- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- B2-4917-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01534-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- K. J.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui K. J. personalinei įmonei (trečiasis asmuo- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui K. J. personalinei įmonei. Nurodo, kad jis yra atsakovo kreditorius, t. y. atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 2013-06-10 buvo skolingas 12 637, 69 Lt. Jis, prieš kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, įvykdė Įmonių bankroto įstatymo 6 str. 2 d., 4 d. nustatytas pareigas. Atsakovas nekilnojamojo turto neturi, atsakovo savininkas K. J. turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas.
Tretysis asmuo nurodo, kad su ieškiniu sutinka, kadangi atsakovo skolos valstybės ir savivaldybės biudžetams sudaro 58 692, 54 Lt.
Atsakovas finansinių ataskaitų teismui nepateikė.
Bankroto bylą kelti atsisakytina.
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškinio pateikimo metu VSDFV biudžetui atsakovas buvo skolingas 12 637, 69 Lt, o trečiajam asmeniui – 58 692, 54 Lt, tai yra bendra skolos suma sudaro 71 330, 23 Lt.
Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turo vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo įmonės vardu įregistruoto nekilnojamojo turto nėra. Iš registrų duomenų matyti, jog įmonės savininkas K. J. nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto ir dvi transporto priemones, kurių bendra vertė sudaro 304 482 Lt (b. l. 36-45). Nors žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 253 834 Lt yra areštuotas, tačiau, kaip matyti iš išrašo, būtent trečiojo asmens VMI reikalavimų užtikrinimui (b. l. 39). Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnis). Todėl pagal įmonės prievoles K. J. turi atsakyti visu savo turtu. Šios įstatymų leidėjo nuostatos ir įrodymai apie K. J. turtą leidžia spręsti, jog turto jis turi už 304 482 Lt. Jo skola ieškovui ir trečiajam asmeniui (71 330, 23 Lt) neviršija pusės šio turto vertės. Įrodymų apie kitus atsakovo įmonės finansinius įsipareigojimus ir turimą turtą ieškovas nepateikė. Iš ieškovo teismui pateikto Vieningo vykdomųjų bylų sąvado matyti, kad visi išieškojimai iš atsakovo vykdomi ieškovo ir trečiojo asmens reikalavimu, išskyrus AB banko ,,Snoras“ 1 933, 35 Lt reikalavimą (b. l. 117-126). Patikrinus LITEKO informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatyta, kad teismuose nėra atsakovui iškeltų ir nagrinėjamų civilinių bylų. Atkreiptinas dėmesys, kad viešai skelbiamais duomenimis atsakovo skola ieškovui 2013 m. lapkričio 7 d. sumažėjo ir sudarė 11 298, 69 Lt (b. l. 127).
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas klausimą ar įmonei keltina bankroto byla ir vertindamas jos nemokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti finansinių sunkumų turinčios įmonės reabilitavimui, o ne likvidavimui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Nagrinėjamu atveju minėtos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad jog egzistuoja objektyvaus turinio teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, kad įmonė faktiškai yra nemoki. Bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų kreditorinius reikalavimus. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas yra įtvirtinęs nuostatą, jog ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008).
Kadangi teismui nepateikta neginčijamų duomenų, jog pradelsti K. J. įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę turto vertės, teismas daro išvadą, kad kelti bankroto bylą įmonei nėra teisinio pagrindo (CPK 178 str., ĮBĮ 2 str. 8 d., 5 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 9 straipsnio 6 dalimi, 10 straipsnio 13 dalimi, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,
nutaria:
Atsisakyti kelti bankroto bylą K. J. personalinei įmonei (į. k. 186247878).
Nutartis per dešimt dienų nuo jos priėmimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.