Tauragės apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys I. Š. ir M. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo (t. y. iki 2001-07-01) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002, 2003-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003 ir kt.).

Pareiškėja visą tą ilgą laiką gyveno bute, teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė A. Š. ½ dalį buto kaip savininkė daugiau nei 10 metų, ja rūpinosi ir prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Ji pagal CK 4.27 straipsnį tokio valdymo įregistruoti viešame registre neprivalėjo, nes tokia nuostata, o ir valdymo terminas, nustatytas CK 4.68 straipsnyje, atsirado tik įsigaliojus naujajam CK. Pareiškėja pažymi, kad pilnametystės sulaukę A. Š. vaikai išvyko gyventi į užsienį. Aptarti juridiniai faktai sudaro pagrindą pripažinti pareiškėjos nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi, todėl butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 1994-11-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-958/94 m. buvo nutraukta pareiškėjos ir A. Š. santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini). Ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 31).

Nustatyta, kad santuokos metu pareiškėjos vardu įregistruotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas 1992-03-12 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1408 pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374. Kaip matyti iš keturių mokėjimų kvitų, už butą pareiškėja sumokėjo iš viso 24625 rublius. Byloje pateiktas VĮ Respublikos inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Klaipėdos filialo 1997-07-29 Detalizuotas pažymėjimas buto pirkimo – pardavimo sutarčiai įforminti. Minėtam butui suteiktas naujas adresas – (duomenys neskelbtini).

Nutraukiant pareiškėjos ir A. Š. santuoką butas nepadalintas.

Pareiškėjos buvęs sutuoktinis A. Š. mirė (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodo gyvenanti šiame bute, nepertraukiamai jį valdanti jau daugiau nei 27 metus nuo pat įgijimo 1992-03-12. Iš Pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad jame jos gyvenamoji vieta deklaruota nuo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodo, kad šis turtas viešame registre įregistruotas vien tik jos vardu, visą šį laiką ji su butu elgėsi kaip vienintelė jo savininkė, ji ne tik sutvarkė šio daikto įsigijimo dokumentus, bet ir visą laiką viena jį išlaikė, atnaujino, už butą mokėjo visus privalomus mokesčius. A. Š. iki savo mirties bute nesilankė, visą laiką laikė, jog pareiškėja yra vienintelė buto savininkė ir sutuoktiniai buvo sutarę, kad po santuokos nutraukimo šis turtas ir toliau lieka jos nuosavybe. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo A. Š. teismui patvirtino, kad jis tuo laiku jau gyveno atskirai pas kitą moterį.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis); 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre; 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šiai galimybei susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

Nutraukiant pareiškėjos ir A. Š. santuoką 1994 m. santuokinio turto (buto) padalijimo klausimas nebuvo spręstas ir nėra spręstas iki šiol. Pareiškėjos ir A. Š. santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 36 ir kiti straipsniai, priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje.

Šioje byloje sprendžiama dėl vieno iš sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam, jau dabar mirusiam) sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį, šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis).

Kasacinis teismas atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, yra išaiškinęs, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015).

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis yra miręs, tačiau yra jo įpėdiniai, kuriems nepriėmus palikimo, teisė į palikimą atsiranda valstybei. Todėl pareiškėjos elgesys, siekiant įgyti kitam asmeniui priklausančio turto dalį, negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Vadinasi, tai neatitinka visų sąlygų tam, kad būtų galima konstatuoti daikto įgijimą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.

Be to, nors pareiškėja teigia, kad A. Š. visą laiką pareiškėją laikė vienintele buto savininke, tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai tai buvo žinoma, todėl ji, manydama, kad dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 – 265 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.