- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-224/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. B., A. G., E. B., G. B.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
gynėjams: Vidmantui Omilevičiui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei, Birutei Strimaitytei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G., E. B., G. B. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., 187 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., bei nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 129 str. 1 d. – 9 m.;
pagal BK 187 str. 1 d. – 1 m.;
pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 m., ją atliekant pataisos namuose;
E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose;
G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose;
A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
A. G., E. B., G. B. bei A. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2004 m. lapkričio 13 d., apie 20 val., bute (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, tyčia rankomis, kojomis ir medine lazda sudavė nukentėjusiajam V. P. nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarydami V. P. kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, kakle bei galūnėse, muštas žaizdas lūpų gleivinėse ir kairiame ausies kaušelyje, kraujosruvas krūtinėje, odos nubrozdinimą pilvo srityje, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelius, kurie padaryti suduodant ne mažiau kaip 13 smūgių ir V. P. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, o suduodami į krūtinės ląstos ir pilvo sritį, tuo bendrais veiksmais padarydami V. P. daugybinius šonkaulių lūžius su pleuros ir kairio plaučio sužalojimu bei kepenų plyšimą, kurie padaryti suduodant ne mažiau kaip 10 smūgių ir sukėlė ūmų vidinį nukraujavimą į abi krūtinplėves, pilvo ertmę bei sunkaus laipsnio šoką, dėl ko V. P. įvykio vietoje mirė, taip tyčia jį nužudė.
A. G. dar pripažintas kaltu ir nuteistas dėl tyčinio svetimo turto sugadinimo bei pasikėsinimo pavogti svetimą turtą, tačiau tos nuosprendžio dalies neskundė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir jį pagal BK 129 str. 1 d. išteisinti. Nurodo, kad nukentėjusiojo V. P. nežudė, nes neturėjo jokios priežasties to daryti. Jo nuomone, po to, kai jis išėjo namo, tai galėjo padaryti E. B. arba K. S., arba jie abu. Apeliantas neginčija nukentėjusiajam sudavęs 2-3 smūgius, ir tai atitiktų BK 140 str. 1 d., tačiau tvirtina, jog nuo jo suduotų smūgių V. P. negalėjo mirti. Teismas neatsižvelgė, kad V. P. po apelianto išėjimo iš buto buvo gyvas ir kalbėjo. Šį faktą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytoja K. S. Teismas nesiaiškino, kaip ant K. S. megztinio atsirado V. P. kraujas, nes, apeliantui būnant bute, ant jos megztinio kraujo nebuvo. Be to, medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. P. sužalojimai padaryti, suduodant 22-23 smūgius, tačiau per laikotarpį iki apeliantui išeinant nukentėjusiajam buvo suduoti ne daugiau kaip 8 smūgiai. Apelianto nuomone, jam išėjus tarp nukentėjusiojo ir E. B. muštynės vyko toliau, tada nukentėjusiajam galėjo būti suduoti mirtini smūgiai. E. B. parodė, jog A. G. išėjus jis nukentėjusiajam sudavė tik du smūgius, tačiau tai nereiškia, kad jis sako tiesą. Be to, tai, jog teismas nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 144 str. K. S., neiškvietusios nukentėjusiajam medicinos pagalbos, netiesiogiai patvirtina apelianto teiginį, kad V. P. nereikėjo jokios pagalbos, apeliantui būnant bute.
Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą ir dėl skundo priimti teisingą sprendimą. Nurodo, kad teismas jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą. Jis pripažįsta savo veiksmais nukentėjusiajam padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, kvalifikuotiną pagal BK 140 str. 1 d., tačiau teigia, jog nuo jo suduotų smūgių šis negalėjo mirti. Apeliantas nurodo, kad pas K. S. ir jos sugyventinį girtavo nuo 2004-11-07 iki nusikaltimo dienos. 2004-11-13 vakare prie jų prisijungė A. B., G. B. ir A. G. Jiems begeriant, K. S. su savo sugyventiniu susibarė. Šis kažkur išėjo, o sugrįžęs su kirviu rankoje puolė K. S. Atsistojęs A. G. nukentėjusiajam trenkė kelis smūgius į veidą ir atėmė kirvį. Šį faktą liudytoja K. S. nuslėpė. Po to G. B. atsistojo ir trenkė kelis smūgius V. P. į veidą, pastarasis nukrito. Po kiek laiko V. P. atsistojo, A. B. priėjęs suėmė jį už marškinėlių ir ėmė tempti į kambarį, o apeliantas atsistojęs spyrė jam į nugarą, nuo ko šis vėl nukrito, po to dar 2-3 kartus įspyrė į sėdmenis ir šoną. Apeliantas ir A. B. nuėjo į virtuvę toliau gerti, o V. P. liko gulėti koridoriuje. Po kurio laiko apeliantas nuėjo pažiūrėti, kaip jaučiasi nukentėjusysis, šis gulėjo ir dejavo. E. B. nenorėjo daugiau mušti, bet numovė jam kelnes ir ištraukęs diržą ėmė juo mušti per sėdmenis. Kiek kartų sudavė, neprisimena. Po to sugrįžo į virtuvę, toliau gėrė degtinę. Ar kas nors dar mušė nukentėjusįjį, nežino. A. B., G. B. ir A. G. išeinant namo, visi pažiūrėjo, ką daro V. P., šis gulėjo ir dejavo, kažką lyg bandė sakyti. Ryte atsikėlęs apeliantas pamatė V. P. gulintį kraujo klane, jis buvo nebegyvas. Apeliantas nuėjo pas A. ir G. B. pasakyti, jog V. P. mirė, ten rado girtaujančius A. G. su nepažįstamu vaikinu. Tada jis iškvietė policiją. Apelianto nuomone, liudytoja K. S. nuteistuosius šmeižia. Prašo atsižvelgti, kad duodamas pirminius parodymus jis daug ko neprisiminė, nes buvo šoke, depresijoje, dėl to gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taip pat prašo atsižvelgti, jog nesislapstė, pats iškvietė policiją, o to nepadarė liudytoja K. S. . Jis teisiamas pirmą kartą, turi mažametį vaiką, nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų.
Nuteistasis G. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jokių pavojingų veiksmų, kuriais nukentėjusiajam padaryti nuosprendyje nurodyti sužalojimai, neatliko. Jis su broliu A. B. ir A. G. pas V. P. bei K. S. į namus atėjo tada, kai ten pastarieji ir E. B. jau visą savaitę girtavo. V. P. buvo labai agresyvus, todėl kilo konfliktas tarp jo ir K. S. V. P. išėjo į kitą kambarį ir grįžo su kirviu. Jis norėjo pulti K. S., bet užsimojo ant arčiau jo sėdėjusio A. G. K. S. sušukus saugotis, A. G. atsistojo, atėmė kirvį ir V. P. sudavė. Pasipiktinęs V. P. elgesiu, apeliantas irgi sudavė kelis smūgius: delnu į veidą, kumščiu į nosį. Daugiau jokių veiksmų jis neatliko. Tai patvirtino kiti nuteistieji. Liudytoja K. S. pripažino, jog jos sugyventinis V. P. anksčiau yra puolęs ją kirviu, peiliu ir net sužalojęs petį. Nors dabar ji netvirtino, kad V. P. jai grasino kirviu, bet pripažino konfliktą ir tai, jog jį sukėlė sugyventinis. Teismas nepagrįstai atmetė kaip gynimosi būdą nuteistųjų aiškinimą, kad V. P. grasino kirviu ir dėl to buvo panaudota jėga, o rėmėsi K. S. parodymais, jog kirviu nebuvo grasinta. Teismas patikėjo K. S. parodymais, laikydamas juos nuosekliais ir patikimais, tačiau, apelianto nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes iš esmės incidentas kilo dėl jos pačios ir V. P. girtavimo, jo netinkamo elgesio. Teisme K. S. pareiškė, kad nieko neprisimena. Tai, jog nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nekalbėjo apie grasinimą kirviu, o prakalbo tik vėliau, paaiškinama tuo, kad pradžioje buvo kalbama tik apie dalyko esmę, o detales visi nurodė vėliau. Juo labiau, jog niekas to ir neklausė. Be to, liudytojos K. S. parodymai apie V. P. elgesį praeityje patvirtino ir jo galimą elgesį įvykio dieną. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. P. mirė nuo ūmaus vidinio nukraujavimo po daugybinių šonkaulių lūžių, kairio plaučio ir kepenų plyšimo bei sunkaus laipsnio šoko. Tačiau apeliantas į šias kūno vietas nesudavė, susitarimo atimti V. P. gyvybę ar jį sužaloti tarp nuteistųjų nebuvo. Teismo išvada dėl visų nuteistųjų kaltės neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 str. nuostatų. Šioje byloje yra galimybė atskirti, kas spardė ar mušė į pavojingas gyvybei vietas, dėl ko lūžo šonkauliai ar plyšo plaučiai, kepenys. Apeliantas sudavė tik kelis smūgius, kurie negalėjo būti ir nebuvo mirties priežastis. Be to, į apelianto gynėjo klausimą, ar V. P. galėjo mirti, sudavus 2-3 smūgius ranka į veidą, 3-4 kartus diržu į sėdmenis, lazda sudavus gulinčiam per sėdmenis ar stovint sudavus 2-3 smūgius į galvą, teismo medicinos ekspertas atsakė, jog dėl tokio smurto panaudojimo mirtis įvykti negalėjo. Apeliantas sudavė vos kelis smūgius ranka, todėl galėtų atsakyti nebent pagal BK 140 str. 1 d. už nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas nurodo, kad jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis.
Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuteistas nepagrįstai, nes jokio nusikaltimo nepadarė. Apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė, kad įvykio metu į konfliktą tarp apelianto draugų ir V. P. nesikišo, jo nemušė ir nesužalojo. Ką darė draugai, jie prisipažino. Įvykio aplinkybes apeliantas nurodė analogiškai kitiems nuteistiesiems, tik nežino, kas iš jų kokius veiksmus konkrečiai atliko. Išeinant iš K. S. namų apie 24 val., V. P. buvo sąmoningas. Apelianto nuomone, byla nepakankamai ištirta, todėl turėtų būti grąžinta tyrimui papildyti, jog būtų surinkti visi įrodymai, patvirtinantys jo nekaltumą.
Teismo posėdyje nuteistasis A. B., jo ir kitų nuteistųjų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo skundus atmesti.
Nuteistųjų A. G., E. B., G. B. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, visų nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis A. G. neginčija nuteisimo pagal BK 187 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama jo apeliacinio skundo ribų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl V. P. nužudymo
Visi apeliantai neigia nužudę V. P., tačiau jų kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklausta, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, liudytoja K. S. parodė, kad įvykio vakarą jai, jos sugyventiniui V. P. ir į namus atėjusiems nuteistiesiems girtaujant, G. B. pradėjo priekaištauti V. P., jog šis anksčiau jį buvo sužalojęs peiliu, ir pirmas jam smogė į nugarą, nuo ko V. P. nugriuvo. Po to visi nuteistieji ėmė mušti jos sugyventinį rankom, lazda, diržu, spardyti. Ryte jis rastas negyvas (t. 1 b. l. 120-121, 122-125, 127-129).
Skaitant liudytojos parodymus, matyti, kad detalės juose skiriasi, tačiau tai paaiškinama liudytojos girtumu įvykio metu, dėl ko ji galėjo painioti nuteistųjų veiksmų eiliškumą, smūgių skaičių ar jų sudavimo tikslią vietą. Nežiūrint į tai, nuo pat pirmųjų parodymų ji nuosekliai teigė, jog V. P. mušė ir spardė visi nuteistieji.
Pirmosios instancijos teisme liudytoja K. S. teigė mažai ką prisimenanti, tačiau patvirtino savo ankstesnių parodymų teisingumą. Atsakydama į prokurorės klausimus, liudytoja pareiškė, kad laisvėje esantis nuteistasis G. B. jai darė poveikį, prašė keisti parodymus, dėl to ji ir ,,neprisimena”. Be to, susitikus G. B. su draugu, pastarasis jai grasino.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos K. S. parodymų esme, kas vyko jos bute nusikaltimo vakarą, juo labiau, jog su jais iš dalies sutapo nuteistųjų E. B., G. B. ir A. B. pirminiai parodymai. Be to, nuteistieji, nesutikdami su jos parodymais, nenurodė motyvų, kodėl ji galėtų juos apkalbėti.
Jau pirmoje apklausoje (t. 3 b. l. 12-14) E. B. parodė, kad girtaujant G. B. pirmasis prikibo prie V. P. priminęs, jog šis anksčiau jį buvo sužalojęs peiliu, ir tuoj pat kumščiu sudavė kelis smūgius, nuo kurių šis nukrito ant grindų. Po to gulinčiam nukentėjusiajam keletą kartų spyrė į galvą A. B., vėl E. B. G. B. atsinešė iš kažkur lazdą ir ja sudavė V. P. keletą kartų į galvą bei sėdmenis. Broliai G. ir A. B. išrengė nuogai nukentėjusįjį ir jį toliau mušė diržu per sėdmenis, tą patį darė E. B. savo diržu. Ar dar mušė A. G., nuteistasis nematė.
Panašius parodymus, tik trumpiau, nuteistasis E. B. davė po dviejų dienų teisme, jam skiriant kardomąją priemonę suėmimą (t. 2 b. l. 148-149), tačiau tuo metu jis jau prisiminė, kad V. P. spyrė ir A. G. (tiesa, pastarojo asmens pavarde ar vardu neįvardijo, bet pagal bylos duomenis nustatyta, jog pas K. S. su broliais G. ir A. B. atėjo būtent jis).
Tik nuo vėlesnių apklausų, pradedant 2004-12-07 (t. 3 b. l. 16-20, 23-25), įskaitant parodymų patikrinimą vietoje (t. 3 b. l. 27-29), atsirado nuteistojo E. B. versija, kad girtaujant V. P. susipyko su K. S., nieko nesakęs išėjo iš virtuvės ir sugrįžo su kirviu rankoje. K. S. įspėtas apie gresiantį pavojų, A. G. staigiai atsistojo, atėmė kirvį ir sudavė V. P. keletą smūgių kumščiu į veidą. Tada jam sudavė G. B., A. B., E. B., pastarasis jam keletą kartų įspyrė į įvairias kūno vietas. Pradžioje E. B. teigė nuogą V. P. vėliau vienas mušęs net dviem diržais ir lazda, tačiau jau kitoje apklausoje po kelių mėnesių prisipažino anksčiau taip sakęs dėl to, jog norėjo vienas prisiimti draugų kaltę.
Ši nuteistojo E. B. versija su kai kuriais nukrypimais, mažinančiais smurto apimtį, išliko ir pirmosios instancijos teisme.
Nuteistasis A. B. ikiteisminiame tyrime jau pirmos apklausos metu (t. 3 b. l. 120-122) parodė analogiškai E. B., kad dėl anksčiau patirtos skriaudos prieš V. P. smurtauti, suduodamas kumščiu į galvą, pirmasis pradėjo brolis G. B. Po to šis ir E. B. mušė nuogą V. P. diržu, o brolis dar ir lazda. Jis neigė pats smurtavęs, tik nuplėšęs nukentėjusiojo marškinėlius, ir nieko nepasakė apie A. G.
Skiriant bei pratęsiant A. B. kardomąją priemonę suėmimą (t. 3 b. l. 103-104, 108-109), jis trumpai parodė smurtą naudojus visus, išskyrus jį patį. Tai, jog šiuose parodymuose jau minimas ir A. G., nelaikoma kieno nors padarytos įtakos A. B. pasekme, kadangi pats A. G. pripažino smurtavęs.
Kaip ir nuteistojo E. B. atveju, 2004-12-06 A. B. pakeitė savo parodymus (t. 3 b. l. 124-128) teigdamas, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis V. P. , atsinešdamas panašų į kirvį daiktą. A. B. parodė smurtavus A. G., G. B., E. B., tačiau žymiai sumažino smurto apimtį paaiškinęs, jog anksčiau buvo išsigandęs, be to, ankstesni parodymai buvo jo ilgo girtavimo pasekmė.
Panašius parodymus A. B. davė ir vėliau ikiteisminiame tyrime (t. 3 b. l. 131-133, 135-136) bei teisme. Jų esmė – V. P. mušė visi, išskyrus patį A. B.
Nuteistasis G. B. ikiteisminio tyrimo metu elgėsi analogiškai kitiems nuteistiesiems, kurių parodymai aptarti.
Pirmoje apklausoje (t. 3 b. l. 70-72) parodė pirmasis V. P. sudavęs keletą smūgių kumščiu į galvą, nuo kurių šis nukrito, spyręs į koją. Tada prie jų priėjo A. B. su E. B., abu broliai nuogai išrengė V. P. . Virtuvės kampe radęs lazdą, G. B. ja sudavė per sėdmenis, po to su E. B. vienas po kito mušė diržu. Ką veikė A. G., neprisimena, ar jis sudavė V. P., nematė.
Apklausiamas 2004-12-03 G. B. pakeitė parodymus (t. 3 b. l. 74-77) teigdamas, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, staiga į virtuvę atsinešęs kažkokį į kirvį panašų daiktą. A. G. jį atėmė ir sudavė V. P. keletą smūgių kumščiu į veidą, nuo kurių šis nugriuvo. Tik tada G. B. prisiminė jo ankstesnį sužalojimą peiliu ir, supykęs dėl nukentėjusiojo nemandagaus atsakymo į klausimą, jam sudavė keletą kartų į veidą bei įspyrė į kojas. Po to E. B. vieną kartą spyrė į galvą. G. B. girdėjo, jog kitame kambaryje brolis ramino E. B., kad šis nebelįstų, tačiau nematė, kas ten vyko. G. B. neigė nukentėjusįjį išrengęs, mušęs lazda bei diržu ir nematė tai darius kitus. Anksčiau sakė kitaip, nes norėjo prisiimti sau kaltę.
Panašius parodymus G. B. davė ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu (t. 3 b. l. 80-82, 84-85) bei teisme.
Priešingai bendrininkams, nuteistasis A. G. jau pirmoje apklausoje (t. 2 b. l. 101-104) išdėstė versiją, jog konfliktas prasidėjo, nukentėjusiajam V. P. į virtuvę staiga atsinešus kirvį. Jis pripažino šiam sudavęs kumščiu, keletą kartų spyręs, nuo to nukentėjusysis prarado sąmonę, tačiau, pagal jį, daugiausia smurtą naudojo broliai G. ir A. B. bei E. B.
Analogiškus parodymus A. G. davė ir kitoje apklausoje (t. 2 b. l. 106-110).
Vienok, apklaustas po pusės metų bei dar po pusės metų tikrinant jo parodymus vietoje (t. 2 b. l. 113-116, 118-120), A. G. sušvelnino parodymus teigdamas, kad jis beveik nematė kitų asmenų naudoto smurto, tik girdėjo jo garsus iš kambario, pats būdamas virtuvėje.
Panašiai A. G. parodė ir teisme, dar labiau sumažinęs kitų asmenų naudoto smurto apimtį ir teigdamas, jog apie dalį jo sužinojo, tik kalbėdamas su G. B. ryte.
Iš išdėstytų nuteistųjų parodymų galima padaryti keletą išvadų.
Pirma, E. B., G. B. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu pakeitė savo parodymus dėl įvykių pradžios praktiškai vienu metu, 2004 m. gruodžio mėn. pradžioje, suversdami kaltę pačiam nukentėjusiajam, tariamai atsinešusiam kirvį ir puolusiam K. S. (ar A. G., kaip sėdėjusį arčiausiai).
Antra, toks vienodas parodymų pakeitimas rodo jų susitarimą laikytis A. G. versijos, juolab, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. G. parodė, jog etapavimo į Mažeikių PK, kur vyko apklausos, metu jie važiavo visi kartu. Taigi, laiko ir galimybių susitarti buvo pakankamai.
Trečia, nuteistųjų pakeisti parodymai neatitinka ne tik liudytojos K. S., niekada neminėjusios tą vakarą V. P. turėjus kirvį, parodymų, kurių patikimumas jau aptartas, bet ir objektyvaus įrodymų šaltinio – A. G. teigė kirvį nunešęs į balkoną, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų (t. 1 b. l. 29-31) matyti, kad kirvis nei ten, nei kur kitur nerastas.
Ketvirta, parodymų keitimo motyvavimas visuotiniu užmiršimu tokios svarbios ir gyvybei pavojingos aplinkybės, jog nukentėjusysis atsinešė kirvį, kuriuo ruošėsi suduoti sugėrovui, yra visiškai neįtikinamas. Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde tokią aplinkybę vadina tik ,,detale”, o ne ,,dalyko esme”, tačiau atsižvelgus į pakeistus parodymus, dėl šios ,,detalės” prasidėjo nuteistųjų smurtas, todėl nebūtų motyvų netikėto kirvio atsiradimo laikyti nesvarbiu bei neesminiu.
Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme A. G. atsisakė duoti parodymus kartu su kitais nuteistaisiais (t. 4 b. l. 109) ir juos davė tik teisminio tyrimo pabaigoje, apklausus visus liudytojus, išskyrus vieną, kurio niekaip nepavykdavo pristatyti į teismą.
Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų parodymų keitimas yra pasirinktas gynybos būdas, ir vadovaujasi jų pirminiais parodymais, o vėlesniais parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visumą.
Tai, jog visi nuteistieji mušė nukentėjusįjį, nustatyta ne tik iš liudytojos K. S. nevienkartinių parodymų.
Liudytojas S. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad kitą dieną po nusikaltimo pas jį atėjo K. S. ir pasakė, jog E. B., A. G. bei broliai G. ir A. B. spardė, tyčiojosi iš V. P. ir jį užmušė.
Liudytojas A. Ž. jau kitą dieną po nusikaltimo parodė (t. 1 b. l. 137-138), kad apklausos rytą buvo pas savo draugus A. ir G. B. Pastarasis pasakojo, jog vakar jis užmušė Kristinos sugyventinį. Liudytojas suprato, kad ten dalyvavo ir A. B. Tą pačią dieną nuėjęs pas Kristiną, jis iš tiesų kambaryje pamatė nuogą, sumuštą, jau sustingusį vyriškį. Su ten buvusiu Evaldu (E. B. ) liudytojas grįžo pas G. B. , o po to nuėjo namo skambinti policijai.
Po kiek laiko dar kartą apklaustas išsamiau (t. 1 b. l. 139-141), liudytojas A. Ž. parodė, jog ryte jam atėjus pas brolius A. ir G. B., ten dar buvo A. G. ir Nerijus, jie visi girtavo. G. B. labai susijaudinęs ir išsigandęs pasakojo, kad vakar Kristinos bute užmušė žmogų. A. G. ir A. B. taip pat labai pergyveno, ir liudytojas suprato, jog jie visi kažką tam vyriškiui padarė. Nuėjus pas Kristiną įsitikinti, ar tai tiesa, iš tiesų rado lavoną, o ten buvęs Evaldas (E. B. ) buvo labai išsigandęs ir kartojo, kad labai bijo. Evaldas keletą kartų paminėjo, jog jis tik kelis kartus tam vyriškiui sudavė diržu per sėdmenis. Jiems su Evaldu kartu grįžus pas A. ir G. B., ten buvo kalbama, kad lavoną reikia išvežti į mišką. Tačiau liudytojas grįžo namo ir paprašė motinos iškviesti policiją. Liudytojas tiksliai nežinojo, už ką Kristinos sugyventinį nužudė, tačiau spėjo, jog už ankstesnį G. B. sužalojimą, kadangi A. B. keletą kartų buvo minėjęs, kad reikia nueiti ir duoti tam vyriškiui ,,į galvą”.
Pirmosios instancijos teisme liudytojo A. Ž. parodymų esmė liko ta pati (suprato, jog Kristinos bute žmogų sumušė, jam ,,davė į kaulus” ir užmušė visi keturi nuteistieji, jie visi dėl to labai pergyveno), tačiau čia jis jau užsiminė po nusikaltimo pas brolius A. ir G. B. girtaujant A. G. pasakojus, kad šiems būnant pas Kristiną, nužudytasis puolė A. G. kirviu.
Teisėjų kolegija tokį liudytojo A. Ž. parodymų dalinį pakeitimą vertina kaip norą palengvinti buvusių sugėrovų padėtį. Negalima atmesti ir laisvėje esančio nuteistojo G. B. poveikio liudytojui, juo labiau, jog tokį poveikį jis darė liudytojai K. S.
Liudytoja I. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme taip pat nuosekliai parodė, kad į namus atėjęs sūnus A. Ž. atsivedė labai išsigandusį vieną iš nuteistųjų (E. B.), kuris bandė skambinti policijai. Jis liudytojai pasakė, jog užmušė žmogų, bet ne vienas.
Išdėstyti įrodymai leidžia teigti, kad V. P. sumušė visi nuteistieji.
Nuteistasis G. B. smurto pretekstą, t. y. kirvį V. P. rankose, apeliaciniame skunde motyvuoja liudytojos K. S. parodymais, jog anksčiau sugyventinis yra ją puolęs ir net sužalojęs petį. Iš to nuteistasis daro išvadą, kad taip galėjo būti ir šį kartą.
Teisėjų kolegija nutartyje jau paneigė versiją dėl kirvio, o skundo motyvas dėl nukentėjusiojo ,,galimo elgesio” įvykio dieną tėra tik prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
Nuteistasis A. G. savo apeliaciniame skunde kelia versiją, jog V. P. galėjo nužudyti E. B., K. S. arba jie abu po to, kai jis išėjo namo.
Šio apeliacinio skundo motyvo taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys. Juo labiau, kad specialisto išvados Nr. M 233/04 (13) duomenys (t. 1 b. l. 88-89) įrodo, jog visi sužalojimai padaryti vienu metu, o nuo sužalojimų padarymo iki mirties galėjo praeiti nuo keliolikos minučių iki valandos. Pagal nuteistųjų parodymus, sumušę V. P., jie dar girtavo, o A. G. net miegojo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados teisingumu, todėl nei E. B., nei K. S. sugėrovams išėjus negalėjo nužudyti V. P. Tai, kad apeliantui išėjus tarp nukentėjusiojo ir E. B. toliau vyko muštynės, kurių metu V. P. galėjo būti suduoti mirtini smūgiai, tėra niekuo nepagrįsta A. G. prielaida.
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigia, jog iki jam išeinant buvo suduoti ne daugiau kaip 8 smūgiai, o teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti 22-23 smūgiai. Iš to apeliantas daro išvadą, kad kitus smūgius galėjo suduoti tik bute likę asmenys, t. y. E. B. ir K. S.
Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas. Visi nuteistieji ir liudytoja K. S. buvo girti. Neįtikinama, jog visuotinio smurtavimo metu jie skaičiavo V. P. suduodamus smūgius, juo labiau, kad ne visi jie buvo suduoti iš karto: nuteistieji mušdavo ir vėl grįždavo prie stalo girtauti. Dėl to A. G. nurodyti 8 smūgiai vertinami kaip jo prielaida, nepagrįsta objektyvia bylos medžiaga.
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo teismą nesiaiškinus, kaip ant K. S. megztinio atsirado V. P. kraujas, nes, apeliantui būnant bute, ant jos megztinio kraujo nebuvo.
Šis skundo motyvas taip pat nepagrįstas bylos medžiaga.
Iš specialisto išvados Nr. S 541/04 (01) duomenų (t. 1 b. l. 97-100) matyti, jog ant K. S. megztinio gauta mišri moters ir vyro DNR, vyro DNR priklauso V. P. su 99,999999999 % tikimybe; ant K. S. megztinio yra moters kraujas.
Taigi, nukentėjusiojo V. P. kraujo nerasta ant liudytojos K. S. megztinio, todėl pirmosios instancijos teismas ir negalėjo to aiškintis.
Nuteistasis A. G. savo skunde teigia neturėjęs priežasties nužudyti V. P. Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino, nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.). Tai reiškia, jog kaltininkai, sumušdami V. P., suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininkų abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Nuteistieji būtent taip ir pasielgė: stipriai sumušę žmogų jį paliko, nepasirūpinę jo sveikatos būkle, nors patys sakė, jog jis dejavo.
Nuteistasis A. G. savo abejingumą pateisina tuo, kad teismas nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 144 str. K. S., neiškvietusios nukentėjusiajam medicinos pagalbos. Apelianto nuomone, tai netiesiogiai patvirtina, jog apeliantui būnant bute V. P. nereikėjo jokios pagalbos.
Tai, kad nukentėjusiajam reikėjo pagalbos, matyti iš nuteistųjų parodymų – jie patvirtino, jog V. P. gulėdamas dejavo.
Atkreipiamas nuteistojo dėmesys, kad pagal BK 144 str. atsako tik tas, kas sukėlė pavojų arba turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ir jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. K. S. pati nesukėlė pavojaus ir neturėjo pareigos rūpintis V. P. , todėl jai šis BK straipsnis negali būti taikomas.
Pagal bylos medžiagą nuteistieji turėjo priežastį sumušti V. P. Iš jau aptartų nuteistųjų bei liudytojų parodymų nustatyta, jog anksčiau V. P. buvo peiliu sužalojęs G. B. Dėl to šis pyko ir nusikaltimo vakarą aiškinosi su nukentėjusiuoju. Broliui dvyniui padarytos skriaudos negalėjo pamiršti ir A. B. Tai matyti iš liudytojo A. Ž. parodymų. A. G. buvo dvynių draugas, todėl jo smurtavimo motyvas buvo solidarizavimasis su broliais, juo labiau, kad pirmasis V. P. pradėjo mušti G. B. E. B. taip pat pyko ant nukentėjusiojo, nes dieną tarp jų įvyko konfliktas. Be to, pagal liudytojo E. R. parodymus, prieš keletą dienų V. P. buvo pamušęs E. B. akį, ir šis sakė eisiąs pas broliukus Butnorius pagalbos, jog jį palaikytų, nes reikia atsilyginti už sumušimą. Tai pakankama priežastis prisidėti prie mušančiųjų.
Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde teigia, kad tarp nuteistųjų nebuvo susitarimo atimti V. P. gyvybę ar jį sužaloti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Darant šį nusikaltimą, bendrininkų susitarimą rodo jų konkliudentiniai veiksmai, kai visi aktyviai pritarė pirmojo panaudotam smurtui.
Visi nuteistieji savo nekaltumą motyvuoja tuo, kad nukentėjusiajam sudavė tik po kelis smūgius, kurie negalėjo sukelti jo mirties, o A. B. savo apeliaciniame skunde teigia iš viso smurto nenaudojęs.
Iš aptartų liudytojų ir nuteistųjų parodymų matyti, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė visi kaltininkai į įvairias kūno dalis, įskaitant šonus, nugarą, krūtinę, tik jų smurtas buvo skirtingo intensyvumo. Nors nuteistieji vėlesniuose parodymuose savo smurto apimtį mažino, tokia išvada padaryta, atidžiai išanalizavus bei tarpusavyje palyginus jų visus parodymus apie jų pačių ir bendrininkų suduotus smūgius.
Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 233/04 (13) duomenys įrodo, kad V. P. mirtis įvyko nuo ūmaus vidinio nukraujavimo į abi krūtinplėves ir pilvo ertmę po daugybinių šonkaulių lūžių, kairio plaučio ir kepenų plyšimų bei sunkaus laipsnio šoko. Į krūtinės ląstos dešinę ir kairę puses (teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė rodo mušus kelis asmenis) suduota ne mažiau kaip devyni smūgiai, į pilvą – vienas smūgis, o iš viso suduota ne mažiau kaip 22-23 smūgiai.
Beje, teismo medicinos ekspertas nustatė, kad į sėdmenį suduota tik 1-2 smūgiai. Tuo paneigiami visų nuteistųjų parodymai, jog jie gana intensyviai mušė į sėdmenis, ir yra papildomas argumentas, kad mušė į kitas kūno vietas.
V. P. mirties priežastį nustatęs ekspertas A. S. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino (t. 1 b. l. 92, 93), jog visi rasti kūno sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai kumščių ir kojų smūgiais, o taip pat daiktais, turinčiais ribotą paviršių, galimai pagaliu; sužalojimai atsirado nuo smūgių visumos į krūtinės ląstą ir pilvo sritį.
Pirmosios instancijos teisme tas pats ekspertas patvirtino minėtą specialisto išvadą Nr. M 233/04 (13).
Atsakydamas į G. B. gynėjo klausimus, ekspertas teisme paaiškino, kad 2-3 smūgiai į veidą, 3-4 smūgiai į sėdmenis diržu, 2-3 smūgiai į galvą, smūgiai lazda neturėjo įtakos mirčiai. Tačiau įvertinus liudytojos K. S. ir nuteistųjų parodymus, šioje nutartyje jau aptarta, jog G. B., priešingai apeliacinio skundo motyvams, sudavė smūgius ne tik į šias nukentėjusiojo kūno vietas.
Nuteistieji A. G. ir A. B. savo apeliaciniuose skunduose teigia teismą neatsižvelgus, kad po apeliantų išėjimo iš buto V. P. buvo gyvas, sąmoningas ir kalbėjo.
Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog sumuštas V. P. kalbėjo.
Nuteistasis E. B. teisme teigė sugėrovams išeinant V. P. dejavus, murmėjus.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytoja K. S. parodė (t. 1 b. l. 127-129), kad jai einant miegoti, V. P. kažką norėjo kalbėti, judėjo.
Tai, jog nuteistiesiems išeinant iš buto, V. P. dar buvo gyvas, nepaneigia jų kaltės atėmus gyvybę, kadangi tarp kaltininkų padaryto sveikatos sutrikdymo ir nukentėjusiojo mirties esant priežastiniam ryšiui, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Nepagrįstas nuteistojo G. B. apeliacinio skundo motyvas, kad teismo išvada dėl visų nuteistųjų kaltės neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 p. nuostatų.
Priešingai, šio punkto šeštoje dalyje nurodyta, jog, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.
Dėl to visų nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. kaip nužudymas ir atmetamas A. G. , E. B. bei G. B. apeliacinių skundų motyvas, kad jų veika atitiktų nebent BK 140 str. 1 d. kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Dėl bausmių
Teismas motyvavo bausmių skyrimą.
Teismas įvertino, jog apeliantai tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį negrąžinamus padarinius – žmogaus mirtį. Antra vertus, atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma.
Iš kaltininkus charakterizuojančios medžiagos matyti, jog E. B., G. B. ir A. B. anksčiau neteisti, o A. G. teistumas išnykęs, bet jie visi nedirbantys. Tiesa, G. B. savo apeliaciniame skunde teigia esąs dirbantis, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.
A. G. turi šešias nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus (t. 2 b. l. 11). Byloje yra gerai jo asmenybę apibūdinanti charakteristika (t. 3 b. l. 231), bet ją surašė močiutė, sugyventinė ir jos motina, t. y. suinteresuoti asmenys. Jis turi trejų metų sūnų (t. 4 b. l. 215).
E. B. turi dvi, o A. B. – vieną nuobaudą už administracinius teisės pažeidimus (t. 2 b. l. 122; t. 3 b. l. 87). E. B. savo skunde teigia turįs mažametį vaiką, tačiau tai nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę.
Teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. E. B. skunde nurodo, kad po nusikaltimo nesislapstė, pats iškvietė policiją, nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio. Teisėjų kolegija to nevertina kaip atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi jis nepripažįsta savo kaltės nužudęs žmogų, o nusikaltimas neabejotinai būtų netrukus paaiškėjęs, nes pranešti policijai ruošėsi liudytojas A. Ž. .
Veikos padarymą bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio teismas pagrįstai pripažino visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Pirmąją aplinkybę sąlygojo tai, jog teismas nustatė visų nuteistųjų vienodą vaidmenį nusikaltime, visus juos pripažinęs vykdytojais. Antroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Visiems nuteistiesiems už nusikaltimą paskirtos trumpesnės, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmės.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. G., E. B., G. B. ir A. B. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.
Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
nutari a:
nuteistųjų A. G., E. B., G. B. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.