Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-30 · Civilinė byla Nr. 2A-204-464/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-30
Bylos Nr.
2A-204-464/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-19183-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
„Swedbank lizingas“
Atsakovas
E. D., J. M.
Kategorijos
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-204-464/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19183-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 42.8., 42.11.; 50.2.; 50.9.; 50.10.; 90. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovams E. D. ir J. M. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

kreditorius „Swedbank lizingas“, UAB 2011-12-19 su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (t. 1, b.l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir prašė solidariai iš skolininkų E. D. ir J. M. priteisti 1605 Lt delspinigių, 6450 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 665 Lt papildomų išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2011-12-20 teismo įsakymu (t. 1, b.l. 33) kreditoriaus reikalavimus patenkino visiškai.

Skolininkai E. D. 2012-01-10 prieštaravimais su teismo įsakymu nesutiko (t. 1, b.l. 41).

Šalies argumentai

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB 2012-01-30 pateikė ieškinį (t. 1, b.l. 47-49), kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. D. ir J. M. 6450 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 665,50 Lt papildomų išlaidų, 1605,40 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovo ir atsakovo E. D. 2008-04-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. LT073146 atsakovui buvo perduotas naudotis ir valdyti automobilis (duomenys neskelbtini), už kurį atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytais terminais mokėti sutartines įmokas. Ieškovas ir atsakovė J. M. 2008-04-24 sudarė laidavimo sutartį Nr. LT073146, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įvykdyti atsakovo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal minėtą lizingo sutartį. Atsakovui E. D. tinkamai prievolių nevykdant, ieškovas 2010-07-01 pranešimu informavo jį apie sutarties vienašalį nutraukimą, pareikalavo grąžinti lizingo dalyką. Ieškovui realizavus lizingo dalyką, abu atsakovai liko skolingi ieškovui 6450 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 665,50 Lt papildomų išlaidų ir 1605,40 Lt delspinigių.

Atsiliepimas

Atsakovai E. D. ir J. M. atsiliepimu (t. 1, b.l. 64-70) prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog trečiasis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ kartu su ieškovu vykdė akciją, pagal kurios viešai skelbiamas sąlygas, asmenims buvo sudaryta galimybė įsigyti automobilius, sandorio sudarymo dieną sumokant 50 proc. turto kainos, o nemokamai pasinaudojus automobiliu 2 metus, pirkėjas turėjo teisę rinktis: sumokėti trečiajam asmeniui likusiąją automobilio kainos dalį arba automobilį grąžinti. Atsakovas E. D., nusprendęs pasinaudoti minėta akcija, nurodytomis sąlygomis savo asmeniniams poreikiams įsigijo iš trečiojo asmens UAB „Baltijos realizacijos centras“ automobilį, o atsakovė už savo sūnų laidavo. Pagal pasiūlymo esmę tarp šalių susiklostė išperkamosios nuomos, numatytos CCK 6.503 str., santykiai Atsakovas, pasinaudojęs automobiliu dvejus metus, jį trečiajam asmeniui grąžino, todėl mano, kad savo prievoles yra įvykdęs tinkamai. Su atsakovu, kaip vartotoju, negalėjo būti sudaryta lizingo sutartis, todėl sutarties sąlygos traktuotinos kaip išperkamoji nuomos sutartis. Tuo tarpu vertinant tokią sutartį per vartotojų teises ginančių teisės normų prizmę, lizingo sutartyje nustatytos sąlygos, dėl kurių šalys realiai nesitarė, negalioja ir jos negali būti taikomos atsakovų atžvilgiu. Be to, ieškinys laiduotojai pareikštas praleidus 3 mėnesių terminą.

Tretysis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atsiliepimu (t. 1, b.l. 151-152) prašė ieškinį tenkinti.

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB pareiškimu (t. 1, b.l. 163) atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 1605,40 Lt delspinigių priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-09-21 sprendimu (t. 1, b.l. 221-226) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovams 3620 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priėmė ieškovo atsisakymą dėl 1605,40 Lt delspinigių priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė, grąžino ieškovui 36 Lt sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis įvardinta kaip lizingo sutartis, įstatymas numato, kad lizingo gavėjas turi būti verslo subjektas, o atsakovas yra fizinis asmuo. Teismas byloje nenustatė duomenų, kad atsakovas vykdytų individualią veiklą ar būtų verslo subjektu, todėl padarė išvadą, kad automobilį sutarties pagrindu atsakovas priėmė naudoti savo asmeniniams poreikiams, o ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris yra vartojimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip kilnojamojo daikto vartojimo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, nurodytą CK 6.411 str. 1 d. Teismas vertino, kad pagal akcijos „50/50“ sąlygas atsakovas po dviejų metų nuo sandorio sudarymo turėjo teisę apsispręsti dėl automobilio likusios kainos sumokėjimo, o trečiasis asmuo turėjo pareigą už 50 proc. kainos atpirkti iš ieškovo akcijos sąlygomis grąžintus automobilius. Kilusius neaiškumus dėl sutarties sąlygų teismas aiškino vartotojo naudai. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad ieškovės ir trečiojo asmens interneto puslapiuose skelbtos akcijos „50/50“ sąlygos yra prilyginamos viešajai ofertai, teismas sprendė, kad šalys sudaryta sutartimi faktiškai susitarė, jog atsakovas, praėjus 2 metų terminui nuo sutarties sudarymo momento, turėjo teisę grąžinti automobilį (duomenys neskelbtini) nemokėdamas jokių papildomų įmokų. Atsakovo veiksmus, sugrąžinant turtą ir nesumokant jokių piniginių lėšų, teismas laikė konkliudentiniais veiksmais, išreiškiančiais jo valią dėl sandorio vykdymo užbaigimo konkrečiu būdu. Automobilio tinkamą grąžinimą patvirtino ir UAB „BRC“ darbuotojas, liudytojas A. K.. Pripažinęs, jog realiai egzistuojanti sutarties sąlyga numatė atsakovo teisę grąžinti automobilį pasibaigus 2 metų terminui ir nemokėti jokių papildomų įmokų, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ieškovui. Tokiu atveju nėra pagrindo atsirasti jo atsakomybei, kurią sąlygotų sutarties nutraukimo dėl prievolių nevykdymo faktas. Dėl nurodytos priežasties ieškinį abiejų atsakovų atžvilgiu teismas atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB 2012-10-22 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 1-9) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškinyje nurodytas sumas, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Teismas neteisingai kvalifikavo sutartinius santykius. Šalys susitarė ir sudarė išperkamosios nuomos sutartį, turinčią lizingo sutarties požymių. Tikrieji atsakovo ketinimai, sudarant sutartį, buvo įgyti ginčo turtą nuosavybės teise, jo kainą sumokant dalimis, o tikrieji ieškovo ketinimai buvo gavus atitinkamą atlygį perleisti ginčo turto nuosavybės teisę klientui. Šalys siekė sudaryti būtent išperkamosios nuomos sutartį. Mažai tikėtina, kad atsakovas tik priešpaskutinę sutarties galiojimo dieną suprato, jog nebegalės toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų ar kad nebenorės įgyti ginčo turto nuosavybės teisių. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovai ir liudytojai, atsakydami į ieškovo klausimus, aplinkybę, kad buvo siekta įsigyti ginčo turtą nuosavybėn, kelis kartus patvirtino. Sutartis turi galioti tokio turinio, kokio siekė jo šalys. Sutartis sudaryta išimtinai kliento (atsakovo) iniciatyva. Ieškovas, įvertinęs kliento mokumą bei galimybes vykdyti sutartimi prisiimamus finansinius įsipareigojimus, pareikalavo papildomo prievolių užtikrinimo - laidavimo, ir tik laiduotojui sutikus laiduoti už sutartį, lizingo bendrovė sutiko ją sudaryti. Atsakovai buvo supažindinti su sutarties bei laidavimo sutarties sąlygomis, jos buvo jiems priimtinos. Taigi sutarties sudarymo metu nei išperkamosios nuomos sutarties, kaip atskiros sutarties rūšies, egzistavimas, nei kliento teisė sudaryti tokį sandorį laiduotojui ir pačiam klientui abejonių nekėlė. Atsakovas turėjo tikslą įgyti ginčo turtą nuosavybės teise, t.y. ketino ginčo turtą įsigyti nuosavybėn, bet ne įgyti jo valdymo ir naudojimo teises. Todėl sudaryta sutartis laikytina išperkamosios nuomos sutartimi, turinti kitai sutarčių rūšiai būdingų požymių.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad akcijos sąlygos yra klaidinančios. Klientas neturi galimybės po dviejų metų tiesiog atsisakyti įsigyti lizinguotą turtą ir nemokėti likusios kainos dalies. Klientas informuojamas tik apie galimybę kreiptis į lizingo bendrovę dėl sutarties pratęsimo ar į lizingo bendrovės partnerius su pasiūlymu, nenumatant, kad lizingo bendrovė ar lizingo bendrovės partneriai privalomai sutiks su kliento pasiūlymu (pvz. klientas ir lizingo bendrovės partneris gali nesusitarti dėl turto kainos). Derybas dėl turto pardavimo su lizingo bendrovės partneriu vykdo savarankiškai pats klientas. Apie analogišką galimybę kreiptis su pasiūlymu į lizingo bendrovės partnerius klientas taip pat yra informuojamas likus 2 mėnesiams iki sutarties pabaigos (paskutinės turto išpirkimo įmokos sumokėjimo), jam siunčiamu priminimo laišku.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas, grąžinęs ginčo turtą, tokiais konkliudentiniais veiksmais išreiškė jo valią dėl sandorio vykdymo užbaigimo konkrečiu būdu. Ginčo turtas turėjo būti grąžintas tvarkingas, tokios būklės, kokį jį perdavė lizingo bendrovė, išskyrus defektus, atsiradusius normaliai eksploatuojant turtą. Tačiau ginčo turtas buvo grąžintas lizingo bendrovės partneriui su itin dideliais defektais, lėmusiais nuostolio atsiradimą. Be to, sutarties 10 str. yra įvardintos 4 aplinkybės, kuomet sutartis yra laikoma pasibaigusia. Lizingo sutartis buvo nutraukta, nes klientas neįvykdė visų įsipareigojimų pagal sutartį - neapmokėjo paskutinės 2010-04-15 įmokos (17 450 Lt). Sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Taip pat yra visos aplinkybės laiduotojo atsakomybei kilti.

4. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuota sutarties pagrindu, iš valdyto ir naudoto turto neišpirktos (likutinės) vertės atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Turto nusidėvėjimas, ekonominė situacija rinkoje, savybės ir pan. įtakojo turto kainos pasikeitimus rinkoje, ko pati lizingo bendrovė negalėjo įtakoti, todėl ir turto tretieji asmenys nepanoro pirkti už neišpirktą (likutinę) turto vertę. Ieškovas, prieš parduodamas ginčo turtą UAB „Aeropolis“, atliko ginčo turto vertinimą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie turto realizavimo kainą, t.y. kad turtas galėjo būti parduotas brangiau. Ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra finansavimo teikimas. Lizingo bendrovė nesiverčia turto atsiėmimu, pervežimu, pardavimu ar perpardavimu, todėl tais atvejais, kai po lizingo sutarčių nutraukimo turtą reikia susigrąžinti, ieškovas kreipiasi į įmones, užsiimančias atitinkama veikla ir už suteiktas paslaugas atsiskaito. Ieškovas ėmėsi visų veiksmų, kad ginčo turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą. Ieškovo patiri nuostoliai turi būti atlyginami visiškai.

Atsiliepimas

Atsakovai E. D. ir J. M. 2012-11-19 atsiliepimu (t. 1, b.l. 27-31) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą palikti nepakeistą.

Sutinka su teismo išvada, jog tarp šalių nebuvo ir negalėjo būti sudaryta lizingo sutartis, o susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip kilnojamojo daikto vartojimo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. Nagrinėjamu atveju nėra didelio skirtumo, ar šalių sudarytą sutartį priskirti prie pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, ar prie išperkamosios nuomos sutarties, nes bet kuriuo atveju, visų pirma, turi būti užtikrinamos vartotojo teisės. Ginčo sutartimi ieškovas leido naudotis atsakovui E. D. automobiliu, sutartis buvo sudaryta pagal trečiojo asmens viešai skelbtą akciją „50/50“, šiam trečiajam asmeniui tarpininkaujant. Ieškovas ir tretysis asmuo buvo susitarę bendrai teikti paslaugas vartotojams. Esminė akcijos sąlyga buvo pasiūlymas vartotojui naudotis automobiliu dvejus metus sumokėjus pinigų sumą, lygią pusei jo kainos, suteikiant galimybę ateityje jam įgyti nuosavybės teisę į automobilį, t.y. praėjus dvejiems metams sumokant likusią automobilio kainos dalį. Trečiojo asmens, kaip automobilio pardavėjo, taikyta akcija „50/50“ iš esmės rėmėsi tuo, kad jis vienas savo jėgomis tokių sąlygų vartotojams nebūtų galėjęs pasiūlyti ir nesiūlė, o vartotojas apie ieškovo, kaip lizingo bendrovės, dalyvavimą sužinojo tik prieš pat sutarties sudarymą. Tokios aplinkybės nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų ir liudytojų paaiškinimais. Taigi ieškovas iš esmės finansavo ne vartotoją, o trečiąjį asmenį. Aplinkybė, kad atsakovas E. D. deklaravo savo interesą įsigyti automobilį, nereiškia, kad buvo sudarytas vienoks ar kitoks sandoris arba kad atsakovas neatšaukiamai įsipareigojo minėtą automobilį įsigyti. Atsakovas E. D. pagal sutarties sąlygas turėjo teisę grąžinti automobilį po dviejų juo naudojimosi metų, todėl toks veiksmas negali būti pripažįstamas sutarties pažeidimu. Nei automobilio grąžinimo metu, nei vėliau jam niekas nereiškė pretenzijų, kad automobilis yra sugadintas ar netinkamos kokybės. Priešingai, buvo pasirašyti priėmimo aktai be jokių pastabų, kas savaime konstatuoja, kad automobilį priėmęs ieškovas (per savo atstovą trečiąjį asmenį) neturėjo pretenzijų.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2012-11-15 atsiliepimu (t. 2, b.l. 24-25) prašė apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškinyje nurodytas sumas.

Nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius, tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, turinti kitų sutarčių požymių. Atsakovai turėjo tikslą ginčo turtą įgyti nuosavybes teise. Sutinka su ieškovo sutarčių sąlygų aiškinimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nustato apeliacinio skundo argumentai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacijos dalyką sudaro apelianto skundo argumentai, susiję su šalių santykių teisiniu kvalifikavimu, sutarties sąlygų aiškinimu ir sutarties pasibaigimo pagrindu. Dėl tokių klausimų teisėjų kolegija ir pasisako.

Byloje nustatyta, kad šalys 2008-04-24 sudarė sandorį, įvartintą lizingo sutartimi (t.1, b.l. 4-10), ir laidavimo sandorį (b.l. 11-12). Susitarimo esmė - atsakovo teisė naudotis automobiliu (duomenys neskelbtini), kurio kaina sutartyje nurodyta 10 107,74 EUR, sumokėjus vieną įmoką, kuri lygi 50 proc. šio automobilio kainos. Kitos šio turto išpirkimo sąlygos buvo nurodytos specialiojoje dalyje – turto išpirkimo laikotarpis 24 mėn., t.y. iki 2010-04-15, o mokėjimai atliekami kas mėnesį. Tačiau tiek įmokų grafikas (t.1, b.l. 6), tiek šalių paaiškinimai būtent tokio jų susitarimo dėl sutartyje nurodyto turto vertės dengimo kasmėnesinėmis įmokomis nepatvirtina. Priešingai, šalys buvo sulygusios tik dėl pirmosios - 17 450 Lt įmokos sumokėjimo ir atsakovas šią susitarimo dalį įvykdė, o antroji turto kainos įmoka turėjo būti sumokėta 2010-04-15 (sutarties termino pabaigoje). Tačiau byloje nustatyta ir toks teisiškai reikšmingas faktas, kad likusios dalies kainos sumokėjimas ar nesumokėjimas, tuo pačiu sugrąžinant pardavėjui automobilį, priklausė išimtinai nuo atsakovo pasirinkimo. Kitoks byloje esančių rašytinių įrodymų, susijusių su apelianto ir trečiojo asmens pasiūlymo turiniu (t.1, b.l. 80-84, 88-89), bei liudytojų A. K., J. J. paaiškinimų (t.1, b.l. 190-192) vertinimas nebūtų suderinamas nei su CK 6.193 str. įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nei su vartojimo sutarčių ypatumus bei jų sąlygų sąžiningumą ir galiojimą nustatančiomis teisės normomis (CK 6.188 str.).

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t.y. visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2 str., 6.156 str.), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi sutarties laisvės principas bei jo įstatyminis reglamentavimas (CK 6.156 str. 1 d. ir 4 d., 6.193 str. 1 d.) suponuoja išvadą, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė šalys, ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutiktina. Tačiau nesutiktina su apelianto procesine pozicija, kad atsakovas aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo ketinimą ginčo turtą (naudotą automobilį) įgyti nuosavybėn bet kuriuo atveju, sumokėdamas dvi įmokas - sutarties termino pradžioje ir jo pabaigoje, ir kad antrosios įmokos nesumokėjęs jis sutartinius įsipareigojimus pažeidė, dėl ko taikytini sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai, įskaitytinai atsakovo pareiga atlyginti nuostolius. Nei vienas bylos įrodymas nepatvirtina būtent tokio atsakovo siekio. Įstatymų leidėjo valia, šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str. 1 d.). Kadangi sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą ir jį priimant (CK 6.162 str. 1 d.), atsakovas priėmė pardavėjo pasiūlymą naudotis automobiliu dvejus metus tik už pusę jo vertės, kas, atitinkamai, reiškia ir naudojimosi atlygintinumą, o dėl likusios dalies kainos sumokėjimo apsispręsti jau pasibaigus dvejiems naudojimosi automobiliu metams. Niekaip kitaip trečiojo asmens, automobilio pardavėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“, oferta „Po dviejų metų Jūs galėsite nuspręsti ar norite įsigyti automobilį už likusią pusę kainos“ (t.1, b.l. 84) negali būti interpretuojama. Ir nors apelianto pateikiamas šios akcijos „50/50“ aprašymas nevisiškai sutampa su pardavėjo akcijos sąlygų aprašymu, t.y. nurodoma apie pirkėjo teisę pasirinkti, ar automobilis būtų įsigyjamas nuosavybėn, sumokėjus likusią pusę jo kainos, ar pasiūloma lizingo bendrovės partneriui jį įsigyti (t.1, b.l. 80), tai nekeičia vertinimo, kad pasirinkimo teisė abiem atvejais vis tik nustatyta daikto pirkėjui. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teiginiai, esą daikto pirkėjas, kuris yra silpnesnioji šių santykių šalis (vartotojas), pats turėjo rūpintis automobilio perpardavimu apelianto partneriui, pats derėtis dėl perpardavimo sąlygų, kainos ir pan., visiškai nepagrįsti. Tokių reikalavimų būsimam pirkėjui pardavimų skatinimo akcijoje „50/50“ nebuvo nustatyta, jų nėra įrašyta ir į sutartį. Priešingai, iš apelianto paskolų komiteto sprendimo (t.1, b.l. 105) matyti, kad pats automobilio pardavėjas, tretysis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“, jame yra įvardintas kaip daikto atpirkėjas, o tokia jo pareiga kyla iš bendradarbiavimo su apeliantu sutarties (t.1, b.l. 107-112) ir konkrečiai iš papildomo susitarimo 4.4. p. nuostatų (t.1, b.l. 113-118). Tretysis asmuo (pardavėjas) tą pačią, kaip ir apelianto su atsakovu sudaryta sutartis, dieną, t.y. 2008-04-24, pasirašė atpirkimo sutartį dėl atsakovo naudojamo automobilio (t.1, b.l. 209-210). Ir nors galiausiai atpirkimo procedūra iki galo nebuvo realizuota, kilus ginčui dėl daikto defektų (t.1, b.l. 211-214), šis bendradarbiavimo sutarties ir iš jos kilusios atpirkimo sutarties šalių (t.y. apelianto ir trečiojo asmens) nesutarimas atsakovui pareigos rūpintis pagal akcijos sąlygas jo naudoto automobilio pardavimu tretiesiems asmenims taip pat nenustato. Dėl to bylos šalys nebuvo sulygusios (CPK 12 str., 178 str.).

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad apelianto ieškinyje sutarties pažeidimas grindžiamas atsakovo nuolatiniu vėlavimu sumokėti įmokas pagal sutartį ir dėl šios priežasties susidariusiu įsiskolinimu, įgalinusiu apeliantą sutartį vienašališkai nutraukti (t.1, b.l. 48). Jau minėta, kad įmokų grafiko apeliantas atsakovui apskritai nesudarė (b.l. 6), o joks kitas sutarties pažeidimo faktinis pagrindas ieškinyje neįvardijamas. Vadinasi, nagrinėjamojoje sutartyje įrašytos sąlygos (specialioji ir bendroji jos dalys) iš esmės neatitinka sutartinių santykių pobūdžio ir jų realaus vykdymo, todėl tokių sąlygų pažeidimu apeliantas ir negali remtis, neigdamas sutartinių santykių pabaigą, įformintą daug anksčiau – naudoto automobilio grąžinimu pagal 2010-04-14 atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytą turto priėmimo-perdavimo aktą (t.1, b.l. 72). Taigi jo pranešimai dėl įsiskolinimo ir sutarties vienašališko nutraukimo (t.1, b.l. 16-19) teisinės reikšmės nagrinėjamojoje situacijoje neįgyja, nes tokio sutarties pažeidimo nebuvo. Atitinkamai šalių sutartinių santykių pabaiga negali būti siejama su šiuose pranešimuose nurodytu pagrindu ir momentu, nes santykiai, nepriklausomai nuo jų teisinės kvalifikacijos, pasibaigė daikto grąžinimu, kaip tai pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su netinkama ginčo santykių teisine kvalifikacija, visų pirma būtina pastebėti, kad apeliantas, kaip stipresnioji tokio sandorio šalis (finansinė institucija), būdamas atsakingas už tinkamą visų sutartinių įsipareigojimų išaiškinimą prisijungusiai prie sutarties šaliai (vartotojui), o taip pat turėdamas pareigą tinkamai įforminti sutartinius santykius, sudarė su atsakovu teisiškai ydingą – lizingo – sutartį, nors atsakovas apskritai negali būti sutarties, numatytos CK 6.567 str., subjektu. Kvalifikuojant šios bylos šalių santykius pagal tikrąją pavadinto lizingo (finansinės nuomos) sandoriu sudariusių asmenų valią, vertintinas jo dalyvių elgesys tiek iki, tiek ir po sandorio sudarymo, sandorio sudarymo aplinkybės, taip pat sandorio dalyvių ir liudytojų paaiškinimų, nagrinėjant šią civilinę bylą, turinys. Su fiziniais asmenimis dėl panašių teisinių santykių (finansinei institucijai kredituojant jų pageidaujamo daikto įsigijimą) buvo sudaromos vartojimo kredito sutartys, nurodytos tuo metu galiojusioje teisės normos - CK 6.886 str. 2 d. - redakcijoje (straipsnis pakeistas nuo 2011-04-01, įsigaliojus Vartojimo kredito įstatymui). Tokį tikslą, tačiau ne vienintelį, sudarydamas su apeliantu sandorį turėjo ir atsakovas. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų ir jo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, šis turėjęs du lygiaverčius interesus – naudotis automobiliu dvejus metus, po to nuspręsti, ar nori šį automobilį įsigyti nuosavybėn, o būtent tokia ir buvo trečiojo asmens (pardavėjo) pasiūlymo esmė. Todėl šalių sutartiniai santykiai, priimant domėn ir trečiojo asmens dalyvavimą juose, t.y. pasirašant jau minėtą automobilio atpirkimo sutartį pardavėjo ir lizingo bendrovės sudarytų bendradarbiavimo sutarties bei susitarimų dėl pardavimų skatinimo akcijos pagrindu (t.1, b.l. 107-124, 209-210, 211), pagal prigimtį nėra pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, numatyta CK 6.411 str., kaip juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, šie santykiai akivaizdžiai yra mišrūs, atitinkantys kelių sutarčių požymius: 1) vartojimo kredito (išperkamosios nuomos) teisinius santykius (CK 6.886 str. 2 d.), kuomet daikto būsimą įsigijimą kredituoja ne pats šio daikto savininkas (pardavėjas), o finansinė institucija (apeliantas), įgijęs atsakovo pasirinktą daiktą nuosavybės teise iš trečiojo asmens (t.1, b.l. 5, 13-14) ir perdavęs jį atsakovui valdyti ir naudotis dviejų metų laikotarpiui už sumą, atitinkančią pusę šio daikto kainos (t.1, b.l. 4); 2) išperkamosios nuomos teisinius santykius (CK 6.503 str.), kurių terminui pasibaigus ir daikto naudotojui (atsakovui) pageidaujant, daiktas gali tapti jo nuosavybe, sumokant likusią pusę šio daikto kainos, arba gali ir netapti, tokiu atveju už naudojimąsi daiktu kompensuojant suma, lygia puse to daikto kainos. Vertinant, kuris interesas – vartojimo kredito ar išperkamosios nuomos – nagrinėjamos bylos atveju dominavo, svarbu tai, kad automobilis nebuvo naujas. Naudojimosi daiktu dvejų metų terminas buvo nustatytas vartotojo (atsakovo) naudai ir paliko jam teisę nuspręsti, ar automobilis jam tinka, suteikė galimybę laisvai pasirinkti, ar jo įsigijimo nuosavybėn procesą užbaigti. Neužbaigus pirkimo procedūros, daiktą turėjo susigrąžinti (atpirkti iš lizingo bendrovės) pardavėjas. Todėl faktinės šios konkrečios bylos aplinkybės, susijusios su labiau išreikštu atlygintinio naudojimosi interesu, neleidžia sutikti su apelianto teiginiais, jog sandoris patvirtina neabejotiną atsakovo siekį įsigyti nuosavybėn sutarties dalyką, o to jam nepadarius, sutartis buvo pažeista. Kadangi šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, atsakovo valia atsisakyti įsigyti šį automobilį ir likusios jo kainos dalies nemokėti, nekvestionuotina.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija į pagrindinius skundo argumentus atsakė, todėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų išsamiau neaptarinėja. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, o nevisiškai tinkamas teisinių santykių kvalifikavimas prielaidų sprendimui pakeisti ar panaikinti nesudaro (CPK 328 str.). Paminėtina tik tai, kad naudojimusi padaryti nuostoliai (automobilio galimi defektai) išeina už nagrinėjimas bylos ribų, todėl teisinės reikšmės šioje byloje neturi.

Iš apelianto atsakovės J. M. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 968 Lt už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

n utarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš „Swedbank lizingas“, (duomenys neskelbtini) (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų J. M. naudai.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėDainius Rinkevičius