Kauno apygardos teismo nutartis

2012-04-06 · Civilinė byla Nr. 2A-562-324/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-06
Bylos Nr.
2A-562-324/2012
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-02404-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė (pran.), Jolita Cirulienė, Gintautas Koriaginas
Ieškovas
L. M.
Atsakovas
V. M., A. B.
Trečiasis asmuo
Kauno miesto 18-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-562-324/2012;Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02404-2010-1;
Pirmosios instancijos teismo teisėja Violeta Miceikienė;
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1; 21.6; 35.6.1; 99.9; 121.14; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. M., atsakovų V. M. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-187-540/2011 pagal L. M. ieškinį atsakovams V. M. ir A. B., trečiajam asmeniui Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarei B. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2009 m. spalio 2 d. sudarytą žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, panaikinti Nekilnojamojo turto registre atsakovės A. B. vardu atliktą šio turto teisinę registraciją.

Nurodė, kad ieškovė ir jos atskirai gyvenantis sutuoktinis atsakovas V. M. 2009 m. liepos 20 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas pasiskolino iš ieškovės 30 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2009 m. spalio 20 d. Atsakovas pinigus skolinosi namo statybai ginčo žemės sklype ir skolą žadėjo atiduoti pardavęs sodo sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugpjūčio 21 d. atsakovas pardavė minėtus žemės sklypus, tačiau skolos negrąžino. 2009 m. spalio 2 d. atsakovas savo sugyventinei atsakovei A. B. pardavė vienintelį jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 0,845 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo žemės sklypas parduotas už nepagrįstai mažą kainą – 4 700 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2009 m. rugsėjo 29 d. šio sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 28 500 Lt. Atsakovas ginčo sklype pastatė gyvenamąjį namą, bet jo neįregistravo. Tai, kad ginčo žemės sklypo perleidimo metu jame buvo pastatytas nebaigtas statyti gyvenamasis namas, patvirtina aplinkybė, jog 2009 m. spalio 28 d. atsakovas deklaravo gyvenamąją vietą šiame sklype. Manė, kad ginčijamas sandoris yra tariamas, sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, todėl yra niekinis (CK 1.86 straipsnis). Sandorį ginčijo actio Pauliana pagrindu, nurodžiusi, kad po sandorio sudarymo atsakovas V. M. tapo nemokus, jis neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, atsakovei A. B., kaip atsakovo V. M. sugyventinei, buvo žinoma apie atsakovo skolą ieškovei, be to, įgydama ginčo turtą, ji privalėjo būti apdairi ir rūpestinga, t.y. privalėjo pasidomėti, ar atsakovas yra nutraukęs santuoką, ar neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Teigė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir pažeidė ieškovės, kaip atsakovo V. M. kreditorės, teises ir teisėtus interesus, nes, atsakovui V. M. siekiant išvengti prievolės pagal 2009 m. liepos 20 d. sutartį įvykdymo, sudarė ginčo sandorį.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2009 m. spalio 2 d. sudarytą žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovui V. M., a/k (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. M. atsakovei A. B. priteisė 4 700 Lt, panaikino Nekilnojamojo turto registre atsakovės A. B. vardu atliktą žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovei po 70,5 Lt žyminio mokesčio, po 1 000 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, valstybei po 26,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendė, kad, sudaręs ginčijamą 2009 m. spalio 2 d. sandorį, atsakovas V. M. pablogino savo turtinę padėtį ir sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to konstatavo, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Suabejojo, ar V. M. iš viso buvo skolingas A. B. ir R. K., tačiau šioms aplinkybėms nesant nuginčytoms, laikė, kad nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados šiuo klausimu. Padarė išvadą, kad ginčijamos sutarties atsakovas neprivalėjo sudaryti. Įvertinęs itin artimus atsakovų santykius, konstatavo, kad daugiau tikėtina nei netikėtina, kad A. B. žinojo apie V. M. kreditorę L. M. ir sudarydama ginčijamą sandorį padėjo V. M. sudaryti tokią jo turtinę padėtį, kad jis negalėtų įvykdyti savo prievolės kreditorei L. M. Nusprendęs, kad A. B. žinojo, jog V. M., sudarydamas ginčijamą sandorį, taps nemokus, konstatavo, kad A. B., sudarydama ginčijamą sandorį, objektyviai buvo nesąžininga. Padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas 2009 m. spalio 2 d. sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nepripažino bylinėjimosi išlaidomis ieškovės nurodytos 300 Lt sumos už pasirengimą bylai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizę, motyvuodamas tuo, kad Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nėra numatyti šių paslaugų užmokesčio dydžiai. Įvertinęs aplinkybes, kad byloje yra advokatės N. G. ruoštas ieškinys, nėra kitų jos ruoštų procesinių dokumentų, ieškovė pateikė 11 iš įvairių įstaigų išreikalautų bylai reikalingų dokumentų, sprendė, kad 400 Lt suma už procesinių dokumentų parengimą, bylai reikalingų dokumentų išreikalavimą yra per didelė, todėl ją sumažino perpus.

Apeliacinius skundus padavė ieškovė ir atsakovai.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria netenkintas jos prašymas priteisti visas advokato pagalbos išlaidas.

Nepagrįstai nepriteistos 300 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizės išlaidos, o 400 Lt išlaidos už procesinių dokumentų parengimą ir įrodymų išreikalavimą sumažintos perpus. Atsakovai nėra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Ieškovė pateikė turėtas 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį kvitą. 2 500 Lt suma nėra per didelė ir aiškiai nepagrįsta. Patys atsakovai yra kalti dėl šių išlaidų atsiradimo. Prieš kreipiantis į advokatę dėl bylos iškėlimo, ieškovė bandė su atsakovu V. M. susitarti dėl skolos grąžinimo, tačiau jis su sugyventine atsakove A. B. sudarė sandorį, iš ieškovės atėmusį galimybę išsiieškoti skolą. Ieškovei nebuvo kito būdo pažeistoms teisėms apginti, tik kreiptis į teismą ieškiniu. Ieškovė neturi teisinių žinių, negyvena ir nedirba Lietuvoje, todėl jos galimybės tinkamai save atstovauti teisme yra apribotos. Ieškovė turėjo įrodyti šalių nesąžiningumą, t. y. jų artimus santykius. Šių įrodymų rinkimą užtikrino ieškovės interesus atstovaujanti advokatė, o šios paslaugos buvo įtrauktos į susitarimo kainą (400 Lt). Rekomendacijose nėra numatytos pasirengimo bylai išlaidos (už atsakovo (-ų) atsiliepimo (-ų) analizę, atsikirtimų parengimą), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizės sąnaudos, tačiau šios išlaidos turi būti priskiriamos atstovavimo išlaidoms, nes be šių pasirengimo veiksmų negalimas tinkamas kliento atstovavimas byloje. Be to, 400 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidos ir 300 Lt bylos pasirengimo išlaidos yra protingos, todėl turi būti priteistos, juo labiau, kad bendra atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio.

Prašo pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteistas advokato pagalbos išlaidas padidinti iki 2 500 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas V. M. nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nepasisakyta dėl sandorio sudarymo privalomumo/neprivalomumo. Visi šiuo klausimu pateikti motyvai (ginčijamas sandoris buvo sudarytas likus 18 dienų iki termino grąžinti skolą ieškovei; atsakovas žinojo, kad sandoris pažeis ieškovės, kaip kreditorės, teises; atsakovas perleido paskutinį savo vertingą nekilnojamąjį turtą, tuo pablogindamas savo turtinę padėtį) sietini su galimu kreditoriaus teisių pažeidimu, bet ne su tuo, ar atsakovas privalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną atsakovas turėjo dvi galiojančias prievoles, kurių terminai buvo suėję: pagal 2008 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį nuo 2009 m. balandžio 15 d. atsakovas turėjo prievolę grąžinti paskolos davėjai R. K. 28 000 Lt dydžio paskolą, o pagal 2009 m. birželio 2 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį – prievolę sumokėti atsakovei A. B. 25 000 Lt sumą. Net ir tuo atveju, jei 2009 m. spalio 2 d. atsakovas būtų turėjęs dar ne vieną neprivalomą vykdyti prievolę vienam ar daugiau kreditorių, nebūtų išvengęs prievolių, kurių įvykdymo terminai suėję, vykdymo. Jei paskolos davėjai R. K. paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma nebūtų grąžinta gera valia, ji nuo 2009 m. balandžio 16 d. būtų turėjusi teisę kreiptis į teismą dėl 28 000 Lt priteisimo, o vėliau į antstolį dėl priteistos sumos išieškojimo. Jei vekselio turėtojai atsakovei A. B. atsakovas gera valia nebūtų sumokėjęs 2009 m. birželio 2 d. vekselyje nurodytos sumos, ji būtų turėjusi teisę nedelsdama kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, po to į antstolį dėl 25 000 Lt išieškojimo.

Atsakovo nemokumas konstatuotas neatskleidus visų aplinkybių. Konstatuojant, kad, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas tapo nemokus, neanalizuota, ar be perleisto nekilnojamojo turto – žemės sklypo – atsakovas turi kito turto, o jei turi – kokio, kokia jo vertė, ar jis likvidus. Sprendime nepažymėta, jog ieškovė nesikreipė į antstolį dėl skolos išieškojimo ir nebandė patenkinti savo turtinių pretenzijų vykdymo procese.

Nepagrįstai spręsta, kad atsakovas suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną paskolos davėja R. K. ir vekselio turėtoja atsakovė A. B. turėjo galiojančias reikalavimo teises, o ieškovė tokių teisių neturėjo.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovė A. B. nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nevertinta, kad ginčijamo sandorio metu ieškovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl ginčijamas sandoris negalėjo pažeisti jos teisių. Pagal 2009 m. liepos 20 d. su ieškove sudarytą paskolos sutartį atsakovas pasiskolintus 30 000 Lt privalėjo grąžinti 2009 m. spalio 20 d., todėl ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2009 m. spalio 2 d.), ieškovę ir atsakovą V. M. siejo tik egzistuojanti prievolė, kurios ieškovė negalėjo reikalauti įvykdyti iki sutarto termino pabaigos.

Nepagrįsta išvada, kad atsakovas V. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ginčijamą sandorį atsakovas V. M. sudarė dėl to, kad privalėjo įvykdyti pradelstas prievoles kitiems kreditoriams – 2009 m. balandžio 15 d. sumokėti R. K. 28 000 Lt, 2009 m. spalio 2 d. sumokėti atsakovei A. B. 25 000 Lt. Kiti asmenys, taip pat ir kreditoriai, negali nurodyti skolininkui, kaip jam tvarkyti savo turtą. Teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas V. M. žinojo, jog ginčijamas sandoris, sudarytas likus 18 dienų iki termino grąžinti skolą ieškovei pabaigos, pažeis ieškovės teises, neturi reikšmės nustatant, ar atsakovas V. M. privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Jeigu objektyviai egzistuojančios aplinkybės lėmė būtinumą sudaryti sandorį, toks sandoris laikytinas sudarytu pagrįstai. Be to, negalima teikti esminę reikšmę santykiui tarp ginčijamo sandorio sudarymo momento ir termino, likusio iki kitos prievolės įsigaliojimo. Įstatymai nenustato ir neriboja skolininko veiksmų iki prievolės įsigaliojimo. Dėl to, kad skolininkas, jau turėdamas galiojančių prievolių, įgyja dar vieną naują kreditorių, negali nukentėti kiti kreditoriai, seniai laukiantys prievolės įvykdymo.

Nepagrįstai išreikštos abejonės, ar atsakovas V. M. iš viso buvo skolingas R. K. ir atsakovei A. B. Nenuginčijus ir nepripažinus šių sandorių negaliojančiais ar niekiniais dėl formos ar turinio trūkumų, teismas negalėjo remdamasis vien sandorių subjektų asmeninėmis savybėmis ir santykiais grįsti savo abejonių sandorių tikrumu.

Neįrodyta, kad atsakovė A. B. buvo nesąžininga. Nenurodyta, kokiomis atsakovei A. B. prieinamomis priemonėmis ji turėjo pasidomėti, ar ketinantis sudaryti sandorį asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ginčijamos sutarties 3.1.5. punkte nurodyta, kad pardavėjas nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Dėl to konstatuotina, kad atsakovė A. B. buvo pakankamai apdairi ir jai prieinamais būdais pasidomėjo atsakovo V. M. įsipareigojimais tretiesiems asmenims. Tai, kad V. M. nuo A. B. nuslėpė tam tikrą informaciją, negali būti pagrindu patraukti ją teisinėn atsakomybėn. Protingo ir apdairaus žmogaus elgesio taisyklė turi būti taikoma ir ieškovei, nes, 2009 m. liepos 20 d. sudarydama su atsakovu V. M. sandorį, ji galėjo pasidomėti jo turtine padėtimi, galimybėmis vykdyti prisiimtas prievoles. Žinodama, kad atsakovas V. M. yra skolingas ir kitiems asmenims, ieškovė turėjo įvertinti skolinimo riziką.

Nepagrįstai atsakovų nesąžiningumo įrodymu laikyta aplinkybė, kad ginčijama sutartimi buvo parduotas tik žemės sklypas, bet ir nebaigtas statyti gyvenamasis namas su visais statybą leidžiančiais dokumentais. Atsakovų sudarytos sutarties 3.3. punkte yra nurodyta, kad pirkėjui perduodama projektinė techninė dokumentacija ir statybos leidimas. Tuo metu gyvenamasis namas buvo tik pradėtas statyti, todėl jo apibūdinimas, kaip „nebaigtas statyti“, neatspindi faktinės jo būsenos. Pakloti pamatai nebuvo apmatuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl ir negalėjo būti atskiru pardavimo sandorio objektu.

Neatsižvelgta, kad aplinkybė, jog sutartyje buvo nurodyta mažesnė nei vidutinė parduodamo žemės sklypo kaina, neturi reikšmės nei ieškovei, nei kitiems tretiesiems asmenims, nes niekas nepretenduoja į atsakovo V. M. už parduotą turtą gautus pinigus. Kainos nustatymas turi įtakos tik sandorio šalims. Atsakovai pagrindė, kodėl sandoryje nurodyta maža kaina. Nenuginčyti įrodymai, kad atsakovė A. B., vykdydama sutartį, įskaitė 25 000 Lt atsakovo V. M. skolą pagal vekselį, taip pat sumokėjo atsakovo V. M. kreditorei R. K. jo 28 000 Lt skolą (CK 6.130 straipsnis).

Nepagrįstai nesąžiningumo įrodymu laikytas faktas, kad atsakovė A. B. 28 000 Lt, kuriuos turėjo sumokėti atsakovui V. M., perdavė tiesiogiai jo kreditorei R. K. CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę už skolininką gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, o trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Atsiliepimas

Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad jie artimai bendravo ir planavo kartu apsigyventi, negali būti pagrindu daryti labiau tikėtiną nei netikėtiną išvadą, kad atsakovė A. B. žinojo apie atsakovo V. M. kreditorę L. M., ir sudarydama sandorį, ji padėjo atsakovui V. M. sudaryti tokią turtinę padėtį, kad jis negalėtų įvykdyti savo prievolės ieškovei. Atsakovė A. B. galėjo žinoti tiek, kiek jai informacijos suteikė atsakovas V. M. Atsakovas V. M. paaiškino, kad apie su ieškove sudarytą sutartį atsakovei A. B. nieko nesakė.

Nepagrįsta išvada, kad atsakovas V. M. po ginčijamo sandorio sudarymo tapo ar šiuo metu yra nemokus. Tai, kad skolininkas dėl asmeninių priežasčių atsisako gera valia vykdyti savo prievoles, nereiškia, kad jis yra nemokus. Fizinio asmens nemokumas negali būti nustatomas tik pagal turimą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė nesikreipė į antstolį dėl jai priteistos skolos išieškojimo, todėl byloje nėra duomenų, kokį kitą turtą ir pajamas turi atsakovas V. M., ar galimas ieškovės skolos išieškojimas iš kito atsakovui V. M. priklausančio turto ir pajamų. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad suėjus terminui atsakovui V. M. vykdyti jai priklausančią prievolę, jis buvo nemokus būtent dėl to, kad 2009 m. spalio 2 d. sudarė ginčijamą sandorį, ir yra nemokus esamuoju laiku. Jeigu būtų nustatyta, kad 2009 m. spalio 20 d. ar vėliau, atsakovas V. M. turėjo kito turto ir galėjo įvykdyti prievolę ieškovei, tai reikštų, kad jam priklausiusio žemės sklypo pardavimas atsakovei A. B. nesukėlė jo nemokumo. Nustačius, kad atsakovas V. M. šiandien turi kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, naikinti sandorio taip pat nebūtų pagrindo.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė prašo jų netenkinti. Nurodo, kad aplinkybė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dar nepasibaigus prievolės įvykdymo terminui, neatima iš ieškovės reikalavimo teisės, o atsakovui jos nepanaikina, nes atsakovas prievolę galėjo įvykdyti ir anksčiau. Prievolės įvykdymo terminas apribojo tik ieškovės veiksmus, t. y. nepasibaigus prievolės įvykdymo terminui ji neturėjo teisės imtis veiksmų savo pažeistai teisei ginti. Baigiantis prievolės įvykdymo terminui, atsakovas V. M. perleido visą jam priklausantį turtą ir tapo nemokus: jis neturi turto ir oficialių pajamų. Atsakovas V. M., kaip turto savininkas, būtų laisvas elgtis su savo turtu kaip tinkamas, jeigu neturėtų kreditorių. Esant kreditoriams, įstatymas įpareigoja skolininką elgtis sąžiningai, t. y. taip, kad nebūtų pažeistos kreditorių teisės. Atsakovai pripažino, kad atsakovas V. M. suteikė kitiems kreditoriams pirmumo teisę, perleido turtą už per mažą kainą, sandoryje nurodyta kaina nėra tikroji sandorio kaina, atsakovei A. B. buvo perduotas ne tik žemės sklypas, bet ir nebaigtas statyti namas. Civilinėje byloje Nr. 2-217-214/2011 atsakovas V. M. pripažino, kad pinigus iš ieškovės skolinosi stogo uždengimui, kitų neatidėliotinų darbų atlikimui. Kadangi sandoriu buvo perleistas ne tik žemės sklypas, bet ir gyvenamasis namas, sandorio vertė turėjo būti kitokia, o tokį sandorį sudariusios šalys negali būti pripažintos sąžiningomis. CK 6.66 straipsnis reglamentuoja skolininko veiksmus visų kreditorių atžvilgiu, o ne tik tų, kurių prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs – skolininkas negali ir neprivalo sudaryti nesąžiningo sandorio, juo labiau, jeigu tuo sandoriu pažeidžiamos nors vieno kreditoriaus teisės ir teisėti interesai. Atsakovai buvo sugyventiniai, atsakovei A. B. buvo žinoma, kad atsakovas V. M. nėra nutraukęs santuokos, ji nenurodė aplinkybių, įrodančių, jog neturėjo galimybės sužinoti ir nežinojo apie atsakovo skolą ieškovei. Atsakovų nesąžiningumą pagrindžia aplinkybė, kad sandorio kaina buvo 58 100 Lt, tačiau sutartyje buvo nurodyta 4 700 Lt turto pardavimo kaina. Sutarties sąlyga, kad perduodama statybos dokumentacija, nesudaro pagrindo teigti, kad iš sutarties aišku, jog ant žemės sklypo yra gyvenamojo namo pamatai. Atsakovė, kalbėdama apie reikalavimo teisės perėmimą, nepagrįstai nurodė CK 6.130 straipsnį, nes CK 6.131 straipsnyje numatyta atitinkama įskaitymo tvarka, kurios nebuvo laikytasi, taip pat neįrodyta, kad iš viso buvo susitarimas dėl prievolių įskaitymo. Pirmosios instancijos teisme atsakovai neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad, sudaręs ginčijamą sandorį, atsakovas V. M. tapo nemokus. Atsakovai nepateikė duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovo V. M. nemokumo.

Atsiliepimais į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas V. M. ir atsakovė A. B. prašo jo netenkinti. Nurodo, kad Rekomendacijose nėra numatyti užmokesčio už pasirengimą bylai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizę dydžiai, todėl 300 Lt suma negalėjo būti priteista. Ieškovė buvo pateikusi tik vieną procesinį dokumentą – ieškinį, todėl 400 Lt už neegzistuojančių procesinių dokumentų parengimą taip pat negalėjo būti priteista. Pažymi, kad civilinė byla nebuvo itin sudėtinga ir reikalaujanti didelių laiko sąnaudų: iš ieškovės pusės buvo parengtas tik vienas procesinis dokumentas – ieškinys, iš atsakovų pusės – atsiliepimai, vyko vienas parengiamasis teismo posėdis ir vienas teismo posėdis, kuriuose paaiškinimus davė ieškovės ir atsakovų atstovai, visos įrodinėjamos aplinkybės buvo grindžiamos tik šalių (jų atstovų) paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais, neapklausiant liudytojų ir neatliekant kitų veiksmų.

Atsiliepimu į atsakovės A. B. apeliacinį skundą atsakovas V. M. prašo jį patenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo V. M. apeliacinį skundą atsakovė A. B. prašo jį patenkinti. Nurodo, kad nepriklausomai nuo to, ar atsakovas V. M. savo prievolę atsakovei A. B. būtų vykdęs laisva valia, ar priverstinai, savo reikalavimo teisę atsakovė A. B. būtų patenkinusi iki įsigaliojant ieškovės reikalavimo teisei. Jei atsakovas V. M. nebūtų su atsakove A. B. sudaręs ginčijamo sandorio, bet sandoryje įvardintą žemės sklypą būtų pardavęs kitam asmeniui, jis savo pradelstas prievoles būtų privalėjęs įvykdyti iš už parduotą turtą gautų pinigų. Ieškovė negali būti laikoma tokia pačia kreditore, kaip ir atsakovė A. B. ar kreditorė R. K., t. y. visų jų reikalavimai negalėjo būti tenkinami vienu metu ir proporcingai jų dydžiui. Atsakovas V. M. po ginčijamo sandorio sudarymo netapo nemokus, nes turėjo kilnojamojo turto, kurio būtų užtekę ir ieškovės reikalavimui patenkinti. Ieškovė ilgą laiką po prievolės termino suėjimo nereiškė atsakovui V. M. jokių reikalavimų, prisiteisus iš jo ginčytą pinigų sumą, nesikreipė į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo. Dėl to nebuvo galima daryti išvados, kad atsakovo V. M. atsisakymas gera valia vykdyti savo prievoles reiškia jo nemokumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Pauliano ieškiniu įstatymų leidėjas įtvirtino teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pauliano ieškinio institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir interesus; sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas neprivalėjo jo sudaryti; atlygintinio sandorio atveju turi būti nustatytas skolininko ir trečiojo asmens ( nagrinėjamu atveju – atsakovo) nesąžiningumas. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) kreditorius ieškinį dėl pažeidžiančio jo teises arba interesus skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė šių sąlygų visetą savo reikalavimui pagrįsti.

Aplinkybė, kad ginčijamas sandoris sudarytas 18 dienų anksčiau, nei turėjo būti įvykdyta atsakovo V. M. prievolė ieškovei dėl skolos grąžinimo, nereiškia galiojančios jos reikalavimo teisės nebuvimo. Į teismą dėl sandorio nuginčijimo ieškovė kreipėsi tik tada, kai skolininkas praleido paskolos sutartimi prisiimtos skolos grąžinimo prievolės įvykdymo terminą. V. M. skolos iki šiol nėra grąžinęs.

Apeliantas V. M. neįrodė, jog ginčijamu sprendimu panaikintas sandoris nepažeidžia ieškovės teisių. Rašytinių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl atsakovei A. B. perleisto turto atsakovas V. M. pablogino savo turtinę padėtį, sumažino galimybę atsiskaityti su ieškove ir faktiškai tapo nemokus ( 4,6 sprendimo lapai), t.y. nebeturi jokio turto ir piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti patenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos grąžinimo. Apeliantas turi nurodyti konkrečius įrodymus ir argumentus, patvirtinančius skundžiamos sprendimo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą ( CPK 306 str. 1 d. 4 p.). V. M. nepateikė jokių nemokumo išvadą nuginčijančių duomenų, todėl jo argumentai apie nemokumo konstatavimą, teismui neatskleidus visų aplinkybių, neatlikus turto analizės, vertės ir likvidumo nebuvimo pagal CPK 185 straipsnį negali būti įvertinti – atskleisti turto buvimo aplinkybę yra šalies pareiga ( CPK 178 str.). Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė pateikė apelianto teiginius paneigiančius įrodymus iš nekilnojamojo turto registro, patvirtinančius, kad V. M. nekilnojamojo turto neturi ( t. 2 b.l. 35-44).

Tai, kad ieškovė nesikreipė į antstolį dėl skolos išieškojimo ir nebandė patenkinti savo turtinių pretenzijų teismo sprendimo vykdymo procese, neatima iš jos teisės pasinaudoti kitais kreditoriaus teisių gynimo būdais. Vienas iš jų yra Pauliano ieškinys.

Neįrodyti atsakovų argumentai apie ginčo sandorio privalomumą.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B., E. B., bylos Nr. 3K-3-425/2000). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-485/2010 pagal ieškovo bankrutavusios AB „Alytaus tekstilė“ ieškinį atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys – UAB „Dzūkijos vandenys“, AB „Alkesta“, A. P.).

Būtinumą sudaryti ginčo sutartį V. M. grindė prievole grąžinti skolas kitoms kreditorėms. Pateikė 2008 m. balandžio 15 d. raštelį dėl 28 000 Lt paskolos, vieneriems metams gautos iš R. K. Notariškai patvirtina 30 000 Lt paskolos sutartis su ieškove buvo sudaryta 2009 m. liepos 20 d., skolos grąžinimo terminas – 2009 m. spalio 20 d. 2009 m. birželio 2 d. atsakovas pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį dėl 25 000 Lt skolos atsakovei A. B. grąžinimo iki 2009 m. spalio 2 d. ( t. 1 b.l. 55, 116). Nurodė, jog turtą A. B. faktiškai perleido už 58000 Lt, iš kurių sandorio sudarymo momentu buvo įskaityta jo skola pirkėjai, pastaroji taip pat sumokėjo skolą R. K. ( t. 1 b.l. 55, 74).

Nors skolos grąžinimą raštu patvirtino abi kreditorės, sutiktina su apylinkės teismo išvada apie neįrodytą kitokią, nei pažymėta pirkimo – pardavimo sutartyje, sandorio kainą. Šios sutarties šalys nereiškė reikalavimų dėl pirkimo – pardavimo sandorio 2.1 punkto ( sutarties dalis dėl 4700 Lt kainos) pripažinimo negaliojančiu ar apsimestiniu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad V. M. atsiskaitė su kreditorėmis jo nurodytu būdu, tam tikslui privalėdamas paskutinį nekilnojamąjį turtą parduoti A. B. Antra vertus, jei pastarąją aplinkybę ir būtų galima laikyti nustatyta, tai, kad, neįvykdęs skolos grąžinimo prievolės R. K., V. M. pasiskolino iš ieškovės, o neįvykdęs skolos grąžinimo prievolės pastarajai – skolinosi iš A. B., rodo, jog skolininkas visų kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, o pardavęs turtą skoloms R. K. ir A. B. grąžinti, likus 18 dienų iki skolos ieškovei grąžinimo termino suėjimo, žinodamas, kad prievolės L. M. įvykdyti negalės, neteisingai pasielgė kreditorės ieškovės atžvilgiu. CK 6.4 straipsnis įtvirtina kreditoriaus ir skolininko pareigą elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ir pasibaigimo metu. Elgesiu, kuriuo teismo sprendimo nepagrįstumą motyvuoja apeliantas V. M., pastarieji įstatymų leidėjo nustatyti principai pažeidžiami.

Tuo vadovaudamasi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo V. M. argumentai apie ankstesnių prievolių įvykdymą ginčijamu turto perleidimo būdu yra neįrodyti, o tuo atveju, jei jo nurodomas skolų grąžinimo aplinkybes būtų galima laikyti nustatytomis, atsakovo elgesys pažeidžia sąžiningo skolininko elgesio principus ir ginčo sandorio privalomumo nepagrindžia.

Nutarties motyvai dėl ginčo sandorio neprivalomumo taip pat įrodo, kad, nors pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną skolos ieškovei grąžinimo terminas nebuvo pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog turto perleidimu vienai iš kreditorių atsakovas nepagrįstai suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.

Jos pripažįsta, kad yra sugyventiniai, todėl logiška būtų manyti, jog atsakovei A. B. buvo žinoma turto, kuriuo gali disponuoti V. M., sudėtis ( CPK 185 str., CK 1.5 str. 4 d.). Ji taip pat patvirtino žinojusi apie jo skolą R. K., todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada apie labiau tikėtiną, nei netikėtiną šios atsakovės žinojimą ir apie V. M. skolą ieškovei. Pirkimo – pardavimo sutarties 3.1.5. punktas, kuriam konstatuojama, jog pardavėjas nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu, atsakovės A. B. pakankamo apdairumo neįrodo. Gyvendama su V. M. ji žinojo, kad jo santuoka su ieškove nenutraukta, todėl, elgdamasi sąžiningai ir apdairiai, įprastai naudojamu kontakto su ieškove būdu privalėjo pasidomėti, ar sugyventinis V. M. neturi įsipareigojimų savo sutuoktinei. Tai, kad, atsakovų teigimu, skolas kreditorėms A. B. ir R. K. V. M. atidavinėjo iš lėšų, gautinų už parduotą paskutinį turėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau realiai negautų ir panaudotų skoloms padengti, įrodo ją žinojus ir apie sugyventinio nemokumą. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi sprendime cituota kasacinio teismo praktika, suformuota trečiojo asmens sąžiningumo vertinimo klausimu, konstatuodamas, jog trečiojo asmens nesąžiningumui nustatyti užtenka, kad jis žinotų apie ginčo sandoriu sukeliamą ar sustiprinamą skolininko nemokumą. Abiejų atsakovų nesąžiningumą įrodo ne tik pirkimo – pardavimo sutartyje aptarta itin maža kaina, bet ir jų pačių nurodoma pirkinio – žemės sklypo šalia Kauno miesto esančioje vietovėje bei jame statomo gyvenamojo namo – kaina. Apeliantė A. B. nepateikė įrodymų, jog ginčo sandorio sudarymo metu sklype buvo tik namo pamatai. Iš įsiteisėjusio 2011 m. balandžio 1 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje nr. 2-217-214/2011 pagal L. M. ieškinį V. M. dėl 30 000 Lt skolos grąžinimo nustatyta, kad atsakovas pripažino pinigus iš ieškovės skolinęsis namo stogo uždengimui ( CPK 182 str. 2 p.). Pastarąją namo būklės aplinkybę jo perleidimo metu patvirtina ir ieškovės pateikta fotonuotrauka t. 1 b.l. 35. Vien nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė žemės sklypo rinkos vertė sutarties sudarymo metu buvo 28500 Lt, todėl ir 4700 Lt, ir 58100 Lt pirkinio kaina pripažintina nerealia, įrodančia abiejų sutarties šalių nesąžiningumą ( CPK 185 str. 1 dalis).

Ieškovės skolinimosi rizika nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime išreikštos abejonės dėl atsakovo skolų R. K. ir atsakovei A. B. nenulėmė teismo išvadų dėl šių skolų buvimo.

Dėl atsakovės A. B. sąžiningumo aspektų, sumokant skolą R. K., ir jos skunde minimo neįrodyto V. M. nemokumo pasisakyta, aptarus ieškovės įrodytą Pauliano ieškinio sąlygų visetą.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės patirtų advokato pagalbos išlaidų sumažinimo. Ieškovė pripažįsta, kad Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) nėra numatytos advokato pasirengimo bylos nagrinėjimui išlaidos, todėl teismas pagrįstai atsisakė jas iš atsakovų priteisti. Kasacinio teismo praktikos žinojimas yra neatskiriama advokato kvalifikacijos dalis, pasirengimas bylai, atstovaujant ieškovą, tapatus ieškinio parengimui ir atstovavimui, dalyvaujant teismo posėdžiuose ( daugiau procesinių dokumentų ieškovės atstovė nepateikė), bylai reikalingų dokumentų išreikalavimo sąnaudos nėra didelės, todėl keisti civilinio proceso įstatymais ir kasacinio teismo praktika motyvuotą teismo išvadą advokato pagalbos išlaidų sumažinimo klausimu nėra pagrindo. Dėl to, kad nesusitarė su ieškove gera valia, atsakovai privalo jai atlyginti teismo priteistąsias bylinėjimosi išlaidas. Tai nesudaro savarankiškos vados priteisti konkrečiu atveju nepagrįstai dideles advokato pagalbos išlaidas.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus atitinkantis sprendimas nekeistinas ( CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Virginija GudynienėJolita CirulienėGintautas Koriaginas