- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-651-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00261-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Sigitas Bagdonavičius, Vytautas Norkūnas
- Nuteistasis
- D. F.
- Nukentėjusysis
- B. D., V. M.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
- Kategorijos
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. Procesinio sprendimo kategorija
2011 m. lapkričio 10 d.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei, nuteistajam D. F., jo gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, nukentėjusiajam B. D., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. M. ir nuteistojo D. F. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d., BK 178 str. 2 d. ir nuteistas: pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio pagrobimo) – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl kukurūzų grūdų pagrobimo) – dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2011-01-24 iki 2011-01-26. Priteista iš D. F. B. D. 1398 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. F. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 11 d. apie 01.00 val., Panevėžio r., Žibartonių k., (duomenys neskelbtini)g., namo Nr. (duomenys neskelbtini), kieme, pagrobė svetimą, V. M. priklausantį turtą -automobilį RENAULT 19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 300 litų vertės.
Taip pat, D. F. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio mėn. pradžioje ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną apie 21 val., išlauždamas šiferio sienoje kelis šiferio lakštus, įsibrovė į patalpą - B. D. nuomojamą sandėlį, esantį Panevėžio r., Krekenavos sen., (duomenys neskelbtini) k., iš kur per kelis kartus slapta pagrobė svetimą, B. D. priklausantį turtą - 1,5 t kukurūzų grūdų, bendros 1800 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. M. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendžio dalį, kuria D. F. pripažintas kaltu dėl jo automobilio vagystės ir priimti naują nuosprendį – D. F. dėl automobilio vagystės išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl dalis, kuria D. F. pripažintas kaltu dėl jam priklausančio automobilio vagystės, turi būti panaikinta. Teismas, pripažindamas D. F. kaltu pagrobus jam priklausantį automobilį, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nevertino jo ir D. F. parodymų, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas. Teismas nurodė, kad D. F. prisipažino kaltu pagrobęs jo automobilį. Tačiau jis automobilio nevogė, o tik neatsiklausęs jo (nukentėjusiojo), išvažiavo automobiliu pas draugę. D. F. neturėjo ir šiuo metu neturi jokių pretenzijų dėl pasinaudojimo automobiliu be jo žinios. Nurodo, kad D. F. yra jo šeimos narys, pas jį gyvena ir padeda ūkyje. Tuo automobiliu jis naudodavosi, žinodavo, kad raktai yra paliekami automobilio viduje, žinojo, kaip automobilis užsiveda (buvo „slapukas“). D. F. neturėjo jokio tikslo pasisavinti automobilio. Jam paprasčiausiai baigėsi kuras, todėl jis ir negrįžo namo. Nuogąstaudamas tik dėl automobilyje paliktų dokumentų, pranešė policijai apie automobilio dingimą. Nurodo, kad vien noras laikinai pasinaudoti svetimu turtu (be pasisavinimo požymio) nesudaro vagystės sudėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškino, kad nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį („Teismų praktika“ Nr. 23, 321 psl.)). Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių mano, kad teismas nepagrįstai D. F. pripažino kaltu dėl automobilio vagystės, kadangi D. F. automobiliu tik pasinaudojo, tikslo automobilį pasisavinti neturėjo, automobilis yra jo šeimos ir D. F. galėjo juo naudotis, jam jokių pretenzijų neturi. Mano, kad D. F. dėl šios nusikalstamos veikos turėtų būti išteisintas.
Nuteistasis D. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl V. M. turto – automobilio „Renault 19“ vagystės ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – jį dėl automobilio vagystės išteisinti, o nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl B. D. priklausančio turto – kukurūzų grūdų vagystės, pakeisti, nurodant, kad jis pagrobė 1117 kg kukurūzų grūdų, kurių vertė 1340 Lt, sumažinti B. D. priteisto civilinio ieškinio sumą turtinei žalai atlyginti iki 937,2 Lt ir sušvelninti jam paskirtą bausmę – skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Pripažindamas jį kaltu pagrobus V. M. priklausantį automobilį, teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nevertino nukentėjusiojo parodymų, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas. Pripažindamas jį kaltu teismas nurodė, kad jis prisipažino pagrobęs automobilį. Tačiau jis tokių parodymų nedavė, nurodė, kad pasiėmė automobilį neatsiklausęs. Jis gyvena pas nukentėjusįjį V. M., padeda jam atlikti ūkio darbus. Tuo automobiliu jis galėdavo naudotis, žinojo, kaip jis užsiveda (buvo „slapukas“), taip pat žinojo, kad automobilio raktai būdavo paliekami jo viduje. Automobilio pasisavinti neturėjo tikslo, norėjo juo tik pasinaudoti – nuvažiuoti pas savo draugę, tačiau baigėsi kuras. Nukentėjusysis neturi jam jokių pretenzijų dėl pasinaudoto automobilio be jo žinios. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien noras laikinai pasinaudoti svetimu turtu nesudaro vagystės sudėties. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, mano, kad teismas dėl automobilio vagystės jį turėjo išteisinti, nes jis neturėjo tikslo pagrobti V. M. priklausančio turto ir jo nepagrobė. Nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagrobus kukurūzų grūdus, netinkamai nustatė pagrobto turto kiekį ir vertę. Mano, kad spręsdamas, kokį kiekį kukurūzų grūdų jis pagrobė, teismas nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo B. D. nenuoseklias parodymais. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo bei A. G. parodymus, objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Prisipažino įsibrovęs į B. D. sandėlį ir iš jo pagrobęs 20 maišų kukurūzų grūdų, kuriuos pardavė A. G.. Tokius jo paaiškinimus patvirtino liudytojas A. G., nurodęs, kad iš jo nupirko 20 maišų kukurūzų grūdų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad iš A. G. buvo paimti 6 pilni maišai su 335 kg kukurūzų grūdais, kurie buvo grąžinti B. D. ir 13 tuščių maišų, kuriuose jis buvo atvežęs A. G. kukurūzų grūdus. Darytina išvada, kad jis iš B. D. pagrobė 20 kukurūzų maišų, kurių vienas svėrė apie 55,83 kg, vadinasi 20 maišų svėrė 1117 kg. Taigi jis pavogė ne 1,5 tonos, o 1117 kg kukurūzų grūdų, kurių vertė 1340 Lt, o kadangi dalis grūdų grąžinta, tai žala nukentėjusiajam padaryta 937,2 Lt vertės. Iki šios sumos turėtų būti mažintinas ir civilinis ieškinys. Mano, kad teismas už šio nusikaltimo padarymą jam skyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Kadangi jis padarė tik vieną apysunkį nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nors teistumas ir neišnykęs, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskiriant ir su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl automobilio pagrobimo
Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. F. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 11 d. pagrobė V. M. priklausantį automobilį.
BK 178 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Objektyviajai pusei būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus, svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Abu šie veiksmai įvardijami kaip turto pagrobimas. Svetimo turto paėmimas - tai fizinis veiksmas materialaus objekto atžvilgiu (paėmimas rankomis, mechanizmais, perkėlimas į kitą vietą, paslėpimas ir kt.). Tačiau, tai dar nereiškia, jog kaltininkas realiai gali disponuoti paimtu daiktu. Turto pasisavinimas bus tada, kai kaltininkas, suteikdamas savo apsaugą daiktui, paimto turto atžvilgiu įtvirtina viešpatavimo galimybę. Paminėti momentai yra svarbūs nustatant vagystės baigtinumo stadiją, nes vagystės sudėtis materialioji. Subjektyvioji nusikaltimo pusė ypatinga tuo kad kaltininkas suvokia, jog turtas svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Kartu jis supranta, kad nukentėjusiajam ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi, vagystė yra tyčinis nusikaltimas.
Apeliaciniuose skunduose iš esmės analogiškai nurodoma, kad D. F. automobilio nepavogė, o tik neatsiklausęs nukentėjusiojo juo pasinaudojo, kas apeliantų nuomone, nesudaro vagystės sudėties. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. F. kaltė dėl automobilio vagystės yra įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma: paties D. F. paaiškinimais, nukentėjusiojo V. M. parodymais, daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros protokolais. Kolegija pažymi, kad ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus. Teismas nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus. D. F. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką – automobilio vagystę, įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinta įrodymų visuma. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su įrodymų vertinimu ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinių skundų.
Nukentėjusysis V. M. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad D. F. dar iki įvykio naudodavosi jo automobiliu, žinojo, kad raktai yra paliekami automobilio viduje ir kaip automobilis užsiveda (buvo „slapukas“), todėl jam neturi jokių pretenzijų, kad jis 2010 m. gruodžio 11 d. automobilį pasiėmė jo neatsiklausęs. Tačiau tokie nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja jo paties ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems parodymams. Nukentėjusysis V. M. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad kartu su juo ir jo sugyventine gyvenusiam sugyventinės broliui D. F. jis savo automobilio „Renault 19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) niekada nedavė, nes D. F. neturi vairuotojo pažymėjimo. Nukentėjusysis V. M. ir teisme nenurodė, kad D. F. būtų davęs naudotis savo automobiliu ar D. F. būtų juo anksčiau naudojęsis. Nuteistasis D. F. taip pat tik savo apeliaciniame skunde iškėlė versiją, kad V. M. jam duodavo naudotis savo automobiliu. Tačiau tokia nuteistojo iškelta versija prieštarauja ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotiems paaiškinimams, bet ir viso bylos tyrimo metu buvusiems nuosekliems nukentėjusiojo parodymams. Nuteistasis D. F. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad V. M. jam niekada neleido naudotis savo automobiliu ir 2010 m. gruodžio 11 d. jis nukentėjusiojo automobilio neprašė, nes V. M. vis tiek jam jo nebūtų davęs, kadangi jis neturi vairuotojo pažymėjimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. F. būtų kada nors naudojęsis V. M. priklausančiu automobiliu. Taigi šios nustatytos aplinkybės rodo, kad tarp nukentėjusiojo V. M. ir nuteistojo D. F., nors jie ir kartu gyvena bei kaip abu nurodo, D. F. padeda V. M. ūkyje, nei prieš kaltinime nurodytą įvykį, nei kaltinime nurodyto įvykio metu nebuvo jokio susitarimo, kad D. F. gali naudotis V. M. automobiliu. Iš to seka, kad D. F. automobilį paėmė neteisėtai, prieš nukentėjusiojo valią, t. y. jį pagrobė. Tokia išvada darytina įvertinus ir paties nukentėjusiojo veiksmus jam sužinojus apie iš kiemo dingusį automobilį. Nukentėjusysis V. M. tiek ikiteisminio, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu tvirtino, kad iš sugyventinės sužinojęs apie iš kiemo išvažiuojantį automobilį, nors ir įtarė, kad jį galėjo paimti D. F., nes, nukentėjusiojo teigimu, be jo ir sugyventinės, tik D. F. dar žinojo, kaip automobilis užsiveda, tačiau išėjo jo (automobilio) ieškoti ir kaime matė savo automobilį įklimpusį sniege. Jam nespėjus prieiti, automobilis nuvažiavo. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad jis savo automobilio niekam nedavė ir automobilis buvo paimtas prieš jo valią. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilis buvo rastas ne D. F. pranešus apie jo buvimo vietą ar tiesiogiai jį nukentėjusiajam grąžinus, bet po paties nukentėjusiojo V. M. atliktos paieškos, gavus nenustatyto asmens pranešimą apie automobilio buvimo vietą ir pačiam šią informaciją patikrinus ir nuvykus automobilį pasiimti. Nukentėjusiojo parodymai, kad jis labiausiai baiminosi dėl automobilyje likusių dokumentų (todėl ir kreipėsi į policiją) tik patvirtina tą faktą, kad D. F. automobilį paėmė neteisėtai, prieš nukentėjusiojo valią, nes, priešingu atveju, jei nukentėjusysis būtų davęs D. F. naudotis savo automobiliu, jam (nukentėjusiajam) nebūtų jokio pagrindo baimintis dėl jame likusių dokumentų. Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad D. F. suvokė, kad paima jam svetimą turtą, numatė įstatyme numatytus padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis D. F. duodavo naudotis automobiliu, laikytinas tik siekimu padėti savo sugyventinės broliui išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nuteistojo analogiškas skundo teiginys laikytinas tik siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ta aplinkybė, kad D. F. žinojo, kaip užsiveda automobilis, nešalina jo atsakomybės. Kolegija konstatuoja, jog byloje pakanka įrodymų padaryti išvadai, kad nuteistasis D. F. 2010 m. gruodžio 11 d. pagrobė V. M. priklausantį automobilį ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., todėl tenkinti apeliantų prašymus išteisinti D. F. dėl automobilio vagystės, nėra pagrindo.
Dėl kukurūzų grūdų pagrobimo
Nuteistasis D. F. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl kukurūzų grūdų pagrobimo neginčija, tik nesutinka su jam inkriminuotu kukurūzų grūdų kiekiu, nurodydamas, kad jis įsibrovęs į B. D. priklausantį sandėlį iš jo pagrobė ne 1,5 t kukurūzų grūdų, o 20 maišų, atitinkančių 1117 kg kukurūzų grūdų ir prašo pakeisti šią nuosprendžio dalį, nurodant, kad jis pagrobė 1117 kg kukurūzų grūdų, ir atitinkamai sumažinti B. D. priteisto civilinio ieškinio sumą. Įvertinusi byloje esančius įrodymus kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo netikėti nuosekliais viso proceso metu buvusiais nukentėjusiojo B. D. parodymais, kad iš jo nuomojamo sandėlio buvo pavogta 1,5 tonos kukurūzų grūdų, tačiau byloje nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad būtent D. F. pagrobė visą jam inkriminuotą kukurūzų grūdų kiekį, t. y. 1,5 t. Nuteistasis D. F. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad išlaužęs sienoje esančius kelis šiferio lakštus, įsibrovė į (duomenys neskelbtini) kaime esančio sandėlio vidų ir iš jo pagrobė kukurūzų grūdų, kuriuos susipylė į savo atsivežtus 20 maišų. Grūdus išsivežė per du kartus. Iš pradžių grūdus pasidėjo pas draugą garaže, o kitą dieną visus 20 maišų už 350 Lt pardavė A. G.. Tokius savo parodymus nuteistasis D. F. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Kaip liudytojas apklaustas A. G. teisme parodė, kad su D. F. bendravo dėl kukurūzų grūdų, t. y. D. F. sakė, kad pirktų 20 maišų kukurūzų grūdų bei su juo tarėsi dėl tonos kainos. Po kelių valandų nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) kaimą iš D. F. nusipirko 20 maišų kukurūzų grūdų, kuriuos per du kartus parsivežė į namus. Už 20 maišų kukurūzų grūdų D. F. sumokėjo daugiau kaip 300 Lt. Iš daiktų pateikimo protokolų, svėrimo akto, daiktų apžiūros protokolo matyti, kad 2011-01-24 iš A. G. buvo paimti 6 pilni maišai su 335 kg kukurūzų grūdų, kurie grąžinti nukentėjusiajam B. D., ir 2011-01-25 iš A. G. buvo paimti 13 tuščių maišų, kuriuose, kaip nurodė liudytojas A. G., prieš tai buvo iš D. F. nupirkti kukurūzų grūdai. Taigi, kaip matyti, nuteistojo D. F. nuoseklus ir detalus nusikaltimo aplinkybių pateikimas visiškai sutampa su byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tame pačiame punkte nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog būtent D. F. iš sandėlio pagrobė visą jam inkriminuotą kukurūzų grūdų kiekį, t. y. 1,5 t. Esant abejonėms dėl D. F. pagrobto kukurūzų grūdų kiekio ir nesant galimybių jas pašalinti, abejonės aiškinamos nuteistojo naudai. Atsižvelgus į tai, kad iš A. G. paimtuose 6 pilnuose maišuose buvo 335 kg kukurūzų grūdų, atitinkamai viename maiše buvo 55,83 kg kukurūzų grūdų. Iš to seka, kad 20 vnt. maišuose buvo ne daugiau kaip 1117 kg kukurūzų grūdų. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais, aukščiau aptartais, įrodymais neginčijamai įrodyta, kad D. F. 2011 m. sausio mėn. pradžioje ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną apie 21 val., išlauždamas šiferio sienoje kelis šiferio lakštus, įsibrovė į patalpą - B. D. nuomojamą sandėlį, esantį Panevėžio r., Krekenavos sen., (duomenys neskelbtini) k., iš kur per kelis kartus slapta pagrobė svetimą, B. D. priklausantį turtą – 20 vnt. maišų su kukurūzų grūdais, t. y. ne daugiau kaip 1117 kg kukurūzų grūdų. Nuosprendis keistinas dėl išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328str. 3 p.). Pagrobto turto vertė šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes pagal BK 178 str. 2 d. įsibrovimas į patalpą yra kvalifikuojanti aplinkybė.
Tačiau kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. F. prašymo sumažinti B. D. priteisto civilinio ieškinio sumą. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo B. D. parodymai viso proceso metu dėl iš jo nuomojamo sandėlio pagrobtų kukurūzų kiekio buvo nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, taip pat nurodyto pagrobto kukurūzų grūdų kiekio realumu. Byloje nustatyta, kad į B. D. nuomojamą sandėlį, išlauždamas sienoje kelis šiferio lakštus, įsibrovė D. F.. Tačiau iš byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo B. D. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, kad D. F., išeidamas iš sandėlio, paliko sienoje skylę (pro kurią pats į sandėlį buvo įsibrovęs), to neneigia ir nuteistasis, taip sudarydamas palankias sąlygas į sandėlį patekti ir kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai bei remiantis teismų praktika nagrinėjamu atveju, konstatuotina, jog būtent nuteistajam D. F. tenka asmeninė atsakomybė dėl visų iš B. D. nuomojamo sandėlio pagrobtų kukurūzų grūdų kiekio žalos atlyginimo – 1398 Lt. Taigi tenkinti nuteistojo prašymą sumažinti B. D. priteisto civilinio ieškinio sumą nėra pagrindo.
Vienas iš nuteistojo D. F. apeliacinio skundo prašymų buvo sušvelninti jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskiriant laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Kolegija konstatuoja, jog tenkinti D. F. prašymą skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra pagrindo, nes D. F. du tyčinius, apysunkius nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl jis yra laikomas recidivystu (BK 27 str.), o recidivystui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas D. F. už padarytas nusikalstamas veikas teisingai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšis. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad D. F. visiškai prisipažino iš B. D. nuomojamo sandėlio pagrobęs 20 maišų su kukurūzų grūdais ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, o tai atitinka jam inkriminuotos šios nusikalstamos veikos apimtį, kolegija konstatuoja, jog prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pripažintinas D. F. atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus išsamius bausmės skyrimo motyvus ir į D. F. naujai pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kolegija konstatuoja, jog mažintina nuteistajam D. F. dėl kukurūzų grūdų vagystės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė. Keisti skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam D. F. už automobilio pagrobimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes bausmė paskirta laikantis BK 54 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų ir nėra per griežta. Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymo atidėti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kolegija pažymi, kad viena iš būtinų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų yra ta, kad teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistasis D. F. anksčiau jau teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Be to, po aptariamų nusikaltimų, D. F. vėl padarė analogišką nusikaltimą, už kurį yra nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-01 nuosprendžiu, baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis D. F. yra linkęs pažeidinėti įstatymus. Be to, pirmu nuosprendžiu D. F. buvo paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Tačiau, kaip matyti, tai pozityviai D. F. nepaveikė, jis vėl įvykdė dvi analogiškas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Atsižvelgusi į tai kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad D. F. pakirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.
Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo D. F. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2p., 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir BPK 326 str. 2 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Nukentėjusiojo V. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo D. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendį pakeisti:
Pripažinti D. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (kukurūzų grūdų pagrobimo epizodas) ( BK 59 str. 1 d. 2 p.).
D. F. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 2 d. (kukurūzų grūdų vagystė) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., naujai paskirtą bausmę ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 2 d. (automobilio pagrobimas) paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedanti švelnesnę bausmę ir D. F. paskirti galutinę subendrintą dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.