Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-04-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-151-719/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
1S-151-719/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Pareiškėjas
A. K.
Kategorijos

Teisėja Beatričė Bakanauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1S-151-719/2015

Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. balandžio 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo A. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. sausio 23 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo A. K. skundą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokurorui, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 12 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Pastarąjį nutarimą pareiškėjas A. K. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau skundžiama nutartimi pareiškėjo A. K. skundas nebuvo tenkintas.

Šalies argumentai

Skundu pareiškėjas A. K. prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Jis cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str., 2 str., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintas taisykles, skundžiamą nutartį, dėsto apie matininko pareigas, apie tai, kaip teisingai turi būti atlikti kadastriniai matavimai ir mano, kad atliekant kadastrinius matavimus šalia jo žemės sklypo esančiame sklype buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Teigia, kad jis yra ūkininkas, nuosavybės teise valdo 16 ha žemės sklypą, kuriame šiuo metu yra pasėti pasėliai. Kaimyniniame žemės sklype buvo atlikti kadastriniai matavimai, kuriuos atliko matininkė D. G.. Pagal jos atliktus matavimus ir parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą 2014 m. kovo 28 d. buvo patvirtinti suformuoto žemės sklypo kadastro duomenys, dėl ko jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotas sumažėjo nuo 16 ha iki 15,5063 ha. Mano, kad jo žemės sklypo plotas sumažėjo ir jis patyrė žalą dėl galimai nusikalstamų matininkės D. G. veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pvz., atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.

Be to, baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tačiau būtina pažymėti, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį vykdant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Priešingu atveju ikiteisminio tyrimo vykdymas taptų beprasmis baudžiamojo proceso tikslų prasme ir reikštų betikslį lėšų bei proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais ir galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas žmogaus teisių suvaržymas. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos, suteikiant galimybę jiems patiems nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą.

Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui pateiktą skundą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjas savo skunde nenurodė. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai detaliai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes pareiškėjo A. K. skundą nagrinėjęs žemesnysis teismas patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdamas apie tai, jog jis patyrė žalą dėl matininkės D. G. veiksmų, kuomet ji galimai pažeidė teisės aktų reikalavimus atlikdama kadastrinius matavimus žemės sklype, esančiame greta jo nuosavybės teisėmis valdomo žemės sklypo. Pareiškėjas mano, kad tokioje matininkės D. G. veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai. Tačiau čia aukštesnysis teismas pažymi, kad su žemės sklypų planų sudarymu, su kadastrinių matavimų procedūra, jos metu parengtais dokumentais susiję teisiniai santykiai ir dėl jų iškilę ginčai, pirmiausia, yra ne baudžiamosios, o kitų teisės šakų reguliavimo dalykas. Todėl medžiagoje nesant duomenų apie pareiškėjo A. K. pareiškime aprašyto ginčo išsprendimą kita tvarka (pavyzdžiui, administracinio ar civilinio procesų tvarka), šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė ir griežčiausia priemonė, negali būti taikoma.

Įvertinus tai matyti, jog iš A. K. pareiškime nurodytų duomenų negalima daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, kad atlikdama kadastrinius matavimus ir parengdama dokumentus matininkė D. G. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. sausio 23 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo A. K. skundą, o Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 12 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi 2015 m. sausio 23 d. nutarimas teisingai buvo paliktas galioti.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas A. K. skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas