- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-74-462-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00010-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nukentėjusysis
- E. J., E. J. L. B.
- Nuteistasis
- R. Č., L. B., R. F.
- Advokatai
- Remigijus Jakštas, Laimonas Striauka
- Kategorijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-74-462/2013
Teisėjas Vandalinas Vainius (Proceso Nr. 1-24-3-00010-2011-5)
2013 m. kovo 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. F. ir L. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai E. J.
L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai E. J.
Teismo nuosprendžiu nuspręsta nukentėjusiajai E. J. iš R. Č. ir L. B. solidariai priteisti 325,62 Lt turtinės žalos, 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 700 Lt proceso išlaidas, iš viso 1 225,62 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Č. ir L. B. nuteisti už tai, kad mušdami ir kitaip smurtaudami sukėlė žmogui fizinį skausmą ir tuo nežymiai jį sužalojo:
2011-04-10, apie 12.00 val., Ąžuolo g. 18, Vėžaičių mstl., Klaipėdos rajone, R. Č. asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš E. J., t. y. jai smogė rankos delno apatine dalimi į kaktą ir veido dešinįjį skruostą bei suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukėlė fizinį skausmą, tuo pačiu metu L. B. papurškė į akis dujų balionėliu, dėl to nukentėjusioji E. J. patyrė cheminį abiejų ragenų nudegimą. Dėl padarytų sužalojimų E. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, taip pat atmesti E. J. civilinį ieškinį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas mano, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytos konflikto kilimo priežasties – teismas padarė išvadą, kad konfliktas ir vėlesnės pasekmės kilo dėl nukentėjusiosios E. J. kaltės. Ji pasamdė asmenis išardyti tvorą, manydama, jog tvora priklauso jai, tokiu būdu ji nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę. Tvoros ardymą nukentėjusioji turėjo suderinti su kaimynais, kai yra ginčijama priklausomybė, dėl to kilo konfliktas ir ji buvo sužalota.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais apie tai, kad tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. J. 2011-04-10 su tėvu ardė tvorą, kuri, jos manymu, priklausė jai, konfliktas vyko dėl tvoros griovimo ir todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie nurodė baigti darbus, kol nebus išsiaiškinta dėl nuosavybės priklausymo, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad tvora su kuoliukais priklauso jai, todėl toliau tęsė darbus.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad byloje pakanka įrodymų, jog nukentėjusioji ir privati kaltintoja pati ir pasikvietusi kitus asmenis svetimoje žemės sklypo dalyje ardė ne jai priklausančios tvoros dalį, nereagavo į policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus sustabdyti savavaldžiavimą, t. y. nutraukti tvoros ardymo darbus, todėl atvykus teisėtiems turto savininkams buvo pagrįstas įtarimas, jog E. J. kėsinasi į jų nuosavybę. Todėl tokioje situacijoje nuteistieji turėjo teisę ir galėjo ginti savo šeimos nuosavybę. Pažymėtina tai, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog byloje yra pateikti įrodymai apie L. B. negalią – kojos protezas neleidžia jam užtikrintai judėti nelygiu paviršiumi, todėl gindamas nuosavybę ir gindamasis pats nuo E. J. smūgio metaliniu strypu, kuris realiai kėlė pavojų, turėjo teisę ginti savo nuosavybę ir savo sveikatą nuo E. J. ir jo gynyba aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Apeliantas akcentuoja, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai ignoravo tai, kad nors jo veika formaliai ir atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, ji buvo padaryta esant būtinajai ginčiai. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. negalima, nes byloje nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo tarpu apylinkės teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 2 d. nuostatomis nesivadovavo ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu. Todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o byla nutraukta.
Apeliantas taip pat pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 str. 1 d. asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju turi būti nustatyta, kad dėl žalos padarymo jis nekaltas, kalta pati nukentėjusioji, todėl priteistas civilinis ieškinys teismo turi būti atmestas.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, taip pat atmesti E. J. civilinį ieškinį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog jis smogė E. J. rankos delno apatine dalimi į kaktą ir veido dešinįjį skruostą bei suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad E. J. pareiškime policijai neužsimenama apie kojos sužalojimus. Tik po eksperto apžiūros atsirado versija apie tai, kad jis jai suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Byloje įrodyta, kad ardomos tvoros stulpus nukentėjusioji E. J. nešiojo į ūkinį pastatą, tokiu būdu ant tvoros likusiais plieninės vielos galais galėdama pati sau susižaloti koją. Skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakyta ir neįvertinta, kad kartu su E. J. įvykio metu buvo ir jos tėvas – J. Č.
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas J. Č. parodė: „..jog 2011-04-10 su dukra E. J. griovė tvorą ir rovė kuoliukus, kurie anksčiau jam priklausė. Tai darė dukros E. J. prašymu, mano, kad turtas jam priklausė, todėl elgėsi teisėtai. Taip pat manė, kad visą turtą nori užgrobti L. B., todėl jam atvykus su R. Č., galėjo mojuoti kastuvu prieš juos, kad pastarieji nesužalotų dukros E. J., matė, kaip R. Č. vartojo smurtą E. J. atžvilgiu, o L. B. purškė dujomis“. Akivaizdu, kad apylinkės teismas nepagrįstai nevertino J. Č. parodymų apie tai, kad jis „galėjo mosuoti kastuvu“ prieš nuteistuosius, taip pat be pagrindo liko neįvertinti D. B. parodymai, patvirtinantys nuteistųjų paaiškinimus, kad jie buvo priversti gintis nuo E. J., kuri rankose turėjo metalinį strypą ir buvo užsimojusi juo smūgiuoti L. B. Byloje liko neįvertinta aplinkybė, kad Z. J. įvykio pro langą matyti negalėjo, nes jai tai matyti trukdė sandėliukas, stovėjęs prie gyvenamojo namo.
Šalies argumentai
Apeliantas toliau teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai, jis yra nuteistas dėl veikos, kuri objektyviai neįrodyta. Teigia, jog nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes to nepadarė. Apylinkės teismas nepaneigė kaltinamųjų parodymų, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 str., o nepagrįstai ir formaliai įvertino juos kritiškai. Teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmesdamas kitus. Teismas vertino ne esamus faktinius duomenis, o atskiras detales, vadovavosi prielaidomis, nepakankamai išanalizavo kaltinamiesiems palankius parodymus ir netinkamai įvertino jų ryšį su kitais byloje esančiais duomenimis.
Apeliantas taip pat nurodo, jog apylinkės teismas neatskleidė jo veikos objektyviųjų požymių ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis R. Č. mano, kad teismo padarytos išvados, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra pagrįstos ne ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, ne teisme ištirtais įrodymais, o tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais.
Remiantis skundžiamu nuosprendžiu neįmanoma suvokti, kada ir kokiu būdu jis galėjo smogti E. J. rankos delno apatine dalimi į kaktą ir veido dešinįjį skruostą bei suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspausti, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, jei įvykio metu nebuvo prie E. J., o prie namo nuvedė J. Č.
Byloje pakanka įrodymų, kad nukentėjusioji ir privati kaltintoja pati ir pakvietusi kitus asmenis svetimoje žemės sklypo dalyje ardė ne jai priklausančios tvoros dalį, nereagavo į policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus sustabdyti savavaldžiavimą, t. y. nutraukti tvoros ardymo darbus, todėl atvykus teisėtiems turto savininkams buvo pagrįstas įtarimas, kad E. J. kėsinasi į jų nuosavybę. Todėl tokioje situacijoje nuteistieji turėjo teisę ir galėjo ginti savo šeimos nuosavybę. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.
Tačiau net ir tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad jis yra kaltas dėl veikos, už kurią atsakomybė yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymo, jis negali būti už tai nubaustas, nes veikė gindamas savo nuosavybę. Jo įsitikinimu, taikyti jam baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. negalima, nes byloje nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Tuo tarpu apylinkės teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 2 d. nuostatomis ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu. Todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji R. Č. ir L. B. bei jų gynėjas prašė skundus tenkinti.
Nukentėjusioji E. J. ir jos atstovas prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų R. Č. ir L. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. Jų įvykdytą nusikalstamą veiką dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai E. J. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
R. Č. ir L. B. apeliacinių skundų reikalavimai yra visiškai tapatūs, juose prašoma pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. nuostatas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti, taip pat atmesti E. J. civilinį ieškinį. Todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako kartu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo R. Č. apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog jis smogė E. J. rankos delno apatine dalimi į kaktą ir veido dešinįjį skruostą bei suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Tačiau jau toliau apeliaciniame skunde yra nurodomi argumentai, jog jo veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistasis R. Č. netiesiogiai pripažįsta, jog įvykio metu nukentėjusiajai galėjo sukelti fizinį skausmą. Be to, toliau dėstomi teismo argumentai neginčijamai įrodo, kad R. Č. asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš E. J.
R. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. nuteistas už tai, 2011-04-10, apie 12.00 val., Ąžuolo g. 18, Vėžaičių mstl., Klaipėdos rajone, asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš E. J., t. y. jai smogė rankos delno apatine dalimi į kaktą ir veido dešinįjį skruostą bei suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukėlė fizinį skausmą.
Tau tarpu L. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2011-04-10, apie 12.00 val., Ąžuolo g. 18, Vėžaičių mstl., Klaipėdos rajone, asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš E. J., t. y. papurškė į akis dujų balionėliu, dėl to nukentėjusioji E. J. patyrė cheminį abiejų ragenų nudegimą.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius duomenis konstatuoja, kad byloje neginčijamai yra įrodyta, jog asmeninio konflikto metu R. Č. ir L. B. pavartojo fizinį smurtą prieš E. J. ir sukėlė jai fizinį skausmą.
Byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto 2011-04-12 išvada Nr. G 511/11 (03) patvirtina, kad E. J. buvo padaryti sužalojimai: netaisyklingos formos poodinė kraujosruva kaktos dešinėje pusėje kaktikaulio gumburo projekcijoje, netaisyklingos formos poodinė kraujosruva dešiniame skruoste, cheminis I0 abiejų akių ragenų nudegimas padarytas dėl cheminės medžiagos, tikėtina, dujų pavidalo, poveikio, netaisyklingos formos poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje ir dešiniame skruoste atsirado nuo tiesioginio trauminio kontakto su kietais bukais daiktais, tikėtina, sudavus (b. l. 4–6).
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Nuteistasis R. Č. teigia, kad apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad E. J. pareiškime policijai neužsimenama apie kojos sužalojimus. Tik po eksperto apžiūros atsirado versija apie tai, kad jis jai suėmęs rankų pirštais dešinę šlaunį, stipriai ją suspaudė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Nukentėjusiosios 2011-04-12 pareiškimas Klaipėdos rajono policijos komisariato viršininkui patvirtina, kad nukentėjusioji dar nežinodama, kokie tiksliai jai padaryti sužalojimai, galėjo tik lakoniškai (abstrakčiai) nurodyti, jog R. Č. ir L. B. ją užpuolė ir sumušė, papurškė į akis ašarinių dujų (b. l. 11). Teisėjų kolegija mano, jog visiškai natūralu, kad tik specialistui atlikus tyrimą buvo padaryta tiksli išvada dėl E. J. padarytų sužalojimų ir jų lokalizacijos (b. l. 4–6). Be to, iš byloje esančio Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjo G. K. 2011-05-16 nutarimo Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad nukentėjusioji teisėsaugos institucijai buvo nurodžiusi, jog 2011-04-10, apie 12 val., jai vykdant tvoros ardymo darbus prie jos priėjo R. Č. ir rankos delnu trenkė į kaktą, nuo smūgių ji nugriuvo ir keliantis nuo žemės prie jos keikdamasis necenzūriniais žodžiais priėjo L. B. ir iš rankoje turėto dujų balionėlio papurškė į akis ir veidą (b. l. 8–10). Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji tiek paties įvykio metu, tiek po jo buvo stipriai susijaudinusi ir negalėjo visiškai aiškiai įvardyti patirtų sužalojimų lokalizacijos.
Nuteistojo R. Č. skundo argumentai, kad teismo padarytos išvados, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra pagrįstos ne ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, ne teisme ištirtais įrodymais, o tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais, yra nepagrįsti. R. Č. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., neginčijamai įrodo nukentėjusiosios, liudytojo K. P. parodymai, specialisto 2011-04-12 išvada Nr. G 511/11 (03) bei kiti byloje surinkti duomenys. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl būtinosios ginties instituto taikymo nagrinėjamoje byloje, taip pat aptaria ir R. Č. kaltę įrodančių duomenų visumą.
Apeliantai prašo juos išteisinti ir akcentuoja, kad tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala, t. y. apeliantai teigia, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau tokia apeliantų gynybos pozicija yra nepagrįsta, todėl teisėjų kolegija šiuos jų argumentus atmeta.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau aiškiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011).
Sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-137/2010).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas L. B. sukėlė fizinį skausmą E. J., t. y. papurškė į akis dujų balionėliu. Toliau aptariami įrodymai taip pat neginčijamai įrodo, kad R. Č. taip pat pavartojo fizinį smurtą prieš E. J. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą, ar apeliantai veikė esant būtinosios ginties situacijai, reikia išanalizuoti apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Taigi turi būti nustatyta, ar nukentėjusiosios E. J. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus.
Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji E. J. paaiškino, kad 2011-04-10 su tėvuku pradėjo tvoros ardymo darbus. Kaltinamųjų žemės dalyje paliko jos statyta tvora, nutarė nusiardyti. Apie 11–12 val. beardant atvažiavo abu kaltinamieji, priėjo kažką keiksnodami, nieko nesakė ir jokių paaiškinimų nebuvo ir su dešine tiesiai į kaktą sudavė, o su kaire ranka į skruostą. Buvo šoko būsenos, atsikėlė ir ėjo šalin. Dar B. purškė su dujomis į akis (b. l. 54).
Nuteistasis L. B. apylinkės teisme paaiškino, kad parvažiavo trise. Deividui iš karto pasakė, kad neitų į įvykio vietą, o R. paprašė, jog palydėtų. Priartėjus prie jų, jie stovėjo vienas nuo kito 2–3 metrų atstumu. J. Č. pradėjo grasinti ir užsimojo ant R. R. ėjo link jo, o jis nuėjo link J. J. užsimojo metaliniu kuolu. Jis yra invalidas ir turi teisę gintis. Išsitraukė balionėlį ir vieną kartą papurškė į veidą, J. suklupo, paėmė buteliuką ir plovėsi akis. Po to ji bėgo namo, o jis neturėjo galimybės bėgti jai iš paskos. R. vedė J., o jis ėjo iš paskos (b. l. 57). Tai, kad pats apeliantas nurodo, jog jis neturėjo galimybės bėgti nukentėjusiajai iš paskos, teismui leidžia spręsti, jog esant galimybei jis galbūt dar būtų pratęsęs savo puolamuosius veiksmus.
Nuteistasis R. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad grįžo ir nuėjo, jie jau rovė paskutinius kuoliukus. J. Č. buvo su kastuvu, jis paėmė už kastuvo, už peties ir išvedė iš ten (b. l. 57). Nuteistasis atsakydamas į teisėjo klausimus nurodė, kad Laurynas papurškė dujų, nes J. mojo su strypu ir jis papurškė. Jis nesudavė jokio smūgio, jis negriebė už šlaunies (b. l. 57).
Apylinkės teisme liudytoja D. B. parodė, kad 2011-04-10, būdama namuose, pamatė, jog E. J. pasamdyti asmenys pradėjo griauti jiems nepriklausančią tvorą, dėl to iškvietė policijos pareigūnus ir telefonu pranešė apie tai vyrui L. B. Patvirtino, kad kai R. Č. su L. B. ėjo aiškintis su E. J., pastaroji rankose turėjo strypą, strypas buvo apie pusės metro ilgio. R. Č. jokio kontakto su ja neturėjo, tik jos vyras L. B., gindamasis nuo E. J. užpuolimo, papurškė jai dujų.
Liudytoja J. Č. apylinkės teisme paaiškino, kad „...paskui parvažiavo kaltinamieji, žiūrim eina per lauką link jų. J. Č. iš karto kastuvą pakėlė, O J. paėmė kažkokį strypą. J. mosikavosi ten su strypu ar lazda, aiškiai nesimatė kas ten buvo...“ (b. l. 55). Atsakydama į atstovo advokato L. S. klausimus, liudytoja nurodė: „L. ir R. ėjo greta, paskui jie pasidavė vienas prie to, kitas prie to. J. mosikavo strypu...strypas iki metro ilgio buvo...“ (b. l. 55). Liudytojas D. K. apylinkės teisme nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir nuteistieji R. Č. bei L. B. (b. l. 55–56).
Teisiamojo posėdžio 2012-02-27 metu liudytojas K. P. parodė, kad atvažiavo mašina, išlipo stambus vyras ir V. J. pasakė, kad nesikištų, nes nukentės. Jie nuėjo, o jis nubėgo už kampo pažiūrėti, kas bus. Du vyrai priėjo prie E. J., tas smulkesnis vyras E. J. daužė į kaktą ir pastūmė, o stambesnis vyras pasilenkęs papurškė. Kaltinamasis B. buvo priėjęs prie V. ir sakė nesikišti. Smulkesnis vyras trenkė, o stambesnis purškė (b. l. 100).
Taigi, kaip minėta, R. Č. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., neginčijamai įrodo nukentėjusiosios, liudytojo K. P. parodymai, specialisto 2011-04-12 išvada Nr. G 511/11 (03) bei kiti byloje surinkti duomenys.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs nukentėjusiosios, nuteistųjų bei liudytojų parodymus daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantai nusikalstamą veiką padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Kaip minėta, besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau aiškiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad patys nuteistieji patvirtino aplinkybę, jog būtent jie ėjo link J. Č. ir nukentėjusiosios. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad jie buvo nusiteikę konfliktiškai. Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusioji stovėjo vietoje ir matė, kad jos link artėja du kovingai nusiteikę vyrai. Todėl tai, kad ji galbūt užsimojo metaliniu strypu nekeisdama savo buvimo (judėjimo) vietos, leidžia teismui pagrįstai manyti, jog ji siekė pagąsdinti nuteistuosius. Teismas daro išvadą, kad nukentėjusioji suprato, jog bus jėga išvesta, išstumta ir tam bus panaudota fizinė jėga, todėl galbūt užsimodama su strypu siekė to išvengti. Nagrinėjamu atveju būtent surinktų įrodymų visuma leidžia daryti tokią išvadą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog iš nukentėjusiosios pusės jokių puolamųjų veiksmų nebuvo. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusioji laikydama rankoje strypą ir matydama artėjančius besikeikiančius vyrus, pasiruošė atremti prieš ją galbūt būsimus puolamuosius veiksmus. Todėl kolegija mano, kad nuteistiesiems aiškaus pagrindo gintis nebuvo.
Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios veiksmų nėra jokio pagrindo vertinti kaip pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi į nuteistųjų L. B. ir R. Č. gyvybę, sveikatą ar kt.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nebuvo jokio tikslo dviem vyrams vartoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir manytina, jog konflikto metu abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, kaltinamieji smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais, siekiant neteisėtais veiksmais „apraminti“ nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija su tokiu apylinkės teismo padarytų įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir jam pritaria.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs visų byloje apklaustų asmenų parodymus, kurie tiesiogiai matė įvykį, tarp jų ir nukentėjusiosios bei nuteistųjų, juos tarpusavyje sugretinęs ir įvertinęs jų atitikimą faktinėms byloms aplinkybėms, neabejoja, kad nagrinėjamu atveju vartoti smurtinių veiksmų – smogti rankos delnu į kaktą, vėliau purkšti į akis dujų balionėliu nukentėjusiajai nebuvo būtinybės. Todėl konstatuotina, jog nuteistieji nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., nesant būtinosios ginties situacijos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais, siekiant neteisėtais veiksmais „apraminti“ nukentėjusiąją.
Pripažindamas L. B. ir R. Č. kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Nuteistojo L. B. skunde yra dėstoma daug argumentų apie tai, kad nukentėjusioji ir privati kaltintoja pati ir pasikvietusi kitus asmenis svetimoje žemės sklypo dalyje ardė ne jai priklausančios tvoros dalį, nereagavo į policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus sustabdyti savavaldžiavimą, t. y. nutraukti tvoros ardymo darbus, todėl atvykus teisėtiems turto savininkams buvo pagrįstas įtarimas, jog E. J. kėsinasi į jų nuosavybę. Tačiau visi šie argumentai šiuo atveju negali pateisinti smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją padarymo.
Apeliantas L. B. taip pat teigia, kad kojos protezas neleidžia jam užtikrintai judėti nelygiu paviršiumi. Tačiau bylos surinkti įrodymai patvirtina, kad ši negalia nesutrukdė jam purkšti dujas nukentėjusiajai į veidą ir taip sukelti jai skausmą. Juolab, kad šis veiksmas jau buvo atliktas po to, kai nuteistasis R. Č. jau buvo trenkęs nukentėjusiajai per veidą. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jo gynyba aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
E. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį R. Č. ir L. B., juo prašė priteisti iš jų solidariai 325,62 Lt turtinei žalai bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2–3). Apylinkės teismas E. J. priteisė iš R. Č. ir L. B. solidariai 325,62 Lt turtinės žalos, 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 700 Lt proceso išlaidas, iš viso 1 225,62 Lt.
Teismas priteisdamas turtinę žalą nurodė, kad nukentėjusiosios ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir prašymas dėl proceso išlaidų išieškojimo tenkintini visiškai, kadangi yra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji iš tikrųjų patyrė 700 Lt proceso išlaidų, t. y. advokato pagalbai apmokėti (b. l. 22). Taip pat 325,62 Lt dydžio išlaidos, kurias sudaro 46 Lt už ekspertizės atlikimą (b. 14), 95,08 Lt už vaistus, skirtus patirto smurto pasekmėms pašalinti (byloje esantys kvitai patvirtina šias patirtas išlaidas) (b. l. 16-17), 184,54 Lt negauto atlyginimo skirtumas už laikotarpį, kurio metu nukentėjusioji dėl patirto sužalojimo buvo nedarbinga (b. l. 18). Konstatuotina, jog pareikštame privataus kaltinimo skunde patirtos išlaidos nurodytos pakankamai detaliai, todėl jų mažinti nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajai iš nuteistųjų 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareikštą ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, patirtus sužalojimus (nežymus sveikatos sutrikdymas) bei į tai, kad dėl jos pačios neteisėtų veiksmų kilo konfliktas ir ji patyrė sužalojimus.
Teisėjų kolegija sutinka su šiais Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nebeatkartoja. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad dėl pačios nukentėjusiosios neteisėtų veiksmų kilo konfliktas ir ji patyrė sužalojimus, todėl pagrįstai prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nuo 5 000 Lt sumažino iki 200 Lt.
Atsižvelgdamas į tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas byloje reikšmingas aplinkybes nuteistiesiems paskyrė vieną iš švelnesnių bausmės rūšių, numatytų už nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą, ir jos dydį nustatė artimą šios bausmės rūšies vidurkiui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 2 d.). Darytina išvada, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačių nuteistųjų asmenybėmis, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistiesiems bus laisvės apribojimo bausmės.
Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistųjų R. Č. ir L. B. apeliacinius skundus atmesti.