Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jo perdavimo Molėtų rajono savivaldybės administracijos nuosavybėn, suinteresuoti asmenys M. R., L. R., S. P., M. B., N. M., E. M., VĮ Turto bankas, ir pagal suinteresuoto asmens M. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Molėtų rajono savivaldybės administracija, L. R., S. P., M. B., N. M., E. M., VĮ Turto bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja Molėtų rajono savivaldybė nurodė, kad neprieštarauja, kad įrodžius įgyjamosios senaties pagrindus, būtų tenkintas M. R. pareiškimas. Pažymėjo, kad ginčo turtas savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, savivaldybė manė, kad šis turtas – bešeimininkis, todėl ir kreipėsi į teismą dėl jo pripažinimo tokiu.

Suinteresuoto asmens M. R. atstovė advokatė Andželika Meškaitė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 9952/10 000 dalys mechaninių dirbtuvių, esančių Pagaluonės kaime, nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre nėra niekam įregistruotas. Visos mechaninės dirbtuvės seniau priklausė ŽŪB „Taika“, kuri 1997 m. perdavė jas po dalį pajininkams. Pastarieji, išskyrus M. R., per įstatyme nustatytą terminą savo nuosavybės teisės į mechanines dirbtuves neįregistravo dėl itin nedidelės kiekvienam tekusios dalies. Po mechaninių dirbtuvių perdavimo pajininkams penkis metus nieks šiuo pastatu nesirūpino. Tik po šio laiko, matydamas, kad nieks minėtu pastatu nesidomi ir juo nesirūpina, M. R. pradėjo dirbtuves tvarkyti. Taigi jis teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, padedamas sūnaus, naudojo mechanines dirbtuves, teikė jose paslaugas. Prieš imdamasis ginčo pastato tvarkymo, M. R. paklausė patarimo buvusio ŽŪB „Taika“ vadovo, gavo ne tik jo, bet ir kitų kelių apklaustų pajininkų pritarimą. Taigi nesant prieštaravimų, M. R. turėjo teisę pradėti dirbtuves naudoti, o tai yra pagrindas pripažinti M. R. nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

Liudytojas V. M. parodė, kad jis buvo ŽŪB „Taika“ vadovas ir likvidacinės komisijos pirmininkas. Bendrovė likviduota 1998 m. Likviduojant bendrovę buvo nuspręsta mechanines dirbtuves palikti visiems bendrovės pajininkams, kad visi jomis galėtų naudotis. Tačiau faktiškai šias dirbtuves pradėjo žmonės griauti. Maždaug 2002 metais atsirado žmogus, kuris pasiūlė įsirengti dirbtuvėles, teikti paslaugas ir saugoti pastatą. Tai padarius, aplinkiniai žmonės labai džiaugėsi, nes kreipdavosi į dirbtuvių naudotoją ir gaudavo paslaugas. ŽŪB „Taika“ pajininkai nepanoro įregistruoti savo mechaninių dirbtuvių dalies Nekilnojamojo turto registre, nes kiekvienam buvo perduota itin nedidelė dalis, kurią registruoti nebūtų buvę naudinga. Dirbtuves naudoja daugiausiai M. R., bet ten dirba ir jo sūnus L.

Liudytojas R. L. parodė, kad jis yra L. R. draugas, gyvena (duomenys neskelbtini). Žino, kad Pagaluonės kaime yra dirbtuvės, jose yra buvęs. Maždaug 2002 metais L. R. padėjo sutvarkyti dirbtuves, nes jos buvo labai sunykusios. Per visą tą laiką, t.y. nuo 2002 m. iki šiol, nieks jokių pretenzijų nereiškė, neprieštaravo dėl M. R. dirbtuvių naudojimo. Priešingai, žmonės džiaugiasi, kad pastatas ir aplinka aplink jį sutvarkyta, kad pastatas naudojamas.

Liudytojas K. V. teismo posėdžio metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), netoliese (duomenys neskelbtini) kaimo, kur stovi buvusios ŽŪB „Taika“ mechaninės dirbtuvės. Jo tėvai buvo ŽŪB „Taika“ pajininkai, jiems teko dalis mechaninių dirbtuvių. Nei jiems, nei kitiems pajininkams tų dirbtuvių nereikėjo. Nuo maždaug 2002 metų šias dirbtuves naudojo ir tvarkė M. R. ir L. R..

Liudytojas A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), t.y. apie pora kilometrų iki Pagaluonės kaimo. Jis buvo ŽŪB „Taika“ pajininkas, gavo dalį mechaninių dirbtuvių. Faktiškai dirbtuvės priklauso M. R. ir L. R., nes būtent šie asmenys jau seniai, t.y. nuo maždaug 2001-2002 m., jas naudoja. Visi žmonės labai džiaugiasi, kad dirbtuvės naudojamos. Prieš pradėdamas naudoti dirbtuves M. R. klausė, ar galima dirbtuves naudoti, ir jis neprieštaravo. Nebuvo sutarta dėl jokio termino, t.y. leista naudoti neterminuotai. Jokių pretenzijų nei jis, nei kiti asmenys M. R. dėl pastato naudojimo nėra reiškę, nes gali jų teikiamomis paslaugomis naudotis ir patys. Nėra tekę girdėti, kad prie dirbtuvių tvarkymo būtų prisidėję kiti asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareiškimas atmestinas, suinteresuoto asmens M. R. pareiškimas tenkintinas.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris taikomas, kai konstatuojamos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-67/2011), nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laikotarpį; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.) 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t.y., pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi į jį daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą. Pagal CK 4.70 str., sąžiningumo reikalavimas taikomas tiek daikto užvaldymo momentui, tiek visam daikto valdymui, t.y. iki pat kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4,70 str. 1 d.). Teisėtas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d.), kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisė neatsirado.

Bylos duomenys patvirtina, kad VĮ Nekilnojamojo turto registre yra registruota nuosavybės teisė tik į 48/10 000 dalis mechaninių dirbtuvių, esančių Molėtų g.10, Pagaluonės k., Inturkės sen., Molėtų r. (b.l. 12). Į kitas dirbtuvių dalis nuosavybės teisė jokiam asmeniui neįregistruota. Kaip matyti iš Molėtų rajono ŽŪB „Taika“ visuotinio narių susirinkimo 1997 m. gruodžio 2 d. protokolo, mechaninės dirbtuvės su įrengimais skirtos 286 pajininkams (b.l. 35). Sprendžiant iš šio protokolo, taip pat iš suinteresuotų asmenų M. R. ir L. R. paaiškinimų, liudytojų V. M., K. V. parodymų, mechaninės dirbtuvės priklausė ŽŪB „Taika“, kuri vėliau šį turtą perdavė savo pajininkams. Pastarieji, išskyrus M. R., nuosavybės teisės į jiems tekusias dalis nekilnojamojo turto registre neįregistravo.

1964 m. CK 149 str. 2 dalis, galiojusi mechaninių dirbtuvių perdavimo pajininkams metu, nustatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kad ŽŪB „Taika“ pajininkai, išskyrus M. R., neįregistravo jiems tekusios mechaninių dirbtuvių dalies ne tik per 3 mėnesius nuo jų perdavimo, bet ir iki šiol, darytina išvada, kad jie nėra šių dirbtuvių savininkai. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti ir su suinteresuoto asmens VĮ Turto bankas argumentu, kad tokiu atveju, mechaninių dirbtuvių 9952/10 000 dalys – viešoji nuosavybė. Byloje nėra jokio įrodymo, kuris patvirtintų, kad ginčo dirbtuves yra perėmusi ir jas nuosavybės teise valdo valstybė ar savivaldybė, juo labiau, kad Molėtų rajono savivaldybė aiškiai nurodė, kad mechaninės dirbtuvės jai nepriklauso. Darytina išvada, kad egzistuoja šios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos: pareiškėjas (šiuo atveju suinteresuotas asmuo) nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.).

Suinteresuotų asmenų M. R., L. R., S. P., M. B., N. M. ir E. M., taip pat liudytojų V. M., R. L., K. V. ir A. B. paaiškinimai rodo, kad M. R., praėjus maždaug penkiems metams nuo mechaninių dirbtuvių perdavimo pajininkams, t.y. maždaug 2012 m., kreipėsi į kelis buvusius ŽŪB „Taika“ pajininkus (V. M., A. B.), prašydamas leisti naudotis mechaninėmis dirbtuvėmis. Taigi penkis metus nuo mechaninių dirbtuvių perdavimo pajininkams, jiems nesiėmus veiksmų šį pastatą eksploatuoti, netgi priešingai, šį pastatą niokojant pašaliniams asmenims, esant buvusio ŽŪB „Taika“ vadovo, kartu ir pajininko V. M., kito pajininko A. B. pritarimui, nesant jokių kitų pajininkų prieštaravimų, ėmėsi pastatą tvarkyti: atliko remontą, įrengė dirbtuves. Iš bylos duomenų negalima nustatyti tikslios mechaninių dirbtuvių pradėjimo naudoti datos, nes pats M. R. pareiškime nurodė mechanines dirbtuves pradėjęs naudoti nuo 2005 metų, susitarimą su keliais pajininkais dėl naudojimo dirbtuvėmis jo sūnus, kaip teigė M. R., pasirašė 2005-10-28, pats M. R. kaip ir jo sūnus bei byloje apklausti liudytojai teigė, kad ginčo pastatas pradėtas naudoti nuo 2002 metų, tikslių jo naudojimo pradžios aplinkybių M. R. neprisimena, ant L. R. susitarimo su keliais pajininkais yra 2005-10-18 antspaudas (b.l.22), o Molėtų rajono savivaldybės administracijos Inturkės seniūnijos 2015-04-08 pažymoje nurodyta, kad M. R. pastatą, esantį Molėtų g. 10, Pagaluonės kaime, naudoja nuo 2005 metų (b.l. 21). Įvertinus šiuos duomenis ir atsižvelgiant į tai, kad nieks tikslaus mechaninių dirbtuvių naudojimo pradžios laiko prisiminti negali, bet tiek liudytojai, tiek suinteresuoti asmenys teigė, kad pastatu naudojamasi jau daugiau, nei 10 metų, be to, M. R. paaiškino, kad jo susitarimas su keliais pajininkais sudarytas jau praėjus kuriam laikui nuo faktinio dirbtuvių naudojimo, prieš tai gavus žodinį kelių pajininkų pritarimą, daro išvadą, kad M. R. mechaninėmis dirbtuvėmis pradėjo naudotis ne vėliau, nei nuo 2005 metų pradžios, vadinasi, naudojasi juo jau daugiau, nei 10 metų. Visą šį laiką likviduotos ŽŪB „Taika“ pajininkai, kuriems perduotos dirbtuvės, turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet ja nepasinaudojo.

Įvertinus tai, kad M. R. dirbtuvėmis, padedant sūnui, naudojasi gavęs kelių pajininkų aiškų pritarimą, o kitiems pajininkams, kurių buvo labai daug, neprieštaraujant ne tik naudojimosi dirbtuvėmis pradžioje, bet ir iki pat teismo posėdžio (teismas viešai skelbė apie bylos nagrinėjimą, siūlydamas suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese, o dirbtuvių savininkų paiešką iki bylos perdavimo į teismą vykdė ir Molėtų rajono savivaldybės administracija), darytina išvada, kad M. R. ginčo apstatą naudojo ir naudoja teisėtai. Be to, įvertinus jo atliktus darbus, t.y. pakeistus langus, duris, grindis ir kt., šiuo pastatu naudojasi kaip savu. Kadangi ginčo pastatu buvo naudojamasi jau daugiau, nei 10 metų, jame įrengus dirbtuves, į kurias atvažiuodavo ir M. R. bei jo sūnaus L. R. paslaugomis naudojosi daug žmonių (ką patvirtina teisme apklaustų liudytojų parodymai), darytina išvada, kad mechaninėmis dirbtuvėmis M. R. naudojosi atvirai, be to, kaip teigė jis pats ir jo parodymus patvirtino tiek suinteresuotas asmuo L. R., tiek teisme apklausti liudytojai, nepertraukiamai iki šiol.

Taigi, įvertinus visus bylos duomenis, darytina išvada, kad nustatytos visos CK 4.68-4.71 straipsniuose įtvirtintos sąlygos pripažinti, kad mechanines dirbtuves, esančias Pagaluonės kaime, M. R. įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Nors bylos duomenys rodo, kad šiomis dirbtuvėmis naudojosi ir jo sūnus L. R., šiam nereiškiant reikalavimo pripažinti, kad ir jis įgijo nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves įgyjamosios senaties pagrindu, be to, pačiam nurodžius, kad pagrindinis dirbtuvių naudotojas, kuris ir investavo į jas savo lėšas, buvo M. R., darytina išvada, kad būtent jis įgijo nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves įgyjamosios senaties pagrindu.

Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas (LR CK 4.57 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, jog 9952/10 000 dalių mechaninių dirbtuvių, esančių Pagaluonės kaime, Inturkės seniūnijoje, Molėtų rajone, savininkas yra M. R., įgijęs jas nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl aukščiau nurodytų dirbtuvių pripažinimo bešeimininkėmis ir jų perdavimo savivaldybės nuosavybėn.

CPK 93 str. 4 d. nustato, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 str. 1,2, ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Teismas byloje patyrė 11,80 EUR pašto išlaidų (b.l.1). Nors Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareiškimas atmestas, o M. R. pareiškimas tenkintas, tačiau pašto išlaidos priteisiamos iš pastarojo, nes jis, nepaisant to, kad Molėtų rajono savivaldybė viešai skelbė apie siūlymą mechanines dirbtuves pripažinti statiniu, kurie neturi savininkų, į ją nesikreipė, apie tai, kad laiko save ginčo pastato savininku ir ketina reikšti pareiškimą teismui dėl pripažinimo, kad šias patalpas įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, nepranešė (savivaldybė nurodė žinių apie galimus asmenis, turinčius turtinių teisių į 9952/10 000 dalis dirbtuvių neturinti b.l.3), taigi neužkirto procesinio kelio išlaidoms patirti Molėtų rajono savivaldybei pateikiant teismui pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu (savivaldybė kreipimosi į teismą metu turėjo pagrindą reikšti tokį reikalavimą).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jo perdavimo Molėtų rajono savivaldybės administracijos nuosavybėn atmesti.

Suinteresuoto asmens M. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. R., a.k. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 9952/10000 dalis pastato, unikalus Nr. 4400-2820-2340, esančio Molėtų g. 10, Pagaluonės kaime, Intukės seniūnijoje, Molėtų rajone, įgyjamąja senatimi.

Priteisti iš M. R., a.k. (duomenys neskelbtini), 11,80 EUR pašto išlaidų valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, m. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvito originalą pristatyti į Molėtų rajono apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.