Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64-65 straipsniais, paskirta bausmė subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. baudžiamąjį įsakymą, ir A. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 58 MGL dydžio (2 184,20 Eur) bauda. Į A. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta viena laikino sulaikymo para, nuo 2014 m. spalio 16 d., 11.10 val., iki 2014 m. spalio 17 d., 11.10 val.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be pažeidimų registruotis darbo biržoje ar dirbti. Taip pat vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, ir R. G., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent:

A. L., veikdamas su nenustatytu asmeniu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007-07-19 įsakymo Nr.4-312, 2010-01-19 įsakymo Nr. 4-31 ir 2012-06-11 įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1 ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 3 punkto 3.1 ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, tiksliai ikiteisminiame tyrime nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens įsigijo 8 500 cigarečių pakelių „FEST“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 18 605,37 Eur (64 413 Lt), kurias iki 2014-10-13, 6.58 val., laikė ir nenustatyta transporto priemone gabeno iki R. G. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mst., Vilniaus r., kuriame minėtas cigaretes iškrovė.

A. L. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo A. L. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2015-12-14 nuosprendis keičiamas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl A. L. nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia A. L. gynėjas apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistojo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas, grįsdamas A. L. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi ne tik R. G. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais (skundžiamo nuosprendžio 3 lapas, t. 2, b.l. 123). Šiame kontekste svarbūs objektyvūs įrodymai – byloje esantys R. G. ir A. L. telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės, gauti panaudojus technines priemones specialia tvarka (t. 1, b.l. 55, 56-73). Teisiamajame posėdyje aptariami įrodymai buvo ištirti, A. L. pripažino, kad telefoniniuose pokalbiuose yra užfiksuotas jo balsas (t. 2, b.l. 113, 115). Atkreiptinas dėmesys, kad A. L. pirmą kartą mobiliojo ryšio telefonu paskambino R. G. 2014-10-13, 04:03:27 (t. 1, b.l. 57). Nagrinėjamu atveju neįtikėtina, kad A. L. paskambino R. G. tokį ankstyvą rytą norėdamas nusipirkti cigarečių, kaip tvirtinama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Nei šiame, nei kituose telefoniniuose pokalbiuose nėra užfiksuota, kad A. L. siekė atvykti pas kitą nuteistąjį su minėtu tikslu, jis iškėlė tokią versiją tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b.l. 152, 154-155, 158, 162-163, t. 2, b.l. 114-116). Be to, analizuojant telefoninių pokalbių turinį, nelogiškas A. L., norėjusio tik nusipirkti cigarečių iš R. G., elgesys, kai jis kelis kartus atvažiavo pas kitą nuteistąjį, prašė atidaryti šio garažą (t. 1, b.l. 57-58), tuo labiau kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie R. G. užsiimtą prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis. Pasak A. L. gynėjo, ginamasis yra teistas už analogišką nusikaltimą, todėl jis neplanavo dar kartą nusikalsti. Teistumo turėjimas savaime neįrodo A. L. polinkio nusikalsti nebuvimo. Visa nagrinėjimo įvykio eiga leidžia teigti, kad nuteistasis, siekdamas, kad būtų sunkiau įrodyta jo kaltė dėl daromo nusikaltimo, suplanavo laikyti akcizais apmokestinamas prekes kito asmens gyvenamoje teritorijoje. Kita vertus, tokie A. L. veiksmai nereiškia, kad jis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo. R. G. parodymai baudžiamajame procese ir telefoninių pokalbių turinys kategoriškai paneigia apelianto teiginį, kad R. G., žinodamas apie A. L. nusikalstamą praeitį, skambino jam ir klausė patarimo, ką daryti su cigaretėmis. Pareigūnams atvykus prie R. G. namų, abu nuteistieji intensyviai bendravo minėtu klausimu. A. L. ne kartą nurodė R. G. sudeginti akcizais apmokestinamas prekes, jo telefoninis bendravimas su kitu nuteistuoju buvo emocionalus. Pats R. G. prašė A. L. ramiau kalbėti (2014-10-13, 11:43:56 telefoninis pokalbis, t. 1, b.l. 59-61). Taigi, A. L. bendravimo su R. G. turinys ir pobūdis neleidžia abejoti tuo, kad A. L. yra susijęs su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Sprendžiant dėl nuteistojo kaltės pagal BK 199² straipsnio 1 dalį neturi reikšmės ta aplinkybė, kad byloje dėl abiejų nuteistųjų buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, tačiau betarpiškai neužfiksuotas cigarečių atgabenimas į R. G. garažą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. L. kaltę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, ir nagrinėjamu atveju nėra būtina surinkti kitų įrodymų. Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį A. L. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). BK 199² straipsnio 1 dalyje yra nurodytos alternatyvios veikos, susijusios su akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. tokių prekių 1) įgijimas; 2) laikymas; 3) gabenimas; 4) siuntimas; 5) naudojimas; 6) realizavimas. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398-511/2015). Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už vienos ar kelių BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Todėl draudžiama preziumuoti („išvesti“) veikas iš kitų BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. A. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas taip pat už 8 500 cigarečių pakelių „FEST“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais įsigijimą tiksliai ikiteisminiame tyrime nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens bei jų laikymą, tačiau apygardos teismas jokiais įrodymais nepagrindė esminių akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo ir laikymo aplinkybių – kur, kaip, kokiais veiksmais ir iš kokio asmens buvo įsigytos cigaretės, ar jos visą laiką buvo A. L. žinioje, kur buvo minėti daiktai laikomi ir pan. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. L. kaltinant įsigijus ir laikius inkriminuotą kiekį akcizais apmokestinamų prekių, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-2 punktų reikalavimai. Tokia išvada darytina taikant pagal analogiją susiformavusią praktiką dėl tame pačiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytų alternatyvių veikų įrodinėjimo vertinimo bylose, susijusiose su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Be to, veiksmus, kai akcizais apmokestinamų prekių buvimo, laikymo vieta pakeičiama jas transportuojant, pakanka kvalifikuoti kaip gabenimą BK 199² straipsnio 1 dalies prasme ir nėra tikslinga papildomai inkriminuoti kitą aptariamame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytą veiką – laikymą. Vilniaus apygardos teismo 2015-12-14 nuosprendis keičiamas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3 punktas). Toks A. L. inkriminuotų veiksmų apimties sumažinimas neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nėra pakankamas pagrindas paskirti jam švelnesnę bausmę.

Dėl A. L. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

A. L. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ginamajam paskirta bausmė yra per griežta, o atidėtos bausmės vykdymo terminas yra per didelis. BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Apygardos teismas paskyrė nuteistajam už šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Pagrindinis A. L. gynėjo argumentas nesutinkant su ginamajam paskirtos bausmės dydžiu yra R. G. paskirtos bausmės akcentavimas. Pažymėtina, kad vienas iš teisingo bausmės paskyrimo principų yra bausmės individualizavimas. A. L. ir R. G. yra nuteisti pagal tą patį baudžiamojo įstatymo straipsnį, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad apygardos teismas turėjo abiem nuteistiesiems paskirti panašias bausmes ar jų dydžius. Kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl kaltininkui skirtinos bausmės rūšies ir dydžio yra atsižvelgiama į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat negalima ignoruoti BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų. A. L. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslo tvarkai, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Įvertinus gabentų cigarečių kiekį, darytina išvadą, kad jis siekė savanaudiškų paskatų. R. G. parodymai ir telefoninių pokalbių analizė patvirtina, kad dar prieš atgabenant akcizais apmokestinamas prekes prie R. G. namų, A. L. savo iniciatyva susisiekė su juo dėl cigarečių laikymo vietos. Tokie A. L. veiksmai rodo, kad inkriminuoto nusikaltimo darymas buvo ne spontaniškas, o pakankamai kruopščiai apgalvotas. Nuteistojo gabentų cigarečių vertė beveik du kartus viršija BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą 250 MGL dydžio sumą. Apygardos teismas nenustatė A. L. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Jis, būdamas jauno amžiaus (22 metų), anksčiau teistas du kartus, iš jų vieną kartą už analogiško nusikaltimo padarymą (t. 1, b.l. 170-172, 176-181). A. L., turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus mažiau nei pusei metų nuo Vilniaus apygardos teismo 2014-04-23 baudžiamojo įsakymo priėmimo vėl nusikalto šioje byloje, o remiantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, jis laikomas recidyvistu. Nuteistasis anksčiau taip pat trauktas tris kartus administracinėn atsakomybėn, šiuo metu turi galiojančią administracinę nuobaudą (t. 1, b.l. 190-191). Iš „Sodros“ duomenų matyti, kad jis nėra oficialiai dirbęs (t. 1, b.l. 169). A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis buvo registruotas darbo biržoje, tačiau po to išbrauktas iš jos. Nuteistasis nusprendė nebesiregistruoti ten, nes nemato naudos (t. 2, b.l. 115). Byloje nėra duomenų, kad jis mokosi ir bando įgyti profesiją. Aptartos aplinkybės neigiamai apibūdina A. L. asmenybę, rodo, kad jis padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Taigi, apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris yra žymiai mažesnis už sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. R. G. paskirtos bausmės dydis nesudaro teisinio pagrindo švelninti A. L. teisinės padėties.

BK 64 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatyme nenurodyta, kada teismas privalo bausmes bendrinti dalinio, o kada – visiško sudėjimo būdu. Paskirtos bausmės bendrinimo su ankstesniu teismo nuosprendžiu būdas įstatymo leidėjo paliktas teismo nuožiūrai. Teismas pats sprendžia, kokiu būdu bendrinti bausmes konkrečioje byloje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2012). A. L. gynėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, kuriais nesutinka su jo ginamajam paskirtų bausmių bendrinimo būdu, tik abstrakčiai teigia, kad bausmės paprastai iš dalies sudedamos. A. L. Vilniaus apygardos teismo 2014-04-23 baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta 58 MGL dydžio bauda. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis sumokėjo paskirtą baudą. Pats A. L. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis nėra įvykdęs šios pareigos (t. 2, b.l. 115), kita vertus, jis nusikalto padarydamas šioje byloje nustatytą nusikaltimą ir skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Taigi, A. L. dviem teismo baigiamaisiais aktais yra paskirtos dvi skirtingos bausmių rūšys. Pažymėtina, kad BK 65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme, tačiau nustatyta išimtis, kad bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Pastaroji imperatyvi išimtis nagrinėjamu atveju draudžia A. L. paskirtą baudą pakeisti laisvės atėmimo bausme, kaip prašo apeliantas, todėl apygardos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai taikė visiško bausmių sudėjimo būdą. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad ginamasis, neturėdamas darbo, negali sumokėti paskirtos baudos, nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl paskirtų bausmių bendrinimo teisingumo.

Skundžiamu nuosprendžiu A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. BK 75 straipsnis nustato, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja bausmės vykdymo atidėjimo termino parinkimo taisyklių. Šis klausimas yra išskirtinė teismo kompetencija. A. L. inkriminuoto nusikaltimo pobūdis ir padarymo aplinkybės, nuteistojo neišnykę teistumai ir kitos asmenybę neigiamai apibūdinančios aplinkybės, kurios buvo aptartos sprendžiant klausimą dėl jam parinktos bausmės teisingumo, rodo A. L. polinkį nusikalsti, todėl darytina išvada, kad bausmės tikslai, įvardyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. kaltininką ne tik nubausti ir sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, tačiau ir kontroliuoti jo elgesį, kad jis ateityje nebepažeistų visuomenėje nustatytų taisyklių bei taptų pilnaverčiu visuomenės nariu, gali būti pasiekti nuteistajam taikant maksimalų – trejų metų – bausmės vykdymo atidėjimo terminą ir jo mažinti nėra teisinio pagrindo. Apeliantas iš esmės neargumentuoja prašymo sumažinti ginamajam šį terminą. Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas paprastai gali būti skiriamas tik nuteistajam paskyrus maksimalią bausmę. Teismų praktikoje nedraudžiama baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui skirti ilgesnį šio baudžiamosios teisės instituto taikymo terminą nei paskirtos konkrečios laisvės atėmimo bausmės dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275-895/2015, 2K-7-386-746/2015, 25-399-697/2015). Be to, bausmės vykdymo atidėjimas savo esme paprastai mažiau varžo asmens teisinę padėtį nei realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas.

A. L. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo nustatyti ginamajam ilgesnį terminą, prilygintą bausmės vykdymo atidėjimo terminui, sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, šios įmokos dydis gali siekti nuo 5 MGL iki 25 MGL dydžio. A. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtas mažesnis įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis nei numatytas vidurkis (10 MGL) ir nustatytas šešių mėnesių sumokėjimo terminas nuo teismo baigiamojo akto įsiteisėjimo dienos. Aptariamas apelianto prašymas yra siejamas su vienintele aplinkybe, kad ginamasis neturi darbo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. L., būdamas jauno amžiaus, dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, dėl blogos sveikatos būklės) negalėtų susirasti legalaus pajamų šaltinio. Priešingai – analizuojant nuteistojo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, jis sąmoningai vengia įsidarbinti, nes A. L. buvo išbrauktas iš darbo biržos ir daugiau nebando registruotis, jis anksčiau nėra oficialiai dirbęs, nors nesimoko siekdamas įgyti profesiją. Todėl apeliaciniame skunde numatyta aplinkybė negali būti laikoma pagrindu nustatyti ilgesnį terminą sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tuo labiau kad ji nėra itin didelė (376,60 Eur), o nuo 2016-01-01 minimali mėnesinė alga siekia 350 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-12-02 nutarimas Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendį:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybes, kad A. L. tiksliai ikiteisminiame tyrime nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens įsigijo 8 500 cigarečių pakelių „FEST“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais ir laikė jas.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.