Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Anai Daugienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ukrainos pilietis S. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus aps. VPK) Migracijos valdybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 10-SP9-62 „Dėl Ukrainos piliečio S. P. grąžinimo į Ukrainą“.

Pasak pareiškėjo, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduota Šengeno viza Nr. 002253689, galiojanti nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 12 d. (30 dienų), bei Šengeno viza Nr. 002265324, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (90 dienų). Šengeno viza, skirta vykti tranzitu per Šengeno valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį nuo pirmo atvykimo į Šengeno valstybių narių teritoriją datos. Pagal pareiškėjo pase esančias atžymas atvykimo į Šengeno valstybių narių teritoriją data yra 2016 m. balandžio 14 d., taigi 90 dienų terminas pareiškėjui dar nepasibaigė. Anot pareiškėjo, jis galėjo būti Lietuvoje dar 16 dienų.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra pernelyg griežtas, nepagrįstas. Atsakovas galėjo taikyti kitas alternatyvias priemones bei pasiūlyti pratęsti buvimo trukmę pagal išduotą Šengeno vizą. Pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo teigimu, jis yra UAB „Budova“ akcininkas ir direktorius, įmonėje dirba 3 darbuotojai, be to jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą Vokės kaime, Vilniaus rajone.

Atsakovas Vilniaus aps. VPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49–51).

Nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas turi Ukrainos piliečio pasą, kuriame įklijuotos Šengeno valstybių vizos: Nr. 002253689, galiojanti nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 12 d., buvimo laikas 30 d. ir Nr. 002265324, galiojantį nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., buvimo laikas 90 d. Kreipimosi į Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybą dieną, t. y. 2016 m. birželio 30 d., pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, t. y. jo buvimas truko ilgiau negu 90 dienų (išbuvo 102 d.) per 180 dienų laikotarpį, nes į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs 2016 m. vasario 17 d., išvyko 2016 m. kovo 11 d. (24 d.), ir 2016 m. balandžio 14 d. vėl atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, su kuriuo pareiškėjas sutiko. Atsakovo teigimu, 90 dienų tai yra maksimalus laikas kuriam išduodama Šengeno viza ir užsienietis gali būti Šengeno teritorijoje, šis laikas negali būti pratęstas.

Vilniaus aps. VPK taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, jis tik 2016 m. gegužės 27 paskirtas (išrinktas) įmonės vadovu, tačiau dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepateikė. Pažymėjo, kad priimant sprendimą taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje Ukrainoje nevyksta ginkluotas konfliktas, be to, pareiškėjas užsieniečio apklausos lape nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę, jis nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į Ukrainą – grėsmės gyvybei ir laisvei, ar persekiojimo pavojaus.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (teismo šaukimas įteiktas pareiškėjo atstovui) (b. l. 79).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo metu jau yra išvykęs iš Lietuvos.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 10-SP9-62 „Dėl Ukrainos piliečio S. P. grąžinimo į Ukrainą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2016 m. vasario 1 d. išduota Šengeno valstybių viza Nr. 002253689, galiojanti nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 12 d., buvimo laikas 30 d. (b. l. 63) bei 2016 m. balandžio 4 d. išduota Šengeno valstybių viza Nr. 002265324, galiojantį nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., buvimo laikas 90 d. (b. l. 64).

Vilniaus aps. VPK Migracijos valdyba 2016 m. birželio 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 10-SP9-62, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 str. 1 d. 3 p., 128 str. 1 d., 130 str. 1–2 d., įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėjo, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies (b. l. 6).

Užsieniečių grąžinimą į užsienio valstybę ir įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja UTPĮ 125 str. Kaip minėta, skundžiamas sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis UTPĮ 125 str. 1 d. 3 p., nustatančius, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal UTPĮ 11 str. 3 d. užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pagal UTPĮ 23 str. 1 p. užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 str. 2–5, 7 d. užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

Iš pareiškėjo pase esančių spaudų (b. l. 7) matyti, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2016 m. vasario 17 d. ir išvyko 2016 m. kovo 11 d., taigi Lietuvoje išbuvo 24 dienas. 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjas vėl atvyko į Lietuvos Respubliką, taigi nuo 2016 balandžio 14 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjas Lietuvoje išbuvo dar 78 dienas. Taigi iš viso pareiškėjas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. birželio 30 d. praleido 102 dienas, o tai viršija UTPĮ 11 str. 3 d. nustatytą terminą. Taigi, nors pareiškėjui išduota Šengeno valstybių viza Nr. 002265324 galioja iki 2017 m. balandžio 3 d., tačiau, vadovaujantis UTPĮ 23 str. 1 p., pareiškėjo buvimas Lietuvos skundžiamo sprendimo priėmimo dieną laikytinas neteisėtu, o tai pagal UTPĮ 125 str. 1 d. 6 p. taip pat yra pagrindas priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į Ukrainą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina, išvada, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nurodė netinkamą teisinį pagrindą jam priimti, tačiau tai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi iš nustatytų teisinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjo situacija atitinka UTPĮ įtvirtinta pagrindą priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę.

UTPĮ 128 str. 1 d. nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino jo esamų socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuva bei UTPĮ 130 str. 1 d. įtvirtinto pagrindo, kada draudžiama grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.

Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį matyti, kad jame nurodyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 str. 1 d. ir nenustačius 130 str. 1 ir 2 d. įtvirtintų aplinkybių, tačiau sprendimo motyvuose minėtas vertinimas neatsispindi, todėl konstatuotina, kad šiuo požiūriu skundžiamas atsakovo sprendimas yra ydingas, tačiau tai taip pat nesudaro pagrindo pastarąjį panaikinti, kadangi iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į užsienio valstybę dėl UTPĮ 128 str. 1 d. ar 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų aplinkybių.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl jo socialinių ryšių su Lietuva. Pažymėtina, kad UTPĮ 128 str. 1 d. prasme ne bet kokių ryšių su Lietuva buvimas gali sudaryti pagrindą nepriimti užsieniečio atžvilgiu sprendimo grąžinti į užsienio valstybę – nustatyti socialiai ar ekonominiai ryšiai turi būti objektyviai egzistuojantys, pagrįsti ir tvirti. Nagrinėjamu atveju, įvertinus UTPĮ 128 str. 1 d. įtvirtintas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas Lietuvoje nėra praleidęs labai ilgo laikotarpio, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje neturi, taip pat neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), o pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva, kiek jie susiję su pareiškėjo deklaruota gyvenamąją vieta Lietuvoje bei buvimu UAB „Budova“ akcininku ir direktoriumi (nuo 2016 m. gegužės 27 d.), nelaikytini tokiais, kurių pagrindu, pareiškėjas galėtų būti negrąžinamas į Ukrainą. Be to, nėra jokių įrodymų, ar pagrįstų aplinkybių manyti, kad pareiškėjas sugrįžęs į Ukrainą bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar jo gyvybei ar laisvei grės pavojus arba kad jis gali būti persekiojamas Ukrainoje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba kad jis iš pastarosios valstybės gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taigi UTPĮ 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų aplinkybių taip pat nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į Ukrainą, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamo Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 10-SP9-62, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagristas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.