Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-302-726/2011pagal ieškovo A. K. patikslintą ieškinį atsakovei I. K. dėl sutuoktinio išlaikymo prievolės pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Vokietijos pilietis A. K. patikslintu ieškiniu prašo pripažinti pasibaigusia Vokietijos Federacinės Respublikos Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovui A. K. nustatytą prievolę kas mėnesį teikti 941,44 eurų (3250,60 Lt) išlaikymą atsakovei I. K.. Taip pat prašo priteisti ieškovo naudai iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas - 1390 Lt žyminio mokesčio ir 6391,92 Lt procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo išlaidų.

Dėl valstybės narės atsakomybės už jos teismų neteisingą ES teisės aiškinimą

Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Vokietijos įstatymo dėl proceso šeimos bylose ir savanoriško teismingumo klausimų 238 straipsniu, „išlaikymo pakeitimas galimas, jeigu iš esmės pasikeičia teisinės ar faktinės sąlygos buvusios teismo sprendimo priėmimo metu (TII, b.l. 31)“. Teismas, taikydamas byloje analogišką Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalies nuostatą, sprendė, kad pasikeitus esminėms aplinkybėms ankstesnio sprendimo pakeitimas yra leistinas. Teismas pažymėjo, kad „keturiolikos metų vaikas yra tokio amžiaus, kuris nereikalauja nuolatinės motinos priežiūros ir buvimo šalia, taip pat jam nebūtina trečiųjų asmenų priežiūra <...> mokyklą lanko tame pačiame rajone <...> priežiūros ypatumai iš esmės skiriasi nuo Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo sprendimo <...> atsakovės priežiūros poreikis buvo žymiai didesnis <...> papildomi muzikos lavinimo užsiėmimai su dukra <...> neužima viso atsakovės laisvo laiko“. Apie tai, kad keturiolikos metų vaikas nereikalauja atsakovės nuolatinės priežiūros kelis kartus pabrėžiama ir kitose sprendimo dalyse. Todėl galima manyti, jog klausimas dėl keturiolikos metų vaiko priežiūros masto teismo buvo laikomas svarbiausiu.

Sprendimo analizė atskleidžia vienintelę, be vaiko amžiaus, faktinė aplinkybė, kuria remiasi teismas – nedidelis atstumas iki mokyklos. Tačiau teismas ignoravo svarbesnius aspektus, kurie, jeigu ir pagrindžia esminį aplinkybių pasikeitimą, tai išimtinai atsakovės naudai. O būtent:

Išskirtiniai vaiko gabumai. Bylos duomenimis nustatyta, kad prižiūrimas vaikas išskirtinai gabus. To nebuvo nustatyta Celle žemės Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu. Akivaizdu, kad šiuos gabumus būtina lavinti[3], bet apie tai pirmos instancijos teismo sprendime neužsimenama, nors byloje yra dešimtys rašytinių įrodinėjimo priemonių, atskleidžiančių daugybę vaiko laimėjimų. Priešingai nei sprendė teismas, itin kokybiško išsilavinimo siekiančiam vaikui ne tik nepakanka saviveiklos ir savarankiško darbo organizavimo, bet būtina nuolatinė pagalba. Atkreiptinas dėmesys, kad aukštų rezultatų siekiantiems net suaugusiems žmonėms, pavyzdžiui – profesionaliems sportininkams, būtina trenerio priežiūra. C. ugdyme analogišką funkciją atlieka atsakovė. Atsakovė aktyviai palaiko ir lavina įgimtus vaiko talentus. Todėl laiką, kurį, teismo nuomone, atsakovė galėtų skirti pamokoms su svetimais vaikais, atsakovė skiria pamokoms su jos ir ieškovo bendru vaiku. Teismo sprendimas dėl galimybės priversti vaiką ugdytis savarankiškai padarytas neatsižvelgiant į minėtą svarbią aplinkybę, nes argumentas dėl vaiko savarankiško užsiėmimo tiek pat tinka 6 metų vaikui, kiek jis tinka 14 metų vaikui. Juk akivaizdu, kad net ikimokyklinio amžiaus vaikas, prireikus, gali augti su minimalia tėvų priežiūra – vaikų darželyje (ar mokykloje), bei prailgintoje iki vėlyvo vakaro grupėje[4]. Jis gali būti netgi apskritai paliekamas be tėvų priežiūros, pastariesiems išvykstant į užsienį, kas šiuo metu neretai atsitinka Lietuvoje. Tačiau kažin, ar tokia praktika gali būti pateisinta, ar juolab – siektina. Vokietijos Celle žemės Aukščiausiasis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, įskaitant tėvų turtinę padėtį, šioje byloje nustatė išlaikymą.Vaiko papildomi užsiėmimai. C. lanko papildomus užsiėmimus, į kuriuos Atsakovė privalo ją nuvežti. Be to, Atsakovė, būdama pianiste, asmeniškai lavina dukters muzikos įgūdžius. Rašytiniai įrodymai, atskleidžiantys papildomus vaiko užsiėmimus, taip pat atsakovės dalyvavimą juose, pateikti byloje.Priežiūra vykdoma vienos motinos. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje vaiko tėvas – ieškovas – negali dalyvauti kasdieninėje vaiko priežiūroje, kadangi gyvena kitoje valstybėje. Tokia situacija anaiptol nėra įprasta visoms byloms, kuriose vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš atskirai gyvenančių tėvų. Akivaizdu, kad tėvams gyvenant viename mieste galimybės pasiskirstyti vaiko priežiūrą tarp abiejų tėvų yra iš žymiai didesnė.Išlaikymo dydžio santykis su galimomis darbo pajamomis. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Celle žemės Aukščiausiasis teismas 2003 m. spalio 28 d. sprendimu, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, tėvų pajamas, išlaikymo poreikį, santuokos nutraukimo aplinkybes, socialinio draudimo sukauptas sumas ir kt., taip pat į tai, jog atsakovė su vaiku gyvena Lietuvoje, nustatė išlaikymo atsakovei dydį – 3.250,60 Lt. 2003 m. statistikos duomenimis vidutinis mėnesio darbo užmokestis Lietuvoje buvo kelis kartus mažesnis, ir netgi šiuo metu – vos viršija pusę Vokietijos teismo išlaikymo dydžio. Teismas neatskleidė, kokiu būdu viena vaiką turinti auginti atsakovė uždirbtų atitinkamą pinigų sumą. Teismo nuomone, kad atsakovė galėtų įsidarbinti didelės bedarbystės sąlygomis, nes turi neva paklausią muzikės specialybę, yra abstrakti, ir neparemta atitinkamais įrodymais. Muzikės įsidarbinimo galimybė nėra visuotinai žinoma aplinkybė, o ieškovas tokio fakto neįrodė. Savo ruožtu, atsakovė įrodė, kad įregistruota darbo biržoje kaip bedarbė, ir jai darbo surasti nepavyksta. Teismas nepaaiškino, kodėl vietoj rašytinių atsakovės pateiktų įrodymų pasitelkė įrodymais nepagrįstus samprotavimus.Sutuoktinių pajamos, ir išlaikymas vaikui. Ieškovas neįrodinėjo, kad jo pajamos nuo 2003 metų būtų sumažėjusios. Atsakovė įrodė, kad yra bedarbė ir tai nustatyta skundžiamu sprendimu. Teismas nesvarstė aplinkybės, kaip pakeistas išlaikymas atsakovei paveiktų vaikui teikiamą išlaikymą, kadangi skundžiamu teismo sprendimu ieškovo teikiamas išlaikymas vaikui nebuvo ir negalėjo būti pakeistas, nors aiškiai išaugo vaiko poreikiai, bei nuo 2003 m. dėl infliacijos sumažėjo realus išlaikymo dydis. Pajamų netekusi atsakovė neturėtų galimybės teikti išlaikymą vaikui, kuriam ir yra faktiškai skiriamas iš esmės visas jai pačiai nustatytas išlaikymas. Todėl akivaizdu, kad vaiko padėtis drastiškai pablogėtų. Vokietijos civilinio kodekso 1570 straipsnis įpareigoja nustatant išlaikymą sutuoktiniui atsižvelgti į vaiko interesus. Teismas nepaaiškino, kaip sumažėjęs išlaikymas vienai auklėjimą ir priežiūrą vykdančiai vaiko motinai galėtų tarnauti vaiko interesams.Vaiko ir motinos sveikatos problemos. Tiek C., tiek atsakovė turi sveikatos problemų, ir atitinkami rašytiniai įrodymai pateikti byloje. Todėl atsakovė privalo papildomai lankytis gydymo įstaigose. Skundžiamo sprendimo argumentas, kad sveikatos problemos yra laikino pobūdžio, savaime nepaneigia aplinkybės, kad dėl tokių problemų buvimo atsakovė nėra priversta skirti joms papildomo laiko. Be to, nėra aišku, kokiu pagrindu teismas nustatė, kad „praplėsti galvos smegenų pamato branduolių perivaskuliniai tarpai. Maksilito, ethmoidito, foontito požymiai“, ir „Polisinusitis acuta, adenoides, cephalgia“ yra nepakankamai rimti negalavimai, kad jiems būtų skiriamas atsakovės laikas. Su apeliaciniu skundu teiktinas papildomas įrodymas – gydytojo pažyma, pagrindžianti vaiko papildomos priežiūros būtinybę. Iki skundžiamo teismo sprendimo nebuvo žinoma, kad teismas nuspręs, kad sergančiam vaikui nėra reikalinga priežiūra, ar anksčiau pateiktuose pažymose nurodytos ligos yra nereikšmingos. Todėl naujo įrodymo pateikimas Civilinio proceso kodekso 314 straipsnio prasme yra leistinas.Išlaikymo įtraukimas į 2006 m. kovo 8 d. Hanoveryje sudarytą skyrybų susitarimą. Minėta, kad po Celle žemės Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimo šalys susitarė, kad sprendimu nustatytas išlaikymas yra atsakovės turtinė teisė, ir atsižvelgiant į šią teisę atitinkamai padalijo santuokoje įgytą turtą, skiriant atsakovei mažesnę dalį, negu būtų skirta kitokiomis aplinkybėmis. Todėl pirmos instancijos teismas turėjo būti itin atsargus keisdamas išlaikymo status quo, kadangi išlaikymo pakeitimas, kuomet skyrybų susitarimas, kuriame išlaikymas yra įvertintas, lieka galioti, neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų.Atstumas iki mokyklos. Vienintelė be vaiko amžiaus aplinkybė, teismo nuomone pagrindžianti sumažėjusį priežiūros poreikį – nedidelis atstumas iki mokyklos, numanoma, pasikeis jau 2012 metais, kadangi C. planuoja įstoti į Vilniaus licėjų. Suprantama, kad padidėjęs priežiūros krūvis tektų išimtinai vaiko motinai.

Atsižvelgiant į aukščiau atskleistus argumentus, Celle žemės Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos iš esmės pasikeitusiomis ieškovo naudai. Priešingai, dabartinės situacijos analizė atskleidžia faktą, kad esminės aplinkybės pasikeitė išimtinai atsakovės naudai, ir būtų pagrįsta reikalauti išlaikymo padidinimo – tiek atsakovei, tiek vaikui.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad „ieškovas remiantis minėtu [2003 m. spalio 28 d. Celle žemės Aukščiausiojo teismo] sprendimu moka atsakovei 35,79 eurų dydžio sveikatos draudimo išlaikymą, 128,49 eurų dydžio socialinio aprūpinimo išlaikymą ir 777,16 eurų dydžio bendrą išlaikymą (T I, b.l. 21), viso 941,44 eurų (3250,60 Lt) išlaikymą“ (sprendimo 5 psl.). Toliau teismas nurodė, kad „pensijų suvienodinimo klausimas buvo sprendžiamas tik 2003 m. gegužės 23 d. Hanoverio apylinkės teismo sprendimo III dalyje (TI, b.l. 41), kuri yra nepakeista ir galiojanti <...> ieškovas neginčija Hanoverio teismo sprendimu priteistų pensijų suvienodinimo įmokų ir tai nėra nagrinėjamos bylos ginčo objektas, todėl teismas dėl jų daugiau nepasisako“ (5-6 psl.).

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.12 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamoje byloje taikytinos teisės turinio nustatymas buvo teismo pareiga, ir šios pareigos pirmos instancijos teismas šioje dalyje neįvykdė.

Reikalavimo pakeisti užsienio teismo sprendimą neleistinumas

Šis argumentas yra glaudžiai susijęs su argumentu dėl neteisingai išspręsto teismingumo klausimo, bet jam netapatus, ir yra savarankiškas.

Ieškovas ieškinyje prašė „pripažinti Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003-10-28 sprendimu ieškovui A. K. nustatytą prievolę kas mėnesį teikti 941,44 eurų (3 250,60 Lt) išlaikymą atsakovei I. K. pasibaigusia.“

Teismas tenkino ieškinį visiškai, nusprendęs „[p]pripažinti Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovui A. K., gim. 1955 m. balandžio 6 d., gyvenančiam Ohefeldweg 3, 30559 Hanoveris, Vokietijos Federacinė Respublika, nustatytą prievolę kas mėnesį teikti 941,44 eurų (devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 44 eurocentų) išlaikymą atsakovei I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), pasibaigusia“.

Tokiu būdu, ieškovo prašymu pirmos instancijos teismas pakeitė Vokietijos teismo sprendimą. Tačiau nei ieškovas ieškinyje, nei pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, nenurodė teisės aktų – nei Lietuvos, nei Vokietijos, leidžiančių užsienio teismo sprendimo pakeitimą. Toks teismo elgesys nestebina, kadangi tokių nuostatų nėra – teismai neturi kompetencijos keisti užsienio teismų sprendimų.

Teismo sprendimas yra individuali teisės norma. Vokietijos teismo sprendimas yra Vokietijos teisės individuali norma – Vokietijos teisės sistemos dalis. Teismo sprendimais nustatomos asmenų teisės ir pareigos. Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovui nustatyta teisinė pareiga yra viena iš Vokietijos teisės ieškovui nustatytų teisinių pareigų. Lietuvos teismas pakeitė ieškovui Vokietijos teisės nustatytą teisinę pareigą, tokiu būdu neteisėtai įsiterpęs į užsienio valstybės teisę. Vokietijos konstitucija ir kiti teisės aktai užsienio teismams tokios teisės nesuteikia. Galimybės teismo sprendimais kurti užsienio valstybės teisę nenumato ir Lietuvos konstitucija savo teismams.

Vienaip ar kitaip, byloje pažeistas Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, ir šis pažeidimas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Vokietijos teisingumo ministerija atsisakė atsakyti į 16 klausimą, nurodžiusi, kad „[į] 16 klausimą negalima atsakyti, nes pateiktas ne pilnas santuokos nutraukimo susitarimas (trūksta 7 puslapio)“.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi pateiktas tokio turinio 16 klausimas: „[k]okią įtaką išlaikymo pakeitimas padarytų 2006 m. kovo 8 d. skyrybų susitarimui dėl turto padalijimo, turint omenyje, kad Celle žemės Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu įtvirtintas išlaikymas įtrauktas į minėtą susitarimą, su nuoroda, kad išlaikymas turi išlikti tokio pat dydžio, koks nustatytas teismo sprendimu (skyrybų susitarimo 6 §)?“. Šio klausimo pateikimas Vokietijos teisingumo ministerijai inicijuotas atsakovės.

Skundžiamame sprendime pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog jis „laiko, kad išlaikymo prievolės pripažinimui pasibaigusia svarbu nustatyti ne kokiame susitarime ar sprendime ši nuostata buvo įtvirtinta, bet ar įstatymo nuostatos numato tokią pakeitimo galimybę ir ar pasikeitė esminės aplinkybės sąlygojusios išlaikymo būtinumą“.

Atkreiptinas dėmesys į dvi aplinkybes.

Pirma, pirmos instancijos teismas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nenurodė Vokietijos teisės nuostatų, kuriomis pagrįstų tokią savo poziciją. Be to, pati pozicija yra nepakankamai aiški – nėra žinoma, ką būtent teismas turėjo omenyje, nes teiginys esą nustatyto išlaikymo šaltinis yra nesvarbus yra itin abejotinas.

Antra, teismo požiūrio nepagrįstumą taip pat patvirtina aplinkybė, kad Vokietijos teisingumo ministerija tokio atsakymo nebuvo pateikusi, nors pagal jai pateiktus duomenis galėjo tai padaryti. Užuot Vokietijos įgaliota institucija pareikalavo trūkstamo skyrybų susitarimo lapo, kuris turėjo būti jai pateiktas. Atsakovė prašė pirmos instancijos teismo pateikti Vokietijos teisingumo ministerijai trūkstamą medžiagą, tačiau teismas tai daryti atsisakė.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.12 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamoje byloje taikytinos teisės turinio nustatymas buvo teismo pareiga, ir šios pareigos pirmos instancijos teismas šioje dalyje taip pat neįvykdė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas – 1390 Lt žyminio mokesčio, ir 6391,92 Lt atstovavimo išlaidų. Teismo sprendimas ir šioje dalyje yra nepagrįstas, kadangi atstovavimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytus maksimalius dydžius, ir skirtumas nėra pagrįstas įrodymais, atskleidžiančiais papildomų išlaidų pobūdį ir jų būtinumą.

Ieškovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą o sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškinys atsakovei dėl sutuoktinio išlaikymo prievolės pripažinimo pasibaigusia yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, teismas tinkamai nustatė glaudų bylos ryšį su Lietuva; nepagrįstas apeliantės teiginys dėl prievolės vykdymo vietos Vokietijoje, Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo pakeitimo klausimas nėra aktualus nagrinėjamoje byloje. Apeliantės argumentas dėl neįvertinto bylos ryšio su Vokietijos teismo sprendimo vykdymu bei galimu teismo Sprendimo nepripažinimu Vokietijoje yra neaktualus bylos nagrinėjimui, o apeliantės prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą pateikti prejudicinį sprendimą nėra pagrįstas. Teismas tinkamai vykdė pareigą nustatyti byloje taikytinos teisės turinį ir visiškai pagrįstai pripažino, jog išlaikymo prievolės pripažinimui pasibaigusia nėra svarbu nustatyti, kokiame susitarime ar sprendime ši nuostata buvo įtvirtinta, bet ar įstatymo nuostatos, konkrečiai Vokietijos CK 1570 str. Teismas pagrįstai pašalino pensijų suvienodinimo klausimą ir pagrįstai priteisė ieškovui bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys ieškovas A. K. (Vokietijos Federacinės Respublikos pilietis) ir atsakovė I. K. (Lietuvos Respublikos pilietė) 1992 m. gegužės 16 d. Palangos m. civilinės metrikacijos biure sudarė santuoką, kurios metu 1997 m. kovo 6 d. gimė duktė C. K.. Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio apylinkės teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta, dukters C. K. globos teisės nustatytos atsakovei, iš ieškovo buvo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai ir atsakovei. Minėtas sprendimas buvo pakeistas Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimu ir atsakovei iš ieškovo priteistinas išlaikymas buvo padidintas iki 941,44 eurų (3 250,60 Lt). Atsakovė priteistą išlaikymą gauna iki šiol.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo teiginių.

Dėl ieškinio teismingumo. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas teismingumo klausimą konstatavo, kad Reglamentas Nr. 44/2001 nustato bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinio teismingumo taisykles. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Nagrinėjamu atveju atsakovės gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje todėl byla remiantis Reglamento Nr. 44/2001 įtvirtinta bendrojo teismingumo taisykle yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Reglamentas Nr. 44/2001 įtvirtina ir specialios jurisdikcijos taisyklę, kuri numato, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe (Reglamento Nr. 44/2001 5 str. 2 d.). Ši nuostata yra įtvirtinta vadovaujantis viešuoju interesu, t.y. siekiant palengvinti teisminės gynybos prieinamumą asmenims, turintiems teisę į išlaikymą, o ne skolininko interesais. Ieškiniu keliamas klausimas dėl atsakovei mokėtinos išlaikymo prievolės pripažinimo pasibaigusia, todėl akivaizdu, kad atsakovė pagal Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendimą yra išlaikymo kreditorė ieškovo atžvilgiu. Todėl ieškovas (skolininkas atsakovės atžvilgiu) pareikšdamas ieškinį Lietuvos teisme veikė išimtinai atsakovės interesais. Reglamento Nr. 44/2001 preambulės 12 punktas įpareigoja jurisdikciją nustatyti ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Teismas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas bylos teismingumo klausimą atsižvelgė ne tik į nurodytas aplinkybes, bet ir į šalių bei įrodymų buvimo vietą. Byloje keliamas klausimas dėl ieškovo prievolės mokėti atsakovei išlaikymą pabaigos, todėl byloje turi būti vertinami atsakovės turtinės padėties, galimybės dirbti ir vaiko priežiūrai skiriamo laiko klausimai, kuriuos betarpiškai gali ištirti Lietuvos Respublikos teismai. Be to su atsakove nustatyta bylos šalių nepilnametės dukters gyvenamoji vieta, dėl ko atsakovei būtų sudėtinga dalyvauti Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykstančiuose procesuose. Kadangi procesas Vokietijos Federacijos Respublikos teismuose yra pasibaigęs ir juose nustatytos aplinkybės nėra vertinamos nagrinėjamoje byloje, todėl teismas neįžvelgia glaudaus nagrinėjamos bylos ryšio su Vokietijos Federacijos Respublikos teismais ir sprendžia, kad atsakovei gyvenant Lietuvoje ir čia esant pagrindiniams įrodymams, bylą tikslinga nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnį, nustatantį bendrojo teismingumo taisyklę, 5 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią teismingumą išlaikymo bylose bei atsižvelgiant į atsakovės gyvenamąją vietą bei įrodymų buvimo vietą, teismas laiko, kad ieškovo patikslintas ieškinys atsakovei dėl sutuoktinio išlaikymo prievolės pripažinimo pasibaigusia, teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su teismo padaryta išvada ir konstatuoja, kad apeliantės teiginiai dėl teismingumo klausimo neteisingo išsprendimo visiškai nepagrįsti, nes teismas pakankamai motyvavo kaip Reglamento Preambulės 12 punkto kuris numato alternatyvus jurisdikcijos pagrindas, leidžiančiam konkrečioje byloje nustatyti teismingumą remiantis glaudžiu ryšiu tarp teismo ir bylos, taip ir Reglamento 5 str. 1 p., įtvirtinančiam galimybę kreiptis į valstybės, kurioje vykdoma atitinkama prievolė, teismą bei Reglamento 22 str. 5 p. pagrindu kelia išimtinės jurisdikcijos klausimą; aptariama Reglamento norma numato, kad teismo procesuose, susijusiuose su teismo sprendimų vykdymu, valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo arba turi būti įvykdytas, turi išimtinę kompetenciją.

Apeliantės teiginiai kad bylos glaudus ryšys yra su Vokietija, kad prievolė teikti išlaikymą yra vykdoma Vokietijoje yra nelogiški, nes apeliantė kaip kreditorius išlaikymo prievolėje ir atsakovė teisminiame procese, gyvena Lietuvoje, taip pat Lietuvoje gyvena ir šalių dukra, išlaikymo pinigus gaudavo Lietuvoje. Išlaikymo prievolė yra piniginė prievolė, todėl tiek pagal LR CK 6.62 str. 2 d. 4 p., tiek ir pagal Vokietijos CK 270 str. 1 d., ji turi būti vykdoma kreditoriaus, šio atveju išlaikymo prievolė yra piniginė prievolė. Todėl tiek pagal LR CK 6.62 str. 2 d. 4 p., tiek ir pagal Vokietijos CK 270 str. 1 d., ji turi būti vykdoma kreditoriaus (apeliantės), gyvenamojoje vietoje.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylos teismingumo klausimą, atsižvelgė ne tik į nurodytas aplinkybes, bet ir į šalių bei įrodymų buvimo vietą. Kadangi byloje keliamas klausimas dėl ieškovo prievolės mokėti atsakovei išlaikymą pabaigos, tai byloje turi būti vertinama vaiko priežiūrai skiriamo laiko klausimas, atsakovės galimybė dirbti ir turėti pajamų, jos turtinė padėtis. Kaip teisingai nurodė ieškovas savo atsiliepimuose, šiuos klausimus betarpiškai gali ištirti tik Lietuvos Respublikos teismai, kadangi, atsakovė gyvena Lietuvoje, o ne Vokietijoje, išlaikymą faktiškai atsakovė gauna taip pat Lietuvoje, į jos Lietuvoje esančio banko sąskaitą. Tiek prievolės vykdymo vieta, tiek kreditoriaus, kurio atžvilgiu vykdoma prievolė, t. y. apeliantė ir šalių vaikas gyvena Lietuvoje. Teisminis procesas Vokietijos teismuose yra pasibaigęs ir juose nustatytos aplinkybės nėra vertinamos nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu teismo sprendimo pagrindu atsiradusi prievolinė teisė, kaip savarankiškas civilinės teisės objektas (CK 1.112 str. 1 d.), gali būti modifikuojama pasikeitus aplinkybėms, ar netgi pasibaigti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo argumentu, kad ieškovas, teikdamas išlaikymą, veikė apeliantės interesais ir kreipėsi į teismą pagal apeliantės gyvenamąją vietą ir tuo sukūrė geresnes procesines sąlygas atsakovei gintis nuo pareikšto ieškinio bei sumažindamas apeliantės laiko sąnaudas ir bylinėjimosi išlaidas (apeliantė išvengė dokumentų vertimo, kelionės, užsienio atstovų samdymo išlaidų ir kt.).

Apeliantės teiginys, kad teismui patenkinus ieškinį, yra keičiamas įsiteisėjęs Vokietijos Celle Aukščiausiojo Žemės teismo sprendimas, visiškai nepagrįstas, nes teismas, patenkindamas ieškinį, nepakeitė ankstesnio Vokietijos Celle žemės Aukščiausiojo teismo sprendimo, o tik pripažino teismo sprendimu sukurtos prievolės, kaip savarankiško civilinės apyvartos objekto, galiojimo ir jos modifikavimo materialinės teisės normų pagrindu klausimą, t.y. pripažino ieškovo prievolę dėl išlaikymo pasibaigusia. Vokietijos teisingumo ministerijos informacijoje apie taikytiną teisę aiškiai nurodoma, jog siekiant pripažinti VFR CK 1570 straipsnio pagrindu priteisto išlaikymo prievolę pasibaigusia, šis klausimas turi būti sprendžiamas pareiškiant savarankišką ieškinį, o ne atnaujinant procesą jau išnagrinėtoje byloje (t. 2, b. l. 21). Tai gi, šioje byloje Vokietijos teismo sprendimo keitimo proceso teisės prasme klausimas apskritai nekyla.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės teiginiu, kad priimtas teismo sprendimas pakeis apeliantės ir ieškovo Vokietijoje sudarytą santuokos nutraukimo susitarimą, nes teismas teisingai pažymėjo, kad santuokos nutraukimo susitarimas nagrinėjamos bylos atveju apskritai nėra aktualus, nes byloje teisiškai reikšminga yra tik tai, kad Lietuvos Respublikos ir Vokietijos atitinkamos teisės normos, šiuo atveju Vokietijos CK 1570 str. numato galimybę panaikinti išlaikymo prievolę, jei pasikeičia esminės aplinkybės, nepaisant to, kokiu pagrindu ji atsirado ar kur prievolė buvo numatyta.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas neįvertino sąsajos su Vokietijos teismo sprendimo vykdymu ir numanoma galimybe atsisakyti pripažinti sprendimą, nes Reglamento 22 str. 5 p. yra taikomas ginčams tik dėl sprendimo vykdymų. Šios bylos atveju, kaip nurodė sprendime teismas, reikalavimas dėl išlaikymo prievolės pasibaigimo yra savarankiškas, kildinamas iš įstatyme numatytų pagrindų - Vokietijos CK 1570 str. įtvirtintų normų. Todėl šioje byloje Vokietijos teismo sprendimo vykdymas, kaip tai suprantama Reglamento 22 str. 5 p. ir apskritai civilinio proceso teisės prasme, nėra aktualus. Nėra aktualus šioje byloje ir apeliantės argumentas dėl galimo teismo sprendimo nepripažinimo dėl nesuderinamumo pagal Reglamento 34 str. 3 d., kadangi reikalavimas dėl išlaikymo prievolės pasibaigimo yra savarankiškas reikalavimas, ir teismo priimtas sprendimas šio reikalavimo pagrindu bus vykdomas tik Lietuvoje pagal prievolės mokėti išlaikymą vykdymo vietą. Dėl to teismo sprendimo pripažinimo užsienio valstybėje klausimas nebus keliamas.

Nustačius, kad šioje byloje nėra keliamas klausimas nei dėl ankstesnio teismo sprendimo pakeitimo, nei dėl galimo nesuderinamumo ar ankstesnio teismo sprendimo vykdymo nutraukimo, ir kad byloje teismas taikė Vokietijos materialinės teisės normas, kurios leidžia savarankiškame teismo procese pripažinti išlaikymo prievolę pasibaigusia, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą. Dėl to nėra pagrindo vadovautis ir apeliantės nurodyta apeliaciniame skunde Europos Teisingumo Teismo praktika.

Dėl teismo nustatytų esminių aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo prievolės pasibaigimui. Byloje nustatyta, kad Celle Žemės Aukščiausiasis Teismas išlaikymą atsakovei priteisė vadovaujantis VFR CK 1570 straipsniu, nustatančiu teisę į išlaikymą dėl vaiko priežiūros, kadangi tokį reikalavimą buvo pateikusi pati atsakovė. Ieškovas kreipdamasis į teismą dėl išlaikymo prievolės pripažinimo pasibaigusiu, reikalavimą grindžia VFR CK 1570 straipsnio sąlygų esminiu pasikeitimu. Remiantis VFR CK 1569 straipsnio principine nuostata, po santuokos nutraukimo kiekvienas sutuoktinis privalo pats pasirūpinti savo išlaikymu. Jeigu jis nepajėgia to padaryti, jis turi teisę pareikšti išlaikymo reikalavimus kito sutuoktinio atžvilgiu tik esant tam tikroms sąlygoms. Viena iš jų VFR CK 1570 straipsnis, reglamentuojantis išlaikymo teisę, kai dėl bendro vaiko priežiūros negalima verstis jokia apmokama veikla (2 t., b.l. 20). Minėta nuostata rėmėsi atsakovė bei vadovavosi Hanoverio apylinkės teismas ir Celle Žemės Aukščiausiasis Teismas priteisdamas atsakovei išlaikymą iš ieškovo. Pagal šiuo metu galiojančią VFR CK 1570 straipsnio redakciją sutuoktinis po santuokos nutraukimo turi teisę reikalauti išlaikymo iš kito sutuoktinio dėl jų bendro vaiko priežiūros ar lavinimo, mažiausiai trims metams po gimimo. Teisė pareikšti išlaikymo reikalavimą pratęsiama tol ir tiek, kiek tai atitinka teisingumą. Tokiu atveju reikia atsižvelgti į vaiko poreikius ir esamas vaiko priežiūros galimybes (2t., , b.l. 25). Ieškovo vertinimu, šiuo metu esanti vaiko priežiūros būtinybė, lyginant su Celle Žemės Aukščiausiojo Teismo sprendimo priėmimo metu buvusiais poreikiais iš esmės skiriasi, todėl turi būti sprendžiama, ar ieškovas vis dar turi pareigą teikti atsakovei išlaikymą.

Esant tokioms VFR CK nuostatoms, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino esmines bylos aplinkybes, lemiančias išlaikymo prievolės pasibaigimą Vokietijos CK 1570 str. pagrindu, ir nustatė, kad šalių dukrai sukako 14 metų, toks dukters amžius objektyviai sudaro pagrindą teigti, kad 14 metų amžiaus paauglė yra pakankamai savarankiška, kad galėtų pati nuvykti į mokyklą, be to, pati apeliantė įrodinėja neeilinius dukters gabumus, kas neleidžia abejoti vaiko gebėjimais pačiai nuvykti į mokyklą. Kadangi 14 metų paauglei nėra reikalinga nuolatinė motinos priežiūra (t. y. tokia, kuri užimtų didžiąją dalį apeliantės laiko), išnyko sąlygą išlaikymo teikimui.

Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad neįtakuoja atsakovės teisės į išlaikymą pagal įstatymą jos nurodytos aplinkybės dėl išskirtinių vaiko gabumų ir papildomų užsiėmimų ir kad vaiko priežiūra rūpinasi tik apeliantė, nes muzikos lavinimo užsiėmimai su dukra, kuri mokslo metų laikotarpiu lanko ir muzikos mokyklą, neatima iš atsakovės visą jos laisvą laiką. Todėl atsakovė gali užsiimti kokia nors veikla tuo metu, kai dukra yra bendrojo lavinimo ar muzikos mokykloje.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie šalių dukros arba atsakovės sveikatos negalavimus dėl kurių apeliantė turėtų nuolat rūpintis dukterimi arba negalėtų užsiimti tinkama veikla. Apeliantės pateikti medicininiai dokumentai patvirtina laikino pobūdžio sveikatos sutrikimus. Turint omeny šalių dukros amžių, nesudaro pagrindo sprendimo pakeitimui apeliantės argumentas, kad nuo 2012 m. pasikeis atstumas iki dukros mokyklos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalėjo vadovautis teisingumo principu, kuris reikalauja atsižvelgti ir į santuokos bei mokamo išlaikymo trukmę (t 2, b. l. 22) ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju šalių santuoka oficialiai truko 7 metus, o išlaikymą ieškovas atsakovei teikia jau net 8 metus. Todėl teismui nustačius, kad iš esmės pasikeitė vaiko priežiūros poreikiai, kas buvo lėmę būtinybę atsakovei skirti išlaikymą 2003 m. metais, ir ieškovui jau pakankamą laiką teikiant išlaikymą atsakovei toliau tęsti išlaikymo mokėjimą remiantis tik tuo, kad atsakovė nesiima ryžtingų veiksmų užsiimti tinkama profesine veikia, neatitinka teisingumo principo.

Apeliantės pateikti papildomi rašytiniai įrodymai patvirtino vaiko gabumus, tačiau neįtakoja sprendimo teisėtumo.

Dėl išlaikymo įtraukimo į 2006-03-08 Hanoveryje sudarytą skyrybų susitarimą. Apeliantė teigia, kad dėl išlaikymo prievolės nustatymo santuokos nutraukimo sutartyje, ji, dalijant santuokoje įgytą turtą, gavo mažesnę dalį. Šis teiginys nėra pagrįstas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Pažymėtina, kad teisė į išlaikymą yra savarankiška turtinė (prievolinė) teisė, kas reiškia, kad ji, kaip ir bet koks kitas turtas, gali pasibaigti bendra tvarka – t. y. nepriklausomai nuo šalių susitarimo. Todėl, kaip jau buvo aukščiau minėta, teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog išlaikymo prievolės pripažinimui pasibaigusia nėra svarbu nustatyti, kokiame susitarime ar sprendime ši nuostata buvo įtvirtinta, bet ar įstatymo nuostatos, konkrečiai Vokietijos CK 1570 str. įtvirtintos normos, numato tokią galimybę ir ar pasikeitė esminės aplinkybės, sąlygojusios išlaikymo būtiną. Teismas šią savo poziciją pagrindė nurodydamas, jog tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Vokietijos atitinkamos teisės normos numato galimybę, esant įstatyme numatytoms aplinkybėms, pripažinti išlaikymo prievolę pasibaigusia.

Esant tokioms aplinkybėms, santuokos nutraukimo susitarimo turinio nustatymas išlaikymo prievolės pasibaigimo prasme nėra reikšmingas šiam ginčui, todėl apeliantės prašymas pakartotinai kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingą instituciją dėl atitinkamų Vokietijos teisės normų, susijusių su susitarimu nutraukti santuoką, turinio išaiškinimo nėra aktualus šios bylos nagrinėjimui. Dėl to neturi reikšmės ta aplinkybė, kad teismas nepateikė Vokietijos teisingumo ministerijai trūkstamos medžiagos, susijusios su santuokos nutraukimo susitarimu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Dėl pensijų suvienodinimo. Apeliantė teigia, kad iš ieškinio ir skundžiamo sprendimo akivaizdu, kad ieškovas ginčija visų rūšių išlaikymą (sveikatos, socialinio aprūpinimo), ir teismas panaikino jų mokėjimą. Atsakovė pareiškia, kad nei iš ieškovo, nei iš jokių kitų asmenų ar institucijų negauna jokių kitų išmokų, išskyrus Vokietijos Celle žemės Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 28 d. sprendime nurodytą ir pirmos instancijos teismo panaikintą, socialinį aprūpinimą (draudimą) ir sveikatos aprūpinimą (draudimą) apimantį 941,44 eurų išlaikymą. Ieškovas remiantis minėtu 2003 m. spalio 28 d. Celle žemės Aukščiausiojo teismo sprendimu moka atsakovei 35,79 eurų dydžio sveikatos draudimo išlaikymą, 128,49 eurų dydžio socialinio aprūpinimo išlaikymą ir 777,16 eurų dydžio bendrą išlaikymą (T I, b.l. 21), viso 941,44 eurų (3250,60 Lt) išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisę į sveikatos draudimo ir pensijos kaupimo išmokas atsakovė turėjo tiek, kiek turėjo teisę į išlaikymą. Kadangi neteko teisės į išlaikymą, tuo pačiu neteko teisės ir į sveikatos draudimo ir pensijos kaupimo išlaikymą, nes preziumuojama, kad atsakovė dabartiniu metu turi galimybę ir privalo pati pasirūpinti savo išlaikymu. Ieškovas pagrįstai teigia, kad apeliantė įrodinėja teisę į pensiją, tačiau nepateikė jokių argumentų, kad pagal Vokietijos teisę ji šiuo metu, t. y. kol yra darbinga ir nesulaukė pensinio amžiaus, apskritai turi teisę į pensiją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas iš jos nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas – 1.390 Lt žyminio mokesčio bei 6.391,92 Lt procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo išlaidų, kadangi atstovavimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytus maksimalius dydžius.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 98 str. (įstatymo redakcija, galiojantį sprendimo priėmimo diena 2011-08-31) nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo daro ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų dydžių nuostatas, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, reikia atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, reikalavimų dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį bei kitas svarbias aplinkybes (rekomendacijų 2 p.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas ir advokatė J. L. 2010-03-04 sudarė atstovavimo sutartį, kuria advokatui pavesta atstovauti ieškovo interesus šioje byloje (1t., b.l. 7). Pagal šią sutartį ieškovas už suteiktas teisines paslaugas iš viso turėjo 6391, 92 Lt išlaidų: teisinė konsultacija, ieškinio ir patikslinto ieškinio surašymas, derybos dėl taikos sutarties, atstovavimas teisme, užsienio teisės aktų nagrinėjimas (2t., b.l. 76-79). Kadangi ši byla turi tarptautinį elementą, byloje tiesiogiai taikoma užsienio valstybės teisė, tai laikoma kad byla yra sudėtinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, ieškovo atstovo procesinį elgesį, atliktus procesinius veiksmus, parengtus procesinius dokumentus, jo darbo ir laiko sąnaudas, taip pat į protingumo ir teisingumo principus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui jo turėtas atstovavimo išlaidas.

Taigi, apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimui, todėl sprendimas paliekamas nepakeistu. Pažymėtina, kad

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.