Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Liuba Kymantienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-397-2014

Pranešėjas Gytis Večerskas Proceso Nr. 1-20-1-00269-2012-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1.;2.4.6.1.2.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Lazauskui, nuteistajam R. P., gynėjui advokatui Mariui Endzinui, teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo R. P. gynėjo advokato Mariaus Endzino apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Marius Endzinas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, pagal LR BK 290 straipsnį – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmes subendrinus dalinai jas sudedant skirta subendrinta bausmė – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.

Iš Roko P. T. D. priteista 3 000 Lt trys tūkstančiai litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 13.20 val. vairuodamas automobilį „MB C300“, v. n. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), g. sankryža, t. y. iš (duomenys neskelbtini), įsukęs į (duomenys neskelbtini), ir kirtęs sankryžą su (duomenys neskelbtini), g., pažeidė KET 1 priedo 301p., 231 str. 1, 4 punktų reikalavimus tuo, kad nepaisė Kaziuko dienos prekybos mugės metu laikinai pastatyto kelio ženklo „Įvažiuoti draudžiama“, nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad yra Kauno miesto Centre registruotas gyventojas, uniformuotam tarnybos metu (duomenys neskelbtini) patruliui T. D. nurodžius, kad mugės dieną praleidžiami važiuoti tik vietiniai gyventojai ir subjektai, turintys nustatyta tvarka išduotą leidimą, ir reikalaujant šiuo keliu nevažiuoti, o grįžti atgal ir pastatyti automobilį (duomenys neskelbtini) g. laisvoje vietoje, staigiai startavo priekin, automobilio dešine puse kliudė ir sužalojo patrulį T. D., sukeldamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. šis mastas jam konstatuotas dėl kraujosruvos kairėje alkūnėje, su kairio alkūnės sąnario minkštųjų audinių patinimu ir jos funkcijos sutrikimu, o taip pat poodinė kraujosruva dešiniajame kelyje; nesustojo, įvykdęs eismo įvykį, kuriame sužalojo žmogų, nepranešė atitinkamoms institucijoms, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos važiavo link (duomenys neskelbtini) al., kur eismas mugės metu buvo ribotas, įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) g. kiemą paliko automobilį ir išlipant buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Be to, R. P. pagal LR BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad 2012-03-10 apie 13.20 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, sustabdytas už kelių eismo taisyklių pažeidimą kaltinamasis R. P. vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius, garbę ir orumą žeminančius žodžius jį sustabdžiusio policijos pareigūno-(duomenys neskelbtini) patrulio T. D. atžvilgiu, tuo įžeidė valstybės tarnautoją

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Marius Endzinas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendį. Nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – LR BK 281 str. 1 d. 290 str., padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, sukliudę priimti teisingą nuosprendį – pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės R. P. veikos kvalifikavimui, bei priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį, pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Apelianto įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, neteisingai nurodė, jog liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl nuosprendį pagrindė prielaidomis bei abejotinais duomenimis ir nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamojo kaltė įrodyta. Teisme nebuvo ištirtos ar nustatytos aplinkybės, patvirtinančios faktą, jog R. P. įžeidė pareigūną, kaip kad tai konstatuota nuosprendyje. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina BK 290 straipsnio objektyvių požymių. Liudytojų parodymai dėl įžeidimo fakto nenuoseklūs, nevienodi, kito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo ir D. R. parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi. D. R. 2012 m. kovo 21 d. paaiškinime nurodė, kad išgirdo kaip kažkas iš sėdėjusių automobilio „MB“ viduje vyriškių garsiai šūktelėjo, teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, jog girdėjo, kad buvo pasakytas kažkoks keiksmažodis, vis dėlto vėliau prisipažino negirdėjęs, kas buvo pasakyta. Nukentėjusiojo parodymai nelaikytini objektyviais dėl jo suinteresuotumo. Kiti parodymai taip pat nėra vieningi ir nuoseklūs. Liudytojo A. R. parodymai taip pat ne kartą kito. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. teigė, kad įžeidi frazė T. D. buvusi pasakyta pokalbio metu (t 1, b. l. 7), t .y. T. D. tebestovint ties dešiniuoju priekiniu automobilio v/n (duomenys neskelbtini) langu, vėliau atsiranda A. R. pozicija, jog tiek inkriminuojamas įžeidimas, tiek sveikatos sužalojimas įvyko T. D. atsitraukus link automobilio priekio ( t 1 b. 1. 30). Be to, A. R. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams: A. R. ne kartą teigė, jog girdėjo visą pokalbį ir puikiai suprato pokalbio turinį, negirdėjo jokios frazės dėl pravažiavimo į namus, tačiau pats nukentėjusysis T. D. teismo posėdyje patvirtino, jog jam buvo pasakyta apie tai, jog siekiama pravažiuoti į namus. Tai patvirtina faktą, jog liudytojas A. R. taip pat negirdėjo pokalbio arba girdėjo prastai bei ne viską.

Tai rodo, jog byloje surinkti duomenys (liudytoju, kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, neabejotinai patvirtinantys fakto buvimą ar nebuvimą, todėl teismo išvados dėl liudytojų parodymų nuoseklumo paremti tik prielaidomis.

Tuo tarpu tiek kaltinamojo, tiek liudytojo S. B. parodymai, jog paties įžeidimo Fakto nebuvo ir pareigūnui nebuvo pasakyta jokia įžeidžianti frazė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu buvo nuoseklūs.

Byloje taip pat nenustatyta ir BK 290 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Teismas netyrė R. P. motyvo savo iniciatyva sustoti prie policijos pareigūnų, nors būtent motyvas tiesiogiai atspindi asmens psichinį santykį su veika (subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę). Tai, kad kaltinamasis sustojo savo iniciatyva prie policijos pareigūnų, patvirtina ir patys pareigūnai. Kitų priežasčių sustojimui, kaip tik pranešimas apie norėjimą pravažiuoti į namus, nebuvo. Taigi, tuo atveju, jei kaltinamasis suvokė, kad pareigūnas leidžia jam pravažiuoti namo, jam neliko jokio motyvo pykti ant pareigūno ar tuo labiau jį įžeisti.

Nuosprendyje taip pat nebuvo ištirta bei nurodyta LR BK 290 str. numatytos veikos tyčios forma. Tyčią teismas konstatavo, ją tiesiog preziumuodamas. Apelianto manymu byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų apie tai, jog R. P. neturėjo siekio įžeisti policijos pareigūną, kaip kad ir neturėjo motyvo tai daryti. Tai paties R. P. nuoseklūs paaiškinimai viso bylos nagrinėjimo metu, tiek ir kitų liudytojų, o taip pat ir nukentėjusiojo parodymai. Šie duomenys patvirtina, jog R. P. automobilis pajudėjo tik tuomet, kai jis pareigūno žodžius suprato kaip leidimą važiuoti. Apie tai spręstina iš fakto, jog nuteistasis pasuko ne į (duomenys neskelbtini) gatvę, tačiau važiavo toliau (duomenys neskelbtini) gatve (kuria dėl vykstančios mugės nebuvo įmanoma nuvažiuoti toliau ar pasprukti), sustojo prie įvažiavimo į kiemą ir laukė kol atsidarys vartai, tvarkingai pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje. Visi šie faktai patvirtina, jog kaltinamasis ne spruko nuo pareigūnų, bet tvarkingai nuvažiavo suvokdamas tam gavęs leidimą. Apelianto manymu, akivaizdu, jog kaltinamajam neliko nei motyvo, nei priežasties įžeidinėti policijos pareigūną, taigi byloje iki šiol nėra nustatyta R. P. tyčia padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 290 str.

Skunde taip pat teigiama, jog nuosprendis nemotyvuotas, neatitinka reikalavimų, numatytų LR BPK 305 str. 1 d. 3 p. Nuosprendyje nenurodomi motyvai dėl kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo, nepateikiamas teismo įsitikinimo pagrindas. Priimtu nuosprendžiu duomenų patikrinimas buvo atliekamas tik vienu aspektu - subjektyviai (atsižvelgiant tik į nukentėjusiojo parodymus), o ne objektyviai, lyginant R. P. ir T. D. parodymų turinį. Dėl to teigtina, jog teismo nuosprendis dėl R. P. kaltės padarius nusikalstama veiką, numatytą LR BK 290 str., yra paremtas prielaidomis, neištyrus bei nenustačius šios nusikalstamos veikos sudėties ir tinkamai nemotyvavus tokio teismo sprendimo.

Nuosprendis dalyje dėl BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos paremtas tendencingais įrodymais: patikimais įrodymais pripažinti tik tie duomenys, kurie patvirtina nukentėjusiojo poziciją ir be pagrįstų motyvų atsisakyta duomenis, pagrindžiančius kaltinamojo poziciją, pripažinti patikimais įrodymais. Teismas nurodė liudytojo S. B. parodymus kaip nepatikimus vieninteliu pagrindu, t.y. kad jis buvo tame pačiame automobilyje kaip ir kaltinamasis, tačiau tuo pačiu požiūriu vadovaujantis A. R. parodymai taip pat turėjo būti pripažinti nepatikimais, kadangi šis asmuo taip pat buvo viename automobilyje su nukentėjusiuoju, yra jo kolega. vertinant liudytojo D. R. parodymus teismas klaidingai konstatavo, jog būtent šiuose parodymuose nėra prieštaravimų byloje nustatytoms aplinkybėms, nes šio liudytojo parodymai ne kartą kito ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu D. R. nurodė tiesiogiai matęs kontaktą (t 1, b. l. 25,54), tačiau teisme šį faktą jau neigė (t 3, b. l. 5).

Be to, teismas nuosprendyje nepasisakė dėl gynybos pateiktų įrodymų apie A. R. suinteresuotumą bylos baigtimi bei D. R. ir nukentėjusiojo melagingai teiktus parodymus ir rėmėsi šių liudytojų parodymais kaip įrodymais, patvirtinančiai R. P. kaltę. Byloje pateikti duomenys apie tai, jog lygiagrečiai šiai bylai vyko ikiteisminis tyrimas pareigūno A. R. atžvilgiu dėl BK 228 str. numatytos nusikalstamos veikos, kuomet jis, viršydamas įgaliojimus, ėmėsi neteisėtos prievartos prieš S. B. bei R. P.. Tiek S. B., tiek ir kaltinamasis R. P. šiame ikiteisminiame tyrime buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Šie duomenys patvirtina, jog pareigūnų elgesys nebuvo tinkamas ir buvo padaryta žala būtent S. B. ir R. P., o ne patiems pareigūnams. Akivaizdu, jog liudytojas A. R., siekdamas išvengti asmeninės atsakomybės, buvo suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi ir, tikėtina, liudijo tendencingai. Byloje taip pat buvo pateikti aiškūs ir nedviprasmiški įrodymai, jog liudytojas D. R. melavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamųjų posėdžių metu, davęs priesaiką, todėl šio liudytojo parodymai taip pat negalėjo būti vertinami kaip patikimi įrodymai. Bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais buvo patvirtinta, jog D. R. bei T. D. yra draugai, nors tai neigė ir liudijo nepažįstantys vienas kito. Faktas, jog D. R. ir T. D. nuslėpė aplinkybę dėl draugystės, tik dar kartą patvirtina, jog jų parodymai yra šališki. Teismas šiuos įrodymus dėl nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymų nepatikimumo nepagrįstai atmetė, nuosprendį pagrindė prielaidomis bei nenuosekliais, nepatikimais įrodymais, kas prieštarauja paties baudžiamojo proceso paskirčiai ir tikslui.

Skundo autorius taip pat teigia, jog teismas nenustatė objektyvių, neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad 2012 m. kovo 10 d. (duomenys neskelbtini) g. buvo padarytas kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas ir kad būtent dėl tokio kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo sužalotas T. D.. Visus savo motyvus dėl R. P. kaltės padarius nurodytą nusikalstamą veiką teismas grindė prielaidomis. Apie tai, jog jokio eismo įvykio nebuvo, patvirtina paties kaltinamojo bei liudytojo S. B. parodymai. R. P. parodė, kad 2012 m. kovo 10 d., įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę ir pamatęs laikinai pastatytą kelio ženklą „įvažiuoti draudžiama“ iš karto sustojo ir informavo policijos pareigūną, kad čia gyvena, todėl buvo visiškai įsitikinęs savo teise pravažiuoti į gyvenamojo namo kiemą. Pareigūnas paprašė leidimo ar Registrų centro išrašo. Paaiškinus, kad tokių dokumentų neturi, jis ir jo bendrakeleivis išgirdo atsakymą: „varykit iš čia“. Iš tokio atsakymo R. P. suprato, kad jie yra praleidžiami ir ramiai nuvažiavo į jo gyvenamojo namo kiemą. R. P. buvo visiškai įsitikinęs, kad kelių eismo taisyklių jis nepažeidė. Analogiškai parodė ir tiesioginis įvykio liudytojas S. B.. R. P. bei liudytojo S. B. parodymus visiškai patvirtina ir kiti surinkti įrodymai, t.y. baudžiamojoje byloje esantys 2012 m. kovo 10 d. laikino sulaikymo protokolas ( t l, b. l. 121 ), 2012 m. kovo 11 d. nutarimas dėl sulaikyto asmens paleidimo (t 1, b. l. 124) bei 2012 m. kovo 11 d. pranešimas apie įtarimą (t 1, b. l. 126). Šie dokumentai yra neginčytinas įrodymas, kad R. P. buvo sulaikytas įtariant valstybės tarnautojo įžeidimu, t. y. dėl nusikalstamo veikos, numatytos LR BK 290 str. padarymo, o ne dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str. 1 d. Tai, kad nurodytomis aplinkybėmis padarytas eismo įvykis su visomis pasekmėmis nėra įrodytas, patvirtina ir 2013 m. spalio 17 d. LTEC kompleksinės teismo ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad „ekspertai neturi galimybės nustatyti eismo įvykio eigos, identifikuoti objektus, su kuriais kontaktuojant padaryti nukentėjusiajam T. D. nustatyti sužalojimai“ ir duoda išvadą, kad „byloje nepakanka duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti šio eismo įvykio mechanizmą objektyviai“. Galiausiai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino liudytojo A. D., dirbančio Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėju, parodymų, kuris patvirtino, kad nesimatė jokio automobilio apgadinimo bei ratų vėžių, kas būtų neabejotinai atsiradę persisukus ratams ir staigiai startuojant. Apžiūros protokole taip pat užfiksuota, jog veidrodėlis yra neužsilenkęs ir jokių kontakto žymių nematyti (t 1. b. l. 88). Tad byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad iš tiesų buvo padarytas kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas, liudytojų parodymai skiriasi ir šie prieštaravimai nėra pašalinti.

Skunde teigiama, jog nuosprendyje nenagrinėta, ar pagrįstai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam. Šioje dalyje nuosprendis paremtas tik prielaida, jog T. D. nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas esant realiam pagrindui. Tai, jog nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas remiantis vien nukentėjusiojo nurodomu skausmo pojūčiu bei nesiremiant objektyviai patikrinamais kriterijais, patvirtino teisiamųjų posėdžių metu liudiję specialistai L. Karčiauskaitė, A. R., K. S.. Byloje nebuvo nustatyta, kad kilo pasekmės, vertintinos nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Akivaizdi abejonė dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo nėra pašalinta, todėl nuosprendis negali būti teisingas ir objektyviai pagristas. Apelianto manymu, abejonę dėl sužalojimo sunkumo, patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis T. D. turėjo motyvą skųstis skausmu, net jei raliai skausmo nebuvo, kadangi 10 dienų nedarbingumo ribos peržengimas jam reiškė tiesioginius ekonominius interesus: kompensaciją pagal LR Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 40 str. (kurią T. D. realiai gavo) bei galimybę pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje baudžiamojoje byloje (kas taip pat realizuota). Apelianto teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str. 1 d., teismas objektyviai ir visapusiškai nevertino visų teisiamųjų posėdžių metu surinktų įrodymų ir nenustatinėjo, ar R. P. veiksmuose yra šio nusikaltimo sudėtis. Apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., padarymo yra neteisingas ir neteisėtas, paremtas prieštaringais ir subjektyviais įrodymais, priimtas nenustačius ir neįrodžius R. P. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėties.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pažeisti LR BPK 305 str. 1 d. 2 p., 20 str. 5 d. reikalavimai, nes teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagristas išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas neišanalizavo visų byloje surinktu įrodymu, nenustatė visu aplinkybių, reikšmingu teisingam sprendimui priimti. Nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo ir kitų suinteresuotų asmenų parodymais. Teismas visiškai neįsigilino į byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Vertinant nuosekliai visų liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu užfiksuotus parodymus, akivaizdu, jog jie nebuvo nuoseklūs bei vienodi, kaip kad tai nurodoma nuosprendyje. Kaltinamojo R. P. ir liudytojo S. B., tiesiogiai dalyvavusių įvykyje, parodymais, nesivadovavo. Vadovavosi R. P. kaltę tariamai įrodančiais įrodymais ir aplinkybėmis, t. y. pripažino tik nukentėjusiojo T. D. ir liudytojų A. R. bei D. R. duotus parodymus. Be to, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi bei vadovavosi žinomai blogai užfiksuotomis aplinkybėmis. Protokole netiksliai ir neišsamiai užfiksuoti 2013 m. kovo 26 d. duoti R. P. parodymai, nėra nurodyti jam užduoti klausimai, dėl ko kaltinamojo atsakymai neišsamūs ir neatspindi visos informacijos, skambėjusios posėdžio metu. Pastabos dėl protokolo atmestos nepagrįstai, remiantis vien formaliu LR BPK 261 str. 6 d. nuostatų aiškinimu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Mariaus Endzino apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nesutinkama tiek su nustatytomis faktinėmis veikų aplinkybėmis, tiek ir su įrodymų vertinimu.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo ribas, o kartu ir nustatinėtinas faktines aplinkybes apibrėžia kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas. R. P. buvo kaltinamas tuo, kad padarė BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo T. D. sveikata. BK 281 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nes pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra kelių transporto eismo saugumas ir jis pažeidžiamas tada, kai nepaisoma kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, kurios įtvirtintos įvairiuose teisės aktuose. Objektyviai ši veika pasireiškia kai nepaisoma ar yra pažeidžiami šiuose teisės aktuose įtvirtinti kelių eismo saugumo reikalavimai ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės. Taigi, objektyvus veikos pasireiškimo būdas susideda iš dviejų elementų – atitinkamo reikalavimo elgtis vienaip ar kitaip, kuris šiuo atveju numatytas konkrečiame teisės akte, t.y. kelių eismo taisyklėse (toliau – KET), ir to elgesio reikalavimo pažeidimo. Tad, kaltinamajame akte apibūdinant veikos, kuria asmuo kaltinamas, objektyviuosius požymius, turi būti nurodyta, kokie konkretūs kelių eismo saugumo reikalavimai buvo pažeisti ir kokiu būtent veikimu ar neveikimu tai pasireiškė, t.y. turi būti aiški nuoroda į konkretų teisės aktą, jo straipsnį, dalį, punktą ar papunktį, kuriame įtvirtintas pažeistas reikalavimas, bei nurodytas veikos būdas, kaip pasireiškė asmens veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeistas konkretus reikalavimas.

Kaip jau minėta, atsakomybę užtraukia ne bet koks transporto eismo saugumo reikalavimų pažeidimas, tačiau tik toks, dėl kurio įvyko eismo įvykis ir kilo atitinkamos pasekmės. Būtina, jog veika, t. y. konkrečių saugumo reikalavimų pažeidimas, būtų susijusi priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, todėl ir kaltinime turi būti nurodomi būtent tie kelių eismo taisyklių reikalavimai, kurių pažeidimas nulėmė eismo įvykį ir pasekmes.

Kaip matyti iš kaltinamojo akto, R. P. buvo kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių priedo 301 punkto reikalavimą bei kelių eismo taisyklių 231 straipsnio 1 punkte, 4 punkte numatytus reikalavimus. KET 231 straipsnio 1,4 punkte numatyti reikalavimai, susiję su eismo dalyvio pareigomis, įvykus eismo įvykiui. Šie reikalavimai gali būti pažeisti tik jau įvykus eismo įvykiui, todėl jų pažeidimas niekaip negali būti susijęs priežastiniu ryšiu su paties eismo įvykio kilimu ir jo pasekmėmis. KET priedo 301 punktas apibūdina ženklą „Įvažiuoti draudžiama“, kuris draudžia įvažiuoti visoms transporto priemonėms, išskyrus maršrutinį transportą. Vien tai, kad nesilaikoma šio ženklo nurodyto draudimo taip pat negali būti priežastis kilti eismo įvykiui. Kaltinime nurodyta, jog R. P. nepaisė šio ženklo, tačiau, kaip matyti iš kaltinimo, po šio pažeidimo jis bendravo su pareigūnais, buvo sustojęs ir eismo įvykis įvyko po to, kai kaltinamasis staiga startavo priekin, dėl ko dešine puse kliudė ir sužalojo patrulį T. D.. Taigi, jau vien iš veikos aprašymo taip pat akivaizdu, jog kelio ženklo „Įvažiuoti draudžiama“ nepaisymas taip pat nebuvo susijęs su eismo įvykio kilimu, nes būtent dėl šio ženklo nepaisymo kaltinamasis buvo sustojęs ir bendravo su pareigūnu, o eismo įvykis įvyko dėl kitų veiksmų, sekusių po to, kai kaltinamasis pabendravo su pareigūnu. Staigus startavimas priekin neapibūdina nei KET priedo 301 p., nei KET 231.1 ar 231. 4 punktų reikalavimų pažeidimo. Eismo įvykis įvyko kaltinamajam pradėjus judėti staiga („staigiai startavo priekin“), tačiau iš kaltinimo neaišku, kokie būtent Kelių eismo taisyklių reikalavimai tuo buvo pažeisti. Kaltinime nenurodyti tie KET reikalavimai, kurių pažeidimas lėmė eismo įvykį. Be to, kaltinime nurodyta daug visiškai su eismo įvykio kilimu nesusijusių aplinkybių – nepaisė Kaziuko dienos prekybos mugės metu laikinai pastatyto kelio ženklo „Įvažiuoti draudžiama“; nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad yra Kauno miesto Centre registruotas gyventojas; nesustojo, įvykdęs eismo įvykį, kuriame sužalojo žmogų; nepranešė atitinkamoms institucijoms; pasišalindamas iš eismo įvykio vietos važiavo link (duomenys neskelbtini), kur eismas mugės metu buvo ribotas; įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) g. kiemą paliko automobilį ir išlipant buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taip kaltinimas apkrautas nereikalingomis aplinkybėmis, kurios nesusiję su BK 281 str. 1 d. numatytos veikos dispozicija ir veikos požymiais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareikštas kaltinimas nekonkretus, neaiškus ir netikslus, nes nenurodyti būtinieji BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarantys požymiai – kokius būtent kelių eismo saugumo reikalavimus pažeidė kaltinamasis, ar iš viso kokie nors reikalavimai buvo pažeisti, nes nurodytų KET reikalavimų pažeidimai niekaip negali lemti eismo įvykio kilimo.

Baudžiamojo proceso kodekso 219 str. nurodo, koks turi būti kaltinamojo akto turinys. Šio straipsnio 3 punktas numato, kad jame be kita ko turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 5 punktas numato, jog turi būti tiksliai nurodyti visi kaltinimo formulavimui reikšmingi BK bendrosios ir specialiosios dalių straipsniai, jų dalys ir punktai, pažymint kokią BK nuostatą kaltinamasis pažeidė. Tuo tarpu šioje byloje prokuroras, nenurodydamas būtinųjų objektyviąją pusę sudarančių veikos požymių, surašė BPK 219 straipsnio punktų iš esmės neatitinkantį kaltinamąjį aktą. Taip buvo pažeista ir kaltinamojo (įtariamojo) teisė žinoti kuo yra įtariamas ir duoti parodymus (BPK 21 str. 4 d.), žinoti kuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Netinkamai surašytas kaltinamasis aktas trukdo pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje ir tuo suvaržoma asmens teisė į gynybą.

Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas, ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (Europos Žmogaus teisių teismo sprendimų santraukos (Teismų praktika Nr. 24, 274-275 psl.).

LR BPK 326 str. 1 d. 5 p. numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis gali būti priimama tik esant būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą.

Šiuo atveju dėl aukščiau išdėstytų ir aptartų trūkumų, darytina išvada, jog surašytas iš esmės LR BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes nenurodyti būtinieji BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarantys požymiai. Šio trūkumo teismas negalėjo ištaisyti, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių prokuroras neprašė, o savo iniciatyva teismas to padaryti negali, nes būtų pažeistos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnis). Dėl šių kaltinamojo akto trūkumų, apeliacinės instancijos teismas negalės priimti šioje byloje aiškaus ir suprantamo sprendimo, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduodama prokurorui šiems trūkumams pašalinti. Bylos perdavimas prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą duoda pagrindą manyti, jog kaltinimas bus konkretesnis, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Tad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje perduoti bylą prokurorui kyla iš protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi ir kitų bendrųjų teisės principų, kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro.

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui, kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės nenagrinėjami.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės vyriausiajam prokurorui.