- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-386-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-14381-17
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Mačionytė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- I. K.
- Nukentėjusysis
- I. M. J.
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir 67 straipsnio 9 punktu, kartu su bausme I. K. paskirtas draudimas per visą bausmės laikotarpį įgyti, turėti ir naudoti alkoholinius gėrimus bei baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – dvi paros, vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
I. K. nuteista už tai, kad 2017 m. kovo 25 d., maždaug 20.00 val., namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 3,09 prom. girtumas), žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą sudavė kumščiu į veidą kartu gyvenančiai savo motinai I. M. J. ir sukėlė jai fizinį skausmą. Tokiais veiksmais I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
I. K. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir nuteistąją I. K. išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, inkriminuodamas I. K. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš esmės vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nepatikrintais ir teisme neištirtais įrodymais, labiausiai akcentavo nukentėjusiosios parodymus, nevertino pačios nukentėjusiosios būklės ir veiksmų įvykio metu. Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi vien tais įrodymais, kurie buvo palankūs nukentėjusiajai ir neanalizavo aplinkybių, kurios būtų palankios nuteistajai. Anot apelianto, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai sprendė, jog nuteistoji padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Remdamasis teismų praktika apeliantas teigia, kad teismas turėjo vertinti įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Nurodoma, kad įvykio metu namuose buvo I. K. vyras V. K., kuris teigė, kad nuteistoji iš tiesų nepadarė jai inkriminuojamos veikos ir nesudavė nukentėjusiajai I. M. J.Anot apelianto, teismas nesivadovavo ir neatsižvelgė į nukentėjusiosios amžių, galimybes tinkamai įvertinti situaciją, aplinką ar įvykio aplinkybes, dėl senyvo amžiaus galbūt pervertintas, bei tai, kad nukentėjusioji galėjo sąmoningai nutylėti savo veiksmus konflikto metu. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios teiginys, jog nuteistoji išgėrusi alkoholio būna agresyvi, akivaizdžiai prieštarauja tarnybiniame pranešime nurodytam teiginiui, jog I. K. elgėsi ramiai ir jokios specialiosios priemonės nebuvo panaudotos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad konflikto metu nebuvo jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios nurodomas įvykio aplinkybes. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiajai I. M. J. buvo atliktos net keturios galvos operacijos dėl to, kad ji serga vandenlige. Dėl šios priežasties, apelianto teigimu, nukentėjusioji dažnai elgiasi neadekvačiai, mėtosi aštriais daiktais, todėl I. M. J. reikalinga nuolatinė priežiūra. Anot apelianto, tokiais veiksmais I. M. J. dažnai kelia grėsmę su ja gyvenančiai nuteistajai I. K.. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog senyvo amžiaus žmogus gali kelti pavojų aplinkiniams bei, kad nuteistosios veiksmai galėjo būti atsakas į nukentėjusiosios agresiją. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinta abejonė dėl būtinosios ginties situacijos nagrinėjamoje byloje. Teigiama, kad minėtas aštrių daiktų mėtymas sukėlė grėsmę nuteistajai, todėl I. K., norėdama sutramdyti nukentėjusiąją, vieną kartą sudavė ranka jai per veidą ir tokiais veiksmais įgyvendino teisę į būtinąją gintį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje buvo visos būtinajai ginčiai reikalingos sąlygos (kėsinimosi pavojingumas, realumas ir akivaizdumas): tarp jų vyko konfliktas, jos ginčijosi (kėsinimosi realumas); nukentėjusioji savo elgesiu sukėlė grėsmę nuteistosios sveikatai, t. y. nukentėjusioji I. M. J. griebė I. K. už sulaužytos rankos, sukėlė didelį fizinį skausmą, dėl to smūgis į veidą I. M. J. buvot tik spontaniškas veiksmas į sukeltą skausmą (kėsinimosi pavojingumas); I. K. gynėsi nepraėjus akivaizdžiai grėsmei jos sveikatai (kėsinimosi akivaizdumas). Skunde nurodoma, kad minėtas I. M. J. neadekvatus elgesys sudarė pagrįstą prielaidą I. K. išsigąsti dėl savo sveikatos. Skunde teigiama, kad nukentėjusiajai padaryti sužeidimai buvo nežymūs, nes dėl padarytų sužalojimų ji nesikreipė nei į medikus, nei į TME. Remiantis teismų praktika skunde nurodoma, kad veika gali būti pripažinta kaip nereikšminga, jeigu tokia veika realiai nepadaro žalos ar nesukelia pavojaus žalai atsirasti. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji atsisakė duoti parodymus bei nurodė, kad atleidžia I. K.. Anot apelianto, tai rodo nuteistosios veiksmų vertinimą kaip nepavojingų. Pabrėžiama, kad nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis yra lemiamas kriterijus vertinant nusikaltimą kaip mažareikšmį, todėl teismų praktikoje mažareikšme veika dažnai pripažįstamas nežymus sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas, padarytas per abipusį konfliktą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Apeliantas teigia, kad vertinant nuteistosios veiksmus kaip nusikalstamus būtina nustatyti, jog jos veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Anot pareiškėjo, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus fizinio skausmo sukėlimo konstatavimo, nes baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. Skunde taip pat pažymima, kad nagrinėjamoje situacijoje pati nukentėjusioji nurodė, kad jai sukeltas fizinis skausmas buvo trumpalaikis ir nežymus bei, kad atleidžia nuteistajai. Šios aplinkybės, anot apelianto, rodo, kad byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad I. K. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą jai inkriminuojamą veiką. Apeliantas, remdamasis teismų praktika, nurodo, kad kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai bei, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, todėl nepašalinus abejonių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis prielaidomis tik preziumavo, kad I. M. J. patyrė fizinį skausmą, todėl grubiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistosios I. K. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas prašė pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti atleidžiant I. K. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkei ir nukentėjusiajai susitaikius. Kiti proceso dalyviai, t. y. nuteistoji, nukentėjusioji bei prokuroras tokiam prašymui pritarė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau byloje yra pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistoji I. K. pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir prašė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su motina. Nuteistoji neneigė smurtavusi mamos atžvilgiu, tačiau teigė, kad buvo neblaivi, todėl tiksliai negali nurodyti visų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netenkino nuteistosios prašymo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau, nukentėjusiajai atsisakius duoti parodymus, iš esmės jokių kitų įrodymų tyrimo veiksmų neatliko ir po baigiamųjų kalbų išėjo priimti teismo nuosprendžio, kuriuo netenkino nuteistosios prašymo dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo.
Dėl I. K. veikos ir nustatytų faktinių aplinkybių
Siekiant išsamiai ištirti apeliaciniu skundu ginčytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apklaustos nuteistoji I. K. ir nukentėjusioji I. M. J.. Liudytojais apklausti: nuteistosios vyras V. K., taip pat netrukus po įvykio su nuteistąja ir nukentėjusiąja bendravę policijos pareigūnai M. M., E. M. ir S. D., nukentėjusiosios nurodyta kaimynė V. M.. Be to, įrodymų tyrimo metu išreikalautas ir ištirtas nukentėjusiosios skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašo apžiūros protokolas. Iš minėtų duomenų teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog įvykio dieną tarp I. K. ir jos motinos kilo konfliktas, kad šio konflikto metu I. K. sudavė savo motinai į veidą ir sukėlė skausmą. Šioje dalyje visi surinkti duomenys vieni kitus atitinka ir prieštaravimų dėl to nėra. Visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti tvirtos ir abejonių nekeliančios išvados dėl byloje pateiktame pirminiame kaltinime ir pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės, jog I. K. savo motinai sudavė smūgį į veidą kumščiu. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji I. M. J. nurodė, kad kartais kildavo konfliktai su dukra, kad tiksliai nepamena įvykio aplinkybių, bet nagrinėjamo įvykio dieną, dukra sudavė jai juodu auliniu policininko batu. Po to įvykio iškvietė policiją, pareigūnams parodė sužalotą lupą. Byloje apklausti netrukus po įvykio su nukentėjusiąja bendravę policijos pareigūnai, liudytojai M. M. ir E. M. iš esmės vienodai papasakojo apie tai, kad nukentėjusioji įvykio vakarą jiems nurodė, kad jos dukra I. K. sudavė nukentėjusiajai smūgį baltos spalvos sportiniu batu, kad namuose jiems buvo parodytas šis batas, kad jie jį nufotografavo, kad ši nuotrauka gali būti išlikusi kompiuteryje, kur saugomos visų įvykių nuotraukos. Liudytoja M. M. nurodė, kad apie smūgį kumščiu nukentėjusioji jiems nepasakojo, kad buvo kalba tik apie baltą batą, kurį ji nufotografavo.Tokie šių liudytojų parodymai atitinka ir byloje esančiame M. M. 2017 m. kovo 25 d. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis, jog smurto poveikis pasireiškė fiziniu veiksmu, trenkimu į veido sritį batu, tuo sukeliant fizinį skausmą (t. 1, b. l. 6).Byloje išreikalauta nuotrauka su liudytojų M. M. ir E. M. nurodytu baltos spalvos sportiniu batu. Įrodymų tyrimo metu ji buvo parodyta nukentėjusiajai I. M. J., tačiau pastaroji kategoriškai neigė smūgį šiuo batu, tvirtino, kad jai buvo suduota visiškai kitu, juodos spalvos auliniu policininko batu. Liudytojas S. D. nurodė, kad jis kaip tyrėjas su nukentėjusiąja bendravo vėliau nei policijos pareigūnai M. M. ir E. M.. Jis nepamena ką pasakojo nukentėjusioji ir kuo buvo sužalotas veidas, tačiau protokolą, kuriame nurodyta, kad I. K. vieną kartą sudavė kumščiu į veidą (t. 1, b. l. 4) surašė pagal nukentėjusiosios parodymus. Apie sudavimą batu jam nieko nežinoma. Nuteistoji I. K. įrodymų tyrimo pradžioje neigė smūgio motinai aplinkybę, tačiau vėliau pripažino, kad sudavė mamai ranka, kad nežino kaip atsirado sužalojimas, kad ant rankos buvo žiedas, dėl to galbūt galėjo likti byloje esančioje nuotraukoje matomas įdrėskimas. Vertindama nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija pastebi, kad nukentėjusioji, dėl jos ligos pobūdžio ir teismui apie tai pateiktos gydytojos pažymos, kurioje minimi ir nusiskundimai dėl atminties sutrikimų, gali klysti ir neprisiminti visų įvykio aplinkybių, todėl jais remiasi tik tiek, kiek jie patvirtinti kitais byloje surinktais duomenimis. Atsižvelgiant į tai ir esant aptartiems prieštaringiems duomenims apie I. K. sudavimo nukentėjusiajai aplinkybes, teisėjų kolegija negali kategoriškai konstatuoti, kad I. K. nagrinėjamo įvykio metu sudavė savo motinai smūgį būtent kumščiu, todėl šią aplinkybe šalina. Kaip minėta, patį faktą, kad I. K. sudavė smūgį patvirtina tiek pati I. K., tiek kiti jau aptarti liudytojų parodymai. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistosios gynėjo minėtą galimą gynybos poreikį. To nepatvirtino netgi pati nuteistoji, galiausiai prisipažinusi padariusi nusikalstamą veiką. Nuteistoji įvykio vakarą buvo neblaivi ir būtent tai sąlygojo konfliktą. Pasak liudytojo V. K., iki I. K. konflikto su motina, sužalojimo jos motinos veide nebuvo, o po to pastarasis jį matė. Iš byloje pateikto skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusioji tuojau pat po įvykio skundėsi veido ir lūpos sužalojimu. Apie jį nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Taigi, kolegijai nekyla abejonių, kad I. M. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Apie tai liudija tiek sudavimo aplinkybės, tiek pats kreipimosi į teisėsaugą faktas. Gynybos argumentas, kad skausmas galėjo būti nežymus, o I. K. elgesys nepavojingas ir mažareikšmis, atmestini, nes smurtinio pobūdžio veiksmus I. K. atliko garbaus amžiaus sulaukusios, ligotos savo motinos atžvilgiu ir tą darė stipriai apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 3,09 prom. girtumas). Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytomis šias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: I. K. 2017 m. kovo 25 d., apie 20.00 val., namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 3,09 prom. girtumas), žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą sudavė į veidą kartu gyvenančiai savo motinai I. M. J. ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą. Tokiais veiksmais I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkei ir nukentėjusiajai susitaikius
Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė pagrindo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų ir netenkino nuteistosios prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiąja. Visgi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik nuteistosios, bet ir nukentėjusios poziciją nagrinėjamoje byloje, pabrėždama atkuriamojo teisingumo svarbą šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje ir visuomenėje bei įžvelgdama galimybę užtikrinti nukentėjusiosios ir kaltininkės interesų pusiausvyrą, mano, kad nagrinėjamoje byloje teisingumas gali būti pasiektas atleidus I. K. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir pritaikius jos atžvilgiu individualias baudžiamojo poveikio priemones.Baudžiamojoje teisėje įtvirtintas reikalavimas baudžiamosios teisės priemonėmis siekti teisingumo kiekvienoje baudžiamojoje byloje reiškia ir tai, kad teisingumo principas gali būti įgyvendinamas ne tik skiriant bausmes nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Baudžiamasis procesas turi kiek įmanoma prisidėti prie teisinės santarvės atkūrimo visuomenėje. Viena iš teisinių galimybių atkurti teisingumą ir užtikrinti nukentėjusiojo bei kaltininko interesų pusiausvyrą - kai nukentėjusiajam asmeniui yra suteikiama galimybė gauti žalos atlyginimą, jaustis saugiau ir siekti, kad būtų galutinai išspręsta įvykusio konflikto problema, o teisės pažeidėjui leidžiama įžvelgti savo elgesio priežastis, padarinius ir sąmoningai prisiimti atsakomybę, yra BK 38 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius institutas. Pagal BK 38 straipsnio nuostatas, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.Teismas turi ne pareigą, o teisę atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tokią teisę jis gali realizuoti tik tada, kai yra visos anksčiau išvardintos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų BK 38 straipsnio 2 dalyje (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai). BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nuteistoji I. K. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Tokį prisipažinimą ji išreiškė jau pirmosios instancijos teisme, todėl priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį apylinkės teismas konstatavo, kad I. K. visiškai pripažino padarytą nusikalstamą veiką, savo veiksmus vertino neigiamai, gailėjosi. Nuteistosios gynėjo suformuluoti skundo argumentai ir aiškiai pakitusi gynybos taktika sąlygojo I. K. pozicijos pasikeitimą duodant parodymus įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme pradžioje. Visgi, po posėdžio pertraukos I. K. grįžo prie ankstesnės savo pozicijos ir savo kaltės neneigė. Atvirai pripažino savo nusikalstamo elgesio priežastį – alkoholio vartojimą ir, nukentėjusiosios parodymų apie pasikeitusį jos elgesį kontekste, įtikino teismą, jog sąmoningai prisiima atsakomybę už savo elgesį.Iš bylos medžiagos matyti, kad I. K. nusikalstamais veiksmais žalos nebuvo padaryta, nukentėjusioji civilinio ieškinio nereiškė, dukrai atleido ir jos susitaikė. Teisėjų kolegija pastebi, kad, pasak nukentėjusiosios, po nagrinėjamo įvykio praėjus daugiau nei pusei metų jos su dukra nesibara, jų santykiai normalūs, dukra po to įvykio pasitaisė. Gyvena kartu, bendrauja normaliai, ji yra neįgali, todėl dukra padeda, nueina į parduotuvę, parneša ko paprašo, nes jai pačiai sunku vaikščioti. Valgyti padaro ir dukra, ir žentas. Nukentėjusioji teigė mananti, kad dukra ateityje tikrai daugiau taip nesielgs, todėl sutinka, kad dukra būtų atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Jau minėti nukentėjusiosios parodymai, turint omenyje nagrinėjamoje byloje nustatytą kaltininkės ir nukentėjusiosios ryšį, nukentėjusiosios amžių, sveikatos būklę ir to sąlygotą dukros pagalbos poreikį, leidžia teismui pripažinti, kad I. K., supratusi alkoholio vartojimo padarinius, keičia savo elgesį. Tai sudaro pagrindą tikėjimui, jog ateityje naujų nusikalstamų veikų ji nedarys. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į kaltininkės asmenybę, į jos administracinius baustumus bei tuo metu nagrinėtą, o šiuo metu jau priimtą sprendimą dėl jos veiksmų padarant BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visgi, teisėjų kolegija pastebi, kad minėtą nusikalstamą veiką (vairavimą esant neblaiviai) pastaroji padarė 2017 m. sausio 11 d., o nagrinėjamoje byloje konstatuoti smurtiniai veiksmai buvo padaryti vėliau, praėjus keliems mėnesiams. I. K. nusikalstama veika jos mamos atžvilgiu padaryta dar iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. priimto ir 2017 m. rugpjūčio 22d. įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymo ir jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1 (vienerių) metų terminui. Taigi, kitoje byloje, jau po I. K. smurtinio elgesio, taip pat buvo įžvelgtas pagrindas pripažinti, kad I. K. ateityje nedarys naujų nusikaltimų veikų ir iki šiol tokį pasitikėjimą ji pateisino. Kaip minėta, kartu su I. K. gyvenanti motina teigė, jog dukra pakeitė savo elgesį. Atsižvelgiant į visa tai, kolegija įžvelgia pagrindą taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir I. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiąja I. M. J. Toks sprendimas, turint omenyje jo sąlyginį pobūdį ir galimybę jį panaikinti bei patraukti I. K. baudžiamojon atsakomybėn už šioje byloje konstatuotą nusikalstamą veiką, jei per 1 (vienerius) metus bus padaryta nauja nusikalstama veika, užtikrintų teisingumo interesus, paskyrus kaltininkei individualiai jos elgesį atitinkančias ir jį koreguojančias baudžiamojo poveikio priemones: dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir nemokamus darbus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti. Vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, I. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atleisti ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktais, paskirti I. K. šias baudžiamojo poveikio priemones:
per 6 (šešis) mėnesius atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose;6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
- jeigu ji, kaip atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, per 1 (vienerius) metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;
- jeigu ji, kaip atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, per 1 (vienerius) metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.