Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė palaikė Komisijos sprendime išdėstytą poziciją dėl non bis in idem principo nagrinėjamu atveju netaikymo ir pažymėjo, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra dvi savarankiškos atsakomybės rūšys, todėl nubaudimas baudžiamojoje byloje neeliminuoja pareigos įvykdyti mokestinę prievolę, šiuo atveju sumokėti akcizus.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 52).

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 51).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-124/2010, 2010-12-15 nuosprendyje (Komisijos byla, b. l. 22–33) nustatė, kad kaltinamieji A. Ž., V. P., A. V., G. K., J. D. (Y. D.), J. B. (I. B.), J. G. (I. G.) ir A. B. bendrininkaudami neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir tokiais veiksmais pažeidė 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1 punkto reikalavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių kiekis vienam asmeniui viršija taisyklių 3 punkto nustatytą, o vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad 2010 m. vasario mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, atvykusių iš Lenkijos, Vilniuje, prie Minsko plente esančios parduotuvės „Maxima“ A. Ž., padedant A. B., kuris dalyvavo tabaką pristatant į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai įgijo ne mažiau negu 10 281 kg rūkomojo tabako, kurio vertė viršija 250 MGL, nepaženklinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, ir jį neteisėtai laikė UAB „Ardaža“ priklausančiose patalpose, esančiose Arimų g. Vilniuje, turėdamas tikslą jį panaudoti cigarečių gamybai. Ten pat jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, šiam nusikaltimui padaryti, neteisėtai minėtam rūkomajam tabakui panaudoti, pasitelkęs kitus kaltinamuosius, kurie įgyvendino šį nusikalstamą sumanymą, veikdami su juo bendrininkų grupėje, minėtą rūkomąjį tabaką neteisėtai laikė ir naudojo iki 2010-03-30, gamindami cigaretes „West“ ir „Jin Ling“, o kaltinamieji, taip pat ir A. B., teikė cigarečių gamybos pakavimo įrangos remontui reikalingas detales ir taip padėjo, gaminant cigaretes, neteisėtai naudoti minėtą rūkomąjį tabaką, kol tą pačią dieną apie 10.30 val. Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai, patikrinę pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, surado 10 281 kg rūkomojo tabako 3 022 232 Lt vertės, viršijančios 250 MGL dydžio sumą, neteisėtai pagamintus 25 080 vnt. pakelių cigarečių „West“ 177 470,40 Lt vertės ir 85 vnt. pakelių cigarečių „Jin Ling“ 556,75 Lt vertės.

Vilniaus apskr. VMI, remdamasi 2010-12-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-124/2010, atliko pareiškėjo akcizų apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir surašė 2011-04-21 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-78 (Komisijos byla, b. l. 18–19), kuriame pareiškėjui apskaičiavo 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių. Šį patikrinimo aktą bei jame pareiškėjui apskaičiuotas akcizų ir jų delspinigių sumas Vilniaus apskr. VMI patvirtino 2011-06-27 sprendimu dėl patikrinimo tvirtinimo Nr. (4.65)-256-125 (Komisijos byla, b. l. 14–16), kuriuo taip pat paskyrė 15 693 Lt akcizų baudą.

Nesutikdamas su minėtu sprendimu pareiškėjas pateikė skundą VMI prie LR FM (Komisijos byla, b. l. 11–13), kurį išnagrinėjusi, ji 2011-08-18 sprendimu Nr. 68-118 (Komisijos byla, b. l. 7–9) pareiškėjo reikalavimo netenkino ir patvirtino skundžiamą Vilniaus apskr. VMI sprendimą.

Dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, b. l. 1–2), kuri 2011-11-16 sprendimu Nr. S-255(7-214/2011) (Komisijos byla, b. l. 40–46) patvirtino skundžiamą VMI prie LR FM sprendimą.

Ginčo dalykas – Vilniaus apskr. VMI 2011-06-27 sprendimo Nr. (4.65)-256-125, VMI prie LR FM 2011-08-18 sprendimo Nr. 68-118 ir Komisijos 2011-11-16 sprendimo Nr. S-255(7-214/2011) teisėtumas ir pagrįstumas.

Mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui patikrinimo metu pagal Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-124/2010 apskaičiuotų akcizų bei su jais susijusių sumų pagrįstumo.

Prekių, kurios laikomos akcizo objektu, apmokestinimą akcizais, šių prekių kontrolės ir gabenimo ypatumus nustato Akcizų įstatymas. Nagrinėjamoje byloje taikytina šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-04-20, kadangi, kaip konstatuota Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, nusikaltimas padarytas 2010 m. vasario viduryje, tabakas neteisėtai laikytas ir naudotas iki 2010-03-30 (Komisijos byla, b. l. 22–23).

Vadovaujantis Akcizų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. bei 3 str. 9 d. nuostatomis, cigaretės priskiriamos apdorotam tabakui ir yra akcizų objektas. Pagal 4 str. 1 d., Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Akcizų įstatymo 8 str. 1 d. 6 p. nustato, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Pagal Akcizų įstatymo 8 str. 1 d. 8 p. prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje taip pat atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis.

Akcizų įstatymo 8 str. 7 d. įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes, o pagal 8 str. 9 d., prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes.

Jeigu asmuo, pažeisdamas Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 ir 7 dalių reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju (Akcizų įstatymo 9 str. 7 d.).

Bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda remiantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju (Akcizų įstatymo 9 str. 8 d.).

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinusios 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvą Nr. 92/12/EEB, 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Pagal direktyvos Nr. 2008/118/EB 7 str. 2 d. „išleidimas vartoti“ suprantamas kaip bet kuris iš šių atvejų: a) akcizais apmokestinamų prekių išleidimas, įskaitant neteisėtą išleidimą, iš akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo; b) akcizais apmokestinamų prekių laikymas joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Bendrijos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas; c) akcizais apmokestinamų prekių gamyba, įskaitant neteisėtą gamybą, netaikant joms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo; d) akcizais apmokestinamų prekių importas, įskaitant neteisėtą importą, išskyrus atvejus, kai akcizais apmokestinamoms prekėms jas importavus nedelsiant pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas.

Pagal direktyvos Nr. 2008/118/EB 8 str. 1 d. b punktą, asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus akcizais apmokestinamų prekių laikymo atveju, kaip nurodyta 7 straipsnio 2 dalies b punkte, yra asmuo, laikantis akcizais apmokestinamas prekes, ir bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis laikant akcizais apmokestinamas prekes. Pagal to paties straipsnio 1 dalies c punktą, asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus akcizais apmokestinamų prekių gamybos atveju, kaip nurodyta 7 straipsnio 2 dalies c punkte, yra asmuo, gaminantis akcizais apmokestinamas prekes, ir neteisėtos gamybos atveju – bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis jų gamyboje.

Teismas, išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo akcizais apmokestinamų prekių pagaminimo Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje arba banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, pagaminęs akcizais neapmokestinamas prekes (neteisėtos gamybos atveju – bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis jų gamyboje) arba laikantis, ir bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis laikant akcizais apmokestinamas prekes, nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes.

Tokią išvadą taip pat patvirtina ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2001 m. balandžio 5 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-325/99 (G. van de Water vs. Staatssecretaris van Financi?n) išaiškino, kad iš 1992 m. vasario 25 d. direktyvos 92/12/EEB nuostatų sistematikos ir devinto Direktyvos pagrindimo išplaukia, kad nacionalinės institucijos kiekvienu atveju privalo užtikrinti, jog mokestinė skola bus padengta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 rėmėsi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu ir taip pat akcentavo, kad bet kokia akcizais apmokestinamų produktų gamyba, perdirbimas, laikymas ar cirkuliacija už akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo ribų suponuoja, kad akcizas tapo mokėtinas, todėl, nustačius, kad toks produktas nukrypo nuo akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo nesumokant akcizo, tokio produkto laikymas reiškia jo išleidimą vartoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, ir akcizas tapo mokėtinas.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su kokiais nors teisinio pobūdžio požymiais (prekių priklausomybe konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiais dėl prekių) ir, pagal šį punktą, prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti konkretaus prekių teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 939/2009). Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio 2010-12-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio (Komisijos byla, b. l. 22–33) neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų nusikalstami veiksmai vertinami kaip neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis padėjėjų. Pareiškėjas sudarė sąlygas neteisėtai naudoti akcizais apmokestinamas prekes ir jų įsigyti – jis užtikrino cigarečių gamybos įrangos sėkmingą veikimą, o kartu ir naudoti akcizais apmokestinamas prekes. Pagal baudžiamąją teisę akcizais apmokestinamų prekių naudojimu laikomas kaltininko naudojimas akcizais apmokestinamas prekių savo ar kitų asmenų poreikiams tenkinti, kai tokius veiksmus atlieka pats kaltininkas. Darytina išvada, kad pareiškėjas pats naudojosi akcizais apmokestinamomis prekėmis, veikdamas bendrininkų grupėje kaip padėjėjas, o tai yra neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, už ką jis ir buvo nuteistas.

Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, įvertinęs 2010-12-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, skunde teigdamas, kad nėra nuteistas už tabako laikymą, todėl jam nekyla prievolė mokėti akcizus, nepagrįstai vartoja baudžiamosios teisės sąvoką „laikyti“ ir dėl to nepagrįstai susiaurina šios teisės normos turinį, kaip ji suprantama pagal Akcizų įstatymą bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos direktyvą Nr. 2008/118/EB (anksčiau galiojusią 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvą Nr. 92/12/EEB). Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateikta žodžio „laikyti“ reikšme („laikyti“ reiškia turėti naudai), akivaizdu, kad laikantis prekes asmuo yra tas, kuris prekes turi savo žinioje, savo naudai. Faktas, kad pareiškėjas turėjo savo žinioje ir savo naudai akcizais apmokestinamas prekes, yra įrodytas ir tai konstatuota 2010-12-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje.

Kadangi įsiteisėjusiame nuosprendyje nėra išskirta, kokią cigarečių ir rūkomojo tabako dalį turėjo savo žinioje, savo naudai konkretus asmuo, laikytina, kad jas laikė visi asmenys, įskaitant ir pareiškėją, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas už visas neteisėtai laikytas cigaretes ir rūkomąjį tabaką apskaičiuotą akcizą padalyti į lygias dalis yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi tokios pačios pozicijos administracinėse bylose Nr. A556-269/2008, Nr. A261-589/2008, kurios, teismo vertinimu, savo aplinkybėmis yra panašios į nagrinėjamą bylą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė, o tai reiškia, kad turėjo savo žinioje, nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes. Vadinasi, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kilo prievolė sumokėti akcizų mokestį bei akcizų delspinigius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam mokesčių administratoriaus apskaičiuotu akcizų mokesčiu, delspinigiais ir paskirta bauda, šioje administracinėje byloje taip pat kelia klausimą dėl principo non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) pažeidimo. Pasak pareiškėjo, jis yra antrą kartą nubaustas, nes Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje jau buvo skirta bauda už tas pačias veikas.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principams įgyvendinti baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir dėl kitų padarytų teisės pažeidimų. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, aiškindama Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, neturėtų būti suabsoliutinama ir tai, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitai teisinei atsakomybei) asmeniui paskirtos sankcijos priskirtos ar kaip atitinkamos sankcijos vadinamos įstatymuose. Šiuo atveju Konvencijos sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į visų aplinkybių, kurios padėtų atskleisti šių sąvokų turinį pagal Konvenciją, visumą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 pagal LR BK 202 str. 1 d. 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda ir pagal LR BK 24 str. 6 d., 199(2) str. 1 d. 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ypač pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį ir sankcijos dydį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendžiu paskirta 32 500 Lt bauda laikytina kriminalinio pobūdžio bausme pagal Konvencijos nuostatas, o jos paskyrimas suponuoja pareiškėjo nubaudimą Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Pareiškėjas, kaip minėta, Vilniaus apskr. VMI 2011-06-27 sprendimu dėl patikrinimo tvirtinimo Nr. (4.65)-256-125 (kuris patvirtintas VMI prie LR FM 2011-08-18 sprendimu Nr. 68-118) įpareigotas sumokėti 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių bei jam paskirta 15 693 Lt akcizų bauda. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymu, baudos pagal šį įstatymą skiriamos už mokesčių įstatymų pažeidimą, t. y. už neteisėtą asmenų elgesį, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai (Mokesčių administravimo įstatymo 138 str.). Pareiškėjui Vilniaus apskr. VMI sprendimu bauda paskirta remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, ar šios piniginės baudos paskyrimas gali būti laikomas nubaudimu pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį.

Mokesčių įstatymų pažeidimas ir atsakomybė už tai Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra savarankiška kategorija ir, nors kartais vadinama mokestine atsakomybe, iš esmės suprantama kaip kompleksinis teisinis institutas, apimantis atskiras atsakomybės rūšis, t. y. baudų pagal Mokesčių administravimo įstatymą ar kriminalinių bausmių pagal LR BK taikymą. Mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, be kita ko, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinant mokesčių įstatymų pažeidimo sudėtį, t. y. atsakomybę už mokesčių nedeklaravimą ir nesumokėjimą, siekiama apsaugoti visuomenei ypač reikšmingas vertybes, pvz., tinkamą biudžeto lėšų surinkimą ir atitinkamai reikalingų visuomenės gyvenimui resursų paskirstymą, ekonomikos reguliavimą. Todėl šiuo požiūriu atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą ar kitas nusikalstamas veikas finansų sistemai numatyta ir BK, kuris, be kita ko, įtvirtina ir mokesčių nesumokėjimo (BK 219 str.), deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimo (BK 221 str.) sudėtis. Taigi pagal Lietuvos nacionalinę teisę deklaracijos, kurioje būtų nurodytos mokėtinos mokesčio sumos, nepateikimas, taip pat mokesčių pagal pateiktą deklaraciją ar kitą dokumentą nesumokėjimas atitinkamais atvejais gali suponuoti ir baudžiamosios atsakomybės taikymą pagal Baudžiamąjį kodeksą. Šios aplinkybės rodo, kad sankcijos už mokesčių teisės pažeidimus gali įgyti kriminalinį pobūdį bei atitinkamai gali būti laikomos asmens nubaudimu kriminalinio pobūdžio sankcija pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas ir kuria yra daromas tiesioginis neigiamas poveikis to ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo lėšos. Bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra skiriama už atitinkamą teisės pažeidimą. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta bauda yra bendro pobūdžio, t. y. ji gali būti taikoma visiems mokesčių mokėtojams. Kadangi dėl mokesčio nesumokėjimo atsiradę turtiniai valstybės praradimai yra kompensuojami Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais delspinigiais, nagrinėjamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia, nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Funkciniu požiūriu šie tikslai yra labai panašūs į bausmių pagal Baudžiamąjį kodeksą paskirtį (LR BK 41 str. 2 d.).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį.

Pažymi, kad pareiškėjui paskirti mokėti delspinigiai už mokestinės prievolės neįvykdymą šiuo konkrečiu atveju nelaikytini baudimu pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį. Delspinigiai, jų skaičiavimo tvarka, dydis, atleidimo nuo jų sąlygos nustatytos Mokesčių administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje, kuris skirtas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams reglamentuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 95–100 str.). Dėl to mokesčių teisėje delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansiniams nuostoliams, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kadangi šiuo konkrečiu atveju delspinigiai, kuriuos Vilniaus apskr. VMI sprendimu buvo įpareigotas sumokėti pareiškėjas, savo turiniu ir pobūdžiu neturi nubaudimo pagal Konvenciją požymių, darytina išvada, kad dėl įpareigojimo juos sumokėti non bis in idem principas nėra pažeistas.

Non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Tai reiškia, kad pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. EŽTT Didžioji kolegija 2009 m. vasario 10 d. sprendime S. Z. prieš Rusiją byloje (pareiškimo Nr. 14939/03) išaiškino, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Nurodoma, kad turi būti analizuojamas sprendimas, kuriuo asmuo buvo nubaustas pirmą kartą, ir kaltinimai, reiškiami asmeniui pagal naują procedūrą.

Kaip minėta, pareiškėjas buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 pagal LR BK 202 str. 1 d. 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda ir pagal LR BK 24 str. 6 d., 199(2) str. 1 d. 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda.

Kaip matyti iš Vilniaus apskr. VMI 2011-06-27 sprendimo Nr. (4.65)-256-125, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui akcizų mokesčius bei delspinigius ir skirdamas akcizų baudą, vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, bauda už mokestinės prievolės nevykdymą skiriama, jeigu mokesčių mokėtojas, be kita ko, neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl šios priežasties mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino.

Vilniaus apskr. VMI sprendime, vadovaujantis minėta Mokesčių administravimo įstatymo norma, nurodyta, kad bauda pareiškėjui skiriama už neapskaičiuotus ir nedeklaruotus mokesčius. Išdėstytos nuostatos bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė, o tai reiškia, kad turėjo savo žinioje, nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, t. y. neįvykdė mokesčių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas, kuris pagal Konvenciją buvo nubaustas 32 500 litų bauda už akcizais apmokestinamų prekių laikymą (turėjimą savo žinioje), Vilniaus apskr. VMI sprendimu pagal Konvenciją buvo nubaustas už iš esmės tuos pačius veiksmus, t. y. akcizais apmokestinamų prekių laikymą nustatyta tvarka nesumokėjus už jas atitinkamų mokesčių.

Teismas iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-12-15 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 įsiteisėjo 2011-03-29, taigi jis įgijo res judicata galią, todėl atitinkamai konstatuotina, kad Konvencijos požiūriu pareiškėjas 32 500 litų bauda jau yra nubausta galutiniu teismo sprendimu.

Tiek Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, tiek muitinės sprendimais nubaustas pagal Konvenciją buvo tas pats fizinis asmuo – pareiškėjas A. B., todėl asmens tapatumo sąlyga, vertinant non bis in idem principo pažeidimą, taip pat tenkinama.

Vadovaudamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus apskr. VMI 2011-06-27 sprendimas Nr. (4.65)-256-125 skirti pareiškėjui baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apskr. VMI 2011-06-27 sprendimo Nr. (4.65)-256-125 dalis, kuria nuspręsta skirti pareiškėjui A. B. 15 693 Lt baudą, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Taip pat naikintinos ir VMI prie LR FM 2011-08-18 sprendimo Nr. 68-118 bei Komisijos 2011-11-16 sprendimo Nr. S-255(7-214/2011) dalys, kuriomis palikta galioti Vilniaus apskr. VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjas A. B. įpareigotas sumokėti 15 693 Lt akcizų baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-06-27 sprendimo Nr. (4.65)-256-125, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-08-18 sprendimo Nr. 68-118 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-16 sprendimo Nr. S-255(7-214/2011) dalį, kuria pareiškėjas A. B. įpareigotas sumokėti 15 693 Lt akcizų baudą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.