Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 183 str. 2 d. ir 183 str. 1 d., ir nubausta:

- pagal LR BK 183 str. 2 d. - trejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo;

- pagal LR BK 183 str. 1 d. – vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš I. J. 27323,22 Lt (dvidešimt septyni tūkstančiai trys šimtai dvidešimt trys litai 22 ct) AB (duomenys neskelbtini), į. k. 13399058112, turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš I. J. 127 Lt (vienas šimtas dvidešimt septyni litai) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nuteista už tai, kad dirbdama (duomenys neskelbtini), kasoje, kasininke-sekretore, būdama materialiai atsakinga pagal 2002 m. rugsėjo mėn. 3 d. individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartį už jai perduotų materialinių vertybių perskaičiavimą, apdorojimą, saugojimą, išdavimą, laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus – 34 000 Lt, o būtent: bendrovės vairuotojams ir prekybos atstovams surinkus pinigus iš klientų už AB (duomenys neskelbtini) parduotą produkciją ir įnešus juos į AB (duomenys neskelbtini) kasą, jie buvo patikėti I. J. , o pastaroji privalėjo įnešti juos į AB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB banke „DnB NORD“, tačiau ji pinigų į sąskaitą neįnešė, o juos pasisavino.

Be to, I. J. nuteista už tai, kad dirbdama AB (duomenys neskelbtini), kasoje, kasininke-sekretore, būdama materialiai atsakinga pagal 2002 m. rugsėjo mėn. 3 d. individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartį už jai perduotų materialinių vertybių perskaičiavimą, apdorojimą, saugojimą, išdavimą, laikotarpiu nuo 2005 m.. liepos 12 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pasisavino jai patikėtą svetimą AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus – 10 723,22 Lt, o būtent: bendrovės vairuotojams ir prekybos atstovams surinkus pinigus iš klientų už AB (duomenys neskelbtini) parduotą produkciją ir įnešus juos pagal pinigų priėmimo kvitus į AB (duomenys neskelbtini) kasą, jie buvo patikėti I. J. , o pastaroji privalėjo juos įnešti į AB „Ragutis“ atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB banke „DnB NORD“, tačiau ji, nurodydama kasos pajamų orderiuose (duomenys neskelbtini) melagingas sumas, t. y. ne tokias, kokios buvo nurodytos pinigų priėmimo kvituose, neįtraukdama kasos pajamų orderio (duomenys neskelbtini) į apskaitą ir kasos knygoje neteisingai susumuodama pinigines sumas 2005-07-21, 2005-07-22, 2005-07-25, 2005-07-26 dienomis, neįtraukė į bendrovės apskaitą 10723,22 Lt ir tuos pinigus pasisavino.

Nuteistoji I. J. nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2008-06-27 nuosprendžiu ir nurodo, kad teismas neteisingai taikė LR BK 183 str., nes jo dispozicija yra blanketinė ir todėl teismas nuosprendyje privalėjo nurodyti teisės aktų normas, kurias nuteistoji pažeidė. Tuo tarpu teismas atsižvelgė tik į materialinės atsakomybės sutartį, nors jos pareigas reglamentuoja tokie teisės aktai kaip LR buhalterinės apskaitos įstatymas ir kt. Apeliantė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog dar 2001-12-27 pastebėjo 35 000 Lt trūkumą, tačiau kadangi apie tai daugiau niekas, išskyrus telefonu paskambinusį nepažįstamą vyrą, nežinojo, tai tą trūkumą ji dengdavusi neinkasuodama visų pinigų, kasos dokumentuose rodydama didesnį likutį, o pinigus palikdavo iš praeitos dienos vadybininkų surinktų pinigų, kuriuos užpajamuodavo kasos dokumentuose tik kitą dieną. I. J. nurodo, kad trūkumas kasoje atsirado dėl to, kad AB (duomenys neskelbtini) kasa nebuvo įrengta taip, kaip to reikalauja LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 20 p., ir ūkio subjektas dėl savo kaltės nesudarė jai kaip kasininkei tinkamų pinigų laikymo sąlygų, už ką yra atsakingas AB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius. Be to, apeliantės teigimu, AB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, priimdamas ją į darbą kasininkės pareigoms, pasirašytinai nesupažindino su minėtomis Taisyklėmis, nors Taisyklių 23 p. įpareigoja tai padaryti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kasa, kurioje dirbo I. J. , įrengta neizoliuotoje patalpoje, neįrengtos metalinės grotos, dėl ko į ją galėjo patekti pašaliniai asmenys: (duomenys neskelbtini) vadovas, vairuotojai, prekybos agentai, barų meistrai, sandėlininkas, kurie tiksliai žinojo, kad kasa yra laikoma nepakankamai saugiose patalpose, nes (duomenys neskelbtini), esančiose patalpose sėdėjo visi prie vieno stalo, o su sandėlininku A. G. netgi dalinosi vienu kompiuteriu. Be to, nebuvo nustatyta surinktų iš pirkėjų pinigų atidavimo kasininkei tvarka, todėl būdavo atvejų, kai prekybos agentai ir vairuotojai pinigus įdėdavo į I. J. stalo stalčių ar palikdavo juos tiesiog ant jos darbo stalo arba atiduodavo sandėlininkui. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti liudytojai: R. A. pinigus atiduodavo sandėlininkui; V. M. , V. K. , P. V. , V. Š. , J. U. nurodė I. J. buvus sąžiningą; A. G. , M. K. parodė, kad, nesant kasininkės, pinigus įdėdavo į jos darbo stalčių; A. S. nurodė porą kartų pinigus palikęs kasininkės stalo stalčiuje; A. P. , A. B. parodė, kad vienas vairuotojas pinigus paliko ant kasininkės stalo; R. V. , S. Č. charakterizavo I. J. kaip gerą ir pavyzdingą darbuotoją; B. V. , A. P. nurodė, kad savaitgalį turėjo galimybę patekti į kasos patalpas; A. N. parodė, kad keletą kartų pinigus yra įdėjęs į kasininkės stalo stalčių; A. G. parodė, kad 1-2 kartus per metus vairuotojai palikdavo jam pinigus; R. T. nurodė, kad vadybininkai dėdavo pinigus į seifą; V. M. parodė, kad kažkas galėjo pakliūti į seifą. Apeliantė taip pat pažymi, kad raktą nuo kasos laikė stalo stalčiuje, todėl jį atrasti taip pat nebūtų buvę sunku. Visa tai suponuoja, jog bet kas galėjo užeiti į patalpas, kuriose yra kasa, ir pavogti pinigus. Teisme nuteistoji nurodė, kad ji asmeniškai ir kiti padalinio darbuotojai turėjo darbinių ginčų su vadove A. N. , rašė AB (duomenys neskelbtini) generaliniam direktoriui dėl netinkamo jos elgesio ir pakeitimo, dėl jos veiksmų darbą turėjo palikti prekybos agentai, todėl, apeliantės nuomone, ji ir galėjo kerštauti už skundo surašymą, tačiau teismas tokių aplinkybių netyrė ir nevertino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nes pagal nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti BK 183 str. 2 d. ir 183 str. 1 d. LR BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymai yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Visgi, nuteistosios įsitikinimu, tiek prokuroras, tiek teisėjas nepagrįstai atmetė jos prašymus, iš kurių vienas buvo pavedimas prokurorui nustatyti, ar kasos patalpa atitiko kasos taisyklių reikalavimus, o antras - nustatyti vyriškį, kuris skambino ir sakė, jog pinigų neieškotų, grasino susidoroti su nuteistosios šeimos nariais, nes tai duoda pagrindą manyti, jog tas vyriškis ir pasisavino pinigus. Visgi nei prokurorui, nei teisėjui tokios aplinkybės nepasirodė svarbios, nors tokių duomenų ištyrimas ir įvertinimas gali turėti didelės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Tačiau LR BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Antai LR BPK 270 str. 3 d. nurodoma, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus, o pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti. Todėl Panevėžio apygardos teismas turėjo imtis priemonių, kad būtų gauti visi reikšmingi bylai duomenys, taip pat ištirti ir nuteistosios prašymuose pateikti duomenys, kurie gali turėti lemiamą reikšmę sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Atitinkamai teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Panevėžio apygardos teismas turėjo patikrinti visus duomenis, reikšmingus nagrinėjant bylą, o buvo ištirti tik liudytojų parodymai ir specialisto išvada. Be to, apeliantės nuomone, liudytojų parodymams, kurie tvirtino I. J. kaltę, buvo suteikta didesnė reikšmė nei tiems liudytojų parodymams, kurie paneigė jos kaltę, todėl darytina išvada, kad teismas savo išvadas nuosprendyje pagrindė remdamasis tiktai prielaidomis, kas prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms, nes nė vieni įrodymai nelaikytini turintys didesnę reikšmę nei kiti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Visgi, I. J. nuomone, Panevėžio apygardos teismas ištyrė ne visus duomenis, ne visus juos pripažino įrodymais, vieniems įrodymams teikė didesnę reikšmę nei kitiems, juos vertino atsietai vienus nuo kitų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris daugiau paremtas prielaidomis nei įrodymais, o liudytojų parodymai prieštaringi. Be to, vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės (pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jų kompetencijos ribas, ir pan.). Visgi šioje byloje teismas visiškai pasitikėjo specialisto pateiktomis išvadomis jų tinkamai net neįvertinęs. Tuo tarpu, nuteistosios įsitikinimu, Panevėžio apygardos teismas priėmė nuosprendį ištyręs tik dalį duomenų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas įsitikinti jos kalte ir priimti tokį nuosprendį. Tokiu būdu, kaip teigia I. J. , pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus ir pažeidė LR Konstitucijos 31 str. 1 d. reikalavimus. Atsižvelgdama į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistoji I. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008-06-27 apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistosios kaltės pasisavinant AB (duomenys neskelbtini) turtą, tačiau, skirdamas bausmę už LR BK 183 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, nepakankamai atsižvelgė į skiriant bausmę įtakos turinčias aplinkybes ir paskyrė neteisingą bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistoji klaidingai nurodo, jog LR BK 183 str. numatyto nusikaltimo dispozicija yra blanketinė, nes joje (priešingai nei LR BK 222 ar 223 str. nurodytų nusikaltimų, kurių padarymu I. J. nėra kaltinama, dispozicijos) nėra jokios nuorodos į kokius nors kitus specialius teisės aktus. Atitinkamai nuteistosios teiginiai, kad jos, kaip kasininkės-sekretorės, pareigas reglamentavo ir LR buhalterinės apskaitos įstatymas, LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės bei kiti teisė aktai, neturi reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal LR BK 183 str., nes šio nusikaltimo subjektu gali būti ne tik kasininkė, bet ir kiti asmenys, kuriems svetimas turtas patikėtas ar yra jų žinioje užimamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu, o tokių asmenų veiklą nebūtinai reglamentuoja LR buhalterinės apskaitos įstatymas ir kiti teisės aktai. Tiesa, nuteistoji pažymi, jog įvykdytą veiką sąlygojo tinkamų pinigų laikymo sąlygų jai nesudarymas (LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklų 20 p.), tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad tai neturėjo jokios įtakos LR BK 183 str. numatytų nusikaltimų padarymui, o ar kasa atitiko nustatytus reikalavimus, teismas atskirai nevertina. Priešingai, iš byloje apklaustų liudytojų parodymų aišku, kad jokių pretenzijų dėl kasos darbo organizavimo niekas, įskaitant ir pačią I. J. , neturėjo. Be to, apklausti pinigus I. J. perdavinėję vairuotojai, prekybos atstovai tik patvirtino, kad pasitikėjo kasininke, o jokių didesnių nesusipratimų dėl neatitikimų tarp surinktų iš klientų ir perduotų I. J. grynųjų pinigų nebuvo. Tiesa, nuteistoji nurodė, kad, nesant nustatytos surinktų iš klientų pinigų atidavimo kasininkei tvarkos, pinigai kartais būdavo paliekami tiesiog I. J. stalo stalčiuje, ant stalo arba sandėlininkui. Apie kelis atvejus, kai pinigai buvo palikti sandėlininkui arba I. J. darbo stalo stalčiuje, parodė ir liudytojai R. A. , M. K. , A. S. , tačiau būtent minėti liudytojai, taip pat ir liudytojas A. G. patvirtino, jog tokie atvejai buvo labai reti ir, nors I. J. priduodamus pinigus visuomet skaičiuodavo, jokių priekaištų ar pinigų trūkumo tokiais atvejais niekuomet nebuvo. Tokiu būdu akivaizdu, kad tarp grynuosius pinigus kartu su kvitais pristatydavusių vairuotojų, prekybos agentų ir I. J. vyravo pasitikėjimo santykiai ir jokių esminių neatitikimų tarp pristatytuose kvituose nurodytų pinigų sumų ir grynųjų pinigų nebuvo. Iš kitos pusės, I. J. , dirbdama AB (duomenys neskelbtini) kasininke- sekretore, dar 2000-04-01 buvo pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės jai patikėtų materialinių vertybių saugumą bei įsipareigojo pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jai patikėtų materialinių vertybių saugumui. Be to, 2002-09-03 buvo sudaryta individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis, kuria I. J. prisiėmė visišką individualią materialinę atsakomybę už jai patikėtų vertybių saugumą bei įsipareigojo imtis priemonių saugumui užtikrinti, niekam neskelbti žinių apie patikėtų vertybių saugojimą ir nedelsiant pranešti administracijai apie visas aplinkybes, keliančias pavojų jai patikėtų vertybių saugumui. Tokiu būdu akivaizdu, kad būtent I. J. buvo materialiai atsakinga už jai patikėtų vertybių saugumą ir privalėjo imtis priemonių jam užtikrinti, įskaitant kreipimąsi į AB (duomenys neskelbtini) administraciją. Visgi I. J. , ne tik nepranešdama AB (duomenys neskelbtini) administracijai apie aplinkybes, keliančias pavojų jai patikėtų vertybių saugumui, bet ir toleruodama pinigų palikimą jos stalčiuje, sandėlininkui, raktą nuo kasos palikdama stalo stalčiuje, tai pat seife po inkasavimo palikdama grynųjų pinigų (I. J. parodymai pirmosios instancijos teisme), neužtikrino jai patikėtų materialinių vertybių saugumo. Tačiau nors apeliaciniame skunde labai akcentuojama tai, kad I. J. nebuvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos, nebuvo nustatyta pinigų atidavimo kasininkei tvarka ir panašiai, tačiau iš byloje esančių liudytojų R. A. , M. K. , A. S. , taip pat V. M. , V. K. , P. V. , V. Š. ir kitų apklaustų vairuotojų bei prekybos agentų parodymų aišku, kad dėl to jokių esminių nesutarimų ar grynųjų pinigų dingimo faktų nebuvo (nors būtent I. J. pinigus visuomet skaičiuodavo ir tikrindavo jų atitiktį kvituose nurodytoms pinigų sumoms), o I. J. jokių pretenzijų vairuotojams ir prekybos agentams dėl to nereiškė. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kasos darbo organizavimo tvarka konkrečiu atveju neturėjo jokios įtakos nuo 2002-11-29 iki 2003-08-08 ir nuo 2005-07-12 iki 2005-08-03 susidariusiems pinigų trūkumams AB (duomenys neskelbtini) kasoje bei atitinkamai I. J. pareikštam kaltinimui dėl AB (duomenys neskelbtini) pinigų pasisavinimo, o byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.). Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, bylos teisminio nagrinėjimo metu nėra nustatinėjama, ar nuteistoji nepadarė kokių nors pažeidimų, dėl kurių kyla atsakomybė pagal kitus teisės aktus, nes būtent pateiktas kaltinimas iš esmės nustato nagrinėjimo teisme ribas.

Nuteistoji I. J. , neigdama pinigų pasisavinimo faktus, taip pat keisdama savo parodymus, kelia įvairias versijas apie pinigų dingimo aplinkybes nurodydama, kad gal juos paėmė nenustatytas asmuo, gal vadybininkai dėl to, kad jie laikomi nepakankamai saugiai, gal jai kerštavo padalinio vadovė A. N. dėl skundo jos elgesiu ir pan., tačiau jokių tokias I. J. versijas patvirtinančių duomenų byloje nebuvo gauta, nors tokios jos versijos buvo kiek įmanoma tikrinamos (apie neva rašytą skundą AB (duomenys neskelbtini) gen. direktoriui dėl (duomenys neskelbtini) vadovės A. N. elgesio, neva UAB ,,Ekskomisarų biuras“ atliktą tyrimą dėl 2003-08-08 kasoje nustatyto grynųjų pinigų trūkumo). Priešingai, byloje neginčytinai nustatyta, kad kasoje, kurioje už laikomus pinigus ir apskaitą pagal pareigas ir 2000-04-01 visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei 2002-09-03 individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartį buvo visiškai atsakinga I. J. , atlikus patikrinimą buvo nustatytas 34000 Lt (trisdešimt keturių tūkstančių litų) trūkumas (2003-08-08 grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktas). Atitinkamai 2003-08-08 nustatytą pinigų trūkumą I. J. pripažino ir įsipareigojo grąžinti, nors prie patikrinimo dokumentų esančiame paaiškinime, neužsimindama apie jokius grasinimus telefonu, o I. J. bandė tai sieti su savo atostogomis ir dar 2001-2002 m. AB (duomenys neskelbtini) vadovavusiu A. G. (pastarasis tai visiškai paneigė). Be to, tai, kad I. J. pripažino 2003-08-08 nustatytą 34000 Lt grynųjų pinigų trūkumą, įsipareigojo jį grąžinti ir kėlė įvairias prieštaringas versijas dėl trūkumo susidarymo aplinkybių, patvirtino ir liudytojos S. N. ir A. N. , kurių parodymais netikėti nėra pagrindo. Be to, liudytoja L. J. parodė, kad po patikrinimo I. J. buvo atvykusi į centrą Kaune ir prašė direktoriaus leisti išmokėti trūkumą, todėl jos pagailėjo ir suteikė beprocentę paskolą, išskaičiuojant kas mėnesį po 600 Lt (šešis šimtus litų) iš atlyginimo. Liudytojos L. J. parodymus patvirtina ir byloje esantis I. J. prašymas išskaičiuoti iš atlyginimo po 600 litų kiekvieną mėnesį skolai padengti bei nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. rugpjūčio mėn. vykdyti realūs atskaitymai, kurių metu AB (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta 17400 Lt (septyniolika tūkstančių keturi šimtai litų). Visgi akivaizdu, kad dėl pinigų paskolinimo ir jų grąžinimo sąlygų buvo sutarta kur kas vėliau negu AB (duomenys neskelbtini) priklausančius, tačiau patikėjimo teise I. J. valdomus pinigus pastaroji paėmė savo nuosavybėn. Tokiu būdu savavališkas patikėtų pinigų paėmimas teisingai įvertintas kaip pasisavinimas (neatsižvelgiant į vėlesnį susitarimą dėl jų grąžinimo, nes iki patikrinimo metu nustatyto grynųjų pinigų trūkumo nuteistoji jų net nebandė grąžinti). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant iš I. J. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų, ne ji buvo skolinga AB (duomenys neskelbtini), o AB (duomenys neskelbtini) jai, nes nuteistoji neva tik atsiėmė iš AB (duomenys neskelbtini) kasos kažkada į ją dengiant trūkumus įneštus pinigus (nuteistosios I. J. parodymai), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistoji ir nesant patikrinimo būtų pradėjusi juos vėl atiduoti. Atitinkamai visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog pinigų negrąžinimas negali būti prilyginamas jų pasisavinimui, kadangi savavališkai iš AB (duomenys neskelbtini) kasos pasiimtus pinigus ji pavertė savo turtu ir jį valdė savo nuožiūra (byloje netgi nėra duomenų, kam pinigai buvo panaudoti), o vėlesnis susitarimas dėl pinigų grąžinimo nekeičia veikos kvalifikacijos. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistosios parodymus, visiškai pagrįstai nurodė, kad, nuteistajai netgi padengus pinigų trūkumą iš savo lėšų, jos tampa įmonės nuosavybe, o asmuo, esantis visiškai individualiai materialiai atsakingas už įmonės jam patikėtų vertybių (pinigų) saugumą, atsiimti pinigų negali. Be to, apie bet kokias aplinkybes, keliančias pavojų jai patikėtų vertybių saugumui, nuteistoji privalėjo pranešti administracijai (2002-09-03 individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis), tačiau to nepadarė (nuteistosios teiginiai, kad apie tai ji bandė kalbėti su administracija, yra paneigti liudytojos L. J. bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais). Priešingai, jeigu tikėtume pačios nuteistosios parodymais, ji elgėsi savo nuožiūra ir dengė susidarančius trūkumus iš asmeninių lėšų (tokius teiginius patvirtinančių įrodymų iš viso nėra), tačiau vėliau dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių nusprendė juos atsiimti ir tokiu būdu laikotarpiu nuo 2002-11-29 iki 2003-08-08 pasisavino AB (duomenys neskelbtini) jai patikėtus 34000 litų. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistosios kaltė pasisavinant AB (duomenys neskelbtini) jai patikėtą didelės vertės turtą teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių ir I. J. visiškai pagrįstai pripažinta kalta LR BK 183 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymu. Tuo tarpu po 2003-08-08 paaiškėjusio grynųjų pinigų trūkumo bandymas grąžinti pinigus turi įtakos ne kvalifikuojant veiką, o skiriant bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. J. atskirai neginčija savo kaltės LR BK 183 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu, tačiau apskritai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl laikytina, kad minėti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai taikomi ir nagrinėjant Panevėžio apygardos teismo 2008-06-27 nuosprendžio dalies dėl I. J. pripažinimo kalta pagal LR BK 183 str. 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo klausimus. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas I. J. pateikto kaltinimo dėl AB (duomenys neskelbtini) jai patikėto turto (10723,22 Lt) pasisavinimo laikotarpiu nuo 2005-07-12 iki 2005-08-03 pagrįstumą bei analizuodamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, jokių LR BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Be to, iš Panevėžio apygardos teismo 2008-06-27 nuosprendžio aišku, kad nuteistosios I. J. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, atsižvelgdamas į kitus jos parodymus paneigiančius įrodymus bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tiesa, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas ištyrė ne visus įrodymus ir nepagrįstai atmetė nuteistosios prašymus, nors ji prašė nustatyti, ar kasos patalpa atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat nustatyti jai kažkada skambinusį ir neva grasinusį susidoroti su jos šeimos nariais vyriškį. Visgi nuteistosios parodymai apie neva kažkada prieš keletą metų jai skambinusį ir grasinusi vyriškį vertintini kritiškai, nes jokių tai pagrindžiančių duomenų, išskyrus pačios nuteistosios keičiamus parodymus, byloje nėra, o nuteistoji, puikiai tai suprasdama bei būdama įsitikinusi, kad jos prašymui (skambučio, asmens identifikavimo, o tuo labiau pokalbio turinio) patikrinti nėra visiškai jokių galimybių, tik siekia iškelti visiškai nepagrįstų ir nerealių abejonių. Be to, pažymėtina, kad apie visas aplinkybes, keliančias pavojų jai patikėtų vertybių saugumui, I. J. turėtų pranešti administracijai (2002-09-03 individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis), o to nepadariusi veiktų savo rizika ir atsakomybe. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad netgi ir kažkam grasinant susidoroti su kasininkės šeimos nariais, tačiau šiai nesikreipus ne tik į AB (duomenys neskelbtini) administraciją, bet ir į teisėsaugos institucijas, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareikštus vienokius ar kitokius neteisėtus reikalavimus kasininkė galėtų tenkinti AB (duomenys neskelbtini) sąskaita. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad net jeigu I. J. , būdama visiškai materialiai atsakinga už jai patikėtus AB (duomenys neskelbtini) pinigus, ir būtų ilgą laiką niekam nepranešdama savo pinigais dengusi susidarančius pinigų trūkumus kasoje, ji nebūtų turėjusi teisės dėl kažkokių neaiškių priežasčių vėliau juos atsiimti, o tokie savavališki jos veiksmai pasiimant savo nuosavybėn pinigus iš AB (duomenys neskelbtini) kasos vis tiek būtų vertinami kaip patikėto turto pasisavinimas. Tokiu būdu I. J. prašymas surasti kažkokį jai telefonu kažkada grasinusį asmenį yra ne tik nerealus, bet ir visiškai nepagrįstas. Atitinkamai nėra pagrįstas ir nuteistosios gynėjo prašymas nustatyti, ar kasos įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė, nes konkrečiu atveju, kaip jau anksčiau minėta, tai neturi jokios įtakos nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymui.

Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nebuvo pakankamai aktyvus dar ir dėl to, kad pagal LR BPK 270 str. 3 d., 287 str. turėjo teisę savo iniciatyva iškviesti naujus liudytojus, išreikalauti naujus įrodymus ar atlikti su duomenų rinkimu susijusius proceso veiksmus. Tačiau, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad minėtų veiksmų teismas turi teisę ir privalo imtis tuomet, kai nepakanka duomenų inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiams pagrįsti arba paneigti, siekiant pašalinti iškilusias abejones ar pan. Tuo tarpu byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankama I. J. pripažinti kalta LR BK 183 str. 1 ir 2 d. numatytų nusikaltimų padarymu ir jos nuteisimo pagrįstumas nekelia jokių abejonių. Atitinkamai I. J. neteisi nurodydama, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo ištirti tik liudytojų parodymai ir specialisto išvada, nes įrodymų tyrimo procesą reglamentuoja LR BPK XXI skyrius, o iš byloje esančio Panevėžio apygardos teismo posėdžių protokolo aišku, kad be gausių liudytojų parodymų, specialisto išvados bei ją pateikusios specialistės parodymų, LR BPK 290 str. nustatyta tvarka taip pat ištirtas 2003-08-08 grynųjų pinigų patikrinimo aktas, 2000-04-01 visiškos materialinės atsakomybės sutartis, 2002-09-03 individualios pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis, nuteistosios paaiškinimai dėl pinigų trūkumo ir kiti byloje esantys įrodymai, kurių proceso dalyviai teisminio nagrinėjimo metu perskaityti nepageidavo ir kuriais vadovavosi Panevėžio apygardos teismas 2008-06-27 nuosprendyje. Be to, apeliantė teigia, kad teismas suteikė daugiau reikšmės liudytojų parodymams, kurie patvirtino jos kaltę, negu tiems, kurie ją paneigė. Tačiau iš tokio bendro pobūdžio teiginio taip ir lieka neaišku, kokių liudytojų parodymai, apeliantės nuomone, yra ją teisinantys. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, I. J. teisinančių liudytojų parodymų byloje apskritai nėra, o tai, kad dalis apklaustų liudytojų ja pasitikėjo ir manė esant sąžiningą, nei patvirtina, nei paneigia kokią nors aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LR BPK 20 str. 3 d.). Be to, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia teigti, kad nuteistoji elgėsi priešingai negu apie ją galvojo ir net teisminio nagrinėjimo metu, esant neginčijamų įrodymų I. J. padarius LR BK 183 str. 1 ir 2 d. numatytus nusikaltimus, pastaroji vis dar bandė įtarti pinigų vagystėmis buvusius bendradarbius.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Panevėžio apygardos teismas I. J. LR BK 183 str. 2 d. ir 183 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymu pripažino kalta visiškai teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas LR BPK reikalavimų ir esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistosios kaltę jai inkriminuotų nusikaltimų padarymu, o LR Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas taip pat nebuvo pažeistas. Visgi apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo neteisingai paskirta bausmė. Iš 2008-06-27 nuosprendžio aišku, kad, skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei LR BK 61 str. 1 ir 2 d. numatytomis bausmių nustatymo taisyklėmis ir, atsižvelgęs į visas aplinkybes, I. J. už abu nusikaltimus paskyrė mažesnes nei sankcijose numatyti bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas už LR BK 183 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę. Visgi skirdamas bausmę I. J. už LR BK 183 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad I. J. pasisavinta pinigų suma (34000 litų) tik nežymiai viršijo didelės vertės turto ribą (LR BK 190 str.), o tai neabejotinai mažina I. J. įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Be to, Panevėžio apygardos teismas nepakankamai atsižvelgė (nors ir pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe) į tai, kad (nors pradėjus ikiteisminį tyrimą I. J. savo kaltę pasisavinus AB (duomenys neskelbtini) jai patikėtą turtą visuomet neigė) 2003-08-08 paaiškėjus grynųjų pinigų trūkumui, ji iš karto ne tik pripažino trūkumą, bet ir dvejus metus iš eilės buvo vykdomi pakankamai dideli atskaitymai iš jos atlyginimo (iš viso grąžinta 17400 Lt), realiai jai pačiai išmokant likusius atskaičius vos kelis šimtus litų per mėnesį, kas neabejotinai pablogino šeimos finansinę padėtį, tačiau kartu rodė kritišką savęs vertinimą ir realų siekį kuo greičiau atlyginti AB (duomenys neskelbtini) padarytą žalą. Be to, nuteistoji šiuo metu yra jau beveik 57 metų amžiaus. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes ir LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, Panevėžio apygardos teismo 2008-06-27 nuosprendis keistinas dėl neteisingos bausmės už LR BK 183 str. 2 d. numatytą nusikaltimą paskyrimo, o paskirta bausmė mažintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti:

I. J. , pripažintai kalta ir nuteistai pagal LR BK 183 str. 2 d., paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., šiuo nuosprendžiu pagal LR BK 183 str. 2 d. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pagal LR BK 183 str. 1 d., ir I. J. paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.