- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-820-212/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- SIA „Auto Kada“
- Ieškovas
- R. J.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-820-212/2015
2015 m. spalio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo SIA „Auto Kada“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2072-812/ 2015 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui SIA „Auto Kada“ dėl nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė:
- atnaujinti terminą reikalavimui pareikšti ir pripažinti neteisėtu 2013-11-25 nušalinimą nuo pareigų;
- pripažinti neteisėtu 2013-12-12 atleidimą iš pareigų, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos;
- priteisti vidutinį darbo užmokestį už neteisėto nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2013-11-25 iki 2013-12-12 ir už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
- priteisti 1 863,06 Eur (6432,80 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio;
- priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką;
- priteisti 879,81 Eur (3037,80 Lt) piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas;
- priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už prašomą priteisti vidutinį darbo užmokestį priverstinės pravaikštos laikotarpiu, neišmokėtą darbo užmokestį, išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad su atsakovu 2011-11-14 sudarė darbo sutartį Nr. 14/11, pagal kurią buvo priimtas dirbti vadybininku. 2012-06-12 šalys pakeitė darbo sutarties sąlygas ir numatė, kad ieškovas priimamas dirbti darbdavio struktūrinio padalinio Lietuvoje vadovu, darbo vieta - Lietuvos Respublikos teritorija. Darbo sutartyje buvo numatytas 300 latų per mėnesį dydžio darbo užmokestis. Darbo laikotarpiu ieškovas nepadarė jokių darbo drausmės pažeidimų, darbdavys jam niekada nereiškė jokių pretenzijų, ieškovas buvo visiškai lojalus atsakovei, ieškovo pastangomis Lietuvoje buvo atidarytos trys atsakovo autodetalių parduotuvės, suformuotas pirkėjų ratas.
Iš atsakovo 2013-11-22 elektroniniu paštu gavo kvietimą atvykti į SIA „Auto kada“ būstinę Rygoje. Nuvykus 2013-11-25 atsakovo vadovas pareikalavo rašyti pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Kadangi su reikalavimu nesutiko, jam buvo pateiktas tos pačios dienos SIA „Auto kada“ pranešimą Nr. 287 dėl nušalinimo nuo pareigų. Ieškovas grąžino atsakovei darbo priemones - automobilį, kompiuterį, telefoną, antspaudą, turėtus įmonės dokumentus. Mano, kad nušalinimas nuo darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nušalinant nuo pareigų nebuvo atskleistos nušalinimo priežastys, nušalinimo terminas, iki nušalinimo atsakovas nereikalavo pateikti paaiškinimų nei žodžiu, nei raštu. Vėliau, 2013-12-05 atsakovas raštu pareikalavo pateikti rašytinį paaiškinimą į nurodytus klausimus. Atsakymą ieškovas parengė ir išsiuntė registruotu paštu į atsakovo buveinę. Nurodo, kad negavo pranešimo apie atleidimą iš darbo. Apie atleidimo datą 2013-12-12 ir pagrindą sužinojo po to, kai kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių ir 2013-12-18 gavo pažymą apie asmens socialinį draudimą. Ieškovo nuomone, atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Taip pat nurodo, kad atsakovas pagal sutartį turėjo mokėti 300 latų darbo užmokestį, o tai sudaro 1 464 Lt, tačiau atsakovas pastoviai mokėdavo tik 1 200 Lt ir tokiu būdu per mėnesį nesumokėdavo 264 Lt, o per visą darbo laiką pas atsakovą ieškovui nesumokėta 6 432,80 Lt. Prašo priteisti iš atsakovo nesumokėtą darbo užmokestį, atitinkamas kompensacijas už nepanaudotas atostogas bei neturtinę žalą už atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad ieškovas buvo nušalintas nuo darbo nuo 2013-11-25 nepagrįstai; pripažino neteisėtu 2013-11-25 atsakovo įsakymą Nr. 287 dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo nuo 2013-11-25 pagal Darbo įstatymo 58 straipsnį; pripažino, kad ieškovas atleistas iš darbo atsakovo 2013-12-12 įsakymu Nr. 12/12 nuo 2013-12-12 pagal Darbo įstatymo 90 straipsnį (pastaba ir papeikimas), 101 straipsnio (1)2), 103 (1)1) dalis (taip pat jei tai būtina darbdavio Lietuvos struktūrinių padalinių ataskaitai (-oms), atitinkamoms institucijoms, fiksuojančioms darbuotojo atleidimą nuo darbo pareigų vykdymo, žr. atitinkamus Lietuvos Darbo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atleidimą iš darbo darbdaviui nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo neatvykimo į darbą, pasikartojančių šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, skirto papeikimo) neteisėtai; pripažino neteisėtu atsakovo 2013-12-12 įsakymą Nr. 12/12; laikė, kad ieškovo ir atsakovo 2011-11-14 sudaryta darbo sutartis Nr. 14/11 nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priteisė ieškovui iš atsakovo:
- 1 863,25 Eur darbo užmokesčio nepriemoką;
- 104,82 Eur piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką;
- 276,69 Eur vidutinį darbo užmokestį už nušalinimo nuo darbo laikotarpį;
- 826,12 Eur išeitinę išmoką;
- 4 517,34 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką;
Priteisė iš atsakovo į Lietuvos valstybės biudžeto pajamas: 334,35 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir žyminio mokesčio; 195,84 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Grąžino ieškovui 100 Eur nepanaudotą avansą, sumokėtą 2015-03-20 mokėjimo nurodymu į Panevėžio miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą.
Nustatė, kad ieškovas nuo 2011-11-14 iki 2013-12-12 dirbo ribotos atsakomybės bendrovėje SIA „Auto kada“ pagal 2011-11-14 darbo sutartį Nr. 14/11. Darbo užmokestis darbo sutartyje bei darbdavio įsakyme dėl priėmimo į darbą numatytas 300 latų. Laikotarpiu nuo 2011-11-14 iki 2012-06-11 R. J. dirbo prekybos atstovu, nuo 2012-06-12 darbo sutartis pakeista, R. J. paskirtas dirbti bendrovės padalinio Lietuvoje vadovu. Darbo sutartimi R. J. darbo vieta nustatyta Lietuvos Respublikoje, kitos darbo sutarties sąlygos nepakeistos. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbo ginčai tarp darbdavio ir darbuotojo sprendžiami Darbo įstatyme numatyta tvarka. 2013-11-25 atsakovo įsakymu Nr. 287 R. J. nušalintas nuo darbo nuo 2013-11-25 pagal Darbo įstatymo 58 straipsnį. R. J. su nušalinimo nuo darbo įsakymu supažindintas pasirašytinai 2013-11-25. Atsakovo 2013-12-12 įsakymu Nr. 12/12 R. J. atleistas iš darbo nuo 2013-12-12 pagal Darbo įstatymo 90 straipsnį (pastaba ir papeikimas), 101 straipsnio (1)2), 103 (1)1) dalis (taip pat jei tai būtina darbdavio Lietuvos struktūrinių padalinių ataskaitai (-oms), atitinkamoms institucijoms, fiksuojančioms darbuotojo atleidimą nuo darbo pareigų vykdymo, žr. atitinkamus Lietuvos Darbo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atleidimą iš darbo darbdaviui nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo neatvykimo į darbą, pasikartojančių šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, skirto papeikimo.
Darbo sutartyje šalys susitarė dėl taikytinos teisės – Latvijos Respublikos Darbo įstatymo. R. J. nušalintas nuo darbo, atleistas iš darbo pagal Latvijos Respublikos Darbo įstatymo nuostatas. Teismas 2015-02-17 nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės taikymu, tačiau atsakovas tokių įrodymų per visą bylos nagrinėjimo teisme laiką nepateikė, todėl darbo ginčų sprendimui taikė Lietuvos Respublikos teisę. Teismas atsakovo prašymus dėl ginčo teismingumo Latvijos Respublikos teismams, bylos nagrinėjimo atidėjimo iki Rygos apygardos teismo sprendimo priėmimo byloje pagal atsakovo pareiškimą Latgalos priemiesčio teismui dėl ginčo nagrinėjimo sąlygos pripažinimo atitinkančia Darbo įstatymo nuostatas, bylos perdavimo nagrinėti Latvijos Latgalos priemiesčio teismui atmetė kaip nepagrįstus. Panevėžio apygardos teismas 2015-01-27 nutartimi pripažino, kad byla teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui. Byloje nėra duomenų apie tapačios bylos iškėlimą Latvijos Respublikoje.
Terminas teisme pareikšti ieškinį dėl nušalinimo nuo darbo suėjo 2013-12-25. Panevėžio miesto apylinkės teisme 2013-12-03 buvo užregistruotas R. J. ieškinys dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, tačiau nebuvo priimtas ir 2014-01-24 nutartimi grąžintas ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų. Vienas iš nustatytų ieškinio trūkumų buvo procesinio dokumento ir priedų vertimo į latvių kalbą nepateikimas. R. J. 2014-01-30 skirta 50 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tik tuomet valstybės lėšomis buvo atlikti ieškinio bei jo priedų vertimai į lietuvių kalbą ir pateikti teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje ieškinys registruotas Panevėžio miesto apylinkės teisme 2014-02-14.
Ieškovas atleistas iš darbo 2013-12-12. Darbdavys nesiuntė ieškovui įsakymo dėl atleidimo iš darbo. Pranešimas apie R. J. valstybinio socialinio draudimo pabaigą gautas 2013-12-16, R. J. jo prašymu išduota pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą – 2013-12-18, kurioje nurodytas darbo santykių pasibaigimo pagrindas – LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Nors R. J. teigė, kad teisė pareikšti reikalavimą teisme iki ieškinio pateikimo teismui neprasidėjo ieškovui negavus atleidimo iš darbo patvirtinančio dokumento gavimo dienos, teismas laikė, jog terminas pareikšti teisme ieškinį dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo prasidėjo 2013-12-19 ir baigėsi 2014-01-19. Teismas tenkino ieškovo prašymą ir atnaujino terminą ieškinio pateikimui. Nurodė, jog terminas ieškiniui pareikšti dėl nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo teisėtumo praleistas nežymiai, ieškovas gynė savo teises, laiku pareiškė teisme ieškinį dėl nušalinimo nuo darbo, tačiau teismo nustatytu laiku nepašalino ieškinio trūkumų. Byloje atsakovas – Latvijos Respublikoje veikiantis juridinis asmuo, todėl byloje buvo būtina atlikti ieškinio ir jo priedų vertimus į latvių kalbą, ieškovui buvo suteikta iš dalies valstybės lėšomis apmokama teisinė pagalba, atleidus ieškovą iš darbo 2013-12-12, ieškovas neteko pragyvenimo šaltinio, kito darbo neturėjo, verstinų dokumentų apimtis ir kaina (1 059 Lt (306,71 Eur) - pakankamai dideli.
Teismas nenustatė, kad iki R. J. nušalinimo nuo darbo dienos 2013-11-25 darbdavys nustatė darbuotojo darbo pareigų vykdymo trūkumus ir reiškė pretenzijas darbuotojui dėl netinkamo pareigų vykdymo, davė nurodymus dėl trūkumų ištaisymo, o R. J. nevykdė darbdavio nurodymų, ar, kad egzistavo kitos DK 123 straipsnyje numatytos sąlygos, buvusios pagrindu taikyti nušalinimo nuo darbo institutą ieškovui. Atsakovas nurodė, kad R. J. nušalintas nuo darbo nustačius darbo pažeidimus, kurie nurodyti 2013-12-05 pareikalavime pateikti paaiškinimą dėl avansinių lėšų panaudojimo ir pagrindimo, automobilio kelionės lapų pasirašymo ir perdavimo, automobilio spidometro duomenų reguliavimo, padangų buvimo vietos, nebuvimo darbo vietoje. Tačiau minėtas pareikalavimas parengtas ir įteiktas ieškovui praėjus 10 dienų po to, kai ieškovas jau buvo nušalintas nuo darbo. Atsakovas nevykdė teismo 2014-03-12, 2014-06-16, 2015-02-17 nutartyse nurodytų įpareigojimų pateikti įrodymus, patvirtinančius nušalinimo nuo darbo pagrįstumą. Nors atsakovas teigė, kad jis neprivalėjo įsakyme dėl nušalinimo nuo darbo nurodyti nušalinimo pagrindo, tačiau tai nepaneigė atsakovo, kaip stipresnės darbo teisinių santykių šalies darbuotojo atžvilgiu, pareigos tinkamai darbuotojui suformuluoti ir atskleisti nušalinimo nuo darbo faktines priežastis. Teismas pripažino, kad R. J. 2013-11-25 buvo nušalintas nuo darbo nepagrįstai ir priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Vertindamas R. J. atleidimo iš darbo pagrįstumą, teismas atsižvelgė į 2013-12-12 įsakyme Nr. 12/12 nurodytus ir įvardintus šiurkščiais R. J. darbo pareigų pažeidimus - darbuotojo neatvykimas į darbą, pasikartojantys šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, skirtas papeikimas, 2013-12-05 atsakovo pareikalavime nurodytus faktus apie ieškovo darbo drausmės pažeidimus, kitus bylos įrodymus.
Atsiliepimas
Atsakovas 2013-12-05 pareikalavo ieškovą pateikti rašytinį paaiškinimą dėl avansinių lėšų panaudojimo ir pagrindimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog jis negavo paaiškinimų. Kadangi 2013-12-09 paaiškinimas atsakovui buvo parengtas ir išsiųstas registruotu laišku.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl rašytinės ataskaitos, 2013 m. avansu sumokėtų ir panaudotų atsakovo lėšų (710,14 Lt) panaudojimą pagrindžiančių dokumentų nepateikimo aplinkybių rašytinių įrodymų nei ieškovas, nei teismo reikalavimu - atsakovas nepateikė. Teismas nustatė, kad atsakovas skirdavo kas mėnesį tam tikrą lėšų dalį atsakovo reprezentacinėms išlaidoms, o ieškovas lėšas naudojo ir ataskaitas apie jų panaudojimą su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais teikė Lietuvoje dirbusiai buhalterei A. A., o vėliau – V. I.. Atleidžiant R. J. iš darbo, iš jo darbo užmokesčio buvo išskaityta 710,94 Lt suma, kurią sudarė ieškovo panaudotos ir nepagrįstos dokumentais atsakovo lėšos. Ieškovas paaiškinimus, kad jis du kartus po 350 Lt panaudojo apmokėti pietums su UAB „Transtira“ ir UAB „Fatrans“ vadovais bei 100 Lt išleido parduotuvės reklamos stendų pervežimui bylos įrodymai nepatvirtino ir ši suma nesutapo su darbdavio išskaityta 710,94 Lt suma. Ieškovo R. J. paaiškinimus, kad jis pateikė buhalterijai minėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, paneigė liudytojos buhalterės V. I., A. A.. Teismas pripažino, kad R. J. panaudojo ir nepagrindė leistinais dokumentais 710,94 Lt sumos. Byloje nenustatė, kad tokio pobūdžio pažeidimas buvo daugkartinio pobūdžio, kad ieškovas tyčia naudojo atsakovo lėšas savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nepateisintas dokumentais avanso lėšas atsakovas išskaičiavo iš ieškovo darbo užmokesčio atleidžiant jį iš darbo, dėl to nepatyrė jokių nuostolių. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių duomenų apie tai, kada lėšos ieškovui buvo pervestos, kokiu laikotarpiu susidarė lėšų trūkumas, kaip tai buvo nustatyta, kokius dokumentus turėjo parengti ir pateikti ieškovas, kad lėšos būtų apskaitytos buhalterijoje kaip reprezentacinės atsakovo išlaidos. Todėl laikė, jog nėra pagrindo 710,94 Lt panaudotų avanso lėšų nepagrindimo leistinais dokumentais pripažinti R. J. įvykdytu pasikartojančiu šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.
Ieškovas naudojosi atsakovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu ir pildė kelionės lapus. R. J. pildė ir perdavė buhalterijai elektronine forma užpildytus ir išspausdintus nepasirašytus kelionės lapus. Atsakovas nepateikė įrodymų ir teismas negalėjo nustatyti kokiu automobiliu naudojosi ieškovas, kokioms funkcijoms vykdyti automobilis buvo perduotas ieškovui, ar bendrovėje buvo nustatyta automobilio kelionės lapų pildymo tvarka ir ieškovas ją kaltais veiksmais pažeidė, kokia forma, kokie asmenys turėjo pildyti ir pateikti kelionės lapus, jei kelionės lapų forma buvo elektroninė, tai ar jie turėjo būti pakartotinai išspausdinti ir pasirašyti bei pateikti buhalterijai, kokiu laikotarpiu ieškovas netinkamai pildė kelionės lapus, tokiu būdu padarė darbo drausmės pažeidimą, ar dėl to ieškovui buvo taikyta drausminė atsakomybė iki ginčijamo atleidimo iš darbo, kaip atsakovė apskaitė automobilio naudojimą darbo reikalais ir asmeninėms ieškovo reikmėms. Todėl sprendė, jog nėra pagrindo atsakovo nurodytas aplinkybes dėl ieškovo kelionės lapų nepasirašymo ir nepateikimo pripažinti R. J. įvykdytu šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.
Dėl ieškovo įvykdyto automobilio spidometro parodymų savavališko reguliavimo, padangų keitimo atsakovas rašytinių įrodymų nepateikė. Sugedus automobilio kompiuteriui, automobilis buvo remontuojamas UAB „Meteksa“, spidometro parodymų ieškovas savavališkai nereguliavo, automobilio savavališkai neremontavo. Automobilis buvo įgytas nenaujas, todėl buvo pirktos tiek žieminės, tiek vasarinės padangos. Automobilio žieminės padangos buvo sumontuotos automobilyje, o vasarinės – pristatytos į atsakovo buveinės garažą. Todėl šias aplinkybes dėl automobilio teismas nepripažino kaip ieškovo įvykdytu šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.
Taip pat teismas nepripažino, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę neatvykdamas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) nuo 2013-11-27. Atsakovas nušalino ieškovą nuo darbo nuo 2013-11-25, nesuteikdamas ieškovui darbo vietos, nepasiūlydamas kito darbo, nemokėdamas jam darbo užmokesčio. Atsakovas nenurodė, kur buvo ieškovo darbo vieta. Šalių sudarytoje darbo sutartyje darbo vieta nėra apibrėžta, numatyta tik ieškovo veiklos teritorija – Lietuvos Respublika. Ieškovas neturėjo darbo vietos, dirbo savo gyvenamojoje vietoje, į atsakovo parduotuves Kauno m., Šiaulių m. ir Klaipėdos m., susitikti su klientais ieškovas vykdavo iš namų. Ieškovo apsilankymo atsakovo parduotuvėse grafikas nebuvo nustatytas.
Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktus 2014-01-09 atsakovo darbuotojų E. S., K. K. J. Z. pareiškimus apie tai, kad jie nematė ieškovo darbe nuo 2013-11-11 iki 2013-12-11. Pareiškimai rašyti po to, kai R. J. buvo atleistas iš darbo, dėl šių aplinkybių ieškovo nebuvo prašoma pateikti paaiškinimo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nepateikti. Teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė ieškovo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo ieškovui neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl turimo ieškovo papeikimo.
Teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, todėl ieškinio reikalavimą tenkino, ieškovo atleidimą iš darbo pagal 2013-12-12 atsakovo įsakymą Nr. 12/12 nuo 2013-12-12 pripažino neteisėtu bei priteisė išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Šalių sudarytoje 2011-11-14 darbo sutartyje Nr. 14/11 numatytas R. J. darbo užmokestis – 300 latų per mėnesį. Ieškovui buvo mokamas 1 200 Lt darbo užmokestis. Liudytojos A. A., V. I. parodė, kad darbo užmokestis ieškovui buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal atsakovo priimtą įsakymą, darbo sutarties turinys liudytojoms nebuvo žinomas. Lietuvos Banko duomenimis, ieškovo darbo pas atsakovą laikotarpiu, oficialus Lietuvos lito ir Latvijos lato valiutos santykis svyravo nuo 4,9626 iki 4,8886. Ieškovas pasirinko mažiausio santykio vertę - 4,88, todėl teismas ja vadovavosi. Taikius nurodytą valiutų kursą, ieškovo darbo užmokestis turėjo būti ne mažesnis kaip 1 464 Lt. Ieškovui kiekvieną mėnesį buvo nepilnai išmokamas darbo užmokestis. Byloje nėra duomenų apie darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimą, todėl ieškinio reikalavimą tenkino, ieškovui priteisė darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2011-11-14 iki ieškovo nušalinimo nuo darbo dienos 2013-11-25.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad darbo laikotarpiu 2011-11-14 – 2013-12-12 atsakovas nesuteikė ieškovui kasmetinių atostogų, ieškovas dirbo penkių darbo dienų savaitę, nesirgo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo mėnesio darbo užmokestis turėjo būti ne 1 200 Lt, o 1 464 Lt, vidutinis ieškovo dienos darbo užmokestis neišskaičius darbdaviui privalomų mokėti mokesčių, sudarė 68,24 Lt ((1464 Lt+1464 Lt+1098 Lt)4026 Lt/59 d. d.).
Žemesnės instancijos teismas
Laikotarpiu nuo 2011-11-14 iki 2012-06-11 ieškovui priklausė 6,27 k. d. atostogų, laikotarpiu nuo 2012-06-12 iki 2013-12-12 – 33,29 k. d. atostogų, viso – 39,56 kalendorinės dienos. Atsakovas apskaičiavo ieškovui kompensaciją už 42 nepanaudotas kalendorines dienas atostogų, ieškovas su dienų dydžiu sutiko. Tokiu būdu viso ieškovui priklausanti piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2011-11-14 iki 2013-12-12 sudarė 2 006,26 Lt (42 k.d.×0,7 koefic.=29,40; 29,40k.d.×68,24 Lt=2006,26 Lt).
Atsakovui buvo apskaičiuota 1 644,34 Lt piniginė kompensacija. Todėl ieškovui priteisė 104,82 Eur (361,92 Lt) (2006,26 Lt-1644,34 Lt) dydžio piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoka neišskaičius darbdaviui priklausančių mokėti mokesčių. Likusioje dalyje ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
R. J. nušalinimas nuo darbo nuo 2013-11-25 pripažįstamas neteisėtu, ieškovas nedirbo 14 kalendorinių dienų, todėl teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį - 276,69 Eur (955,36 Lt) (14 k.d.×68,24 Lt). Kadangi ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, teismas priteisė išeitinę išmoką 826,12 Eur (2852,44 Lt) neišskaičius darbdaviui privalomų mokėti mokesčių.
Ieškovo priverstinės pravaikštos laikotarpis yra nuo 2013-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. R. J. laikotarpiu 2014-03-12-2014-03-25 dirbo UAB „Autokurtas“ ir gavo 740,51 Eur (2 556,85 Lt), laikotarpiu 2014-12-03-2014-12-22 dirbo UAB „TDM RED“ ir gavo 715,47 Eur (2470,39 Lt) darbo užmokesčio, 2015-01-12-2015-04-03 dirbo UAB „Oilis Baltic“ ir gavo 899,75 Eur pajamų. R. J. už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2015-04-28 vidutinio darbo užmokesčio suma, sumažinta ieškovo gauto darbo užmokesčio kitose darbovietėse suma 2 355,73 Eur, sudaro 4 517,34 Eur (6873,07 Eur (23731,33 Lt)-2355,73 Eur). Sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo gana trumpą laiką – dvejus metus, iki nušalinimo nuo darbo jam nebuvo taikyta drausminė atsakomybė, ieškovas netrukdė proceso eigai, atleidžiant darbuotoją iš darbo su juo nebuvo pilnai atsiskaityta atsakovui nenurodžius jokių argumentų ir motyvų dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Bylos nagrinėjimas iš esmės užsitęsė dėl atsakovo elgesio, reiškiant prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, bylos teismingumo klausimo kėlimo, atsakovui neteikiant į bylą įrodymų. Teismas ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką konkrečia pinigų suma 4 517,34 Eur, o reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos netenkino.
Teismas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, kadangi ieškovo teisės yra apgintos kitomis DK numatytomis priemonėmis. Taip pat atmetė ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, kadangi nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo palūkanas, kurių mokėjimo pagrindai numatyti Civiliniame kodekse. Ieškinys tenkintas iš dalies (70 procentų), todėl iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-28 sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą, kuriame ieškovui paaiškinama jo teisė kreiptis į teismą pagal jo ir atsakovo tarpusavyje sulygtos darbo sutarties Nr. 14/11 sąlygas. Nurodo, jog teismas savavališkai pakeitė šalių valią, nes ieškovas neprašė teismo priteisti ką nors eurais. Be to, atsakovas prašė teismo ieškinį neatmesti, o ieškinio nenagrinėti. Teismo sprendimas prieštarauja CPK principams, Lietuvos Darbo kodekso 2, 3, 6, 7 p. ir ginčo šalių laisva valia sulygtam susitarimui, nes ieškovas su atsakovu laisva valia raštu susitarė tiek dėl darbo ginčų jurisdikcijos, tiek dėl ginčo atvejais taikomų teisės normų – darbo ginčai tarp šalių bus nagrinėjami LR ir Darbo įstatymo normų. Teismas neturėjo jokio pagrindo ignoruoti ginčo šalių norą ir reikalauti iš atsakovo papildomų įrodymų, juo labiau, kad tokie įrodymai niekaip negali pasitarnauti kaip pagrindas esamam ginčui, nustatant taikytinas procesinės ir materialiosios teisės normas. Teismo pareiga buvo gerbti dviejų asmenų teisiškai sudarytą sutartį. Teismo tvirtinimas, kad per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį atsakovas nepateikė įrodymų ir pastabų dėl užsienio šalies teisinių normų taikymo, neatitinka tikrovės, nes apie būtinybę taikyti užsienio šalies teisę atsakovas informavo teismą iš karto, taip pat buvo nurodyta, jog ginčui taikytina Tarybos reglamentas Nr. 1215/2012 ir Lugano konvencija. Be to, apeliantui neaišku, kodėl pakartotinai nagrinėjama byla buvo tokios pačios teismo sudėties. Nesutinka su teismo motyvais, jog apeliantas nepateikė pagrįstų įrodymų dėl atleidimo iš darbo, nes prieš priimant sprendimą, apeliantas pateikė visus prašytus įrodymus ir pastabas patvirtinančias atleidimo prasmę, turinį ir esmę. Ieškovas iš darbo buvo atleistas Latvijos Respublikos Darbo įstatymo pagrindu. Todėl visiškai neaišku, kokiu pagrindu nagrinėjant bylą ir teismui taikant LR DK normas nustatoma, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra pripažįstamas neteisėtu. Pagal Lietuvos ir Latvijos Respublikoms privalomus valstybių ir teritorijų kodų standartus ISO-3166 trumpinys LR reiškia „Liberijos Respublika“. Mano, jog teismas negali remdamasis nesuprantamomis teisinėmis normomis nustatyti, kad ES šalyje narėje registruotos bendrovės legaliai ir teisėtai išduotas įsakymas pripažįstamas neteisėtu. Toks teismo nutarimas yra absurdiškas, neteisėtas ir neteisiškas.
Teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog ieškovo atlyginimas buvo 300 latų ir šalys to neginčijo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tai keisti, interpretuoti ir paskaičiuoti trūkstamą atlyginimą. Sutartyje darbo atlyginimas buvo nustatytas iki sumokant mokesčius ir šis darbo atlyginimas nebuvo konvertuojamas. Be to, ieškovas neįrodė ir nepagrindė, jog jam per visą laikotarpį buvo pinigų trūkumas, per visą išdirbtą laikotarpį atsakovui nėra pareiškęs pretenziją dėl mokamo atlyginimo. Nesutinka su teismo išvadomis, jog atsakovas nepateikė įrodymų dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, nes atsakovas teismui 2014-09-08, 2014-09-18 nusiuntė visus įrodymus dėl pinigų išmokėjimo ieškovui. Nesutinka su teismo argumentais dėl kasmetinių atostogų išmokėjimo, nes pagal Latvijos Respublikos darbo įstatymo 149 str., kasmetinių atostogų kompensavimas pinigais yra draudžiama. Be to, visiškai nėra aiškūs ir suprantami teismo motyvai dėl apskaičiuoto ieškovo vidutinio atlyginimo, nes atsakovas nieko bendro neturi su SAS „Autokurtas“, SAS „TDM RED“, SAS „Oilis Baltic“. Be to, tokie skaičiavimai nėra teismo kompetencija. Nepagrįstai teismas nurodė, jog bylos nagrinėjimas užtruko dėl atsakovo veiksmų, nes bylos nagrinėjimas nebuvo atidėtas nors atsakovas ir prašė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog jau yra įsigaliojęs Latvijos Respublikos Valstybinės Darbo inspekcijos nutarimas, kuris nustato, jog ieškovo atleidimas yra teisėtas. Išmokant jam pinigines lėšas netikslumų ir pažeidimų nenustatyta. Todėl teismas nagrinėdamas bylą pažeidė; Darbo kodekso 2 p. 1. 2), 3 p, 6 p., 7 p., Lugano konvencijos 19 str. 1 p.; Tarybos Reglamento (EK) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir sprendimo pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose 21 p. Pažymi, jog atsakovo nuolatinė buveinė yra Latvijos Respublikoje, todėl teismas nesilaikė ES valstybės narėms būtinai privalomų ES teisės normų, t.y. visiškai ignoravo atsakovo teisę į teismo apsaugą, lygybę prieš įstatymą ir teismą, civiliniame procese garantuojamą šalių lygiateisiškumo teisę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismingumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl visiškai nepagrįstai šį klausimą apeliantas kelia iš naujo. Teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal Lietuvos įstatymą, nes atsakovas neįvykdė teismo reikalavimų dėl Latvijos Darbo įstatymo vertimo į lietuvių kalbą, dėl doktrinos ir teismų praktikos. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog Latvijos darbo inspekcijos sprendimai turi prejudicinę galią, nes prejudicinę galią turi tik įsiteisėję teismo sprendimai. Sutinka su teismo sprendimu dėl darbo užmokesčio paskaičiavimu, nes akivaizdu, jog atsakovas neteisingai mokėjo darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas (tenkintinas iš dalies) atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (keistinas) (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad R. J. ir SIA „Auto kada“ 2011 m. lapkričio 14 d. sudarė darbo sutartį Nr. 14/11 pagal kurią R. J. priimtas į darbą SIA „Auto kada“ nuo 2011-11-14 ir jo pagrindinio darbo vieta – (duomenys neskelbtini). Šalys 2012-06-12 darbo sutartį pakeitė ir nustatė, kad nuo 2012-06-08 R. J. darbo vieta yra Lietuvos Respublikoje (t. 1, b. l. 8-13). Pagal darbo sutartį darbdavys SIA „Auto kada“ įsipareigojo mokėti R. J. 300 latų dydžio darbo užmokestį (sutarties 4.1 p.). Šalys susitarė, kad darbo ginčai tarp darbdavio ir darbuotojo sprendžiami Darbo įstatyme numatyta tvarka (Sutarties 11 p.). Atsakovas 2013-11-25 atsakovo įsakymu Nr. 287 R. J. nušalino nuo darbo nuo 2013-11-25 pagal Darbo įstatymo 58 straipsnį. Atsakovo 2013-12-12 įsakymu Nr. 12/12 ieškovas R. J. atleistas iš darbo nuo 2013 m. gruodžio 12 d. pagal Darbo įstatymo 90 straipsnį (pastaba ir papeikimas), 101 straipsnio (1)2), 103 (1)1) dalis (taip pat jei tai būtina darbdavio Lietuvos struktūrinių padalinių ataskaitai (-oms), atitinkamoms institucijoms, fiksuojančioms darbuotojo atleidimą nuo darbo pareigų vykdymo, žr. atitinkamus Lietuvos Darbo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atleidimą iš darbo darbdaviui nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo neatvykimo į darbą, pasikartojančių šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, skirto papeikimo (t. 2, b. l. 34-35).
Apeliantas SIA „Auto kada“ nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo argumentais dėl: Lietuvos darbo kodekso vietoje Latvijos darbo įstatymo, kaip šalys susitarė darbo sutartyje, taikymo; dėl to, kad atsakovas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių ieškovo atleidimą iš darbo; dėl perskaičiavimo šalių sulygto 300 latų darbo užmokesčio, kurio dydžio ieškovas niekada neginčijo; dėl bylos teismingumo.
Apelianto argumentai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2, 3, 6, 7 straipsnius, Lugano konvenciją, tarybos Reglamento (EK) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir sprendimo pripažinimo bei vykdymo civilinėse bylose 21 p., atmestini. Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovo R. J. ieškinį paliko nenagrinėtu, išaiškinęs, kad R. J. turi kreiptis į Latvijos Respublikos teismą pagal atsakovo buveinės ir sutartyje numatytą ieškovo darbo vietą. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatuodamas, kad byla teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui (t. 2, b. l. 88-90, 154-157). Taigi, šalių ginčo teismingumo klausimas buvo išspręstas apeliacinio teismo nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir kurios pagrindu Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinę bylą išnagrinėjo iš esmės.
Apeliantas teigia, kad teismui pateikė visus teismo reikalautus bei atsakovo reikalingais laikytus įrodymus ir pastabas, patvirtinančias atleidimo iš darbo prasmę turinį ir esmę. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui rašytinius įrodymus susijusius su šalių ginču (įsakymą dėl R. J. priėmimo į darbą, dėl atleidimo iš darbo; R. J. prašymą priimti bei atleisti iš darbo, darbo sutartį su visais pakeitimais; rašytinius dokumentus, pagrindžiančius R. J. nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo pagrįstumą; pažymą apie R. J. darbo laikotarpiu priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį; duomenis apie R. J. išmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas, atleidžiant jį iš darbo, bei jų išmokėjimo data; pažymą apie R. J. priklausantį vieno mėnesio ir vienos dienos vidutinį darbo užmokestį neišskaičius priklausančių mokėti mokesčių; pažymą apie R. J. nepanaudotas atostogas ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį bei duomenis apie nurodytos kompensacijos išmokėjimą (neišmokėjimą) (t. 1, b. l. 83-84). Dalį šių dokumentų atsakovas pateikė (t. 2, b. l. 28-61).
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovą iki 2015 m. kovo 27 d. pateikti teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius: teisėtą R. J. nušalinimą nuo pareigų ir teisėtą atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą; apie nustatytus R. J. darbo pareigų neatlikimo faktus iki nušalinimo nuo pareigų ir tai patvirtinančius įrodymus; R. J. pateiktas atsakovo buhalterijai 2013 m. avanso lėšų panaudojimo ataskaitas ir jas pagrindžiančius dokumentus 710,94 Lt sumai (jei ataskaitos nebuvo pateiktos ir tai sudarė pagrindą nušalinti ir/ ar atleisti ieškovą iš darbo, - pateikti įrodymus, kad ieškovas gavo iš atsakovės lėšas ir jas neteisėtai išeikvojo); R. J. perduotus atsakovui automobilio kelionių lapus, o jei šie lapai neperduoti, pateikti įrodymus, kad R. J. nepateikė užpildytų kelionės lapų, nurodyti už kokį laikotarpį kelionės lapai nebuvo pildyti, kokie nustatyti neatitikimai dokumentuose ir automobilio techniniuose parodymuose; įrodymus, patvirtinančius, kad R. J. savavališkai keitė automobilio spidometro parodymus, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo nustatyti pakeisti spidometro duomenys; duomenis apie ieškovo grąžintas ar negrąžintas atsakovui automobilio padangas, kokias kitas automobilio detales keitė ieškovas savavališkai; paaiškinimus ir įrodymus, kokio dydžio darbo užmokestis R. J. buvo sumokėtas nuo 2011-11-14 iki 2012-06-12; duomenis apie R. J. priklausančią piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 14 iki 2012 m. birželio 12d., kokiu būdu buvo atsiskaityta su ieškovu už nepanaudotas atostogas minėtu laikotarpiu; visus įrodymus, susijusius su Latvijos Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Latvijos Respublikoje, reikalingus R. J. nušalinimo nuo pareigų bei atleidimo iš darbo atsakovės 2012-12-12 įsakyme Nr. 12/12 numatytais pagrindais klausimui nagrinėti (t. 2, b. l. 174-176, 179-181).
Atsakovas 2015 m. kovo 30 d. pranešė teismui, kad 2015-02-24 Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismas ginčą jau iš dalies išsprendė, pasisakydamas, kad ginčas turi būti nagrinėjamas Lietuvos teisme atsižvelgiant į Latvijos Respublikos Darbo įstatymą. Atsakovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą kol Rygos apygardos teismas priims nutarimą dėl ginčo jurisdikcijos (t. 3, b. l. 3-9). Kolegija įvertinusi ginčo šalių į bylą pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad atsakovas Panevėžio miesto apylinkės teismo įpareigojimo pagal 2015 m. vasario 17 d. nutartį, neįvykdė ir dokumentų, pagrindžiančių R. J. nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo teisėtumą, iki bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės nepateikė (t. 3, b. l. 11-12, 27-31). Apeliantas įrodymų, patvirtinančių, kad R. J. 2013-11-25 nušalintas nuo pareigų ir 2013-12-12 atleistas iš darbo pagrįstai bei įrodymų, susijusių su Latvijos Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Latvijos Respublikoje nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo argumentais ir sprendimu šalių darbo ginčo sprendimui taikyti Lietuvos Respublikos teisę, o taip pat su nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl R. J. nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais (CPK 808 str.). Pažymėtina, kad ir pagal Latvijos Respublikos Darbo įstatymo 125 straipsnio nuostatas atsakovas, kaip darbdavys, privalo įrodyti, kad darbo sutarties nutraukimas teisėtas ir atitinka nustatytai darbo sutarties nutraukimo tvarkai. Kadangi atsakovas neįrodė, kad R. J. nušalintas nuo daro, o vėliau ir atleistas iš darbo teisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. J. nušalinimą nuo darbo bei atleidimą iš darbo SIA „Auto kada“ neteisėtais.
Apeliantas teigia, kad tesimas nepagrįstai priteisė R. J. papildomą darbo užmokestį ir taip pakeitė šalių susitarimą dėl sulygto 300 latų atlyginimo. Kaip minėta, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus apie R. J. sumokėtą darbo užmokestis nuo 2011-11-14 iki 2012-06-12. Iš pateiktų buhalterinių dokumentų matyti, kad R. J. buvo priskaičiuojamas 1 200 Lt (litų) darbo užmokestis, tačiau jokie dokumentai nepatvirtina, kad atsakovas į ieškovo R. J. sąskaitą pervesdavo 300 latų. Paaiškinimų, kokiu būdu 300 latų atlyginimas buvo konvertuojamas tik į 1 200 Lt, kai tuo tarpu oficialus Lietuvos lito ir Latvijos lato valiutos santykis svyravo nuo 4,9626 iki 4,8886, atsakovas nepateikė. Atsakovo buhalteriniai dokumentai (t. 2, b. l. 36-37, 40) patvirtina, kad ieškovui nebuvo sumokamas visas darbo užmokestis, nes 300 Latvijos latų konvertuoti į Lietuvos litus sudaro, kaip teisingai nustatė Panevėžio miesto apylinkės teismas, mažiausiai 1 464 Lt. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai pareikalavo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį.
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo priteisti ieškovui atostogų kompensaciją, nes pagal Latvijos Respublikos Darbo įstatymo 149 p. kasmetinių atostogų kompensavimas pinigais negalimas. Kaip minėta Panevėžio miesto apylinkės teismas šalių darbo ginčo sprendimui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę, nes atsakovas neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė įrodymų, susijusių su Latvijos Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Latvijos Respublikoje (CPK 808 str.). Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalies nuostatas piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Analogiškai kompensacijos išmokėjimą nustato ir Latvijos Respublikos Darbo įstatymo 149 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad kasmetinių apmokamų atostogų kompensacija yra galima kai darbo santykiai nutrūksta ir darbuotojas atostogų neišnaudojo.
Apeliantas nesupranta kodėl teismas atliko R. J. vidutinio atlyginimo skaičiavimą UAB „Autokurtas“, UAB „TDM RED“, UAB „Oilis Baltic“, su kuriais atsakovas neturėjo ir neturi ryšio. Akivaizdu, kad apeliantas klaidingai suprato teismo argumentus, kurių pagrindu sumažintas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 300 straipsnio 4 dalies nuostatas neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui teismas priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Teismui, pripažinus R. J. atleidimą iš darbo SIA „Auto kada“ neteisėtu, laikoma, kad darbo sutartis su R. J. nutraukiama teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Byloje nustatyta, kad R. J. priverstinės pravaikštos laikas prasidėjo nuo 2013-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos R. J. dirbo UAB „Autokurtas“, UAB „TDM RED“ ir UAB „Oilis Baltic“ bei šiose įmonėse gavo 2‘355,73 Eur darbo užmokestį, teismas šia suma sumažino vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, kuris priteisiamas iš atsakovo.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.