Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-01-19 · Civilinė byla Nr. 2A-94-56/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-19
Bylos Nr.
2A-94-56/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Kačinskienė Dalia Višinskienė
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
S. B.
Pranešėjas P. Jaržemskis Civilinė byla Nr. 2A-94-56/2011

Teisėja M. Stambrauskaitė Proc. sprendimo kategorijos:30.10;121.15;

121.18; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. sausio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Petro Jaržemskiokolegijos teisėjų Dalios KačinskienėsDalios Višinskienėssekretoriaujant Jonei Markovičiūtei

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimo kuriuo atmestas ieškovo A. D. ieškinys atsakovei S. B. dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo.

Kolegija išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas A. D. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimosi tvarką ir nustatyti naują naudojimosi tvarką sekančiai: atsakovei S. B. paskirti naudojimuisi kambarį, pažymėtą plane indeksu 30-4, 17,22 kv.m. ploto, o kambarį pažymėtą indeksu 30-5, 13,89 kv.m. ploto paskirti naudotis ieškovui A. D., bendram naudojimui palikti koridorių plane pažymėtą indeksu 30-1, 4,37 kv.m. ploto, vonią plane pažymėtą indeksu 30-2, 2,54 kv.m. ploto, virtuvę plane pažymėtą indeksu 30-3, 6 kv.m. ploto. Nustatyti, kad ieškovas A. D. turi teisę pereiti per kambarį, plane pažymėtą indeksu 30-4, 17,22 kv.m. ploto, tam, kad patektų į kambarį, 30-5, 13,89 kv.m. ploto; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2001 m. vasario 5 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teisme buvo nustatyta naudojimosi ginčo butu tvarka. Ginčo šalys buvo S. B. ir jos sutuoktinis Bobelis. 2003 m. lapkričio 18 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu ieškovas įsigijo ginčo butą. Įsigijimo metu atsakovei priskirtame kambaryje buvo pertvara, kurią ji išgriovė ieškovui įsikėlus į butą ir pasakė, jog nesutinka, kad ieškovas vaikščiotų per jos kambarį. Ieškovas iki šios dienos negali naudotis jam priklausančiu kambariu, nes negali į jį patekti. Ieškovo nuomone vieno asmens nuosavybės teisė negali būti absoliutinama pažeidžiant kito asmens nuosavybės teises. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus prašė teismo pakeisti naudojimosi butu tvarką, nustatant teisę ieškovui pereiti per kambarį, plane pažymėtą 30-4, su tikslu patekti į ieškovui naudojimosi tvarka priklausantį kambarį.

Atsiliepimas

Atsakovė S. B. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad ginčo buto naudojimosi tvarka nustatyta Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2001 m. vasario 5 d. sprendimu. Priėmus teismo sprendimą neatsirado jokių faktinių aplinkybių, kurios neegzistavo ar nebuvo žinomos sprendimo priėmimo metu, nes atsakovė nuosekliai laikėsi teismo sprendimu nustatytos naudojimosi butu tvarkos. Ieškovas, kaip naujas savininkas, pirkęs tą butą įgijo tas pačias teises ir pareigas, kaip ir prieš tai buvęs savininkas. Byloje yra pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo yra nustatyta naudojimosi butu tvarka. Ieškovas, pirkdamas kambarį bute iš varžytinių, matė, kokia yra nustatyta naudojimosi butu tvarka ir turėjo suvokti į kokią situaciją jis gali patekti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė trukdytų ieškovui naudotis jam priklausančiu kambariu, tačiau patekimas į tą kambarį turi būti teisėtas, priešingu atveju būtų suvaržytos atsakovės teisės naudotis savo kambariu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Civilinė byla dalyje dėl ieškovo A. D. reikalavimo nustatyti naudojimosi butu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tvarką nutraukta. Iš ieškovo A. D. valstybės naudai priteista 15 Lt išladų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas pažymėjo, kad naudojimosi ginčo butu tvarka buvo nustatyta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2001 m. vasario 5 d. teismo sprendimu, kurią ieškovas pripažino ir vykdė, ką teismo vertinimu, įrodė ir jo veiksmai: kreipimasis į teismą su reikalavimu įkeldinti jį į kambarį, pažymėtą indeksu 30-5 bei įpareigoti S. B. netrukdyti jam naudotis minėtu kambariu ir bendro naudojimo patalpomis: virtuve, vonia, koridoriumi, taip pat kreipimasis į teismą su reikalavimu dėl servituto nustatymo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovas A. D. yra perėmęs buvusio bendraturčio A. B. teises ir pareigas dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos. Teismas sprendė, kad naudojimosi ginčo butu tvarka yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o ieškovo prašoma nustatyti tvarka yra analogiška nustatytajai, todėl teismas civilinę bylą šioje dalyje nutraukė remdamasis Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punkto pagrindu – tai yra esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pereiti per kambarį pažymėtą indeksu 30-4, teismas konstatavo, jog butas esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra dviejų kambarių ir vienas iš jų yra pereinamas. Teismo vertinimu, ieškovo siūlomas naudojimosi tvarkos ginčo butu variantas, kad jis turi teisę pereiti per kambarį, plane pažymėtą indeksu 30-4, kuris yra priskirtas naudotis S. B., tam, kad patektų į jam priskirtą naudotis kambarį, plane pažymėtą indeksu 30-5 negalėjo būti laikomas labiausiai atitinkančiu šalių interesams, kadangi atsakovei paskirta naudotis pereinamu (neizoliuotu) kambariu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovo siūlomas naudojimosi ginčo butu tvarkos variantas neatitinka įstatymo reikalavimų ir nėra priimtinas naudojimosi ginčo turtu būdas, maksimaliai užtikrinantis bendraturčių teises ir teisėtus interesus – ieškovui nustačius teisę pereiti per atsakovei priskirtą kambarį akivaizdžiai būtų pažeistos atsakovės teisės. Teismo vertinimu, nagrinėjama byla buvo dispozityvaus pobūdžio, todėl teismas, neišeidamas iš ieškinio ribų, nesprendė dėl kito naudojimosi bendrąja daline nuosavybe būdo (atidalijimo, natūra paskyrimo vienam bendraturčiui ir atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu kitam ir pan.). Nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas A. D. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei netinkamai taikant materialinės teisės normas reglamentuojančias naudojimosi bendrąja daline nuosavybe nustatymo tvarką. Teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas neatitinka įstatymo reikalavimų ir nėra priimtinas naudojimosi ginčo turtu būdas, maksimaliai užtikrinantis bendraturčių teises ir teisėtus interesus, ieškovui nustačius teisę pereiti per atsakovei priskirtą kambarį ir tuo akivaizdžiai būtų pažeistos atsakovės teisės, nepagrįsta. Teismas neįvertino, jog liudytojos parodymais byloje buvo nustatyta, kad atsakovė iki ieškovo įkeldinimo į butą pereinamajame kambaryje buvo pastačiusi pertvarą, kuri netrukdė ieškovui pateikti į kitas bendrojo naudojimosi patalpas. Tačiau jam įsikėlus į butą, pertvara buvo išgriauta tuo apsunkinant ieškovo patekimą į jam priklausantį kambarį. Teismui buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, jog ieškovas gynė savo kaip savininko teises, tačiau teismas pateiktų įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 2006 m. vasario 21 d. faktinių aplinkybių protokole konstatuota, jog atsakovė nesutiko ir neleido, kad ieškovas per jos kambarį patektų į savo kambarį. Kadangi pirmos instancijos teismas atsiribojo nuo visapusiško byloje esančių įrodymų vertinimo, pagrindžiančių ieškovo teisėtų ir pagrįstų interesų pažeidimą bei nepagrįstai suabsoliutino atsakovės, kaip savininkės teises neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovui yra ne tik trukdoma patekti į savo patalpas plane pažymėtas indeksu 30-5, tačiau yra trukdoma naudotis ir bendrojo naudojimo patalpomis, todėl skundžiamasis teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog ieškovo siūlomas naudojimosi butu tvarkos nustatymo būdas yra vienintelė ekonomiškai racionali priemonė leidžianti ieškovui patekti iš patalpos plane pažymėtos indeksu 30-4 į patalpą plane pažymėtą indeksu 30-5, ir taip tinkamai naudotis savo turtu. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pripažino atsakovės nuosavybės teises, tačiau visiškai paneigė ieškovo teisę į nuosavybę. Teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas neturėjo pagrindo remtis Civilinio kodekso 4.81 straipsnio nuostatomis ir neatsižvelgė į tai, kad ginčo butą sudaro du tarpusavyje izoliuoti kambariai, ką patvirtino ir nekilnojamojo registro išrašas. Teismo išvada, jog teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą nebuvo, taip pat nepagrįsta, nes naudojimosi butu tvarka buvo nustatyta dar Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2001 m. vasario 5 d. sprendimu. Teismas neįvertino ir to, kad ieškovas kreipėsi su reikalavimu pakeisti jau nustatytą naudojimosi butu tvarką ir prašė papildomai nustatyti ieškovo teisę pereiti per kambarį plane pažymėtą indeksu 30-4, kad jis galėtų netrukdomai patekti į kambarį plane pažymėtą indeksu 30-5.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateiktas nebuvo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m.kovo 17 d. sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas netaikydamas materialinės teisės normų reguliuoančių ginčo šalių materialinį – teisinį santykį bei netinkamai taikydamas procesininės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas (CPK 327 str. 1 d. 2 p.) skundžiamąjį teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Dėl bylos nutraukimo dalyje

Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti buto naudojimosi tvarką teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu laikydamas, kad dėl šio reikalavimo byla jau išspręsta 2001 m. vasario 5 d. teismo sprendimu, dalyvaujant toms pačioms šalims. Tačiau Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo sprendimas (b.l. 16) kuriuo vadovavosi pirmos instancijos teismas, nepatvirtina, kad ieškovas buvo šalimi teismo išnagrinėtoje byloje. Taigi, nutraukdamas bylą teismas iš esmės nenagrinėjo ieškovo reikalavimo. Priimdamas sprendimą dėl dalies bylos nutraukimo, pirmos instancijos teismas iš esmės neįvykdė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalies reikalavimo.

Dėl ieškovo, kaip ½ dalies buto savininko teisių

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų naudotis bei valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b.l. 10) patvirtina, (CPK 177 str., 197 str. 2 d.) kad ginčo šalims butas (duomenys neskelbtini) Vilniuje, po ½ dalį priklauso kiekvienam.

Tiek atsakovės atsikirtimai į ieškovo reikalavimą nustatyti ieškovo teisę pereiti per kambarį, plane pažymėtą indeksu 30-4, 17,22 kv.m. ploto, tam, kad patektų į kambarį 30-5, 13,89 kv.m. ploto, tiek pirmos instancijos teismo sprendimo argumentai, kuriais ieškovo ieškinys iš dalies atmestas prieštarauja Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes ieškovo kaip buto dalies savininko nuosavybės teisės negali būti varžomos, juolab, kad atsakovė faktiškai naudojasi didesne nuosavybės dalimi nei jai faktiškai priklauso.

Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme liudytoja M. M. paliudijo, kad jai atliekant antstolio pareigas ieškovo įkeldinimo į butą metu, pertvara kambaryje 30-4 buvo. Į šią aplinkybę pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, todėl konstatuotina, kad teismas netyrė ir nevertino įrodymų (CPK 183 str., 185 str.) kuriais savo reikalavimą grindė ieškovas, taigi teismas iš esmės neįvykdė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovė turėtų siūlyti savo variantą dėl naudojimosi kiekvieno savininko nuosavybe tvarkos kuri nepažeistų ginčo šalių teisių ir teisėtų interesų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

nutarė:

1. Ieškovo A. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

2. Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkas Petras JaržemskisTeisėjos Dalia KačinskienėDalia Višinskienė