Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Mantilė“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2010 m. birželio 19 d. leido dirbti kirpėja I. K., nesudarius rašytinės darbo sutarties ir apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 49-50).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas, spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis DK, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė nutarimą, išsamiai neišanalizavęs bylos faktinių aplinkybių bei neišnaudojęs visų protingų galimybių surinkti bylai reikšmingus įrodymus.

Iš Protokolo matyti, kad A. G. kaltinamas padaręs administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, kadangi, būdamas Bendrovės direktoriumi, leido I. K. dirbti kirpėja Bendrovės patalpose nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2010 m. birželio 19 d. neturint verslo liudijimo, nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Atsižvelgęs į šias Protokole nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai kvalifikuoti tarp A. G. ir I. K. susiklosčiusių santykių pobūdį, t. y. įvertinti, ar A. G. ir I. K. santykiai turėjo darbo sutarties požymių, ar tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nors konstatavo, kad pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį savarankiškas asmens darbas administracinės atsakomybės neužtraukia, tačiau šią savo išvadą iš esmės grindė tik teismo posėdžio metu liudytojų teiktais parodymais, jų nevertindamas pirminių parodymų bei VDI inspektorių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl toliau nurodytų motyvų būtina atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą bei teismo posėdžio metu liudytoju apklausti VDI inspektorių O. N.

Pirma, pirminiame paaiškinime I. K. nurodė, kad verslo liudijimo neturi, kirpykloje dirba pati sau, kaip mokinė kirpėja, todėl neužsidirba (b. l. 5). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškinime nurodė, kad su I. K. buvo sutarta, jog ji kirpykloje galės stažuotis iki rugsėjo mėn., kai, įvertinus jos galimybes, su ja galbūt bus sudaryta darbo vietos nuomos sutartis (b. l. 4). Pažymėtina, kad kiekvienas besistažuojantis ar praktiką atliekantis asmuo dažniausiai turi už jį atsakingą asmenį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateiktos I. K. stažavimosi/ praktikos sutarties, nėra duomenų apie I. K. vadovą, o šie I. K. ir A. G. paaiškinimai iš esmės prieštarauja Patikrinimo akte nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad patikrinimo metu rastos dirbančios trys darbuotojos, kurios jokių dokumentų nepateikė, viena iš jų bandė siūlyti kyšį. Tuo tarpu pokalbio telefonu metu VDI inspektoriaus apklaustas A. G. nurodė, jog darbuotojos dirba pačios sau (b. l. 6). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija negali spręsti apie tikrąją I. K. ir A. G. siejančių santykių prigimtį, todėl apie patikrinimo metu užfiksuotas aplinkybes bei pirminius liudytojų parodymus būtina apklausti patikrinimo aktą surašiusį VDI inspektorių O. N.

Antra, pažymėtina, kad civiliniams teisiniams santykiams būdinga, jog asmenys, užsiimdami savarankiška veikla, veikia savo rizika bei naudodamiesi savo darbo priemonėmis, t. y. šiems santykiams nebūdingas darbo teisinių santykių požymis – paklusimas nustatytai darbo tvarkai. Kadangi byloje nėra pateikto teisinio I. K. veiklos Bendrovės patalpose pagrindo, t. y. su ja nebuvo sudaryta darbo vietos nuomos sutartis, todėl apie A. G. ir I. K. teisinių santykių pobūdį negalima spręsti iš bylą pateiktų kitų Bendrovei priklausančiose patalpose dirbusių kirpėjų darbo vietos nuomos sutarčių (b. l. 17, 18, 19). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar I. K. kirpykloje veikė sava rizika, ar paklusdama darbdavio nustatytai tvarkai, t. y. ar už I. K. teikiamų paslaugų rezultatą bei kokybę buvo atsakingas A. G. ar pati I. K.

Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, vertindamas I. K. darbą po atliktos stažuotės, I. K. atžvilgiu veiktų kaip subordinuotas subjektas, o šis požymis yra būdingas darbo teisiniams santykiams. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir nesiaiškino, ar I. K. stažavimosi/ praktikos metu galėjo būti išbandomas I. K. tinkamumas kirpėjos darbui, taip iš esmės sukuriant darbo santykius.

Pažymėtina, kad DK numatytas išbandymo, sudarant darbo sutartį, institutas. DK 105 straipsnyje yra nustatyti bendriausi išbandymo sudarant darbo sutartį požymiai. DK 105 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ketinančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. DK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Nors darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi teisę prieš priimdami asmenį į darbą jį išbandyti, vis dėlto tokio išbandymo metu gautas (sukurtas) rezultatas neturi pasireikšti kaip darbdavio nauda. Jeigu išbandymo metu gautas (sukurtas) rezultatas pasireiškė kaip darbdavio nauda, konstatuotina, jog išbandomas asmuo realiai dirbo darbdavio naudai, t. y. vyko darbo procesas, kuriam turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje privalo būti nustatyta, ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo iš I. K. darbo gavo realios naudos. Dėl šios priežasties byloje būtina apklausti VDI inspektorių O. N., kuriam patikrinimo metu I. K. teikė pirminius parodymus bei kuris galėtų suteikti informacijos apie tai, kokias konkrečias funkcijas patikrinimo metu I. K. atliko kirpykloje. Pažymėtina, kad darbuotojai ne visada duoda teisingus parodymus administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančiam pareigūnui arbą vėliau savo parodymus keičia, kadangi kai kuriais atvejais gali būti suinteresuoti slėpti faktinius darbo santykius (pvz., esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui pasidalyti ir pasisavinti mokesčius, mokėtinus į valstybės biudžetą; siekiant išlaikyti darbo vietą ir pan.), todėl tokiu atveju pareigūnų parodymai yra itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimą I. K. suinteresuotumą bylos baigtimi, privalėjo liudytoju apklausti VDI inspektorių O. N. Pirmosios instancijos teismas, neįvykdęs šios pareigos, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. N575-881/2009, Nr. N575-684/2009 ir kt.), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie atlyginimo sumokėjimą arba susitarimą dėl atlyginimo, priešingai – I. K. nurodė, kad neužsidirba, kadangi yra mokinė (b. l. 5). Ši aplinkybė nepaneigia atlygintinumo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktiškai dirbdamas darbdavio naudai asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje N575-3202/2011).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose bei nepagrįstai rėmėsi vėlesniais liudytojų parodymais, neatsižvelgė į liudytojų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi bei neapklausė patikrinimą atlikusio VDI inspektoriaus O. N., kuris galėtų pateikti reikšmingos informacijos apie pirminius I. K. bei kitų patikrinimo metu kirpykloje dirbusių asmenų parodymus bei jų atliekamas funkcijas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.