Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas J. Š., susipažinęs su pareiškėjo S. G. privataus kaltinimo skundu, kuriame A. V. kaltinama nusikalstamos veikos padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjo S. G. skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka A. V. atžvilgiu.

Privataus kaltinimo bylos procesas pagal S. G. skundą negali būti pradėtas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad 2012-10-23 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal BK 153 straipsnį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė S. G. nustatyta septyneri metai laisvės atėmimo, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Klaipėdos apygardos teismas, remiantis surinktų įrodymų visuma – liudytojų parodymais, mažamečių nukentėjusiųjų A. V. ir J. G. parodymais bei, nukentėjusiosios A. V. rašytiniais paaiškinimais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kita bylos medžiaga, nuosprendyje konstatavo, kad S. G. kaltė dėl pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, 140 straipsnio 2 dalį (6 nusikalstamos veikos) ir 150 straipsnio 4 dalį (2 nusikalstamos veikos), visiškai įrodyta. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad mažametė nukentėjusioji A. V. sako tiesą, tuo tarpu, teismas nurodė, kad S. G. aiškinimai apie tai, kad A. V. sako netiesą paneigti mažamečių nukentėjusiųjų A. V. ir J. G. parodymais, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažamečių nukentėjusiųjų parodymus. A. V. ir J. G. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, teismui nekėlė abejonių dėl jų leistinumo – mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių bei Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio nuostatų, jų parodymai užfiksuoti tinkamai. Teismas taip pat nurodė, kad neturi pagrindo nesiremti A. V. ir J. G. parodymais ir laiko juos patikimais, o kaltinamojo S. G. parodymus, kad mergaitės meluoja, teismas vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo gynybos poziciją.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-01-16 nutarime yra pažymėjęs, kad „<...> įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas), turi prejudicinę reikšmę, <...> ir jie iš naujo neįrodinėjami“.

Nors S. G. teigia, kad A. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, pateikdama melagingą informaciją apie tai, kad jis tariamai prie jos seksualiai priekabiavo, ją tvirkino, akivaizdžiai iškreipė faktus, siekdama jį apšmeižti bei apkaltinti, tačiau įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu konstatuotos priešingos išvados, nurodant, kad nukentėjusioji mažametė A. V. duodama parodymus sakė tiesą, ir dėl to įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, bei paskleista informacija (duoti parodymai) apie tai, kad S. G. seksualiai priekabiavo prie A. V., bei ją tvirkino, yra neprasimanyta, teisinga, ir tokia informacija Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio prasme nėra tikrovės neatitinkanti informacija, ir nesudaro objektyviosios pusės šmeižimo nusikalstamos veikos požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos.

Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal pareiškime nurodytus duomenis yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d., teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą. Teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas. Be to, teismas pažymi tai, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal S. G. skundą, kuriame prašoma A. V. iškelti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį, kadangi yra aiškios Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės– nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šią nutartį per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas turi teisę apskųsti Klaipėdos apygardos teismui per nutartį priėmusį teismą.