvo skolinti J. R. tikslu, kad jis nusipirktų mašiną ir dirbdamas su ja gražintų atsakovui skolą. Baudžiamosios bylos Nr. 10-2-065-09 ekspertizės išvadoje nurodyta, kad 2005-09-08 paskolos raštelį pasirašė J. R., nors patį tekstą rašė kitas asmuo. Liudytojas T. S. teigė, kad matė raštelio pasirašymo metu padėtus pinigus 100, 200 Lt kupiūromis. Liudytojas V. P. savo rašytiniuose parodymuose baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-065-09 nurodė, kad girdėjo, kad J. R. norėjo nusipirkti automobilį, kad uždarbiautų ir grąžintų pinigus atsakovui. Kiti liudytojai negalėjo pasakyti apie konkrečias paskolos raštelio pasirašymo aplinkybes, bet paties paskolos raštelio pasirašymo neneigė.

Būtent remiantis atsakovo ir liudytojų nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį konstatavo, kad A. S. ir J. R. sudarydami 2005-09-08 paskolos raštelį, patvirtino skolos atsiradimo pagrindą, detalizavo skolos grąžinimo ir kitas sąlygas, o raštelio pasirašymas patvirtino, kad pinigai buvo perduoti ir gauti bei šalys sutiko su visomis paskolos raštelyje išdėstytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija šios bylos kontekste tokią teismo išvadą laiko neteisinga ir nepagrįsta. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 107/211).

Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad pastaruoju metu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Šie išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).

Minėta, kad 2005 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelyje nurodyta, kad J. R. pasiskolino iš atsakovo 46 000 Lt ir pasižadėjo šią sumą grąžinti per 6 mėnesius. Akivaizdu, kad paskolos raštelyje nėra aiškiai nurodyta, kad atsakovas perdavė J. R., o pastarasis gavo iš atsakovo paskolos sumą, t.y. 46 000 Lt. Turint omeny, kad J. R. paskolos raštelio pats nerašo, o tik pasirašė jam paruoštą tekstą, veiksmažodis „pasiskolinau“ pats savaime negali būti vertinamas kaip pinigų gavimo patvirtinantis faktas. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad iš raštelio turinio akivaizdu, kad jo sudarymo metu pinigai 46 000 Lt jau buvo perduoti.

Atsakovas pinigų perdavimo faktą įrodinėja liudytuoju parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginį, kad liudytojų parodymais turi būti įrodytas faktas, kad atsakovas perdavė J. R. 46 000 Lt sumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nurodyti 2005 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelyje liudytojai A. G., T. S. ir V. P. ikiteisminio tyrimo metu tokio fakto nepatvirtino. Teismo posėdžio metu apklaustas T. S. (kiti du liudytojai mirė), taip pat negalėjo nurodyti nei pinigų perdavimo fakto, nei tikslios sumos (tik nurodė, kad jis matė ant stalo padėtus pinigus šimto, dviejų šimtų kupiūromis). Kadangi atsakovo parodymai nepatvirtinti kitais objektyviais įrodymais, laikyti jas pinigų perdavimo faktą patvirtinančiais įrodymais, nėra teisinio pagrindo.

Anot apeliantų, teismas remdamasis tikimybių pusiausvyros principu turėjo nustatyti, ar didesnė tikimybė, kad atsakovas paskolino J. R. 46 000 Lt ar kad atsakovas pinigų J. R. neperdavė, todėl turėjo įvertinti aplinkybes, kurios buvo iki 2005 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelio atsiradimo.

Iš ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos medžiagos duomenų, atsakovo ir liudytojų A. G., T. S., V. P. ir V. J. parodymų nustatyta, kad J. R. kartu su minėtais liudytojais dirbo pas atsakovą jo įmonėje, t.y. faktiškai jis buvo priklausomas nuo atsakovo (pavaldus atsakovui) ir pas atsakovą gyveno. Tai reiškia, kad atsakovas jį labai gerai pažinojo.

Byloje yra objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad J. R. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais - nuo 1995 01 23 įrašytas į priežiūros grupę; diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas (baudžiamosios bylos 1.36). Iš Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2009 02 21 pažymos Nr.K6-2647 matyti, kad J. R. buvo tirtas psichiatrijos ligoninėje nuo 1991- 01-03 iki 1991-01-18 ir jam buvo nustatyta diagnozė: Asmenybės akcentuacija pagal afektinį tipą (baudžiamosios bylos 1.35). 2004 12 11 kelių policijos pareigūnai sulaikė J. R. dėl to, kad neblaivus vairavo automobilį (buvo nustatytas girtumas 2,51 prom.). Iš J. R. buvo paimtas 2005 01 10 vairuotojo pažymėjimas 18 mėnesiams ir paskirta bauda 1600 Lt. Neturint vairuotojo pažymėjimo J. R. negalėjo 18 mėnesiu, t. y. nuo 2005 01 10 iki 2006 06 10 vairuoti jokio automobilio. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad J. R. gėrė bet kokį alkoholį, nuo alkoholio ir mirė, apsinuodijąs (baudžiamosios bylos 1.l. 35-36, 52, 65, 67, 72). Atsakovas A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „ J. dažnai buvo išgėręs, ar po išgertuvių“. Iš byloje esančio J. R. mirties liudijimo matyti, kad mirties priežastis – apsinuodijimas etilo alkoholiu (1t., b.l. 28).

Taigi, akivaizdu, kad atsakovui buvo žinoma, kad J. R. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais ir buvo priklausomas nuo alkoholio. Byloje taip pat nustatyta, kad J. R. anksčiau jau buvo skolingas atsakovui 16 000 Lt už autoįvykio metu sugadintą Kamazą, kurių negrąžino.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažai tikėtina, kad atsakovas, kaip apdairus ir protingas žmogus, verslininkas, galėjo paskolinti (ir tikėtis grąžinimo) sergančiam priklausomybe nuo alkoholio asmeniui ganėtinai didelę sumą pinigų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pinigų perdavimo faktas neįrodytas, o neįrodžius pinigų perdavimo fakto, paskolos sutartis laikoma nesudaryta (CK 6. 871 str. 2d.) Dėl išdėstyto, ieškovų reikalavimas pripažinti šalių 2005-09-08 paskolos sutartį nesudaryta tenkinamas.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, o turi būti pakeistas. Patenkinus ieškovų apeliacinį skundą, yra pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl iš atsakovo yra pagrindas priteisti ieškovui V. B. 1380 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teisme turėtų 250 Lt atstovavimo išlaidų (proporcingai nuo patenkintų reikalavimų). Taip pat iš atsakovo valstybės naudai priteistina 940 Lt žyminį mokestį, kurio mokėjimas atidėtas ieškovams Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-02-09 nutartimi (1t. b.l. 81). Pirmosios instancijos teisme turėtas pašto 55, 02 Lt išlaidas, šalys turi padengti lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Konstatuoti, kad pagal J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2005 m. rugsėjo 8 d. pasirašytą paskolos raštelį paskolos suma 46 000 Lt J. R. perduota nebuvo.

Pripažinti, kad tarp J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) paskolos sutartis 2005-09-08 nebuvo sudaryta.

Kitą sprendimo dalį dėl atmestų ieškovo reikalavimų palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1380 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą ir 250 Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. S. valstybės naudai 940 Lt žyminį mokestį ir 27, 51 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – iš viso 967, 51 Lt.

Priteisti iš ieškovo V. B. valstybės naudai 27, 51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Išaiškinti šalims, kad bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai jie privalo sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.