Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir K. B. paskirta subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. birželio 4 d.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., D. Č., A. J., M. P. (kurie yra nuteisti kitoje byloje už šį nusikaltimą), asmeniu, kuriam paskelbta ir vykdoma paieška, vykdydamas išankstinį susitarimą ir bendrininkų grupės nariams būnant iš anksto pasiskirsčius vaidmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, bendrininkų grupės nariams: G. J., D. Č., A. J. naudojant psichinę prievartą ‑ Š. V. aiškinant, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję – Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip bendrininkų grupės nariams bauginant nukentėjusįjį ir neteisėtai bendrininkų grupės narių naudai verčiant perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, užmaskuojant šį reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, bendrininkų grupės nariai nurodė K. B., kaip asmenį su kuriuo Š. V. turės kontaktuoti ir tenkindamas pateiktą reikalavimą per jį bendrininkų grupės nariams perdavinėti pinigus.

2. Tęsdamas bendrus nusikalstamus veiksmus K. B. po kelių įvykusių susitikimų su nukentėjusiuoju Š. V., pastarajam nurodė asmenį, kuriam paskelbta ir vykdoma paieška, kaip kitą kontaktinį asmenį, per kurį bendrininkų grupės nariams turi būti perduodami pinigai, o asmuo, kuriam paskelbta ir vykdoma paieška tęsdamas bendrą sumanymą ir 2009 m. sausio mėn. tiksliai nenustatytu laiku, susitikimo įvykusio Garliavoje metu naudojo psichinę prievartą – grasino panaudoti fizinį smurtą Š. V., jo artimųjų atžvilgiu ir taip tęsdamas bendrą sumanymą užvaldyti Š. V. turtą, neturėdamas teisėto pagrindo vertė perduoti 150 000 Lt ( 43 443 eurus), kaip mokestį už Š. V. draugės G. R. buto pardavimą, bei tą patį mėnesį Š. V. gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbiami), asmuo, kurio atžvilgiu paskelbta ir vykdoma paieška bendrininkų grupės narių naudai, užvaldė 150 000 Lt ( 43 443 eurus).

3. Asmuo, kurio atžvilgiu paskelbta ir vykdoma paieška, toliau tęsdamas bendrininkų grupės nusikalstamą sumanymą nukreiptą į Š. V. turto užvaldymą, veikdamas pagal iš anksto suderintą planą, 2009 m. vasario 6 d., apie 10.00 val., apgaule atviliojo Š. V. prie degalinės "P", esančios (duomenys neskelbiami), kur bendrininkų grupės nariai: M. P., A. B. (nuteisti kitoje byloje už šį nusikaltimą), asmuo, kurio atžvilgiu vyksta paieška ir K. B. grasino nukentėjusiajam Š. V. fiziniu smurtu, o A. B. panaudojo tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą, jį nukreipdamas į nukentėjusįjį Š. V., tuo tarpu K. B. pagrobė iš nukentėjusiojo teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą - pistoletą "IZH 71H" Nr. POM2351 su 13 vnt. šovinių ir taip bendrais veiksmais atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis. Tęsdami nusikalstamus veiksmus bendrininkai K. B., M. P., A. B. ir asmuo, kurio atžvilgiu paskelbta ir vykdoma paieška neteisėtai atėmė nukentėjusiajam laisvę jį patalpindami į nenustatytą automobilį „Audi“ ir neturėdami teisėto pagrindo vertė perduoti 10 000 eurų ir toliau vykdydami iš anksto numatytą planą automobiliu „Audi“ gabeno nukentėjusįjį iki (duomenys neskelbiami) gyvenvietės, kur persodino nukentėjusįjį į automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbiami), kuriuo gabeno nukentėjusįjį Š. V. nenustatyta kryptimi iki 2009 m. vasario 6 d., 11.30 val., kai nukentėjusiajam pavyko pabėgti.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam K. B. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam už įvykdytus nusikaltimus teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

13. Taigi byloje nustatyta, kad nuteistojo ir kartu su juo veikusių asmenų veiksmai buvo itin pavojingi ir įžūlūs, nusikaltimai buvo įvykdyti panaudojus šaunamąjį ginklą, dienos metu, viešoje vietoje – prie degalinės. Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad bendrininkų, tarp jų ir K. B., neteisėti veiksmai nutrūko, o Š. V. nepatyrė dar didesnės žalos vien dėl to, kad jam pavyko pasinaudoti situacija ir pabėgti.

14. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nebuvo jam inkriminuojamų nusikaltimų iniciatoriumi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamas veikas K. B. įvykdė veikdamas bendrininkų grupe, o jo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo aktyvus. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.)

15. Šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atvažiavę į susitikimą su nukentėjusiuoju bendrininkų grupės nariai, tarp jų ir K. B., prieš tai buvo aptarę planuojamo įvykdyti sunkaus tyčinio nusikaltimo (BK 181 straipsnio 3 dalis) detales ir buvo jam pasiruošę – mašinoje turėjo maišą, kurį uždėjo įsodintam nukentėjusiajam ant galvos; pusiaukelėje buvo paruošę kitą automobilį, į kurį persodino nukentėjusįjį ir gabeno toliau. Byloje taip pat nustatyta, kad savo elgesiu nuteistasis pritarė kitų dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nuteistų asmenų neteisėtiems veiksmams ir taip išreiškė savo tikrąją valią. Jis suvokė, kad dalyvauja sunkių tyčinių nusikaltimų padaryme ir sąmoningai pasirinko būtent tokį elgesio variantą – kitam bendrininkui grasinant nukentėjusiajam pistoletu, atėmė iš pastarojo savigynai turėtą ginklą, mašinos raktelius, piniginę, telefoną, liepė sėstis į mašiną, važiavo su nukentėjusiuoju ir kitais bendrininkais automobiliu, o paskui padėjo persodinti Š. V. į kitą automobilį. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis taip pat nurodė, kad iki jo pagrobimo buvo susitikęs su „Uzbeku“ – K. B. – apie dešimt kartų. Šių susitikimų metu nuteistasis reikalavo iš Š. V., kad jis užsiimtų verslu, tačiau nukentėjusysis negalėjo to padaryti dėl anksčiau – pirmo jo pagrobimo metu – patirtų traumų (1 t., b. l. 97–103). Apklausiamas teisme nukentėjusysis paaiškino supratęs, kad antram pagrobimui vadovavo K. B. (3 t., b. l. 114). Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. B. vaidmuo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme buvo aktyvus, o su kitais bendrininkais jį siejo stiprūs tarpusavio ryšiai.

16. Prašydamas sumažinti jam paskirtą bausmę, nuteistasis taip pat akcentuoja, kad per tuos dešimt metų, kai jis slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų, jis nebuvo daugiau nusikaltęs. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes nesudaro savarankiško bausmės švelninimo pagrindo. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. vasario 23 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu buvo paskelbta K. B. paieška (2 t., b. l. 129). 2009 m. birželio 30 d., gavus duomenų, kad nuteistasis slapstosi užsienyje, K. B. buvo išduotas Europos arešto orderis (2 t., b. l. 164–173). Tiek byloje nustatytos faktinės aplinkybės – nukentėjusiojo pabėgimas, jį pagrobusių asmenų pažinojimas ir kt. – tiek apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad K. B. nejuto intensyvesnės paieškos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistajam buvo žinoma apie tai, kad jis yra paieškomas. Taigi net dešimt metų gyvendamas iš pradžių užsienyje, o vėliau Lietuvoje ir žinodamas apie jo vykdomą paiešką, jis sąmoningai slapstydavosi nuo teisėsaugos, tokiu būdu trukdydamas procesui ir stengdamasis išvengti gresiančios bausmės. Tai, kad būdamas įtrauktas į paieškomų asmenų sąrašą, K. B. buvo sulaikytas praėjus net dešimčiai metų po tarptautinės paieškos paskelbimo, leidžia pagrįstai teigti, kad jis dėjo pastangas tam, kad nebūtų surastas, o tai ne tik nelengvina, bet priešingai – sunkina K. B. baudžiamąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikoma ir tai, kad net po sulaikymo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, K. B. nepripažino savo kaltės, nesigailėjo dėl įvykdytų nusikaltimų, teigė pažįstantis nukentėjusįjį tik iš matymo ir nežino kodėl šis jį apkalba.

17. Apeliacinio skundo argumentai, kur nuteistasis teigia, kad jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, nes visą tą laiką jis nesijautė saugiai, patyrė psichologinius lūžius, negalėjo miegoti naktimis ir pan., atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad K. B. sąmoningai pats pasirinko būtent tokį elgesio variantą – slėpimąsi nuo teisėsaugos pareigūnų – kuris sąlygojo jo minimų išgyvenimų atsiradimą. Taigi ir šios jį varginusios psichologinės įtampos pašalinimas priklausė tik nuo paties nuteistojo valinio elgesio.

18. Išnagrinėjus bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje buvo įvertintos visos skiriamų bausmių individualizavimui reikšmingos aplinkybės, nei vienos iš jų nelaikant išskirtine, todėl K. B. už dviejų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą paskirta teisinga ir bausmės paskirtį atitinkanti galutinė subendrinta bausmė. Akcentuotina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (švelninti ar griežtinti) tik tada, kai nustato, kad atskiros reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas turėjo skirti K. B. bausmę, kuri savo dydžiu būtų artima kitiems dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo (BK 181 straipsnio 3 dalis) nuteistiems asmenims paskirtoms bausmėms, yra nepagrįstas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas net už tas pačias veikas skirtingiems asmenims gali neskirti vienodų bausmių, nes kiekviena bausmė turi būti tinkamai individualizuota. Tuo pačiu apelianto dėmesys atkreipiamas į tai, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaltais buvo pripažinti tik A. B. ir M. P., kuriems atitinkamai Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. ir 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiais paskirtos vienodos 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Tokio paties dydžio laisvės atėmimo bausmė už pastarojo nusikaltimo padarymą skundžiamu nuosprendžiu yra paskirta ir K. B.. Be to, skirtingai nei kiti kartu su nuteistuoju bendrininkų grupe veikę asmenys (BK 181 straipsnio 3 dalis), apeliantas pripažintas kaltu įvykdęs dar vieną nusikalstamą veiką, nustatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje.

19. Skirdamas bausmę už kiekvieną nuteistojo įvykdytą nusikaltimą ir parinkdamas bausmių dydžius, apygardos teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų padarymo stadiją, pavojingumą, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nustatytą vieną K. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jo patraukimo administracinėn atsakomybėn duomenis ir į tai, kad apeliantas anksčiau neteistas, kitas K. B. charakterizuojančias aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu atitinkančias minėtų straipsnių sankcijose nustatytus bausmių vidurkius. Atsižvelgiant į šias ir kitas aukščiau nurodytas sprendžiamam klausimui reikšmingas byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuojama, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra proporcingos jo įvykdytų veikų pavojingumui, nėra per griežtos, švelninti jas apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

20. Bendrindamas K. B. paskirtas bausmes, apygardos teismas pagrįstai taikė dalinio bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) prie griežčiausios bausmės (septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo) iš dalies pridėdamas švelnesnę bausmę (šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą) ir paskirdamas nuteistajam galutinę subendrintą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.