- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-06
- Bylos Nr.
- I-725-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjai L. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
L. Š. (toliau – pareiškėja) 2016 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį pareiškėjos atstovas Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos teisininkas Martynas Austys vėliau patikslino (b. l. 19–21). Pareiškėja prašo teismo: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) 2016 m. gegužės 20 d. raštą Nr. 1/178-1565 (toliau – skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti FNTT išmokėti pareiškėjai iš FNTT skirtų asignavimų kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) pakeitimo įstatymo (2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1855) 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintą taisyklę, pritaikius analogiją (b. l. 20).
Pareiškėja paaiškina, kad dirba FNTT Veiklos analizės ir planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigose. Nurodo, kad 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į FNTT ir į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius), prašydama išmokėti draudimo išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Skundžiamu sprendimu FNTT atsakė, kad Statuto nuostatos pareiškėjai, kaip buvusiai pareigūnei, yra netaikomos ir FNTT neturi teisinio pagrindo jos prašymą tenkinti. Pareiškėja paaiškina, kad vidaus tarnyboje dirba nuo 1999 m. gruodžio 28 d. Nurodo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo panaikinta jos pareigybė, kaip neatitinkanti pareigūno sąvokos ir nuo tada pareiškėja buvo perkelta į karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Paaiškina, kad 2016 m. vasario 1 d. vykdama į darbą, pareiškėja pateko į nelaimingą atsitikimą, t. y. buvo partrenkta automobilio. Vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis šiuo atveju turėjo būti apskaičiuojamas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau registro duomenimis tik nuo 2016 m. sausio 1 d. ji yra draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu. Laikotarpiu iki 2016 m. sausio 1 d. yra laikoma, kad pareiškėja draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl ligos pašalpos apskaičiavimui buvo taikomas minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Taigi, pasak pareiškėjos, šiuo atveju yra pažeidžiama jos teisė gauti ligos pašalpą, apskaičiuotą pagal draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes šiuo laikotarpiu pareiškėja faktiškai taip pat buvo draudžiama (pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalį). Pažymi, kad iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų pareiškėja buvo atleista ne dėl jos kaltės, o dėl priimtos naujos Statuto redakcijos, todėl, pareiškėjos manymu, jai turėtų būti taikomos pereinamojo laikotarpio socialinės garantijos, kurios yra numatytos Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje, t. y. FNTT turėtų padengti susidariusį skirtumą iš šiai institucijai skirtų valstybės biudžeto asignavimo lėšų. Paaiškina, kad skundžiamame sprendime FNTT nepasisakė dėl įstatymo analogijos taikymo, todėl, pareiškėjos nuomone, FNTT neišsprendė pareiškėjos prašymo iš esmės. Mano, kad yra tikslinga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio tiek, kiek jis nereglamentuoja atleidžiamų pareigūnų socialinio draudimo išmokų mokėjimo pereinamuoju laikotarpiu, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje įtvirtintai socialinei apsaugai ir paramai nedarbo (nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo) metu.
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
FNTT atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49–51). Paaiškina, kad FNTT negali veikti ultra vires, todėl pareiškėjos prašymo patenkinti negalėjo, nes tokios galimybės nenumatė Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalis. Nesant įstatyme įtvirtinto aiškaus teisinio pagrindo, analogijos taikymas, pasak FNTT, yra negalimas. Pažymi, kad tik nuo 2016 m. lapkričio 10 d. įsigaliojęs Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Nr. XII-2738) nustatė pagrindą taip pat ir atleistiems nuo 2016 m. sausio 1 d. vidaus tarnybos sistemos pareigūnams iš vidaus reikalų statutinei įstaigai skirtų valstybės biudžeto asignavimų paskirti, apskaičiuoti ir išmokėti iki šio įstatymo įsigaliojimo nepaskirtą kompensuojamojo uždarbio dalį. FNTT taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol nėra patvirtinusi kompensuojamojo uždarbio dalies atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo, apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Nurodo, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 30 d. pateikė naują prašymą dėl kompensuojamojo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo. FNTT 2016 m. gruodžio 27 d. raštu atsakė pareiškėjai, kad pripažįsta jos teisę į nepaskirtą kompensuojamojo uždarbio dalį, tačiau šiuo metu negali jos išmokėti, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar nėra nustačiusi minėtos tokio užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. FNTT nurodo nesutinkanti su pareiškėjos prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nuo 2016 m. lapkričio 10 d. minėtas išmokų mokėjimas pereinamuoju laikotarpiu buvo teisiškai sureguliuotas.
Teismo posėdyje FNTT atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 57).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl FNTT atsisakymo už nedarbingumo laikotarpį išmokėti pareiškėjai kompensuojamojo uždarbio dalį (ligos pašalpą).
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja iki 2015 m. gruodžio 31 d. FNTT ėjo statutinės valstybės tarnautojos pareigas, o nuo 2016 m. sausio 1 d. eina karjeros valstybės tarnautojos pareigas. 2016 m. vasario 1 d., pareiškėjai vykstant į darbą, įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl pareiškėja nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 23 d. imtinai buvo nedarbinga. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp bylos šalių nėra.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu, taikant analogiją, apskaičiuoti jai kompensuojamąjį uždarbį pagal Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje nustatytą taisyklę, įskaitant ir pareiškėjos iki 2015 m. gruodžio 31 d. turėtas draudžiamąsias pajamas. Tuo pačiu pareiškėja kreipėsi ir į FNTT su prašymu išmokėti jai iš FNTT skirtų asignavimų kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, apskaičiuotą pagal Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintą taisyklę (b. l. 8–9). 2016 m. birželio 2 d. raštu VSDFV Vilniaus skyrius atsakė pareiškėjai, kad draudiminio įvykio dieną (t. y. 2016 m. vasario 1 d.) pareiškėja įgijo teisę į ligos pašalpą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu. VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad ligos pašalpos apskaičiavimui buvo taikytas minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, nes pareiškėja nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. draudžiamųjų pajamų neturėjo (b. l. 12–13). FNTT skundžiamu sprendimu pareiškėjai atsakė, kad Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalis pareiškėjai nėra taikoma. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai FNTT direktoriaus 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu buvo skirta 500,00 Eur dydžio pašalpa dėl sunkios materialinės būklės, susidariusios dėl pareiškėjos nedarbingumo laikotarpio. Skundžiamu sprendimu FNTT nurodė, kad neturi teisinio pagrindo pareiškėjai skirti kompensuojamąjį uždarbį, kuris būtų apskaičiuojamas kaip mokėtinos ir išmokėtos ligos socialinio draudimo pašalpos skirtumas (b. l. 10–11). Nesutikdama su tokiu FNTT atsakymu, pareiškėja kreipėsi į teismą. Kaip minėta, pareiškėja mano, kad FNTT nepagrįstai atsisakė jos atžvilgiu taikyti Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje suformuotas taisykles.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 30 d. dar kartą kreipėsi į FNTT su prašymu išmokėti kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį už minėtą nedarbingumo laikotarpį. Pareiškėja šiame prašyme atkreipė dėmesį į tai, kad tokią teisę ji turi pagal 2016 m. lapkričio 3 d. priimtus Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimus (b. l. 52). FNTT 2016 m. gruodžio 27 d. raštu nurodė, kad pareiškėjos prašoma kompensuojamojo uždarbio dalis už turėtą nedarbingumo laikotarpį bus apskaičiuota ir pervesta į pareiškėjos nurodytą sąskaitą, kai įsigalios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta nepaskirtos kompensuojamojo uždarbio dalies apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (b. l. 53). FNTT nurodė, kad šį atsakymą pareiškėja gali skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Minėto FNTT atsakymo pareiškėja teisme neginčija, tačiau, kaip minėta, prašo teismo įpareigoti FNTT išmokėti kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, apskaičiuotą pagal analogiją taikant Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintą taisyklę. FNTT iš esmės neginčija pareiškėjos teisės, remiantis Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalimi, gauti kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, tačiau, kaip minėta, nurodo, kad negali šios dalies apskaičiuoti ir išmokėti, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi tvarkos, kaip tokie apskaičiavimai turi būti atlikti.
Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog susidarė tokia situacija, kad nors FNTT iš esmės ir sutinka su pareiškėjos reikalavimu, tačiau lieka niekaip neapibrėžtas laikotarpis, kada jos teisėtas ir pagrįstas reikalavimas bus patenkintas. Pasak pareiškėjos, FNTT, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjai prašomą kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, turėtų vadovautis pagal analogiją ta pačia tvarka, kuri galioja ir yra taikoma dėl tokių pašalpų išmokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams).
Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos minėto įstatymo įgyvendinimo nuostatos. Šio straipsnio 23 dalyje (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) nustatyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka pareigūnams, nuo 2016 m. sausio 1 d., tapusiems apdraustaisiais pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – Socialinio draudimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį. Minėta Statuto pakeitimo įstatymo nuostata numato, kad tais atvejais, kai apskaičiuojant tokiems pareigūnams kompensuojamąjį uždarbį, patenka laikotarpiai, kuriais jie nebuvo apdrausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, šios socialinio draudimo pašalpos apskaičiuojamos pagal šių pareigūnų faktiškai turėtas draudžiamąsias pajamas. Minėta nuostata taip pat numato, kad tokiais atvejais vidaus reikalų statutinė įstaiga iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų pareigūnui skiria ir iki draudžiamojo įvykio pabaigos moka jo kompensuojamojo uždarbio dalį, kuri apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos ligos (įskaitant profesinės ligos ir ligos pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą pašalpas), socialinio draudimo pašalpų skirtumas. Taigi, matyti, kad šioje Statuto pakeitimo įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas ne visiems asmenims, nuo 2016 m. sausio 1 d. tapusiems apdraustaisiais pagal Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o tik tokiems asmenims, kurie turi pareigūno statusą.
Statuto (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vidaus reikalų įstaigų personalą sudaro pareigūnai, kiti valstybės tarnautojai ir darbuotojai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja draudiminio įvykio metu turėjo karjeros valstybės tarnautojos, o ne pareigūnės statusą. Atsižvelgiant į tai, FNTT skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalis nėra taikoma. Atitinkamai, konstatuotina, kad FNTT skundžiamame sprendime padarė teisėtą išvadą, kad FNTT neturi teisinio pagrindo, remdamasi šia Statuto pakeitimo įstatymo nuostata, išmokėti pareiškėjai kompensuojamojo uždarbio dalį. Pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamą sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja skunde nurodė teismui, kad toks Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja paaiškino, kad šioje Statuto pakeitimo įstatymo nuostatoje turėjo būti sureguliuoti teisiniai santykiai, susiję taip pat ir su kitais asmenimis, t. y. tais, kurie nuo 2016 m. sausio 1 d. neteko pareigūno statuto dėl panaikintų statutinių pareigybių. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nuo 2016 m. lapkričio 10 d. galioja Statuto pakeitimo įstatymo redakcija, kurioje minėto įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintas reguliavimas yra skirtas ne tik pareigūnams, bet ir atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams. Pareiškėja teismui nurodė abejojanti dėl minėtos nuostatos konstitucingumo, būtent todėl, kad joje nebuvo reglamentuotas atleistų pareigūnų socialinio draudimo išmokų mokėjimas. Šiuo metu minėta Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalis taikoma ir atleistų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atžvilgiu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šios nuostatos konstitucingumu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos procesinio pobūdžio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Nepaisant to, kad nuo 2016 m. lapkričio 10 d. teisinis reguliavimas pasikeitė, FNTT ir toliau atsisako išmokėti pareiškėjai kompensuojamojo uždarbio dalį (b. l. 53). Nors pareiškėja teisme neginčija šio FNTT raštiško atsisakymo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja kelia reikalavimą įpareigoti FNTT išmokėti kompensuojamojo uždarbio dalį, teismas toliau vertina, ar šis pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas, atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą.
FNTT nurodė, kad atsisako apskaičiuoti ir išmokėti prašomą išmoką todėl, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra patvirtinusi su tuo susijusios išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad FNTT atleistų pareigūnų atžvilgiu turėtų vadovautis ta pačia tvarka, kuria vadovaujasi, pagal Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalį, apskaičiuodama ir mokėdama minėtas išmokas pareigūnams. Šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2016 m. lapkričio 3 d. Nr. XII-2738) 2 straipsnis numato, kad atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nuo 2016 m. sausio 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo nepaskirta kompensuojamojo uždarbio dalis, nurodyta Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje, skiriama, apskaičiuojama ir išmokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, šiems pareigūnams ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo pateikus rašytinį laisvos formos prašymą vidaus reikalų statutiniai įstaigai, kurioje jie tarnavo paskiausiai, ir nurodžius sąskaitą mokėjimo įstaigoje. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtos tvarkos dar nėra nustačiusi, todėl teismas neturi pagrindo įpareigoti FNTT išmokėti kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį. FNTT taip pat nurodo, kad neginčija pareiškėjos teisės į kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, tačiau paaiškina, kad šiuo metu šios dalies nėra įmanoma apskaičiuota ir išmokėti todėl, kad kol kas šiuo metu dar nėra nustatytas reikiamas poįstatyminis reguliavimas. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2016 m. lapkričio 10 d. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad poįstatyminį reguliavimą nustatyti yra nepagrįstai ilgai delsiama. Teisinio reguliavimo analogija šiuo atveju remtis negalima, nes įstatymas atleistų pareigūnų atžvilgiu įtvirtina tam tikrą (atskirą) reguliavimą, numatydamas, kad šiuo atveju minėtų išmokų apskaičiavimas, skyrimas ir išmokėjimas turi būti papildomai detalizuotas poįstatyminiu lygiu. Šios įstatymo nuostatos nepaisyti negali nei FNTT, nei teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje reiškiamas reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti kompensuojamojo uždarbio dalį.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo metu nėra pagrindo įpareigoti FNTT išmokėti pareiškėjai kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, apskaičiuotą tik pagal Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintas taisykles, t. y. nelaukiant, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatys Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą tvarką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.