Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybės įmonės Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo visuomeninės organizacijos Kauno automobilių sporto klubas „Viesulas“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas visuomeninė organizacija Kauno automobilių sporto klubas (toliau – KASK) „Viesulas“ 2003 m. gegužės 13 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Kauno miesto valdyba, vadovaudamasi Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos konkurso komisijos 1994 m. gruodžio 15 d. protokolu Nr. 133, 1995 m. sausio 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartimi Nr. 323/p ieškovui išnuomojo negyvenamuosius pastatus, statinius, patalpas – 1B2p, 4F1p, 5F1p, 6F1p, 7G1p, 11 G1p, 2I1p, 3I1p, 8I1p, 9I1p, 10I1p, 12I1p, 13I1p, Kaune, Drobės g. 26. Išnuomoti pastatai buvo prastos būklės, juose nebuvo įrengti inžineriniai tinklai, šie negalėjo būti naudojami neatlikus kapitalinio remonto. Dėl to Kauno miesto savivaldybės Turto skyrius 1996 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 43-1331 sutiko, kad ieškovas savo lėšomis atliktų nuomojamų patalpų kapitalinį remontą ir įrengtų inžinerinius tinklus (T. 1, b. l. 26). Remdamasis nurodytu raštu, Kauno apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyrius 1996 m. birželio 5 d. leidimu Nr. 254-9-96 (T. 1, b. l. 27–28) leido ieškovui rekonstruoti nurodytus pastatus ir 1996 m. rugsėjo 9 d. leidimu Nr. 49-2-96 leido statyti inžinerinius tinklus – vandentiekio, kanalizacijos ir lietaus kanalizacijos (T. 1, b. l. 30). Pirmasis leidimas išduotas ieškovo, antrasis – Kauno miesto savivaldybės vardu. Remdamiesi Kauno miesto valdybos 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 1263, ieškovas ir Kauno miesto valdyba 1996 m. gruodžio 17 d. sudarė pirmiau nurodytų patalpų panaudos sutartį Nr. 323/p (T. 1, b. l. 25). Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus 1997 m. birželio 2 d. leidimu Nr. 183 ieškovui leido neatlygintinai atlikti nuomojamų pastatų stogų rekonstrukciją ir įsirengti priestatą (laiptinę) prie pastato 1B2p (T. 1, b. l. 139). Kauno apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno skyrius ieškovui 1999 m. gegužės 20 d. išdavė leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 376-4-99 (T. 1, b. l. 29). Valstybinė priėmimo komisija 1998 m. gegužės 21 d. priėmė eksploatuoti atliktus darbus (T. 1, b. l. 31–34). Kauno miesto savivaldybė priėmimo-perdavimo aktu 1998 m. gruodžio 21 d. perdavė atsakovui, o šis 1999 m. sausio 8 d. priėmė ginčijamus pastatus (T. 1, b. l. 35). Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 258 ginčijami pastatai, kurių balansinė vertė nurodyta 21 740 Lt, įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Ieškovas nurodė, kad nuo 1995 m. iki 1999 m. gegužės 21 d. ginčijamomis patalpomis naudojosi, jas rekonstravo, remontavo ir išleido 483 363 Lt. Taip pat ieškovas nurodė, kad VĮ „Projektų ekspertizė“ Kauno filialas atliko statinių techninę ir ekonominę ekspertizę. Techninės ir ekonominės ekspertizės aktas Nr. 20-019-K (T. 1, b. l. 36–37) patvirtina, kad ieškovas atliko statybos montavimo darbų už 934 828 Lt. Atsakovo 2003 m. balandžio 10 d. pažymoje Nr. 3-6-3 nurodyta, kad ieškovas ginčijamų patalpų statybos ir remonto darbų atlikta už 177 634,65 Lt (T. 1, b. l. 39). Atsakovas sutiko ieškovui atlyginti tik iki 1996 m. gruodžio 17 d., t. y. patalpų nuomos laikotarpiu, ieškovo patirtas išlaidas. Dėl to atsakovas pažeidė CK 6.501 straipsnį ir panaudos sutarties 5.4 punktą. Ieškovas, remdamasis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi, 6.501 straipsniu, prašė teismo pripažinti, kad nuo 1995 m. sausio 13 d. iki 1996 m. birželio 5 d. ir nuo 1996 m. gruodžio 17 iki 1999 m. gegužės 21 d. pastatų kompleksui Kaune, Drobės g. 26, pagerinti ir įrengti investavo 305 728,35 Lt, ir priteisti šią sumą iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jam teisę į nuo 1995 m. sausio 13 d. iki 1996 m. birželio 5 d. ir nuo 1996 m. gruodžio 17 iki 1999 m. gegužės 21 d. pastatų kompleksui Kaune, Drobės g. 26, pagerinti ir įrengti investuotas 305 728,35 Lt (483 363 Lt – 177 634,65 Lt) lėšas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog nurodytais laikotarpiais turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) Kauno miesto savivaldybės sutikimą atlikti naudojamo turto pagerinimus ir statybos leidimą vykdyti naujo statinio statybą, statinio kapitalinį remontą bei rekonstravimą (1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalis, CK 6.501 straipsnio 1 dalis, nuomos sutarties Nr. 323/p 5.4 punktas, VĮ Valstybės turto fondo 2000 m. spalio 19 d. ir 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimais Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtintos nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 2 punktas). Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus 1996 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 43-1331 nurodyta, kad nuomotojas neprieštarauja, jog ieškovas savo lėšomis atliktų nuomojamų patalpų kapitalinį remontą ir įrengtų inžinerinius tinklus. Teismas nurodytą raštą vertino kaip nuomotojo sutikimą leisti ieškovui atlikti turto pagerinimo darbus. Dėl to, teismo nuomone, nuo nuomos sutarties sudarymo (1995 m. sausio 13 d.) iki nurodyto rašto priėmimo ieškovo išlaidos nuomos objektui pagerinti negali būti atlygintos, nes nuomos objektas pagerintas be nuomotojo sutikimo. Teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 43-1331 nustojo galioti 1996 m. gruodžio 17 d. sudarius panaudos sutartį. Ieškovas neturėjo panaudos davėjo sutikimo atlikti panaudos objekto pagerinimus. Dėl to, teismo nuomone, ieškovo išlaidos nuo 1996 m. gruodžio 17 d. iki 1997 m. birželio 2 d., patirtos pagerinant privatizavimo objektą, taip pat neturi būti atlygintos. Teismas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus 1997 m. birželio 2 d. ieškovui išduotas leidimas Nr. 183 savo lėšomis neatlygintinai atlikti naudojamų ginčo patalpų stogų rekonstrukciją ir įsirengti priestatą (laiptinę) negali būti vertinamas kaip pagrindas iš panaudos davėjo reikalauti atlyginti panaudos objekto pagerinimo išlaidas. Taip pat teismas nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrius tik 1999 m. gegužės 20 d. išdavė leidimą Nr. 376-4-99 rekonstruoti pastatus 1B2p, 7G1p, 11 G1p, 14I1p (buvę 5F1p, 6F1p) (T. 1, b. l. 29; T. 2, b. l. 145). Dėl to teismas konstatavo, kad nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. vykdyti darbai yra savavališka statyba. Tai yra kliūtis pripažinti statinį tinkamu naudoti, o pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra viena iš būtinų sąlygų pripažinti atlygintinomis išlaidas privatizuojamam objektui pagerinti (VĮ Valstybės turto fondo 2000 m. spalio 19 d. ir 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimais Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtintos nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 21.4 ir 25.4 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 5 d. sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nurodė, kad ieškovas ir Kauno miesto valdyba 1995 m. sausio 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.2 punktu susitarė, jog be nuomotojo raštiško leidimo ieškovui neleidžiama perplanuoti ir pertvarkyti nuomojamų patalpų, išskyrus darbus, pagerinančius patalpas (inžinerinių tinklų sumontavimas, sienų, langų apšiltinimas ir pan.). Kauno miesto savivaldybė 1996 m. birželio 22 d. raštu Nr. 43-1331 sutiko, kad ieškovas atliktų nuomojamų patalpų kapitalinį remontą, nekeičiant konstrukcijų ir išplanavimo, ir įrengtų inžinerinius tinklus. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad nuomotojas leido ieškovui pagerinti patalpas, ir ieškovas turi teisę, kad jam būtų atlygintos išlaidos, patirtos pagerinant patalpas nuo 1995 m. sausio 15 d. iki 1996 m. birželio 22 d. Ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės 1996 m. gruodžio 17 d. tų pačių patalpų panaudos sutarties 5.2 punktas yra analogiškas 1995 m. sausio 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.2 punktui. Kolegija nurodė, kad ieškovas, neturėdamas panaudos davėjo sutikimo pagerinti panaudos objektą, vykdė statybos darbus jau galiojant panaudos sutarčiai. Kolegija nurodė, kad svarbu nustatyti, kokius patalpų pagerinimo darbus ieškovas atliko galiojant panaudos sutarčiai ir ar buvo reikalingas panaudos davėjo raštiškas sutikimas jiems atlikti. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovo atlikti statybos darbai nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. yra savavališka statyba. Kolegija nurodė, kad atsakovui išduoto 1999 m. gegužės 20 d. leidimo vykdyti statybos darbus negalima laikyti visiškai savarankišku leidimu, nesusijusiu su ieškovui išduotu 1996 m. birželio 5 d. leidimu. Dėl to kolegija pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 114 straipsnio 3 dalį, kai leidimas statybai išduodamas dėl atliktų neturint leidimo statybos darbų, užbaigtą statinį leidžiama priimti naudoti, ir tai nelaikoma savavališka statyba. Kauno miesto savivaldybė 1998 m. gruodžio 21 d. ginčijamas patalpas perdavė atsakovui. Tuo metu ieškovas pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto neturėjo. Kolegija manė, kad nurodyto akto neturėjimas nereiškia, jog ieškovas neteko teisės į išlaidų privatizuojam objektui pagerinti atlyginimą. Kolegija nurodė, kad pagal VĮ Valstybės turto fondo Tvarkos Nr. 3 ketvirtąjį skyrių, neturint pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto, išlaidos pastatams pagerinti gali būti patvirtinamos ekspertizės aktais. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, kokius konkrečius darbus ieškovas atliko ir ar jie atitinka panaudos sutarties 5.2 punkte nustatytus darbus, kuriuos panaudos gavėjas galėjo atlikti be panaudos davėjo raštiško sutikimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas valstybės įmonė Valstybės turto fondas prašo panaikinti rajono apylinkės teismo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 180 straipsnį, nes nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turi tirti, kokius darbus panaudos gavėjas galėjo atlikti be panaudos davėjo sutikimo. Kasatoriaus nuomone, šis apeliacinės instancijos teismo kolegijos motyvas nesusijęs su nagrinėjama byla ir neturi įtakos ginčo išsprendimui. Pagal 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalį, 366 straipsnio 2 dalį teismas pirmiausia turėtų įvertinti, ar nuomininkas (panaudos gavėjas) vykdė remonto darbus turėdamas nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą tokiems darbams atlikti. Tik tai nustačius, galima aiškintis, ar kapitalinio (einamojo) remonto ar statybos darbai atlikti teisėtai.Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, nes netiksliai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, nurodęs, kad pripažinti investuotas lėšas atlygintinomis pakanka tik vieno statinio priėmimo naudoti akto ir atliktos ekonominės ekspertizės. Kasatoriaus nuomone, ieškovo nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. atlikti statybos darbai yra savavališka statyba, nes ieškovas neturėjo kompetentingos valstybės institucijos leidimų vykdyti statybos darbus. Be to, rekonstruoti pastatai nepriimti naudoti.Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ prieš VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centrą ir kt.; civilinės bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rima“ prieš Panevėžio miesto savivaldybės tarybą ir kt.; civilinės bylos Nr. 3K-3-417/2005. Nurodytose bylose kasacinis teismas konstatavo, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį galima tik tada, jeigu statyba vykdyta laikantis ją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Dėl to, kad ginčijamų patalpų statybos darbai nėra įteisinti, kasatorius negali pripažinti investuotų lėšų atlygintinomis.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nenurodė, kokia proceso teisės norma remdamasi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kodėl byla negalėjo būti išnagrinėta iš esmės. Kolegijos nurodytų papildomų aplinkybių aiškinimas, pavyzdžiui, apie darbus, atliktus neturint panaudos davėjo sutikimo, nepagrįstai vilkina bylos nagrinėjimą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas visuomeninė organizacija KASK „Viesulas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pagal nuomos ir panaudos sutarčių 5.2 punktus patalpų pagerinimo darbams atlikti nereikėjo patalpų savininko sutikimo. Nors panaudos gavėjas neturėjo atskiro raštiško panaudos davėjo sutikimo vykdyti statybos darbus, bet, atsižvelgiant į tai, kad buvęs nuomotojas ir panaudos davėjas buvo tas pats asmuo (Kauno miesto savivaldybė), panaudos gavėjas kai kuriuos darbus galėjo atlikti be panaudos davėjo raštiško sutikimo. Dėl to svarbu nustatyti, kokius patalpų pagerinimo darbus ieškovas atliko galiojant panaudos sutarčiai, ar juos atlikti reikėjo panaudos davėjo atskiro raštiško sutikimo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovo atlikti darbai nėra savavališka statyba.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad Kauno miesto valdyba ir ieškovas 1995 m. sausio 13 d. sudarė negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartį Nr. 323/p dėl negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų 1B2p, 4F1p, 5F1p, 6F1p, 7G1p, 11 G1p, 2I1p, 3I1p, 8I1p, 9I1p, 10I1p, 12I1p, 13I1p, Kaune, Drobės g. 26, nuomos. Kauno miesto savivaldybės Turto skyrius 1996 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 43-13331 sutiko, kad ieškovas savo lėšomis atliktų nuomojamų patalpų kapitalinį remontą ir įrengtų inžinerinius tinklus. Kauno miesto skyrius 1996 m. birželio 5 d. leidimu Nr. 254-9-96 (T. 1, b. l. 27–28) leido ieškovui rekonstruoti nurodytus pastatus. 1996 m. rugsėjo 9 d. leidimu Nr. 49-2-96 ieškovui leista statyti inžinerinius tinklus – vandentiekio, kanalizacijos ir lietaus kanalizacijos. Ieškovas ir Kauno miesto valdyba 1996 m. gruodžio 17 d. sudarė tų pačių patalpų panaudos sutartį Nr. 323/p. Ieškovas, neturėdamas panaudos davėjo sutikimo pagerinti panaudos objektą, vykdė statybos darbus galiojant panaudos sutarčiai. Ieškovui 1999 m. gegužės 20 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 376-4-99. Ieškovas nuo 1995 m. iki 1999 m. gegužės 21 d. ginčijamomis patalpomis naudojosi, jas rekonstravo, remontavo ir išleido 483 363 Lt. Kauno miesto savivaldybė 1999 m. sausio 8 d. priėmimo-perdavimo aktu ginčijamus pastatus perdavė atsakovui. Tuo metu ieškovas pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto neturėjo. Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 258 ginčijami pastatai įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Ieškovas prašė, kad atsakovas atlygintų ginčijamų patalpų pagerinimo išlaidas. Atsakovas sutiko ieškovui atlyginti ne visas ieškovo reikalaujamas, o tik iki 1996 m. gruodžio 17 d., t. y. patalpų nuomos laikotarpiu, patirtas išlaidas (177 634,65 Lt).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su bylos aplinkybių, reikalingų 1964 m. CK 316, 366 straipsniams taikyti, vertinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nuo bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kasacijos dalykas gali būti tik teisės klausimai – procesinio sprendimo neteisėtumas. Kasacinis teismas negali nustatyti naujų faktų, iš naujo vertinti byloje esančių ar naujų įrodymų. Fakto klausimus kasacinis teismas gali analizuoti tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai kvalifikavo ginčo santykį bei tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, taikė 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalį ir, remdamasis 1995 m. sausio 13 d. patalpų nuomos sutarties 5.2, 5.4 punktais, Kauno miesto savivaldybės 1996 m. birželio 22 d. raštu Nr. 43-1331, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovui turi būti atlygintos išlaidos, patirtos atlikus pagerinimus, nurodytus nuomos sutarties 5.2 punkte ir 1996 m. birželio 22 d. rašte. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad 1999 m. gegužės 21 d. leidimas statybos darbams vykdyti išduotas atsakovui ieškovo gauto 1996 m. birželio 5 d. leidimo statybos darbams vykdyti pagrindu, nutartyje pagrįstai nurodė, jog statybos darbai, ieškovo atlikti nuo 1996 m. gruodžio 12 d. iki 1999 m. gegužės 20 d., nėra savavališka statyba (T. 4, b. l. 157). Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas taikė 1964 m. CK 114 straipsnio 2, 3 dalis ir 1999 m. rugsėjo 20 d. leidimą statybos darbams vykdyti kvalifikavo kaip leidimą, išduotą 1996 m. gegužės 28 d., 1999 m. gegužės 3 d. suderinus projektus statyti ūkio būdu. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pagal Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos, patvirtintos Valstybės turto fondo valdybos 200 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2, 27 punktą ieškovo, neturinčio baigto rekonstruoti negyvenamojo pastato ir patalpos priėmimo naudoti akto, pastatų pagerinimo išlaidos gali būti patvirtinamos privatizavimo objekto (statinio) ekonominės ir finansinės ekspertizės aktu. Byloje pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. rugsėjo 20 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1759 (T. 1, b. l. 131). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei jų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, panaikindama Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir grąžindama bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, rėmėsi vieninteliu motyvu, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nesiaiškino byloje (nors, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai padaryti yra svarbu), kokius konkrečius patalpų pagerinimo darbus ieškovas atliko panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu, ar jiems atlikti buvo reikalingas atskiras panaudos davėjo raštiškas sutikimas ir ar jie galėjo būti atlikti be tokio sutikimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 327 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nenurodė, kokiu pagrindu remdamasis panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimo negaliojimo pagrindų Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalo pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas tiek teisės, tiek fakto klaidas, o bylą gali grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo išimtiniais atvejais – tada, kai pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų pats negali ištaisyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pagal byloje pateiktus įrodymus bylą galėjo išnagrinėti iš esmės, nes byloje pateiktas 2004 m. rugsėjo 20 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1759, atsakovo 2004 m. balandžio 22 d. raštas Nr. (11)-3R-1467 „Dėl KASK „Viesulas“ 2004-03-30 raštu Nr. 4-03-30 pateiktos informacijos civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-1331/03“ ir kiti įrodymai. Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad nebuvo atskleista ginčo esmė. Dėl to byla negalėjo būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą ir pirmosios instancijos teismui perdavė bylą nagrinėti iš naujo, nors bylą buvo galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.