Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-11 · Administracinė byla Nr. P-756-107-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-11
Bylos Nr.
P-756-107-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
O. R.
Atsakovas
Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P756-107/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009 pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir kompensacijos bei žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2007 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. P1-43 „Dėl medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. perkėlimo“ 1 punktą kaip neteisėtą nuo įsakymo priėmimo dienos; 2) įpareigoti Tarnybą grąžinti ją į eitas A lygio 14 kategorijos 1-osios kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareigas; 3) panaikinti Tarnybos 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-199 „Dėl medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės O. R. atleidimo iš pareigų“; 4) panaikinti Tarnybos 2007 m. gruodžio 13 d įsakymą Nr. P1-237 „Dėl išeitinės išmokos bei piniginės kompensacijos išmokėjimo medicinos prietaisų skyriaus vyriausiajai specialistei O. R.“; 5) panaikinti Tarnybos 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. T1-482 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“; 6) priteisti 17 545,69 Lt turtinės žalos, atsiradusią dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, t. y. susidariusį atlyginimų skirtumą perkėlus iš A lygio 14 kategorijos 1-osios kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareigų į A lygio 8 kategorijos be kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas pagal Tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. P1-43 laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d.; 7) priteisti žalos atlyginimą dėl priverstinės pravaikštos nuo 2007 m. gruodžio 14 d. iki grąžinimo į A lygio 14 kategorijos 1-osios kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareigas, t. y. iki bus įvykdytas teismo sprendimas; 8) priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl Tarnybos direktoriaus J. G. priimtų neteisėtų įsakymų ir veiksmų, atlyginimą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklių (toliau – ir Vertinimo taisyklės) 33.1 punktu ir atsižvelgdamas į Tarnybos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija) 2007 m. sausio 25 d. išvadą (toliau – ir Išvada), 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P1-43 perkėlė ją iš Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos į Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Pareiškėjos teigimu, priimant šį įsakymą, buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalies reikalavimai. Nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Vertinimo taisyklėse nėra numatyta galimybė keisti vertinimo komisiją dažniau kaip kas dveji metai, tačiau, pareiškėjos teigimu, Vertinimo komisija buvo pakeista nesilaikant vertinimo komisijos sudarymo termino ir vertinimo komisijos sudėties kriterijų. Vertinimo komisija buvo sudaryta 2006 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. T1-205. Po 3,5 mėnesio 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. T1-357 jos sudėtis buvo pakeista. Pareiškėjos nuomone, Vertinimo komisijos 2007 m. sausio 25 d. išvada negali būti pripažinta teisėta, nes surašyta nesilaikant įstatymų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vertinimo komisijos sudarymo ir sudėties kriterijų nesilaikymas yra pagrindas pripažinti komisijos posėdį neįvykusiu, o jame priimtus sprendimus niekiniais (administracinė byla Nr. A14-304-05). Pareiškėja, kol buvo nušalinta nuo Medicinos prietaisų skyriaus vedėjo pareigų ir nebuvo į jas grąžinta, neturėjo būti vertinama Vertinimo komisijos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Tarnybos 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. P1-154 „Dėl medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. nušalinimo“ pripažintas neteisėtu (adm. byla Nr. A502-1215-07). Todėl visi atlikti jos atžvilgiu veiksmai neteisėto nušalinimo nuo pareigų metu negali būti laikomi teisėtais. Vertinimo komisijos surašyta išvada neatitinka Vertinimo komisijos posėdžio protokolo, nes joje nenurodyta, kad vertinama laikinai nušalinta nuo pareigų O. R.. Apie būsimą vertinimą pareiškėja buvo informuota 2007 m. sausio 5 d. Nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2007 m. sausio 22 d. pareiškėja sirgo, todėl turėjo būti vertinta ne anksčiau nei 2007 m. sausio 30 d. Tokiu būdu, buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas 10 darbo dienų įspėjimo terminas. Tarnybos direktoriaus pasirašyta Valstybės tarnautojo vertinimo išvada surašyta pažeidus Vertinimo taisyklių 6 ir 31 punktuose nustatytas procedūras. Tarnybos direktorius užpildė vertinimo išvadą nepasikalbėjęs su pareiškėja, neaptaręs tarnybinės veiklos rezultatų. Vertinimo išvada jai buvo pateikta susipažinti ir pasirašyti tik 2007 m. sausio 3 d. 17 val. 5 min., nors tiesioginis vadovas ją turėjo paduoti iki 2006 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjos nuomone, Vertinimo komisija, pažeisdama Vertinimo taisyklių 13 punkte nurodytą valstybės tarnautojo vertinimo procedūrą, išsamiai nenagrinėjo ir nevertino vertinimo kriterijų, pateiktų tiesioginio vadovo surašytoje išvadoje. Komisija išsamiai nepatikrino faktinių aplinkybių, neanalizavo pareiškėjos veiklos apibūdinimo pagal vertinimo kriterijus ir nepagrindė, kodėl jos veiklą įvertino nepatenkinamai. Dėl 1-ojo vertinimo kriterijaus pareiškėja paaiškino, kad veiklos krūvis palygti su 2005 metais nepakito, tačiau Vertinimo komisijos protokole 2006 metų veiklos krūvis jai vadovaujant Medicinos prietaisų skyriui įvertintas kaip labai didelis. Atkreipė dėmesį į tai, jog Sveikatos apsaugos ministerijos sudaryta komisija pripažino, kad UAB „Deraimas“ skundo tyrimo komisijos išvados buvo neobjektyvios ir neteisingos. Pareiškėja pažymėjo, kad Vertinimo komisija nenagrinėjo 2-ojo kriterijaus aprašomoje dalyje vadovo kaltinimo dėl nevykdytų kovos su korupcija prevencijos plano priemonių, nes jis pats neleido teisingai vykdyti šių priemonių. Pareiškėjos nuomone, jos kaltės šiuo klausimu nėra, tai patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerijos komisija. Vertinimo komisija žinojo apie žiniaraščių pildymo netobulas programas, dėl kurių užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius teko tikslinti ne vienam, bet ir kitiems skyriams, bet ne dėl skyrių vedėjų kaltės. Tokie neesminiai atvejai, kai per metus teko patikslinti 2 užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, niekuo nesusiję su vedėjos veiklos kokybe. Skyrių vedėjai prašė administracijos, kad būtų išspręstos darbo laiko apskaitos pildymo programų problemos. Šią aplinkybę patvirtina ir organizuotas posėdis, kuriame buvo sprendžiama, kaip tobulinti darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą. 2007 metų veiklos planuose informacinių technologijų specialistui numatyta pakeisti elektronines darbo laiko apskaitos žiniaraščių formas. Vertinimo komisija nevertino, ar turėjo įtakos žmogiškųjų išteklių stoka skyriaus vedėjos veiklai. Pareiškėja pažymėjo, kad už žmogiškuosius išteklius atsakingas direktorius, kuris nekreipė jokio dėmesio į jos teikiamą informaciją apie skyriui pavestų atlikti užduočių vykdymą ir kylančias problemas dėl papildomų darbų, kurie nenumatyti specialistų pareigybės aprašymuose. Vertinimo pažymoje tiesioginis vadovas pripažino, kad žmogiškųjų išteklių nepakanka, tačiau Komisija šio klausimo neaptarė ir išvadų nepateikė. Pareiškėjos nuomone, visos 2006 metų veiklos plano priemonės buvo įvykdytos, o papildomi darbai, nors ir neįrašyti į pareigybės aprašymą, buvo vykdomi ir valstybės tarnautojos veiklos kokybei neturėjo jokios įtakos. Vertinimo komisija nevertino 4-ojo vertinimo kriterijaus – gebėjimo panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti. Vadovas neaptarė atliekamų darbų, todėl ir pažyma buvo surašyta kelis kartus kartojant per visus metus gautą vieną UAB „Deraimas“ skundą. Šio skundo nagrinėjimo eiga buvo šališka, neteisinga ir tai patvirtino Sveikatos apsaugos ministerija ir Seimo kontrolierius. Vadovo teiginys, kad ji atsisakė atsakyti į Tarnybos komisijos klausimus, yra nepagrįstas. Teiginiai, kad nuolat kyla problemų bendraujant su kitų skyrių darbuotojais, taip pat yra nepagrįsti. Pareiškėja, aktyviai dirbdama ir turėdama 15 metų darbo patirtį, laikėsi galiojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, todėl ne visiems patiko. Vertinimo komisija nevertino pažymos 5-ojo vertinimo kriterijaus – tiesioginio vadovo kaltinimų dėl neparengto rinkos kontrolės reglamento. Pareiškėjos nuomone, šie kaltinimai yra visiškai nepagrįsti ir klaidinantys, nes vedėja organizavo Medicinos prietaisų skyriuje ne vieną reglamento projekto aptarimą ir teikė pastabas rengėjams, o už rinkos kontrolės reglamento parengimą buvo atsakingas kitas skyrius. Pareiškėja pažymėjo, kad pažeidžiant Vertinimo taisyklių 3, 17 ir 29 punkto reikalavimus, Vertinimo komisijos sekretorius nebuvo paskirtas. Nė vienas iš Komisijos narių protokolo nerašė. Vertinimo komisijos 2007 m. sausio 25 d. išvada neatitinka Vertinimo taisyklių priede „Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvados patvirtintos formos“ reikalavimų. Pareiškėjos teigimu, Vertinimo komisija neteisingai realizavo Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas dėl siūlymo perkelti ją į žemesnes pareigas. Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos ir be kvalifikacinės klasės pareigos buvo žemiausios Medicinos prietaisų skyriuje. Tuo tarpu valstybės tarnautojo paskyrimas į žemesnės kategorijos pareigas yra pažeminimas pareigose viena pakopa (2005 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-836/2005). Etatas, į kurį pareiškėja buvo perkelta, buvo įkurtas fiktyviai. Tokio etato iki 2006 m. gruodžio 13 d. Medicinos prietaisų skyriuje nebuvo, pareigybės aprašymo taip pat. Atsakovas, nelaukdamas kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės jos prašymą byloje Nr. 1-5575-3/2007 dėl neteisėto nušalinimo ir kol Vilniaus apygardos administraciniame teismas išnagrinės prašymą dėl 2007 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. P1-43, 2007 m. gruodžio 13 d. atleido ją iš darbo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, apie pareigybės panaikinimą jai turėjo būti pranešta ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius. Tačiau nagrinėjamu atveju šis terminas buvo pažeistas. Be to, atleidžiant ją iš darbo tokios pareigybės jau nebuvo – ji buvo panaikinta nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Tarnybos direktorius 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. T1-482 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ patvirtino naują Tarnybos struktūrą, tačiau tai daryti jis turėjo teisę tik vadovaudamasis steigėjo – sveikatos apsaugos ministro – patvirtintais Tarnybos nuostatais. Tuo metu pagal galiojančius Tarnybos nuostatus, sveikatos apsaugos ministras nebuvo suteikęs Tarnybai įgaliojimų organizuoti sveikatos priežiūros technologijų vertinimą. Tarnybos direktorius, 2007 m. gruodžio 21 d. tvirtindamas Tarnybos struktūrą nesuteiktiems įgaliojimams vykdyti, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nurodytą viršenybės principą. Pareiškėjos nuomone, panaikinti Medicinos prietaisų skyrių ir įkurti Medicinos technologijų ir medicinos prietaisų skyrių nebuvo jokios būtinybės. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jai turi būti grąžintas atlyginimų skirtumas, kuris susidarė perkėlus ją iš A lygio 14 kategorijos 1-os kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareigų į A lygio 8 kategorijos be kvalifikacinės klasės Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, t. y. už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d. Be materialinės žalos pareiškėja nurodė patyrusi ir moralinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. Teismas sprendime nurodė, kad Tarnybos direktorius 2006 m. gruodžio 15 d. surašė pareiškėjos vertinimo išvadą (t. I, b. l. 63-65), kurioje pareiškėjos veiklą įvertino nepatenkinamai. Tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. T1-36 (t. I, b. l. 24) valstybės tarnautojų vertinimo komisijai buvo pavesta 2007 m. sausio 25 d. posėdyje įvertinti Tarnybos valstybės tarnautoją, Medicinos prietaisų skyriaus vedėją, laikinai nušalintą nuo pareigų O. R.. Tarnybos valstybės tarnautojų vertinimo komisija 2007 m. sausio 25 d. priėmė išvadą Nr. D3-19 (t. I, b. l. 31), kurioje nutarta O. R. įvertinti nepatenkinamai, ir pasiūlė ją perkelti į žemesnes pareigas iš Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos (A lygis, 14 kategorija) pareigų į Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis, 8 kategorija). Ši išvada buvo realizuota Tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P1-43 (t. I, b. l. 33). Pareiškėja 2007 m. gegužės 3 d. buvo įspėta, kad nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. jos pareigybė bus panaikinta (t. III, b. l. 51). Tarnybos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. P1-199 (t. III, b. l. 10) O. R. buvo atleista iš einamų Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų. Tarnybos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. P1-236 (t. III, b. l. 11) buvo įsakyta pareiškėjai išmokėti 4 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 21,69 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Tarnybos direktoriaus 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. T1-482 (t. III, b. l. 12) buvo patvirtinta Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūra, iš kurios matyti, kad buvo panaikintas Medicinos prietaisų skyrius ir įkurtas Medicinos technologijų ir medicinos prietaisų skyrius.

Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas, jos atleidimo iš einamų pareigų teisėtumo ir pagrįstumo ir teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ginčo santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklės (aktuali redakcija nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2007 m. spalio 25 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą per kalendorinius metus ir praėjus vieniems tarnybos metams nuo pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo ir kiekvienais kitais tarnybos metais (išskyrus, kai priėmimo į pareigas laikotarpis yra trumpesnis) pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas. Jei valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija. Vertinimo komisija vertina valstybės tarnautoją ir tais atvejais, jei jo tarnybinė veikla įvertinama gerai dvejus metus iš eilės ir yra valstybės tarnautojo prašymas jį vertinti vertinimo komisijoje. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje (redakcija nuo 2006 m. liepos 19 d. iki 2007 m. birželio 22 d.) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojų vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams. Tačiau šios normos turinys neleidžia daryti išvados, kad įstaigos vadovas negali keisti komisijos sudėties dažniau nei kas dveji metai. Todėl pareiškėjos teiginys, kad nesibaigus dvejiems metams vertinimo komisijos sudėtis buvo pakeista neteisėtai Tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. T1-357 neteisėtai, yra nepagrįstas. Pareiškėjos teiginys dėl Vertinimo komisijos sudėties taip pat yra nepagrįstas, nes Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje (redakcija nuo 2006 m. liepos 19 d. iki 2007 m. birželio 22 d) nustatyta, kad vertinimo komisija susideda iš 5 arba 7 valstybės tarnautojų. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nereikalauja, kad vertinimo komisijos nariai eitų konkrečias pareigybes, turėtų tam tikrą darbo patirtį ar amžių. Procedūrinių ar kitokių pažeidimų sudarant Vertinimo komisiją atsakovas nepadarė. Nepagrįstas yra ir pareiškėjos argumentas, kad ji negalėjo būti vertinama vertinimo komisijoje, nes tuo metu buvo neteisėtai nušalinta nuo einamų pareigų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja vertinimo komisijoje buvo vertinama 2007 m. sausio 25 d. (t. I, b. l. 31), o sprendimas, kuriuo pareiškėjos nušalinimas buvo pripažintas neteisėtu, įsiteisėjo 2007 m. gruodžio 28 d. (t. III, b. l. 4). Be to, Vertinimo komisija vertina darbuotojo profesinę veiklą, todėl pareiškėja galėjo būti vertinama ir būdama nušalinta nuo pareigų, nes darbo sutartis su ja nebuvo nutraukta. Dėl pareiškėjos argumento, kad Vertinimo komisijos 2007 m. sausio 25 d. išvadoje nenurodyta, jog vertinama laikinai nušalinta nuo pareigų pareiškėja, teismas pažymėjo, kad šis Vertinimo komisijos išvadoje esantis pažeidimas (statuso – nušalinta nuo pareigų – nenurodymas) nėra esminis ir nedaro šios išvados negaliojančios.

Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo apie būsimą valstybės tarnautojo vertinimą ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki vertinimo pradžios praneša valstybės tarnautojui ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Vertinimo taisyklių 12 punkte. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Tarnybos direktorius 2007-01-05 įsakymu Nr. T1-10 (I t., b. l. 58) Vertinimo komisijai pavedė 2007-01-19 įvertinti pareiškėjos, kurios tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas įvertino nepatenkinamai, tarnybinę veiklą. Pareiškėja su šiuo įsakymu buvo supažindinta 2008-01-05 (I t., b. l. 58 antra pusė). Kaip nurodė pareiškėja (IV t., b. l. 163) ir patvirtino atsakovė (V t., b. l. 3), pareiškėja nuo 2007-01-11 iki 2007-01-22 nebuvo darbe dėl ligos. Atsižvelgus į tai, jos tarnybinės veiklos vertinimas Tarnybos direktoriaus 2007-01-24 įsakymu Nr. T1-36 (I t., b. l. 59) buvo perkeltas į 2007-01-25. Su šiuo įsakymu pareiškėja buvo supažindinta 2007-01-24 (I t., b. l. 59).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas įspėjimo terminas nebuvo pažeistas. Iš įstatymo turinio teismas padarė išvadą, kad nustatytas 10 darbo dienų įspėjimo terminas yra skirtas vertinamam asmeniui pasiruošti jo vertinimui. Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2007-01-05 įsakymu Nr. T1-10 (I t., b. l. 58) apie būsimą vertinimą vertinimo komisijoje pareiškėja buvo informuota prieš 14 dienų, todėl ji turėjo pakankamai laiko pasiruošti, ir tai, kad ji per numatytą vertinimą (2007-01-19) sirgo ir vertinimo laikas Tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. T1-36 (I t., b. l. 59) buvo perkeltas į 2007-01-25, nelaikytina Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino pažeidimu, kadangi direktoriaus įsakymas dėl pareiškėjos vertinimo, su kuriuo ji supažindinta, panaikintas nebuvo, o perkeltas tik posėdžio laikas dėl jos ligos.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodė, kad pokalbio su tiesioginiu vadovu – Tarnybos direktoriumi –nebuvo, nors ši procedūra ir yra numatyta Vertinimo taisyklių 6 punkte. Teismas pažymėjo, kad Vertinimo taisyklių 6 punktas numato, kad įstaigos vadovo ir karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo per kalendorinius metus procedūra ir pakaitinio valstybės tarnautojo, priimto į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, praėjus vieniems tarnybos metams nuo jo priėmimo ir kiekvienais kitais tarnybos metais tarnybinės veiklos vertinimo procedūra susideda iš valstybės tarnautojo ir tiesioginio vadovo pokalbio, skirto aptarti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatams, ir motyvuotos išvados surašymo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad bendras įrodinėjimo principas yra tas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Tačiau šalis paprastai negali įrodyti to, ką neigia (pvz., tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo), todėl įrodinėti tokias bylos aplinkybes paprastai turi ta šalis, kuri teigia buvus tas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-2160/2006). Pareiškėja neigia buvus pokalbį su tiesioginiu vadovu, atsakovė teigia, kad toks pokalbis buvo (V t., b. l. 4). Teismas laikė, kad pareiškėja šios aplinkybės objektyviai įrodyti negali, todėl šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovė. Teismo posėdyje Tarnybos vadovas J. G. nurodė, kad buvo susitikęs su visais vedėjais, su vienais ankščiau, su kitais vėliau (V t., b. l. 54). Vadovaudamasis šiais J. G. paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad pokalbis su pareiškėja buvo. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato pokalbio reglamento ar jo protokolo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-216-08 išaiškino, kad nustačius, kad pokalbio su tiesioginiu vadovu nebuvo, pokalbio su vertinimo komisija metu, asmuo turi galimybę nurodyti aplinkybes, kodėl nesutinka su vertinimo išvada, pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, vertinimo komisija turi galimybę šias aplinkybes įvertinti. Todėl konstatavo, kad ir nustačius, kad pareiškėjos pokalbio su jos tiesioginiu vadovu nebuvo, šis procedūrinis pažeidimas nėra laikytinas esminiu. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja šias galimybes turėjo (I t., b. l. 74–75).

Teismas pažymėjo, kad tiesioginiam valstybės tarnautojo vadovui surašius vertinimo išvadą, pagal Vertinimo taisyklių 12 punktą toliau turi įvykti vertinimo išvados svarstymas vertinimo komisijoje ir valstybės tarnautojo pokalbis su vertinimo komisija. Iš byloje esančio vertinimo komisijos posėdžio protokolo (I t., b. l. 74–75) nustatė, kad posėdžio metu įvyko Vertinimo komisijos pokalbis su pareiškėja. Teismas pabrėžė, kad tiesioginio vadovo vertinimo išvada nėra privaloma vertinimo komisijai. Dalyvaudama vertinimo komisijos posėdyje pareiškėja turėjo galimybę nurodyti aplinkybes, kodėl nesutinka su tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada, pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, o Vertinimo komisija turėjo galimybę šias aplinkybes įvertinti. Iš Vertinimo komisijos 2007-01-25 protokolo turinio nustatė, kad pareiškėja pateikė išsamius paaiškinimus ir jos buvo išklausyta (I t., b. l. 74–75).

Dėl pareiškėjos teiginio, kad jai tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada buvo įteikta tik 2007-01-03 ir taip buvo pažeistas Vertinimo taisyklių 31 punktas, kuriame nurodyta, kad tiesioginis vadovas išvadą apie valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą pateikia personalo tarnybai ne anksčiau kaip einamųjų metų gruodžio 1 dieną ir ne vėliau kaip einamųjų metų gruodžio 15 dieną, teismas pasisakė, kad šioje normoje yra nustatytas terminas pateikti vertinimo išvadą personalo tarnybai, o ne vertinamajam, todėl teismas daro išvadą, kad Vertinimo taisyklių 31 punktas pažeistas nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja vertinimo išvadą gavo 2007-01-03 (I t., b. l. 16), o Vertinimo komisijoje ji buvo vertinama 2007-01-25 (I t. b. l. 24), todėl teismas laikė, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko susipažinti su vertinimo išvada ir pasiruošti pokalbiui vertinimo komisijoje.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teisingai buvo nurodžiusi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad vertinimo komisija turi teisę pakviesti dalyvauti savo posėdyje vertinamojo valstybės tarnautojo tiesioginį vadovą, tačiau teismas padarė išvadą, kad ši įstatymo nuostata vertinimo komisijai nustato teisę, o ne pareigą į komisijos posėdį kviesti vertinamo asmens tiesioginį vadovą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad šis pareiškėjos nurodytas pažeidimas nebuvo padarytas.

Teismas pažymėjo, kad iš 2007-01-25 Vertinimo komisijos protokolo (I t., b. l. 74–75) matyti, kad Vertinimo komisijos posėdyje buvo nagrinėjama komisijai pateikta tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada, taip pat tarp pareiškėjos ir vertinimo komisijos narių vyko pokalbis, skirtas įvertinti gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti. Iš šio protokolo matyti, kad pareiškėja atsakinėjo į Vertinimo komisijos narių užduodamus klausimus. Teismas pažymėjo, kad tai, kad minėtame protokole nėra aiškiai išskirta, kuris Vertinimo komisijos narys kokius klausimus uždavė, neturi esmės Vertinimo komisijos išvados teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Vertinimo taisyklių 13 punkto pažeidimo Vertinimo komisijos veikloje nebuvo.

Teismas nurodė, kad Vertinimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad teisės aktu dėl vertinimo komisijos sudarymo gali būti paskirtas ir vertinimo komisijos sekretorius, kuris nėra vertinimo komisijos narys. Teismas pažymėjo, kad ši nuostata nėra imperatyvi, todėl atmetė pareiškėjos teiginys, kad nepaskyrus Vertinimo komisijos sekretoriaus buvo pažeistas Vertinimo taisyklių 3 punktas.

Teismas atmetė ir pareiškėjos teiginį, kad nebuvo rašomas Vertinimo komisijos posėdžio protokolas, nes nustatė, kad byloje esantis 2007-01-25 Vertinimo komisijos protokolas Nr. P9-3 (I t., b. l. 74–75) patvirtina, kad Vertinimo komisijos posėdis, vykęs 2007-01-25, buvo protokoluojamas, todėl Vertinimo taisyklių 29 punkto reikalavimas dėl posėdžio protokolavimo buvo įvykdytas.

Vertinimo taisyklių 17 punktas nustato, kad pasibaigus pokalbiui, vertinimo komisijos nariai aptaria būsimą valstybės tarnautojo įvertinimą, aptarimo metu kiekvienas vertinimo komisijos narys pasisako dėl valstybės tarnautojo vertinimo. Teismas pažymėjo, kad 2007-01-25 Vertinimo komisijos protokole yra užfiksuota, kad „atsižvelgdama į po pokalbio su vertinamąja išsakytas komisijos narių nuomones komisijos pirmininkė pasiūlė pareiškėją įvertinti nepatenkinamai“(I t., b. l. 75), todėl atmetė pareiškėjos teiginį dėl Vertinimo taisyklių 17 punkto pažeidimo.

Teismas atmetė ir pareiškėjos teiginį dėl Vertinimo taisyklių 29 punkto pažeidimo, kuriame nustatyta, kad vertinimo komisijos posėdžio protokole pažymima, kaip balsavo kiekvienas iš vertinimo komisijos narių, nes 2007-01-25 Vertinimo komisijos protokole yra nurodyta, kad „visiems komisijos nariams balsavus už komisijos pirmininkės pasiūlymą“ (I t., b. l. 75).

Iš Vertinimo taisyklių priede esančios Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvados formos teismas nustatė, kad išvados viršuje turi būti nurodyta: valstybės tarnautojų vertinimo komisijos pavadinimas, ją sudaręs asmuo ir jo sprendimo dėl valstybės tarnautojų vertinimo komisijos sudarymo data ir numeris. Teismas, įvertinęs byloje esančią Vertinimo komisijos išvadą (I t., b. l. 72–73), nustatė, kad reikalavimo – vertinimo komisijos išvadoje nurodyti ją sudariusį asmenį ir jo sprendimo dėl valstybės tarnautojų vertinimo komisijos sudarymo datą ir numerį, nebuvo laikytasi, tačiau teismas laikė, kad tai nėra esminis procedūrinis pažeidimas, nes remiantis byloje esančiais dokumentais galima nustatyti, kad Vertinimo komisija buvo sudaryta Tarnybos direktoriaus 2006-12-11 įsakymu Nr. T1-357 (I t., b. l. 56).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatymų galią turinti nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131–138).

Vadovaudamasis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota taisykle, teismas priėjo prie išvados, kad teismo nustatyti procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos Vertinimo komisijos išvados teisėtumui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2006-12-15 Tarnybos direktorius pareiškėją įvertino nepatenkinamai (I t., b. l. 63–65), todėl pareiškėja buvo vertinama Vertinimo komisijos. Vertinimo komisija pritarė Tarnybos direktoriaus surašytai pareiškėjos vertinimo išvadai (I t., b. l. 31). Teismas pažymi, kad 2007 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. P1-43 „Dėl medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. perkėlimo“ priėmimo pagrindas buvo Vertinimo komisijos 2007-01-25 išvada, todėl teismas, vertindamas Tarnybos direktoriaus 2007-01-30 įsakymo Nr. P1-43 „Dėl medicinos prietaisą skyriaus vedėjos O. R. perkėlimo“ 1 punkto teisėtumą ir pagrįstumą, vertins 2006-12-15 Tarnybos direktoriaus ir 2007-01-25 Vertinimo komisijos surašytas išvadas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai. Tačiau Komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui, turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-02-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-750-06).

Teismas pažymėjo, kad karjeros valstybės tarnautojo, pakaitinio valstybės tarnautojo, priimto į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tiesioginis vadovas arba įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal LR Vyriausybės patvirtintus Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus (Vertinimo taisyklių 5 punktas). Tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai buvo patvirtinti Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909: valstybės tarnautojo veiklos krūvis (1 kriterijus), jo veiklos kokybė (2 kriterijus), atliekamų užduočių sudėtingumas (3 kriterijus), gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti (4 kriterijus) ir bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (5 kriterijus).

Teismas atskirai įvertino kiekvieną iš Vertinimo išvados kriterijų:

1. Dėl Vertinimo išvados 1-ojo kriterijaus – valstybės tarnautojo veiklos krūvis.

2006-12-15 Vertinimo išvadoje nurodoma, kad pareiškėjos darbo krūvis apibūdinamas kaip gana didelis. 2007-01-25 Vertinimo komisijos posėdžio protokole nurodoma, kad pareiškėja sutiko su jos tiesioginio vadovo išvada, kad jos darbo krūvis yra didelis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja klaidingai nurodė, kad Vertinimo komisija pareiškėjos darbo krūvį apibūdino kaip labai didelį, nes tokio apibūdinimo Vertinimo komisijos protokole nėra (I t., b. l. 74).

2. Dėl Vertinimo išvados 2-ojo kriterijaus – valstybės tarnautojo veiklos kokybė

2006-01-25 Vertinimo išvadoje pagal 2 vertinimo kriterijų pareiškėjos veiklos kokybė įvertinta nepatenkinamai. Teismas nustatė, kad pareiškėja, vadovaudama skyriui, kurio žmogiškieji ištekliai yra nepakankami, neretai nesugeba tinkamai paskirstyti darbų, todėl jų atlikimo kokybė nepakankama (I t., b. l. 14).

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-02-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-750-06 suformuotą taisyklę, priėjo prie išvados, kad atsakovė, įrodinėdama Vertinimo išvadoje suformuluotas išvadas, privalo teismui pateikti tokias išvadas pagrindžiančius įrodymus.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad 2006-08-23 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-200 sudaryta komisija (toliau – Tyrimo komisija) išnagrinėjo UAB „Deraimas“ 2006-08-22 pateiktą skundą dėl Tarnybos tarnautojų veiksmų ir sprendimų. Ši komisija nustatė, kad atsakymai į UAB „Deraimas“ 2006-06-30 prašymą Nr. 05-02/12-105 (kontrolė Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės A. K., į 2006-06-30 prašymą Nr. 05-02/12-106 (kontrolė A. K.), į 2006-07-11 prašymą Nr. 05-02/12-108 (kontrolė O. R.), į 2006-07-27 prašymą Nr. F5-1301-(3.21) (kontrolė O. R.) ir į 2006-07-27 prašymą F5-1293-(3.21) (kontrolė O. R.) nebuvo parengti laiku (I t., b. l. 87).

Pareiškėja teismui nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos sudaryta komisija, tyrusi pareiškėjos skundą, 2007-02-21 išvadoje nustatė, kad UAB „Deraimas“ skundo tyrimo komisijos išvados buvo neobjektyvios ir neteisingos. Teismas pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos komisija tyrė pareiškėjos skundą dėl Tarnybos direktoriaus veiksmų, priimant 2006-12-27 įsakymą Nr. P1-154 „Dėl Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. nušalinimo“ (I t., b. l. 42). 2007-02-21 Sveikatos apsaugos ministerijos pažymoje nėra konstatuota, kad UAB „Deraimas“ skundo tyrimo komisijos išvados buvo neobjektyvios ir neteisingos. Teismas pažymėjo, kad minėta komisija tyrė pareiškėjos nušalinimo pagrįstumą, tačiau nesiaiškino UAB „Deraimas“ skundo tyrimo komisijos išvadų teisingumo. Tačiau 2006-11-02 LR sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. 10-(45-14)-5453 (IV t., b. l. 43), adresuotame Tarnybai, nurodoma, kad sveikatos apsaugos ministro 2006-09-20 įsakymu Nr. V-781 buvo sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta įvertinti, ar skundžiamų pareigūnų veiksmai pagal pareiškėjo UAB „Deraimas“ direktoriaus skundą yra pagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad 2006-08-23 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-200 sudarytos komisijos išvados, kuriose nustatyti pareiškėjos padaryti pažeidimai, buvo paneigti LR sveikatos apsaugos ministerijos.

Tyrimo komisijos išvadose (IV t., b. l. 46–49) nurodyta, kad pareiškėja vykdė šių UAB „Deraimas“ raštų išnagrinėjimo ir atsakymo pateikimo laiku ir tinkamai kontrolę, tačiau atsakymai į 2006-07-11 raštą Nr. 05-02/12-108, 2006-07-27 prašymą Nr. F5-1301-(3.21) pažymai gauti ir 2006-07-27 prašymą Nr. F5-1293-(3.21) pažymai gauti nebuvo pateikti laiku.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pagal Tarnybos direktoriaus 2006 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. T1-76 2.3 punktą, pareiškėja buvo atsakinga už pažymų, patvirtinančių prekės paskirtį ir suteikiančių teises taikyti lengvatinį 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifą, išdavimo organizavimą ir kontrolę (V t., b. l. 147). Neužtikrinusi, kad minėtuose UAB ,,Deraimas“ prašymuose nurodyti klausimai būtų išspręsti laiku, pareiškėja pažeidė Tarnybos direktoriaus 2006 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. T1-76 2.3 punkto nuostatas (V t., b. l. 147).

Teismas taip pat nustatė, kad Tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. P1-141 ,,Dėl O. R. tarnybinio nusižengimo“ (IV t., b. l. 50) buvo konstatuota, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, o nuobauda nepaskirta tik todėl, kad pasibaigė LR valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nuobaudai skirti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės A. K. 2006 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. D4-733 (M.8-119) „Dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. T1-252 vykdymo“ (VI t., b. l. 19–32) yra pateikta ataskaita apie 2006 m. rugsėjo–spalio mėnesiais išduotų, neišduotų pažymų, patvirtinančių prekės paskirtį ir suteikiančių teisę taikyti lengvatinį 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifą, bei jų vertinimą ir laiku atsakymų pareiškėjams išsiuntimą. Šioje ataskaitoje detaliai surašyta, koks kiekis išduota / neišduota pažymų ir, svarbiausia, kiek įvertinta pažymų laiku. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, didžioji dalis (daugiau negu penkiasdešimt procentų) pažymų yra įvertinta pavėluotai. Šių pažymų išdavimą organizuoti ir kontroliuoti, kaip jau buvo minėta, buvo pavesta Medicinos prietaisų skyriaus vedėjai, tai yra pareiškėjai (V t., b. l. 147).

Teismas pažymėjo, kad Tyrimo komisijos išvadose (IV t., b. l. 33–42) yra nurodyta, kad Komisija, nagrinėdama sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 4:2001 ,,Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas” (toliau – MN 4:2001) ir Medicinos prietaisų direktyvos Nr. 93/42/EEB (toliau – Direktyva) nuostatas, nustatė, kad Lietuvos nacionaliniame teisės akte MN 4:2001 yra prieštaravimų Direktyvos nuostatoms (IV t., b. l. 40). Iš Komisijos išvadų paaiškėjo, kad į nacionalinę teisę netinkamai perkelta eilė Europos Sąjungos medicinos prietaisų direktyvų nuostatų. Iš pareiškėjos pareigybės charakteristikos (IV t., b. l. 73–75) matyti, kad ji buvo atsakinga už medicinos prietaisus reglamentuojančių teisės aktų ir techninių reglamentų rengimo iniciavimą ir organizavimą (17 punktas).

Teismas nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos Ekonominės veiklos kontrolės skyriaus 2007-03-16 raštu Nr. 23-(21-16.6)-518 (V t., b. l. 15–23) pateiktame Teisės aktų, reglamentuojančių įgalioto atstovo, medicinos prietaisų įregistravimo, pažymų, leidimų išdavimo, medicinos prietaisų rinkos kontrolės organizavimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarką, teminės korupcijos prevencijos analizės akte Nr. 4 yra išvardyti teisės aktai, reglamentuojantys medicinos prietaisų saugą, atitikties įvertinimą, naudojimą ir su jais susijusius klausimus. Šiame akte buvo konstatuota, kad atlikus teminę korupcijos prevencijos analizę nustatyta, kad ne visos teisės aktų nuostatos yra tikslios ir aiškios (V t., b. l. 15–23). Minėtame akte nustatyti medicinos prietaisus reglamentuojančių teisės aktų, už kurių parengimą buvo atsakingas pareiškėjos vadovaujamas skyrius, trūkumai.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, kad netinkamą pareiškėjos darbo kokybę įrodo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-11-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-328-513/07 pagal UAB ,,Deraimas“ skundą dėl Tarnybos veiksmų. Teismas sprendime padarė išvadą, kad dėl faktinių aplinkybių vertinimo Tarnybos argumentai nepagrįsti tinkamais įrodymais, todėl Tarnybos sprendimas (Tarnybos 2006-10-23 raštas Nr. D2-3241-(S11-36)) negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Šalies argumentai

Pareiškėja savo 2008-06-10 rašte (V t., b. l. 59) nurodė, kad žinojo, kad reikia kreiptis į Prancūzijos kompetentingą instituciją, tačiau pati pripažįsta, kad tokį raštą ji parengė 2006-12-21 (V t. b. l. 59), t. y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po galutinio atsakymo UAB ,,Deraimas“, kurį ir parengė jos vadovaujamas skyrius. Byloje esantis šio akto projektas (I t., b. l. 240–241) patvirtina aplinkybę, kad jis buvo parengtas 2006-12-21, o galutinis atsakymas UAB „Deraimas“, kurį pastaroji 2006-11-14 apskundė teismui (administracinė byla Nr. I-3285-13/2007, I t., b. l. 2–4), buvo 2006-10-23 (administracinė byla Nr. I-3285-13/2007, I t., b. l. 6).

2006-12-15 pareiškėjos 2006 m. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, vertinant pagal antrąjį valstybės tarnautojų veiklos vertinimo kriterijų – valstybės tarnautojo veiklos kokybė, taip pat nurodyta, kad neįvykdyta viena iš veiklos priemonių, vykdant kovos su korupcija prevenciją. Jos vykdytojas – Medicinos prietaisų skyrius. Tai vienintelė neįvykdyta šio plano priemonė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad atsakovė šiuos teiginius įrodinėja Priemonių, siekiant pašalinti Sveikatos apsaugos ministerijos Ekonominės veiklos skyriaus teminės korupcijos prevencijos analizės akte Nr. 4 nurodytus teisės aktų trūkumus įgyvendinimo plano, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2006-06-19 įsakymu Nr. T1-135 (Tarnybos direktoriaus 2006-09-15 įsakymo Nr. T1-237 redakcija) 9 punktas (V t. b. l. 44–46), kur numatyta iki 2006-11-30 parengti Tarnybos generalinio direktoriaus 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. T1-159 ,,Dėl Pranešimo (notifikavimo) apie teikiamus į Lietuvos rinką medicinos prietaisus tvarkos patvirtinimo (Žin., 2003, Nr. 124-5659) pakeitimo projektą. Iki nurodytos datos ši priemonė, už kurią buvo atsakinga pareiškėja, buvo neįvykdyta. Tą pripažįsta ir pati pareiškėja, kad „ši priemonė nebuvo padaryta laiku, bet buvo atlikta iki metų pabaigos“ (V t., b. l. 53), o neatlikta laiku todėl, kad Tarnybos direktorius neleido teisingai vykdyti šių priemonių (I t., b. l. 236–238), o ji aktyviai dirbo ir tai patvirtina 2006-04-20 protokolas Nr. D3-31 (III t., b. l. 149).

Iš pareiškėjos nurodyto Tarnybos darbo grupės korupcijos prevencijos programai parengti protokolo (III t., b. l. 149) teismas nustatė, kad korupcijos programa buvo rengiama, tačiau tai nepatvirtina to, kad tokia programa buvo parengta.

2006-12-15 vertinimo išvadoje nurodyta, kad nuo 2006 m. liepos mėnesio pareiškėja nesugebėjo įsisavinti skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos. Tai įrodo Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. 2006 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. D4-835-(M8-146) „Dėl lapkričio mėnesio darbo laiko žiniaraščių tikslinimo“ (VI t., b. l. 54).

Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo“, Tarnybos darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo tvarka ir atsakingi asmenys buvo nustatyti Tarnybos direktoriaus 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. T1-111 (VI t., b. l. 57). Praėjus 6 mėnesiams nuo šios tvarkos įsigaliojimo, pareiškėja savo paaiškinime teigia, kad „pagal įsakymą, pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, todėl paaiškinimo, kodėl būtina pildyti poilsio dienas, už kurias nesu atsakinga, paaiškinimo negavau“. Atsakovė mano, kad tai įrodo pareiškėjos nesugebėjimą per tokį laiko tarpą įsisavinti darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo tvarkos, suprasti jos paskirties ir pagrindinių principų.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad žiniaraščių programos buvo netobulos, kad žiniaraščius teko tikslinti ir kitiems skyriams. Pareiškėja mano, kad tai, kad per metus teko tikslinti 2 užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nėra susiję su vedėjų veiklos kokybe.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2006-11-17 Tarnybos skyrių vedėjų ir juos pavaduojančių bei asmens, atsakingo už personalą, pasitarimo žiniaraščių pildymo klausimais protokole Nr. D3-103(1.9) (II t., b. l. 238–239) užfiksuota, kad minėtame pasitarime buvo nuspręsta pasiūlyti keisti Tarnybos direktoriaus 2006-05-18 įsakymą Nr. T1-111 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo“. Teismas taip pat nustatė, kad 2007-03-30 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-107 patvirtinto 2007 m. veiklos plano I 10 punkte nurodyta priemonė – keisti elektronines darbo laiko apskaitos žiniaraščių formas (II t., b. l. 203).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad žiniaraščių pildymas buvo problemiškas ne tik pareiškėjai, todėl vertinimo išvados dalis dėl pareiškėjos darbo kokybės, kurioje jos darbo netinkama kokybė buvo įrodinėjama nesugebėjimu pildyti žiniaraščių, nepasitvirtino.

Šalies argumentai

Pareiškėjos 2006 metų tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nurodyta, kad ji yra linkusi į biurokratinį problemų sprendimo būdą, neieško naujų sprendimų galimybių, o tai akivaizdžiai įrodė dėl įgalioto atstovo kompetencijos, teisių ir pareigų kilusi diskusija tarp UAB ,,Deraimas”, Ūkio ministerijos, Tarnybos Medicinos prietaisų skyriaus ir kitų Tarnybos padalinių ir O. R. teikiamos pozicijos. 2008-05-22 teismo posėdžio protokole liudytojas Tarnybos direktorius S. Š. parodė, kad ,,O. R. – biurokratė gerąją prasme“ (V t., b. l. 59).

Pagal Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnį biurokratizmas – tai tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai. Teismas padarė išvadą, kad vertinimo išvadoje nurodytą teiginį, kad pareiškėja linkusi į biurokratinį problemų sprendimą, patvirtino liudytojo parodymai ir UAB „Deraimas“ klausimų sprendimas.

Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus dėl vertinimo išvados 2-ojo kriterijaus, priėjo prie išvados, kad visos nurodytos išvados pasitvirtino.

3. Dėl Vertinimo išvados 3-ojo kriterijaus – valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas

Pareiškėja nurodė, kad Vertinimo komisijos posėdyje šis kriterijus nebuvo nagrinėjamas. Iš pareiškėjos pastabų ant vertinimo išvados (I t., b. l. 16) teismas nustatė, kad ji su šia išvados dalimi sutiko.

4. Dėl Vertinimo išvados 4-ojo kriterijaus – gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal šį kriterijų buvo įvertina nepatenkinamai, nurodyta, kad pareiškėja turimas žinias bei įgūdžius nepakankamai profesionaliai naudoja pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti. Taip pat nurodyta, kad besikeičiantys ir nuolat tobulinami ES teisės akai tampa vis labiau komplikuoti, todėl suvokti visumą, taikyti juos praktiškai yra sudėtinga. Pareiškėjai sunku juos pritaikyti praktikoje, išdėstyti esmę skyriaus darbuotojams.

Atsiliepimas

Atsakovė, įrodinėdama tokio vertinimo pagrįstumą, nurodė, kad nurodytos aplinkybės išaiškėjo Tarnybos komisijai tiriant UAB ,,Deraimas“ skundą. Tyrimo komisijos medžiagoje pateikiama informacija, kad MN 4:2001 esminės nuostatas Medicinos prietaisų skyriaus specialistai aiškina skirtingai, o pati skyriaus vedėja – atsisakė atsakyti į šiuos klausimus.

UAB „Deraimas“ skundo Tyrimo komisijos išvadose nurodyta, kad pareiškėja į klausimus neatsakė, ir nurodė, kad komisijos nariai puikiai žino visus teisės aktus, todėl nėra būtina juos papildomai aiškinti, tačiau savo rašte atsakymą pateikė (I t., b. l. 90).

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, kad pareiškėja pasirašė Medicinos prietaisų skyriaus 2006 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. D2-3730-(1.12), adresuotą Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriui H. B. (VI t., b. l. 38–40), nors Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. T1-22 patvirtinto darbo reglamento (galiojo iki 2007-02-28) 49 punkte (VI t., b. l. 64) buvo nustatyta, kad Tarnybos skyrių vedėjai turi teisę pasirašyti pagal kompetenciją parengtus informacinio pobūdžio raštus, siunčiamus juridiniams ir fiziniams asmenims. Atsakovė nurodė, kad pareiškėja šį raštą nepagrįstai laiko informaciniu, nes minėtame rašte yra aiškinamos teisės aktų nuostatos, jis yra susijęs su UAB „Deraimas“ skundo nagrinėjimu, todėl tokio turinio raštas jokiu būdu negali būti vertintinas kaip informacinio pobūdžio.

Nepatenkinamą pareiškėjos gebėjimą taikyti savo žinias praktikoje, teismo vertinimu, pagrindžia ir jos 2006 m. gegužės 29 d. raštas Nr. D4-328-(M.8-57) „Dėl etatų poreikio“ (VI t. b. l. 33), Specialistų licencijavimo skyriaus vedėjos A. K. 2006 m. gegužės 29 d. raštas Nr. D4-332 „Dėl papildomų skyriaus specialistų poreikio“ (VI t., b. l. 34) ir Įstaigų licencijavimo ir akreditavimo skyriaus vedėjos D. J. 2006 m. gegužės 29 d. raštas Nr. D4-331 „Dėl papildomų etatų Įstaigų licencijavimo ir akreditavimo skyriui 2006 metais“ (VI t., b. l. 36).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja teismo posėdyje ir pateiktame skunde ir jo patikslinimuose akcentavo žmogiškųjų išteklių trūkumą, vykdant skyriui pavestas funkcijas, tačiau vykdydama direktoriaus pavedimą net nepagrindė ir neargumentavo, kokioms funkcijoms vykdyti reikalingi papildomi etatai Medicinos prietaisų skyriui. Buvo pateikti kitų skyrių vedėjų raštai, vykdant tą patį direktoriaus pavedimą, tačiau juose vedėjos detaliai pagrindžia, kiek ir kokioms funkcijoms vykdyti reikalingi papildomi etatai.

Remdamasis aptartais įrodymais teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja savo darbą atlikdavo nekokybiškai, t. y. užduočių atlikimas neatitiko specialiųjų reikalavimų, nustatytų pareigybės charakteristikoje 26 p. (V t., b.l. 75).

5. Vertinimo išvados 5-ojo kriterijus – valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėja ir pagal šį kriterijų buvo įvertinta nepatenkinamai. Pažymėjo, kad Vertinimo išvadoje nurodoma, kad pareiškėjai bendraujant su kitų skyrių darbuotojais nuolat kyla problemų. Diskutuojant su bendradarbiais problemas pareiškėja bando spręsti iš „jėgos” pozicijų, naudojant principą „aš geriau už jus išmanau šį reikalą“. Be to, 2006 m. pirmąjį pusmetį pradėtas derinti su Medicinos prietaisų inspektavimo skyriumi reglamentas iki šiol nebaigtas.

Teismas pasisakė, kad Vertinimo išvados 5 kriterijuje išdėstytą poziciją patvirtina Tarnybos direktoriaus pavaduotojo medicinos prietaisams Artūro Andziulio 2006 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. D4-931 Tarnybos direktoriui „Dėl Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. paaiškinimų“ (VI t., b. l. 47). Šiame rašte direktoriaus pavaduotojas medicinos prietaisams pateikė informaciją apie rašto išsiuntimo aplinkybes, Prancūzijos Medicinos prietaisų kompetentingai instancijai, kurios buvo nedalykiškos ir kurias pareiškėja siejo su savo asmeniu ir pasiūlė svarstyti galimybes pareiškėjai toliau eiti skyriaus vedėjos pareigas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl rašto išsiuntimo aplinkybių pagrindžia jos bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių nepatenkinamą vertinimą.

Pareiškėjos darbo kokybę ir požiūrį į bendradarbius atspindi ir Bendrųjų reikalų skyriaus dokumentų tvarkymo ir apskaitos specialistės I. M. 2006 m. rugsėjo 28 d. tarnybinis pranešimas Nr. D4-640 (VI t., b. l. 53). Jame teigiama, kad pareiškėja elgiasi nekorektiškai vykdydama jai pavestas funkcijas, t. y. 2006 m. rugsėjo 27 d. ji pateikė direktoriui pasirašyti Sveikatos apsaugos ministerijai adresuotą atsakomąjį raštą, kuris turėjo būti atsakytas iki 2006 m. rugsėjo 26 d., ir nurodė atgalinę rašto sudarymo datą, tai yra 2006 m. rugsėjo 25 d.

Teismas, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad 2006-12-15 vertinimo išvados ir 2007-01-25 Vertinimo komisijos išvados pasitvirtino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vertinimo komisija vertino pareiškėją kaip Tarnybos Medicinos prietaisų skyriaus vedėją, kuriai keliami specialieji reikalavimai. Medicinos prietaisų vedėjos pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2005-10-21 įsakymu Nr. P1-59 (toliau – Pareigybės aprašymas) (IV t., b. l. 73–75), 2 punkte nustatyta, kad Medicinos prietaisų skyriaus vedėja turi išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius sveikatos priežiūrą, medicinos prietaisų atitikties įvertinimą, standartizaciją ir metrologiją. Pareigybės aprašymo 6 punkte nustatyta, kad Medicinos prietaisų skyriaus vedėja turi mokėti rengti ir vertinti teisės aktų, techninių reglamentų projektus, susijusius su ES medicinos prietaisų direktyvos įgyvendinimu, Pareigybės aprašymo 8 punkte nustatyta, kad Medicinos prietaisų skyriaus vedėja privalo sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis šiuolaikinio ryšio priemonėmis bei technologijomis, Pareigybės aprašymo 9 punkte nustatyta Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareiga sugebėti savarankiškai planuoti, organizuoti savo ir savo skyriaus darbuotojų veiklą, o Pareigybės aprašymo 11 punkte nustatyta, kad Medicinos prietaisų skyriaus vedėja turi būti pareiginga, reikli, darbšti, kūrybiška, sugyvenamo charakterio, korektiško elgesio, diplomatiška, sugebėti bendrauti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos, kaip Tarnybos Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos, tarnybinį įvertinimą, priėjo prie išvados, kad nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pakanka, kad pareiškėja, kaip Tarnybos Medicinos prietaisų skyriaus vedėja, būtų įvertinta nepatenkinamai, nes nustatytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėja neatitinka Pareigybės aprašymo 6, 8–9 ir 11 punktuose nustatytų reikalavimų.

Teismas iš Vertinimo komisijos išvados (I t., b. l. 72–73) ir protokolo (I t., b. l. 74–75) nustatė, kad pareiškėja buvo įvertinta nepatenkinamai ir pasiūlyta Tarnybos direktoriui ją perkelti į žemesnes Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 8 kategorija) pareigas.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad ji neteisėtai buvo perkelta į žemesnes pareigas, nes buvo pateiktas pareigybės aprašymas, kuris patvirtintas pažeidžiant Vyriausybės 2002-05-20 nutarimo Nr. 685 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ 5 punkto, kuriame nustatyta, kad įstaigos vadovas, įstaigos struktūrinių padalinių vadovai, laikydamiesi nustatyto pareigybės aprašymo pavyzdžio (šios metodikos 1 priedas), parengia pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir pateikia juos komisijai, reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, minėtas punktas pažeistas dėl to, kad tuo metu, kai buvo patvirtintas minėtas aprašymas, pareiškėja buvo Medicinos prietaisų skyriaus vedėja, tačiau nebuvo informuota, kad nuo 2007 metų bus steigiamas naujas etatas ir jai nebuvo duota užduotis parengti pareigybės aprašymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 8 kategorija) pareigybės aprašymas buvo patvirtintas 2006-01-27 įsakymu Nr. P1-3 ir 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-158 (II t., b. l. 285–286) išdėstytas nauja redakcija (II t. b. l. 289–290), todėl pareiškėjos motyvas dėl Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 685 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ 5 punkto pažeidimo yra atmestinas.

Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo įkurta nuo 2007 metų, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šios pareigos jau buvo (II t., b. l. 283–284, 289–290) ir jas ėjo, kaip teigia atsakovė, L. K..

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. P1-43 ,,Dėl medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. perkėlimo“ buvo priimtas laikantis visų Valstybės tarnybos įstatymo ir Vertinimo taisyklių reikalavimų. Tiek komisijos siūlymas perkelti pareiškėją į žemesnes tuo metu vieninteles laisvas karjeros valstybės tarnautojo (A lygio, 8 kategorijos) Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurios reikalavimus atitiko pareiškėja, tiek minėtas direktoriaus įsakymas, kuriuo ji į tas pareigas buvo perkelta, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o buvo tik nepatenkinamo pareiškėjos vertinimo rezultatas, kuris, kaip anksčiau konstatavo teismas, buvo teisėtas ir pagrįstas. Tai buvo rezultatas proceso, įrodančio, kad pareiškėja nesugeba tinkamai eiti skyriaus vedėjo pareigas.

Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. P1-199 (III t., b. l. 10), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėja buvo atleista iš Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas (aktuali redakcija nuo 2007-06-23 iki 2007-12-20) nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad atsakovė neteisėtai ją atleido iš einamų pareigų, nesulaukusi galutinio teismo sprendimo dėl jos nušalinimo teisėtumo klausimo išsprendimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nušalinimas nėra susijęs su skundžiamais įsakymais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nušalinimą sieti su atleidimu.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi (aktuali redakcija nuo 2006-07-19 iki 2007-06-22), kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Pareiškėjai apie tai, kad nuo 2007-09-01 yra naikinama jos pareigybė, buvo pranešta 2007-05-03 raštu Nr. D3-39 (III t., b. l. 51).

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas 4 mėnesių terminas, nes jai buvo pranešta 2007-05-03, jos pareigybė buvo naikinama nuo 2007-09-01, o pareiškėja iš einamų pareigų buvo atleista 2007-09-03 įsakymu. Taigi ji buvo atleista iš pareigų, kurių nuo 2007-09-01 nebebuvo. Teismas šį pareiškėjos argumentą atmetė, nes, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai apie atleidimą buvo pranešta prieš 4 mėnesius. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. buvo šeštadienis – nedarbo diena, o pirma po jo einanti darbo diena –rugsėjo 3 d., todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos pažeidimu.

Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Teismas pažymėjo, kad nuo 2007-09-01 įsigaliojo naujas Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašas (III t., b. l. 162–163), patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2007-06-20 įsakymu Nr. T1-210 (III t., b. l. 161). Pagal šį pareigybių sąrašą buvo patvirtintos 53 pareigybės. O iki tol galiojusiame 2006-12-13 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-366 (III t. 14–16) patvirtintame Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąraše (III t., b. l. 17–18) taip pat buvo numatytos 53 pareigybės. Taigi teismas priėjo prie išvados, kad Tarnybos direktoriaus 2007-06-20 įsakymu pareigybių skaičius nebuvo sumažintas.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Tarnybos direktorius 2008-05-22 pažymoje Nr. D2-4819-(1.25.) „Dėl laisvų valstybės tarnautojų pareigybių“ nurodė, kad pareiškėjos atleidimo iš einamų pareigų dieną, t. y. 2007-09-03, Tarnyboje laisvų valstybės tarnautojų pareigybių nebuvo. Įvertinęs išdėstytą, teismas priėjo prie išvados, kad nebuvo būtina pritaikyti nurodytą įstatymą, todėl atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti 2007-09-03 įsakymą, pagal kurį pareiškėja buvo atleista iš einamų pareigų, nes ji atleista laikantis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2007-12-21 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-482 (III t., b. l. 12) buvo patvirtinta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūra. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos direktorius turėjo teisę tvirtinti struktūrą tik vadovaudamasis steigėjo – sveikatos apsaugos ministro – patvirtintais Tarnybos nuostatais. Jos manymu, tuo metu pagal galiojančius Tarnybos nuostatus, sveikatos apsaugos ministras nebuvo suteikęs Tarnybai įgaliojimų organizuoti sveikatos priežiūros technologijų vertinimą. Taigi 2007-12-21 Tarnybos direktorius, tvirtindamas Tarnybos struktūrą nesuteiktiems įgaliojimams vykdyti, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nurodytą viršenybės principą.

Teismas vertino, kad Tarnybos direktoriaus 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. T1-482 buvo priimtas laikantis visų teisės aktų keliamų reikalavimų ir vadovaujantis tuo metu galiojusių Tarnybos nuostatų (galiojo iki 2007-12-22), patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 146 (Žin., 2001, Nr. 22-743; 2005, Nr. 22-743, Nr. 118-4294), 13.3 punktu, kur teigiama, kad Tarnybos direktorius, suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija, tvirtina Tarnybos struktūrą. Minėti nuostatai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 12-296; 2004, Nr. 124-5626) 11 str. 1 ir 2 dalimis, neteko galios 2007 m. gruodžio 22 d., kai įsigaliojo Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. V-1016 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 135-5499).

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vadovaudamasis šia nuostata, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad tarnybos reorganizacija buvo netikslinga.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo teismas pasisakė, kad pareiškėja neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl jos reikalavimą dėl žalos atlyginimo laikė nepagrįstu ir jį atmetė.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą per kalendorinius metus vertina tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje arba labai gerai, arba gerai, arba nepatenkinamai. Jei valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai, valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija (22 straipsnio 2 dalis). Vertinimo komisija gali įvertinti valstybės tarnautoją arba labai gerai, arba gerai, arba nepatenkinamai (22 straipsnio 6 dalis). Kadangi pareiškėjos tiesioginis vadovas jos tarnybinę veiklą 2006 metais įvertino nepatenkinamai (2005 m. gruodžio 15 d. vertinimo išvada), pareiškėjos veiklą turėjo vertinti vertinimo komisija. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo: 1) tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją; 2) suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę arba panaikinti trečią kvalifikacinę klasę; 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas; 4) atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 9 dalies nuostatas vertinimo komisijos siūlomi sprendimai valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui yra privalomi tik tais atvejais, jei vertinimo komisija priima šio straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytus sprendimus. Iš šios įstatymo normos bei Vertinimo taisyklių 31.2 punktu nustatyto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs vertinimo komisijos išvadą, kurioje siūloma perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas (22 straipsnio 8 dalies 3 punktas), turi diskrecijos teisę per 5 darbo dienas nuo šios komisijos posėdžio nuspręsti, ar įgyvendinti tokį vertinimo komisijos pasiūlymą (nusprendęs neįgyvendinti, tai turi nurodyti valstybės tarnautojo vertinimo išvadoje). Nagrinėjamu atveju Tarnybos direktorius su Vertinimo komisijos išvada sutiko priimdamas įsakymą dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas.

Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atskiro vertinimo komisijos išvadų ginčijimo įstatymas nenumato, todėl spręsdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo perkelti valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo, teismas kartu turi ištirti vertinimo komisijos išvadą, kuria pasiūlyta perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas. Vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlius perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas (22 straipsnio 8 dalies 3 punktas) priimamas individualus administracinis aktas dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į žemesnes pareigas, laikytina tokio sprendimo motyvuojamąja dalimi. Ginčijamo įsakymo (2007 m. sausio 30 d. Nr. P1-43) įžanginėje dalyje greta išvardytų teisinių pagrindų nurodyta, jog remiamasi ir Vertinimo komisijos 2007 m. sausio 25 d. išvada. Vertinimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo vertinimo procedūra susideda iš vertinimo komisijai pateiktos išvados nagrinėjimo ir pokalbio tarp valstybės tarnautojo ir vertinimo komisijos narių, skirto įvertinti gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti. Vertinimo taisyklių 15 punkte nurodyta, kad vertindama išvadą arba tiesioginio vadovo pasiūlymą, vertinimo komisija turi nustatyti, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus. Toki būdu, tiesioginio vadovo išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas. Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimo perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas, priimto pagal vertinimo komisijos pasiūlymus (22 straipsnio 17 dalis), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar Vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros, bet ir tai, ar ši komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią surašė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti Vertinimo komisijos, sudarytos Tarnybos direktoriaus 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. T1-205, pakeitimo (2006 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. T1-357) motyvus. Pareiškėjos teigimu, naujai sudarytos Vertinimo komisijos daugumos narių kvalifikacija buvo žemesnė nei pačios pareiškėjos, todėl šios sudėties Vertinimo komisija negalėjusi ją įvertinti objektyviai. Įsakymai dėl komisijos sudarymo ir jos pakeitimo nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl pagal nagrinėjamo ginčo ribas turėjo būti nustatyta tai, ar pareiškėją vertino teisėtos sudėties Vertinimo komisija, ar ji laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalys nustatė, kad karjeros valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija, sudaroma įstaigos vadovo dvejiems metams iš 5 arba 7 valstybės tarnautojų. Valstybės tarnybos įstatymas (22 straipsnio 4 dalis) ir Vertinimo taisyklės (2, 3 punktai) reglamentuoja tik vertinimo komisijos sudarymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino įstatymą, nes įstaigos vadovui draudimas keisti sudarytos vertinimo komisijos sudėtį įstatymu nenustatytas. Vertinimo taisyklių 3 punkte nurodyta, kad teisės akte dėl vertinimo komisijos sudarymo nurodomi vertinimo komisijos pirmininkas ir kiti jos nariai, taip pat vertinimo komisijos narys, kuriam pavedama atlikti vertinimo komisijos pirmininko funkcijas, vertinimo komisijos pirmininkui dėl svarbių priežasčių negalint dalyvauti vertinimo komisijos darbe. Šiuo teisės aktu gali būti paskirtas ir vertinimo komisijos sekretorius. Vertinimo komisijos sekretorius nėra vertinimo komisijos narys. Vertinimo taisyklių 4 punkte nurodyta, jog Vertinimo komisijos darbe turi dalyvauti visi jos nariai. Dėl svarbių priežasčių kai kuriems jos nariams neatvykus, vertinimo komisija gali vertinti valstybės tarnautojus, jeigu jos darbe dalyvauja daugiau kaip pusė komisijos narių. Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad vertinimo komisijai suteiktų įgaliojimų prasme įstaigos vadovo sprendimu sudarytos vertinimo komisijos sprendimas negalėtų būti laikomas teisėtu, jei būtų nustatyta, kad jis priimtas pasibaigus komisijai suteiktų įgaliojimų laikui, arba dalyvaujant (balsuojant) asmeniui, kuris nėra vertinimo komisijos narys, arba jeigu vertinimas buvo atliktas ir sprendimas priimtas dalyvaujant mažiau kaip pusei sudarytos komisijos narių, ar paaiškėjus kitiems esminiams vertinimo procedūros pažeidimams. Tarnybos vadovo 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. T1-357 buvo pakeista 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. T1-20 sudarytos vertinimo komisijos sudėtis. Šiuose įsakymuose nurodyta, kuris iš Vertinimo komisijos narių paskirtas Komisijos pirmininku. Įstatymas nenustato karjeros valstybės tarnautojų vertinimo komisijos nariams jokių specialiųjų kvalifikacinių reikalavimų (išimtys numatytos dėl įstaigų vadovų, auditorių, kt.). Pareiškėja vertinimo metu buvo karjeros valstybės tarnautoja (skyriaus vedėja, A lygis, 14 kategorija) ir į įstatymu numatytų išimčių sąrašą nepateko. Todėl pareiškėjos abejonės dėl Vertinimo komisijos kompetencijos ir jos šališkumo negali būti pripažintos pagrįstomis. Pareiškėją vertino nustatyta tvarka sudaryta Vertinimo komisija, jos įgaliojimai nebuvo pasibaigę, atliekant vertinimą dalyvavo 4 iš 5 sudarytos Vertinimo komisijos narių. Įsakymu paskirto sergančio Komisijos pirmininko funkcijas atliko atskirai išleistu įsakymu (2006 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. T1-388) paskirta Komisijos narė. Aptartų byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėją vertino teisėtos sudėties Vertinimo komisija.

Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tuo atveju, jei tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina nepatenkinamai, valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija, imperatyvi. Pagal Vertinimo taisyklių 32 punktą Vertinimo komisija įvertina karjeros valstybės tarnautoją ne vėliau kaip iki kitų metų, einančių po metų, už kuriuos vertinama valstybės tarnautojo tarnybinė veikla, vasario 1 dienos. Jeigu vertinamas įstaigos vadovas ar karjeros valstybės tarnautojas iki vasario 1 dienos dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje, posėdis atidedamas iki to laiko, kol išnyks priežastys, dėl kurių negalima įvertinti valstybės tarnautojo. Pareigūno nušalinimo nuo pareigų ir valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslai yra skirtingi. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad 2006 m. gruodžio 27 d. atsakovo įsakymu Nr. P1-154 ji buvo nušalinta nuo pareigų (2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P1-42 atsakovas šį savo įsakymą pripažino netekusiu galios) šiuo konkrečiu atveju nebuvo priežastis, dėl kurios ji negalėtų dalyvauti Vertinimo komisijos posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vertinimo taisyklių 32 punktas pareiškėjai buvo taikytas dėl jos ligos, nes Tarnybos direktoriui 2007 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. T1-10 pavedus Vertinimo komisijai 2007 m. sausio 19 d. posėdyje įvertinti valstybės tarnautojus, kuriuos tiesioginiai vadovai įvertino labai gerai arba nepatenkinamai (VTĮ 22 straipsnio 2 dalis), pareiškėja susirgo, todėl vertinimas buvo atidėtas ir po to paskirtas 2007 m. sausio 25 d. (2007 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. T1-36). Tokiu būdu, pareiškėjos teisė dalyvauti Vertinimo komisijos posėdyje ir pateikti savo paaiškinimus nebuvo pažeista.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 5 dalį ir Vertinimo taisyklių 12 punktą valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo apie būsimą valstybės tarnautojo vertinimą ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki vertinimo pradžios. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjai apie Vertinimo komisijos posėdį buvo pranešta nepažeidžiant nustatyto termino, o jai susirgus vertinimas atidėtas paskiriant naują vertinimo datą ir apie tai pranešant. Į bylą pateiktas pareiškėjos 2003 m. sausio 24 d. paaiškinimas Vertinimo komisijai yra išsamus. Jame pareiškėja argumentuodama nesutikimą su 2006 m. gruodžio 15 d. vertinimo išvada remiasi įvairiais Tarnybos 2006 metų dokumentais (nurodomos priėmimo datos, numeriai, cituojamos atitinkamos nuostatos ir kt.). Todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji nespėjo pasiruošti Vertinimo komisijos posėdžiui dėl 2006 metų veiklos, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės.

Pagal Vertinimo taisyklių 15 punkto nuostatas, vertindama išvadą arba tiesioginio vadovo pasiūlymą, vertinimo komisija turi nustatyti, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus. Šis vertinimas turi būti atliktas išnagrinėjus vertinimo komisijai išnagrinėjus tiesioginio vadovo surašytą valstybinės tarnautojo vertinimo išvadą ir pasikalbėjusi su vertinamuoju valstybės tarnautoju (Vertinimo taisyklių 13 punktas). Pasibaigus pokalbiui, vertinimo komisijos nariai turi aptarti būsimą valstybės tarnautojo vertinimą (Vertinimo taisyklių 17 punktas). Pasibaigus vertinimo aptarimui, balsuojama dėl vertinimo komisijos pirmininko pasiūlyto valstybės tarnautojo įvertinimo. Vertinimo komisijos pirmininkas, siūlydamas balsuoti dėl valstybės tarnautojo įvertinimo, turi atsižvelgti į vertinimo komisijos narių daugumos nuomonę. Vertinimo komisijos pirmininko pasiūlymas priimamas, jeigu dėl jo balsavo posėdyje dalyvavusių vertinimo komisijos narių dauguma. Vertinimo komisijos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, balsavimo rezultatus lemia vertinimo komisijos pirmininko balsas (Vertinimo taisyklių 18 punktas). Vadovaudamiesi Vertinimo taisyklių 18 punktu, Komisijos nariai apsisprendžia dėl Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytų sprendimų siūlymo. Vertinimo komisijos atlikta valstybės tarnautojo vertinimo procedūra turi atsispindėti posėdžio protokole. Vertinimo komisijos 2007 m. sausio 25 d. posėdžio protokole Nr. P9-3 iš esmės atsispindi, jog Komisija atliko visas Vertinimo taisyklių 15-18 punktuose numatytas procedūras. Nors Vertinimo taisyklės nereikalauja, kad vertinamasis pateiktų rašytinį paaiškinimą, tačiau, kaip matyti iš posėdžio protokolo, Vertinimo komisija priėmė ir aptarė pareiškėjos jai pateiktą 2003 m. sausio 24 d. rašytinį paaiškinimą, taip pat pasikalbėjo su vertinamąja. Tai patvirtina, jog tikrinant, ar pareiškėjos tiesioginis vadovas teisingai įvertino pareiškėjos tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus (Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 909), pareiškėjai buvo suteikta galimybė pasiaiškinti dėl savo 2006 metų tarnybinės veiklos.

Kaip matyti iš 2006 m. gruodžio 15 d. išvados, pareiškėjos tiesioginis vadovas jos tarnybinę veiklą įvertino neigiamai pagal tris iš penkių vertinimo kriterijų (2 – valstybės tarnautojo veiklos kokybę; 4 – valstybės tarnautojo gebėjimą panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti; 5 – valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas). Pagal du kriterijus pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta gerai (1 – valstybės tarnautojo veiklos krūvis; 2 – valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas). Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo Vertinimo taisyklių 6 punkte nurodytos procedūros – tiesioginio vadovo pokalbio su pareiškėja, skirtos aptarti jos veiklos rezultatams. Kadangi pareiškėjos ir jos tiesioginio vadovo paaiškinimai šiuo klausimu prieštaringi, o Vertinimo taisyklės nereikalauja, kad pokalbis tarp tiesioginio vadovo ir valstybės tarnautojo, skirtas aptarti jo tarnybinės veikos rezultatus, būtų kaip nors užfiksuotas, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, kad tokį procedūrinį pažeidimą, net jeigu jis nustatomas, nėra pagrindo pripažinti esminiu vertinimo procedūros pažeidimu, kadangi vertinamas pareigūnas turi galimybę savo argumentus išdėstyti vertinimo komisijos posėdyje.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2006 m. gruodžio 15 d. vertinimo išvados 3, 4, 5 kriterijų, kurie lėmė pareiškėjos tarnybinės veiklos 2006 metais nepatenkinamą vertinimą, yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame nėra būtina nurodyti konkrečius valstybės tarnautojo pažeidimus ir netinkamo elgesio faktus. Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvados (privalomojo vertinimo procedūros dokumento) forma patvirtinta Vertinimo taisyklių 21 punktu. Iš jos galima daryti išvadą, kad šio administracinio akto būtinieji rekvizitai: vertinamojo valstybės tarnautojo vardas ir pavardė, pareigos, Vertinimo komisijos įvertinimas ir siūlomas sprendimas, vertinimo komisijos pirmininko ir narių parašai. Vertinimo eiga (procedūra), esminiai šios procedūros elementai, kurie nurodyti Vertinimo taisyklėse, turi atsispindėti vertinimo komisijos posėdžio protokole. Vertinimo komisijos posėdžio protokolas, kilus ginčui dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo, yra vienas iš įrodymų, ar Vertinimo komisija tinkamai atliko valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo atlikto tarnybinės veiklos pagal vertinimo kriterijus vertinimo pagrįstumo patikrinimo funkciją, ar nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ar taisyklės. Duomenys apie kvalifikacijos kėlimą patys savaime nėra pagrindas karjeros valstybės tarnautojo veiklą tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją vertinti gerai arba labai gerai, nes vertinimo išvadas lemia vertinimo pagal nustatytų kriterijų visumą rodikliai. Vertinimo komisija iš esmės atliko pareiškėjos tiesioginio vadovo 2006 m. gruodžio 15 d. išvados, kurioje pareiškėjos veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, pagrįstumo patikrinimą, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių 13 punktas. Komisijos posėdžio protokole užfiksuota, jog Komisijos nariai atliko vertinimą laikydamiesi Vertinimo tvarkos 17-19 punktų nustatytų reikalavimų ir savo apsisprendimą išreiškė balsuodami vienbalsiai už nepatenkinamą pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą. Toks kiekvieno iš Komisijos narių apsisprendimas ir jo išraiška balsuojant, nenustačius esminių nustatytos procedūros pažeidimų bei nesant akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjos tarnybinė veikla Vertinimo komisijos buvo įvertinta iš esmės neteisingai, negali būti teismo pripažinti nepagrįstais. Vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlyta perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas (VTĮ 22 straipsnio 8 dalies 3 punktas) valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui nėra privaloma. Nagrinėjamu atveju Tarnybos direktorius su Vertinimo komisijos išvada sutiko priimdamas 2007 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. P1-43 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas (skyriaus vedėjos – A lygis, 14 kategorija, į vyriausiosios specialistės – A lygis, 8 kategorija). Pareigybė, į kurią pareiškėja perkelta, tuo metu buvo. Šios pareigybės aprašymas buvo patvirtintas 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P1-3, o 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-158 buvo išdėstytas nauja redakcija. Perkeliant pareiškėją į šias pareigas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl šio įsakymo panaikinimo atmetė pagrįstai.

Pareiškėja taip pat ginčijo 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-199, kuriuo ji buvo atleista iš Medicinos prietaisų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nustatančiu, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Taip pat ginčijo su šiuo įsakymu susijusį 2007 m. gruodžio 13 d įsakymą Nr. P1-237 dėl išeitinės išmokos bei piniginės kompensacijos išmokėjimo. Aplinkybė, kad atsakovas šį sprendimą priėmė nepasibaigus administraciniam ginčui teisme dėl Tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. P1-154 „Dėl medicinos prietaisų skyriaus vedėjos O. R. nušalinimo“ nėra reikšminga, nes pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų laikotarpis pasibaigė atsakovui 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P1-42 pripažinus savo 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P1-154 netekusiu galios. Pareiškėja buvo atleista ne iš Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos pareigų, nuo kurių buvo nušalinta, o iš vyriausiosios specialistės pareigų, į kurias buvo perkelta 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P1-43.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. (2007 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. T1-135 pakeičiantis 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. T1-366) buvo pranešta raštu nepažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi nustatyto termino. Pareiškėjos argumentas, kad 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu ji buvo atleista iš pareigų, kurių jau nebebuvo, yra nepagrįstas, nes, 2007 m. rugsėjo 1 d. buvo šeštadienis – nedarbo diena, o skundžiamas įsakymas priimtas pirmąją po jos darbo dieną, t. y. 2007 m. rugsėjo 3 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo pritaikyti pareiškėjos atžvilgiu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį.

Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjos reikalavimai dėl atsakovo 2007 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. P1-43 1 punkto ir 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. P1-199 panaikinimo buvo atmesti, yra pagrįstais ir teisėtais, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė su šiais reikalavimais susijusius išvestinius pareiškėjos reikalavimus (dėl jos grąžinimo į pareigas, 2007 m. gruodžio 13 d įsakymo Nr. P1-237 panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo).

Pareiškėja taip pat ginčijo atsakovo 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. T1-482 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“. Tačiau šis įsakymas yra priimtas praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po to, kai pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, todėl jai teisinių pasekmių nesukelia.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IV.

Pareiškėja O. R. prašo atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismai neteisingai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, nurodydami, jog šios normos turinys neleidžia daryti išvados, kad įstaigos vadovas negali keisti komisijos sudėties dažniau nei kas dveji metai. Pareiškėjos nuomone, vertinimo komisijos sudėties pastovumas yra jos objektyvumo ir nepriklausomumo garantas. To pastovumo svarbą ir būtinumą komisijos veiklai patvirtina įstatymo leidėjo nustatytas komisijos kadencijos terminas, kurio įtvirtinimas įstatyme savaime rodo jo imperatyvumą. Pareiškėja pažymi, kad bylai aktualioje įstatymo redakcijoje nebuvo numatyta jokių išlygų dėl galimybės keisti komisijos sudėtį nesuėjus įstatyme numatytam terminui. Tik 2007 m. birželio 7 d. Valstybės tarnybos įstatymą papildžius 22¹ straipsniu, jo 2 dalyje buvo nustatyta išlyga, pagal kurią galima keisti vertinimo komisijos sudėtį nesulaukus 2 metų kadencijos pabaigos, tačiau turi būti nurodomi tokio pakeitimo motyvai. Tuo tarpu Tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. T1-357, kuriuo pakeista vertinimo komisijos sudėtis, buvo priimtas dar tuomet, kai pagal įstatymą jokios išlygos nebuvo galimos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja buvo pagrįstai vertinama Vertinimo komisijoje tuo metu, kai buvo nušalinta atsakovo 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P1-154, nes pareiškėjos teisė dalyvauti Vertinimo komisijos posėdyje ir pateikti savo paaiškinimus nebuvo pažeista. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, pareiškėja buvo nušalinta įsakymu, kuriame nurodyta, kad ji nesusitvarko su pareigomis. Teismai atsakovo 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. P1-154 1.1 punktą dėl jos nušalinimo nuo pareigų pripažino neteisėtu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-5575-3/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-1215-07). Tas neteisėtas pareiškėjos, kaip nekvalifikuotos specialistės, nušalinimas įtakojo Vertinimo komisijos sprendimą, kadangi juo buvo parodyta, jog Tarnybos direktorius, net nesulaukęs Vertinimo komisijos išvadų, nušalino pareiškėją nuo pareigų, taip išreikšdamas savo neigiamą poziciją pareiškėjos atžvilgiu. Šis neteisėtas įsakymas nors ir netiesiogiai, bet akivaizdžiai galiojo Vertinimo komisijai, kurios nariai, būdami pavaldūs Tarnybos direktoriui, turėjo laikytis įsakymo dėl nušalinimo, kuriame nurodyta, kad ji nesusitvarko su savo pareigomis, tokiu būdu negalėdami padaryti objektyvių ir nešališkų išvadų. Pareiškėjos nuomone, šią bylą nagrinėjantys teismai turėjo spręsti, ar, pripažinus nepagrįstu atsakovo 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. P1-154 1.1 punktą, kuriuo pareiškėja nušalinta kaip nekvalifikuota darbuotoja, Vertinimo komisijos išvados, apie tai, kad pareiškėja blogai dirba, taip pat yra nepagrįstos.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji, kaip vertinimo komisijos narė ir valstybės tarnautoja, turinti aukščiausią kategoriją, negalėjo būti vertinama darbuotojų, turinčių žemesnę kategoriją. Pareiškėjos nuomone, tokių pareigūnų, kaip ji, tarnybinę veiklą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalį turėjo vertinti valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir įstaigų prie sveikatos ministerijos vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų vertinimo komisija pareiškėjos, kaip Standartizacijos skyriaus vedėjos (vėliau pavadinimas pakeistas į Medicinos prietaisų skyriaus vedėjos) ir vertinimo komisijos narės, tarnybinę veiklą įvertino labai gerai ir suteikė pirmą, t. y. aukščiausią kvalifikacinę klasę (t. I, b. l. 129). Tarnybos direktorius, ignoruodamas Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nutraukė pareiškėjos kadenciją Vertinimo komisijoje anksčiau nei įstatymo numatyta ir neteisėtai apkaltino ją netinkamai vykdant pareigas bei nušalino nuo jų, tokiu būdu pasiekdamas, kad pareiškėją, kaip principingą, tačiau Tarnybos direktoriui nepalankią darbuotoją, vertintų jam pavaldi Vertinimo komisija, o ne jam nepavaldi valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija.

Pareiškėja nurodo, kad bylą nagrinėję teismai visiškai neatsižvelgė į aukščiau nurodytas aplinkybes, neteisingai interpretavo ir taikė paminėtas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, dėl ko buvo priimti neteisėti sprendimai. Be to, tokiose bylose nėra suformuotos vienodos teismų praktikos, kuri, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, būtų labai svarbi ir reikšminga sprendžiant teismams kitas panašias bylas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjos O. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009 gautas 2010 m. vasario 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį Nr. A146-1271/2009 priėmė 2009 m. lapkričio 6 d., darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.

Pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje nurodo, kad procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).

Pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, nurodydami, jog iš šios normos turinio negalima daryti išvados, kad įstaigos vadovas negali keisti komisijos sudėties dažniau nei kas dveji metai.

Nurodė, kad teismai, paneigdami Valstybės tarnybos įstatyme 22 straipsnio 4 dalyje nustatytos kadencijos pastovumo svarbą, iškreipė šio įstatymo prasmę ir išaiškino jį priešingai įstatymo imperatyvui.

Prašomoje atnaujinti byloje kilusiam administraciniam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2006 m. gruodžio 27 d. galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis numatė, kad Vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams; ji susideda iš 5 arba 7 valstybės tarnautojų; jei valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikia profesinė sąjunga, vienas vertinimo komisijos narys turi būti valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nenustato draudimo įstaigos vadovui keisti sudarytos vertinimo komisijos sudėtį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslą - įvertinti įstaigos vadovo, karjeros valstybės tarnautojo ar pakaitinio valstybės tarnautojo, priimto į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją bei į Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, sprendžia, kad išaiškinimas, jog ginčo laikotarpiui aktuali Valstybės tarnybos įstatymo redakcija nenustatė draudimo įstaigos vadovui keisti sudarytos vertinimo komisijos sudėtį nesudaro esminio materialinės teisės normų pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos priimtam sprendimui. Darytina išvada, kad įstatymų leidėjas minėta norma nustatė bendrąją taisyklę, jog vertinimo komisijos sudėtis paprastai yra sudaroma dvejiems metams. Tai patvirtinama tuo, kad 2007 m. birželio 7 d. Valstybės tarnybos įstatymą papildžius 22¹ straipsniu, jo 2 dalyje buvo nustatyta išlyga, pagal kurią vertinimo komisiją sudariusio asmens motyvuotu sprendimu arba komisijos nario motyvuotu prašymu vertinimo komisijos sudėtis gali būti keičiama nepraėjus dvejiems metams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą matyti, jog pareiškėja juo išreiškia savo nesutikimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi, kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą ir siekia bylos peržiūrėjimo iš naujo. Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tikrinti teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vertinti įrodymus. Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu neatnaujintinas.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, kai yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad kyla būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo pripažinimo netinkamu ir jo atleidimo iš darbo įsakymu, kuris vėliau teismų sprendimais pripažintas neteisėtu, taip pat dėl Vertinimo komisijos išvados pagrįstumo. Pareiškėjos nuomone, neatnaujinus proceso nagrinėjama byla taps nepagrįstu precedentu kitose analogiškose bylose ir teismų praktika būtų formuojama klaidinga linkme. Toks pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra sąlyginis, nepagrįstas konkrečia administracinių teismų praktika ir todėl nelaikytinas pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. R. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009 pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė