- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- eI-1961-189/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04986-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- A. H. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Snaiguolė Mažeikienė
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus,
atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-4)3I-1769(00965) (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimas buvo panaikintas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais. Pažymėjo, kad Departamentas Sprendimą priėmė neištyręs visų aplinkybių. Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad atlikus UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi yra pareiškėjas, patikrinimą buvo nustatyta, kad bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, nes 2016 m. liepos 8-14 dienomis visi įdarbinti Lietuvos piliečiai buvo atleisti. Pareiškėjas pažymėjo, kad jie nebuvo atleisti, o išėjo savo noru. Pareiškėjas intensyviai ieškojo darbuotojų, kreipėsi į Darbo biržą. Pabrėžė, kad pareiškėjas turintis rimtų ketinimų dirbti ir gyventi Lietuvoje.
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad 2016 m. birželio 30 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Departamentas 2016 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. gegužės 9 d. Departamentui nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytų reikalavimų, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino išduotą leidimą gyventi. Buvo nustatyta, kad bendrovėje trys darbuotojai buvo priimti dirbti 2016 m. balandžio 22 d., t. y. kelios dienos iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo ir atleisti jie buvo praėjus keletui dienų po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Buvo nuspręsta, kad pareiškėjo prašyme deklaruoti tikslai yra kitokie, nei oficialiai nurodoma. Pareiškėjas neįrodė, kad intensyviai ieškojo darbuotojų, tuo tarpu pateiktas darbo skelbimas buvo 2016 m. gruodžio 22 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo.
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, 77 str.). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.). Netenkintas pareiškėjos atstovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje keliamas ginčas dėl Departamento 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-4)31-1769(00965), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2016-09-14 redakcija, toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui, kaip UAB (duomenys neskelbtini) dalyviui ir direktoriui, Departamentas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu išdavė leidimą laikinia gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. gegužės 9 d. Departamentui 2016 m. lapkričio 22 d. patikrinus įmonės veiklą buvo nustatyta, kad įmonėje, kurios direktorius yra pareiškėjas, nėra įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad visi trys darbuotojai, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2016 m. liepos 8-12 dienomis. Visi atleisti darbuotojai buvo įdarbinti prieš pat pareiškėjui pateikiant prašymą laidimui gyventi gauti, o atleisti praėjus keletui dienų po leidimo gyventi išdavimo. Įvertinus nustatytas aplinkybes buvo nuspręsta, kad pareiškėjas siekė piknaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Departamentas, atsižvelgiant į tai, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, priėmė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos. Užsieniečiui atitinkant šias sąlygas jis galintis tikėtis, kad jam bus išduotas ar pakeistas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi keitimo ir išdavimo pagrindus, 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Nagrinėjamu atveju, Departamentas panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą gyventi vadovavosi šio straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas gyventi panaikinamas, jei nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Nustatyta, kad Departamentas išduotą leidimą gyventi panaikindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytus išduoto leidimo panaikinimo pagrindus, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų (yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi), bei 35 straispnio 1 dalies 14 dalyje nustatytų reikalavimų (neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu). Departamentas išduotą leidimą gyventi panaikindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą išduoto leidimo panaikinimo teisinį pagrindą (pareiškėjo įmonėje nėra įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).
Tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes įvertinus aptartų teisės aktų nuostatų kontekste, darytina išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui 2016 m. liepos 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kaip tvirtina Departamento surinkti įrodymai (Sodros duomenys), įmonėje nuo 2016 m. balandžio 22 d. buvo priimti dirbti A. B., J. N. ir I. Z.. Pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2016 m. balandžio 27 d. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas 2016 m. liepos 4 d. A. B. iš UAB (duomenys neskelbtini) buvo atleista 2016 m. liepos 12 d., J. N. buvo atleista 2016 m. liepos 8 d. ir I. Z. iš UAB (duomenys neskelbtini) buvo atleista 2016 m. liepos 14 d. Taigi Departamentui 2016 m. liepos 4 d. priėmus sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vieneriems metams, minėti Lietuvos Respublikos piliečiai iš įmonės buvo atleisti, t. y. įmonė, kurios direktorius yra pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 strapsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes įmonėje nuo leidimo išdavimo iki Sprendimo priėmimo nebuvo įsteigtų trijų darbo vietų, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai, ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
Pabrėžtina, kad Įstatymo 45 straispnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai yra imperatyvi ir įstatymas šiuo aspektu jokių išimčių nenustato. Tuo tarpu tyrimo metu nustačius, kad pareiškėjo įmonėje nebuvo įsteigtų trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, Departamentas turėjo teisinį pagrindą nuspręsti, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atitinkamai Departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straispnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (yra šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas, t. y. įmonėje nebuvo įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai).
Tyrimo metu nustačius, kad įmonėje nuo 2016 m. liepos mėn. iki 2016 m. gruodžio 29 d. nebuvo įsteigtų mažiausiai trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, Departamentas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja Įstatymo 35 straispnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti pagrindai, t. y. kad įmonė nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos ir todėl yra pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi. Nustačius, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios įtvirtintos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (šiuo atveju Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu), Departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straispnio 1 dalies 14 punkto nuostata. Taigi Departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taip pat ir Įstatymo 50 straispnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų pažymėtina, kad leidimo laikinai gyventi gavimą užtikrina ne vien tik formalus Įstatyme nustatytų sąlygų atitikimas prašymo pateikimo metu, tačiau ir realiai vykdoma teisėta įmonės veikla. Nagrinėjamu atveju įmonės veiklos teisėtumas buvo paneigtas nustačius, kad įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl šiuo aspektu skunde nurodyti argumentai, kaip tai, kad darbuotojai nebuvo atleisti, o patys išėjo savo noru bei aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui ilgą laiką nesisekė rasti darbuotojų, nagrinėjamo ginčo kontekste nelaikytini reikšmingais.
Apibendrinant darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas (pareiškėjo turėto leidimo panaikinimo teisinis pagrindas įrodytas), reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. H. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.