Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Laima Dumskienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėja), atstovo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Utenos rajono apylinkės teismas nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 580 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams už tai, kad ji 2015 m. gegužės 1 d. apie 19.50 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį būdama neblaivi (nustatytas vidutinis (2,21 ‰) girtumas).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skunde atstovas iš esmės tikina, kad šiuo atveju pažeidimas buvo padarytas peržengiant būtinojo reikalingumo sąlygas ir yra sąlygos ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymui bei švelnesnės už įstatyme numatytos nuobaudos skyrimui.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus Pažeidėjos kaltės dėl jai inkriminuoto teisės pažeidimo įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Dėl būtinojo reikalingumo

Aiškinant ATPK 17 straipsnio nuostatas matyti, kad būtinojo reikalingumo sąlygos gali būti pripažįstamos tik tada, kai siekiama pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Pažeidėja administracinio teisės pažeidimo protokole buvo kaltinama ir skundžiamu nutarimu buvo nubausta už tai, kad ji, būdama neblaivi, automobilį vairavo važiuodama jau iš gydymo įstaigos, praėjus apie 40 minučių po jos traumuotos mamos pristatymo į gydymo įstaigą ir būtinos medicininės pagalbos suteikimo mamai (5, 25, 57 b. l.). Tai reiškia, kad tuo metu pavojus Pažeidėjos mamos sveikatai dėl prieš tai patirto sužalojimo jau buvo praėjęs, mamos būklė jau nebebuvo pavojinga nei jos gyvybei, nei sveikatai. Išnykus realiam pavojui mamos gyvybei ir sveikatai kartu išnyko ir būtinojo reikalingumo sąlygos, todėl Pažeidėja po to, kai atvežė savo mamą į gydymo įstaigą, nebegalėjo toliau vairuoti automobilio. Atstovas apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad po medicinos pagalbos suteikimo mamai Pažeidėja turėjo vairuoti transporto priemonę, nes reikėjo nupirkti mamai vaistų nuo skausmo ir parvežti ją į kaimą, o Utenoje nebuvo jai pažįstamų asmenų, autobusai jų namų kryptimi nevažiavo. Tačiau šios atstovo paminėtos aplinkybės nelaikytinos pavojingomis įstatymo saugomoms vertybėms, juolab, kad tokią situaciją Pažeidėja ne tik galėjo, bet ir privalėjo išspręsti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, pasinaudodama taksi paslaugomis. Pasielgusi kitaip Pažeidėja veikė nebe būtinojo reikalingumo sąlygomis ir jų peržengti ji negalėjo. Atvirkščiai, tokia savo veika Pažeidėja pati sukėlė pavojų įstatymų saugomoms vertybėms – ne tik kitų eismo dalyvių, bet ir pačios į kaimą vežamos ir kartu su ja automobilyje buvusios mamos sveikatai ar gyvybei, o tai prieštarauja vienai iš būtinojo reikalingumo sąlygų, t. y. siekiui darant žalą įstatymo saugomoms vertybėms išvengti didesnės žalos.

Atsižvelgus į tai nėra jokio pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju vairuodama automobilį būdama neblaivi Pažeidėja veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir jas peržengė.

Dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo

ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje vairuotojams numatyta bauda nuo 579 iki 868 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų arba administracinis areštas nuo 10 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnio nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tuomet, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Susipažinęs su byla apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių ypatingų ar išskirtinių sąlygų, kurios suteiktų pagrindą taikyti Pažeidėjai ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti jai švelnesnes už įstatyme numatytas pagrindinę ir papildomą nuobaudas. Apylinkės teismo nustatytos ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės – Pažeidėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ją sunkinančių aplinkybių nebuvimas, pažeidimo padarymo motyvai, asmeniniai jos nepatogumai prižiūrint ligotus ir senyvo amžiaus žmones iš tiesų yra svarbios ir jas apylinkės teismas iš esmės jau tinkamai įvertinto individualizuodamas Pažeidėjai paskirtas nuobaudas, nes Pažeidėjai pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį buvo paskirta sankcijoje numatyta minimali bauda su minimalios trukmės specialiosios teisės atėmimu.

Atstovas savo skundą šioje dalyje grindžia aplinkybėmis, tiesiogiai susijusiomis su neigiamomis Pažeidėjai paskirtų nuobaudų pasekmėmis – nepatogumais rūpinantis kitais žmonėmis. Tačiau, čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendrąsias gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Taigi, administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Pabrėžtina tai, kad bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes ir nepatogumus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ar artimiesiems, todėl vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas nuobaudą sušvelninti. Šiuo atveju Pažeidėja, vairuodama transporto priemonę būdama neblaivi, padarė vieną pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantį pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir kitų žmonių gyvybei, jų sveikatai. Realų pavojingą šios veikos pobūdį įrodo tai, kad būdama vidutinio girtumo būklėje ji vairavo transporto priemonę mieste, kuomet eismas dar yra pakankamai intensyvus. Kartu ji vežė kitą žmogų – savo mamą. Tai rodo ypatingai neatsakingą Pažeidėjos požiūrį tiek į eismo saugumą, tiek ir į kitų eismo dalyvių sveikatą ar gyvybę. Taip pat pažymėtina, jog šis pažeidimas padarytas visiškai sąmoningai – tai, kad Pažeidėjai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis reiškia, jog jai negalėjo kilti jokių abejonių, kad esant tokios būklės negalima vairuoti transporto priemonės. Asmuo, vairuojantis transporto priemonę neblaivus, be jokių abejonių yra pavojingas visuomenei ir turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmių kilimo riziką, todėl privalėdama suprasti, kad atitinkamos administracinės nuobaudos taikymas neišvengiamai sukels jai nepatogumus bei neigiamas pasekmes, Pažeidėja turėjo būti ypač suinteresuota nedaryti pažeidimo, kuris lemtų tokios administracinės nuobaudos taikymą.

Šiuo atveju vien tik Pažeidėjos pageidavimą tenkinančių pagrindinės ir papildomos nuobaudos paskyrimas arba jų neskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms už tokį pažeidimą keliamų tikslų, todėl taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo.

Įvertinęs visus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo nubaudė Pažeidėją pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Apylinkės teismo nustatytos ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nerodo mažesnio nei Pažeidėjos asmenybės, nei jos padarytų pažeidimų pavojingumo visuomenei ir jos nėra išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei skirti Pažeidėjai švelnesnę, nei numatyta įstatyme, nuobaudą. Visos šioje byloje nustatytos aplinkybės apylinkės teismui jau buvo žinomos, nes jas nurodė atstovas sakydamas baigiamąją kalbą apylinkės teisme ir visas šias aplinkybes apylinkės teismas neabejotinai įvertino priimdamas skundžiamą nutarimą. Apeliaciniame skunde atstovas nenurodė naujų esminių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės Pažeidėjos atsakomybės individualizavimui, kurių apylinkės teismas nebūtų įvertinęs ir kurias reikėtų iš naujo įvertinti apeliacinės instancijos teisme. Visos šios aplinkybės leidžia Pažeidėjos atsakomybę individualizuoti tik atitinkamų teisės normų sankcijų ribose. Skundžiamas teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo pozicijos, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutarimą nepakeistą ir A. V. atstovo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.