- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-146-192-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00031-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Pareiškėjas
- Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Astramara“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Afalita“, uždarajai akcinei bendrovei „Amber Bay“, uždarajai akcinei bendrovei „Arijus“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Forwarding and Shipping“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos pervežimai“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltlanta“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltnautic Shipping Ltd“, uždarajai akcinei bendrovei „BPA“, uždarajai akcinei bendrovei „Fertimara“, uždarajai akcinei bendrovei „Fregatų aptarnavimo agentūra“, uždarajai akcinei bendrovei „Green Terminal“, uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinė ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūrtransa“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūrų agentūra forsa“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Astramara“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Afalita“, uždarajai akcinei bendrovei „Amber Bay“, uždarajai akcinei bendrovei „Arijus“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Forwarding and Shipping“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos pervežimai“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltlanta“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltnautic Shipping Ltd“, uždarajai akcinei bendrovei „BPA“, uždarajai akcinei bendrovei „Fertimara“, uždarajai akcinei bendrovei „Fregatų aptarnavimo agentūra“, uždarajai akcinei bendrovei „Green Terminal“, uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinė ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūrtransa“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūrų agentūra forsa“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, uždarajai akcinei bendrovei „Koralita“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos translit“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūrų agentūra „Lepūnas“, uždarajai akcinei bendrovei „Limarko“, uždarajai akcinei bendrovei „Limarko jūrų agentūra“, uždarajai akcinei bendrovei „Litma“, uždarajai akcinei bendrovei „MK laivyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Nordis shipping service“, uždarajai akcinei bendrovei „Nurminen Maritime“, uždarajai akcinei bendrovei „Okeaninių konteinerių servisas“, uždarajai akcinei bendrovei „Passat“, uždarajai akcinei bendrovei „Prekybos namai „Skelmė“, uždarajai akcinei bendrovei „Unitek“, uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų laivų agentai“, uždarajai akcinei bendrovei „Uosto vartai“, uždarajai akcinei bendrovei „VPA logistics“, uždarajai akcinei bendrovei „Volfra – Klaipėda“, uždarajai akcinei bendrovei „WM H. Muller & Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė ,,Astramara“ (toliau – ir UAB ,,Astramara“, Bendrovė, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 1-90), kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies: 1 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas yra įpareigojamas nutraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį pažeidžiančius veiksmus; 3.4 punktą, kuriuo pareiškėjui skirta bauda už inkriminuojamą pažeidimą; 4 punktą, kuriuo pareiškėjas yra įpareigotas pranešti apie inkriminuojamo pažeidimo nutraukimą ir baudos sumokėjimą Konkurencijos tarybai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3 punkto vykdymą. Nurodė, kad UAB ,,Astramara“ finansinė – ekonominė padėtis yra labai sudėtinga, ženkliai pablogėjusi palyginus su ankstesniais metais (2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinė pelno (nuostolio) ataskaita rodo, kad 2011 m. sausio – rugsėjo mėnesiais, lyginant su atitinkamu 2010 m. laikotarpiu, UAB ,,Astramara“ pajamos sumažėjo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Lt, o Bendrovės veikla buvo nuostolinga, nuostolis sudarė (duomenys neskelbtini) Lt). Neigiamas finansinės veiklos rezultatas turėjo įtakos ir darbuotojų atlyginimams (pavyzdžiui, Bendrovės vadovo atlyginimas buvo sumažintas iki minimalaus (duomenys neskelbtini) Lt dydžio). Nedelsiant sumokėjus skirtą 50 500 Lt baudą, būtų reikšmingai sumažintos Bendrovės apyvartinės lėšos (skirta bauda sudaro (duomenys neskelbtini) proc. visų 2011 m. sausio – rugsėjo mėnesį gautų pajamų). Tai savo ruožtu turėtų labai neigiamą įtaką Bendrovės tolesnei veiklai, kadangi atsižvelgiant į laivų agentų veiklos specifiką ir rinkoje nusistovėjusią praktiką, laivo agentas visas agentuojamo laivo uosto rinkliavas, mokesčius ir trečiųjų asmenų laivui suteiktas paslaugas apmoka iš savo lėšų, sąskaitas šių mokėtinų sumų gavimui pateikia tik laivui išvykus iš uosto, o apmokėjimą gauna dar po kelių mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo veikla yra nuostolinga, o pajamos minimalios, todėl pareiškėjas jau šiuo metu susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu, kuris riboja galimybes toliau vykdyti veiklą. Baudos sumokėjimas nedelsiant padarytų Bendrovei neproporcingą žalą dar ir dėl to, kad nuosavų lėšų baudos sumokėjimui Bendrovė neturi, todėl būtų priversta skolintis šią pinigų sumą iš komercinių bankų ir mokėti už tai palūkanas, kurios šiai dienai yra pakankamai aukštos (2011 m. gruodžio 27 d. duomenimis, vienerių metų palūkanų norma, už kurią bankai yra pasirengę skolinti pinigus vienas kitam litais (VILIBOR) sudarė 2,56 %, prie šios palūkanų normos pridėjus dar ir banko pelno maržą, kurios šiuo metu irgi yra ypatingai didelės, pareiškėjas galėtų skolintis pinigus iš banko tik tuo atveju, jeigu įsipareigotų mokėti bankui ypatingai dideles palūkanas). Bendrovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jos sumokėtų bankams palūkanų sumos sudarytų Bendrovės nuostolius, dėl kurių jai tektų inicijuoti teismuose naujus ginčus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi (II t., b. l. 152-154) inter alia patenkino pareiškėjo Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Astramara“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3.4 punkto galiojimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi ir 92 straipsniu bei atsižvelgė į Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinę dalį, kurios 1 punkte nurodyta, kad Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“ ir tretieji suinteresuoti asmenys, sudarydami draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2 punktu pareiškėjas įpareigotas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis vis dar yra tęsiamas, 3.4 punktu už šio Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“ paskirta 50 500 Lt bauda, o 4 punktu pareiškėjas įpareigotas per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytų įpareigojimų įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3.4 punkto, kuriuo jam paskirta 50 500 Lt bauda, galiojimo sustabdymo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodomus galimus finansinius sunkumus patvirtina pateikta 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinė pelno (nuostolių) ataskaita, kuri rodo, jog 2011 m. sausio – rugsėjo mėnesiais, lyginant su atitinkamu 2010 m. laikotarpiu, pareiškėjo pajamos sumažėjo daugiau nei dvigubai, o veiklos nuostolis sudarė (duomenys neskelbtini) Lt. Tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą, priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, ir nebūtų sustabdytas pareiškėjui paskirtos 50 500 Lt baudos išieškojimas, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“ komercinės veiklos vykdymas būtų apsunkintas negalint disponuoti 50 500 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais, patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Tokia situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir teismui pateiktus šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas, ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamu Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktu nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Teismas vertino, kad Nutarimo dalies dėl baudos skyrimo pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Nutarimo 3.4 punkto nevykdymas. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškos kategorijos bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006, 2008 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-06/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008, 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-354/2009, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009, 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010 ir kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3.4 punkto galiojimą (ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atskiruoju skundu (III t., b. l. 9-13) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kaip nepagrįstą.
Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje nutartyje yra pabrėžęs, kad Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS523-215/2011). Priešingu atveju būtų paneigta Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, prasmė. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai yra kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas (ABTĮ 92 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: Nr. AS5-32/2005, Nr. AS11-367/2007, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16- 528/2007, Nr. AS8-488/2007, Nr. AS6-496/2006, Nr. AS146-198/2009, Nr. AS63-253/2009 ir kt.). Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybes yra nepakankamos ir neįrodo, jog nesustabdžius Konkurencijos tarybos paskirtos baudos išieškojimo, atsirastų reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose: Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858-13/2011, Nr. AS525-215/2011). Subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus, tai yra kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011). Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo sunkios jo finansinės padėties, kuri patvirtintų, kad nesustabdžius paskirtų baudų mokėjimo, išieškoma suma aiškiai apsunkintų pareiškėjo komercinės veiklos vykdymą ar sukeltų jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjo pateikiama tarpinė 2011 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita nepatvirtina, kad teismo sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priėmimo metu pareiškėjo finansinė situacija iš tiesų buvo sunki. Mano, kad pareiškėjo pateikti duomenys negali būti laikomi patikimais bei objektyviai patvirtinančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę. Be to, 2010 m. (ekonominės krizės laikotarpiu) Bendrovės oficiali Pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad Bendrovė turėjo daugiau kaip (duomenys neskelbtini) litų grynojo pelno. Iš 2010 m. Balanso matyti, kad Bendrovės per vienerius metus gautinos sumos bei pinigai ir piniginiai ekvivalentai daugiau kaip (duomenys neskelbtini) litų viršija per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjo pateikta tarpinė 2011 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita iš tikrųjų nepatvirtina, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki ir kad objektyviai egzistuoja reali grėsmė, jog nesustabdžius Konkurencijos tarybos skirtos baudos mokėjimo, tai sukeltų pareiškėjui finansinių sunkumų ir turėtų neigiamos įtakos jo komercinės veiklos vykdymui. Mano, kad spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turėjo įvertinti visas konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinti, ar jos objektyviai leidžia konstatuoti realią finansinių sunkumų grėsmę būtent ginčijamo akto pagrindu, o ne remtis prielaidomis, kad baudos sumokėjimas pareiškėjui gali sukelti neigiamas finansines pasekmes. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, kur nurodoma, jog neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatingomis (išskirtinėmis) aplinkybėmis, rodančiomis, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iš karto. Be to, pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas taip pat negali būti siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: Nr. AS502-177/2009, Nr. AS442-314/2008, Nr. A525-215/2011).
Atsiliepimas
Pareiškėjas Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė ,,Astramara“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pateikia šiuos argumentus:
1. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies turinio analizė, taip pat atskirajame skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neleidžia daryti išvados, kad Konkurencijos tarybos nutarimai gali būti stabdomi labiau išskirtinėmis aplinkybėmis nei kiti administraciniai teisės aktai.
2. Poreikį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones visų pirma lemia ribotos galimybės palankaus teismo sprendimo atveju sugrąžinti pareiškėją į padėtį, buvusią iki baudos sumokėjimo. Savo ruožtu sunki Bendrovės finansinė padėtis yra tik viena iš priežasčių, dėl kurių baudos sumokėjimas ir dėl to patiriami nuostoliai dar labiau apsunkintų Bendrovės veiklos galimybes ir sukeltų jai nuostolius (t. y. esant sunkiai finansinei padėčiai, papildomų nuostolių patyrimas labai apsunkina Bendrovės veiklą). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovės veikla tiek 2009 metais, tiek 2011 metais nuolatos yra nuostolinga. 2010 metais buvo gautas minimalus pelnas, o balansas tapo teigiamas, tačiau šis pelnas ar teigiamas balansas neatspindi esamos Bendrovės finansinės būklės. Ankstesnis pelningumas visiškai nerodo šiuo metu esamo verslo pelningumo, tačiau parodo tik tiek, kad šis verslas turi potencialą būti pelningu ir jį prasminga tęsti. Atskirajame skunde minimas 2010 m. teigiamas balansas nėra tinkamas geros finansinės padėties įrodymas, kadangi verslas yra dinamiškas procesas, todėl gautinų ir mokėtinų sumų balansas nuolatos kinta ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Bendrovės finansinės padėties įvertinimas negali būti grindžiamas 2010 metų duomenimis, nes šie duomenys atspindi istoriškai buvusią, bet ne aktualią situaciją. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu dėl prastos finansinės padėties Bendrovė atleido didžiąją dalį darbuotojų, o jų funkcijas (t. y. laivų agentavimą, darbą laivų įgulose) asmeniškai pradėjo Bendrovės akcininkai (vadovai). Tai papildomai įrodo, kad Bendrovės finansinė padėtis yra kritiška.
3. Pinigai turi tam tikrą kainą, o negalėdamas jais disponuoti pareiškėjas neišvengiamai patirs nuostolius, t. y. nuostoliai pasireikš arba negautų pajamų pavidalu, arba bankams sumokėtomis palūkanomis už suteiktą paskolą. Pastaruoju atveju minimaliai tokie nuostoliai atitiks VILIBOR metinių palūkanų dydį. Tai, kad negalėdamas naudotis baudos mokėjimui skirtais pinigais pareiškėjas neišvengiamai patirs nuostolius, yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti papildomai nereikia (ABTĮ 58 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37, 6.210, 6.261 str., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo, įgyvendinančio Europos Sąjungos direktyvą 2000/34/EB, nuostatos). Atsižvelgiant į tai, išvada dėl pareiškėjo būsimų nuostolių nesustabdžius Nutarimu paskirtos baudos mokėjimo gali būti daroma netgi nepateikus jokių papildomų nuostolių patyrimą pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, toks įrodymų nepateikimas visiškai nereiškia, kad pareiškėjo argumentai yra grindžiami prielaidomis. Taigi mano, kad teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą dėl nuostolių atsiradimą pagrindžiančių įrodymų pakankamumo. Be to, pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo klausimą, pareiškėjas neprivalo pagrįsti, kad jis neišvengiamai patirs nuostolius. Šiuo atveju pakanka, kad būtų įrodyta reali tokių nuostolių atsiradimo galimybė.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodo, kad palankaus teismo sprendimo atveju jam turėtų būti grąžinta nepagrįstai sumokėta baudos suma, tačiau jo galimybės prisiteisti iš valstybės nuostolius dėl negalėjimo naudotis baudos sumokėjimui skirtais pinigais (t. y. užtikrinti, kad pareiškėjas bus grąžinąs į padėtį, buvusią iki neteisėtai paskirtos baudos sumokėjimo) pagal šiuo metu teismų formuojamus precedentus yra labai abejotinos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Tačiau netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjas inicijuotų procesą ir laimėtų bylą dėl žalos atlyginimo, jis patirtų teisinio atstovavimo išlaidas, kurių tik maža dalis būtų atlyginta (žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal šiuo metu egzistuojantį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką nedelsiant sumokėjęs Konkurencijos tarybos paskirtą baudą ir susigrąžinęs ją po kelerių metų pareiškėjas neturi absoliučiai jokios galimybės atsidurti tokioje pačioje padėtyje, kokioje jis buvo iki baudos sumokėjimo, t. y. šioje situacijoje akivaizdu, kad „teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas“ (ABTĮ 71 str. 1 d.).
5. Naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad reikalavimas sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtas baudas yra stabdomas iki galutinio ginčo išnagrinėjimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-89/2011, 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009 ir kt.). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovo atskirajame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys buvo priimtos administracinėse bylose, kurios nėra analogiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Limarko“ ir UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį nepakeistą. Abiejų trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, prašymai sustabdyti atsakovo nutarimų dėl piniginės baudos skyrimo galiojimą turėtų būti tenkinami visais atvejais, kai pareiškėjas nurodo aplinkybių, kurios objektyviai pagrindžia, jog tokio prašymo nepatenkinus, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju jo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį taptų sudėtingas ar neįmanomas. Taip pat mano, kad paminėtas pareiškėjo prašymas turėtų būti tenkinamas visada, kai pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagristą prielaidą, jog, prašymo nepatenkinus, pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė (neigiamo poveikio finansinei padėčiai prezumpcija).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Atsakovas Konkurencijos taryba skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Astramara“ prašymas ir pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė (ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas) – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdytas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3.4 punkto dėl 50 500 Lt baudos skyrimo Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ galiojimas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.). Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010,2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011).
Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Sistemiškai aiškinant šios teisės normos ir ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos taikymą, atsižvelgus į šių normų paskirtį ir tikslus, darytina išvada, kad Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimas gali būti laikinai sustabdytas nustačius aplinkybes, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso apsauga, apie kurią kalbama atsakovo atskirajame skunde, iš esmės yra užtikrinama Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktais, kuriais pareiškėjas yra pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir įpareigotas nurodytą pažeidimą nutraukti (jeigu jis vis dar yra tęsiamas), bet ne šio Nutarimo 3.4 punktu, kuriuo pareiškėjui skirta sankcija – 50 500 Lt piniginė bauda už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą.
Galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), tačiau susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Pareiškėjas kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikė pirmosios instancijos teismui Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ pelno (nuostolių) ataskaitą už 2011 m. III ketvirtį (I t., b. l. 135, II t., b. l. 148), kuri rodo, kad Bendrovė nurodytu laikotarpiu patyrė (duomenys neskelbtini) Lt nuostolių. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė dokumentus – Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2010 metus, patvirtinančius, kad nurodytu ataskaitiniu laikotarpiu Bendrovė turėjo (duomenys neskelbtini) Lt nuosavo kapitalo, tačiau kartu ir (duomenys neskelbtini) Lt dydžio įsipareigojimų, iš Bendrovės veiklos 2010 metais gauta (duomenys neskelbtini) Lt grynojo pelno. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ pelno (nuostolių) ataskaitą už 2009 metų ataskaitinį laikotarpį, iš kurios matyti, kad nurodytais metais Bendrovė patyrė (duomenys neskelbtini) Lt nuostolių, taip pat pelno (nuostolių) ataskaitą už 2011 metų ataskaitinį laikotarpį, iš kurios matyti, kad paskutiniais (praėjusiais) finansiniais metais Bendrovė patyrė (duomenys neskelbtini) Lt nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos taryba skundžiamo Nutarimo 10.3 dalyje vertindama Bendrovės atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, neneigė Bendrovės nurodytų aplinkybių, kad Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ veikla 2008 ir 2009 metais buvo nuostolinga. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo vertintina pareiškėjo finansinė padėtis šių priemonių taikymo metu. Tai reiškia, kad lemiamą įtaką turi būtent paskutiniai (aktualūs) duomenys apie pareiškėjo ekonominę – finansinę būklę. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija teikia pirmenybę duomenims apie Bendrovės finansinę padėtį 2011 metų laikotarpiu, kurie, kaip minėta, rodo Bendrovės veiklos nuostolingumą. Taigi kolegija daro išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo momentu pareiškėjo Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ veikla buvo nuostolinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo sunkią ekonominę – finansinę padėtį ir apyvartinių lėšų stygių kaip realių finansinių sunkumų įrodymą, kurie sudaro pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Priešingu atveju, jeigu į minėtus pareiškėjo finansinius sunkumus nebūtų atsižvelgta ir pareiškėjui, esančiam sunkioje finansinėje padėtyje, reikėtų nedelsiant įvykdyti atsakovo paskirtą ekonominę sankciją (sumokėti nemažą piniginę baudą), tai galėtų sukelti itin dideles neigiamas pasekmes, net juridinio asmens (pareiškėjo) bankrotą, dėl kurių atsakovo ekonominės sankcijos taikymas būtų neteisinga ir neproporcinga priemonė, neatitinkanti nei paties pareiškėjo, nei visos visuomenės ir valstybės interesų.
Esant aukščiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vertindama kaip iš esmės pagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su Bendrovės nuostolių atsiradimo rizika (jeigu Bendrovė nedelsiant sumokėtų Nutarimu skirtą 50 500 Lt dydžio piniginę baudą), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą, priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, ir nebūtų sustabdytas pareiškėjui paskirtos baudos išieškojimas, pareiškėjo komercinės veiklos vykdymas būtų apsunkintas, kadangi jis negalėtų disponuoti baudos dydžio (50 500 Lt) apyvartinėmis lėšomis ir tokiu būdu susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais, patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia situacija reikštų, jog net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Taigi pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas, ir tik po to turi būti vykdomi Nutarimo rezoliucinės dalies 3.4 punktu nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Konkurencijos tarybos Nutarimo dalies dėl baudos skyrimo pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol byla bus išspręsta iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas minėtos Nutarimo dalies (šiuo atveju Nutarimo rezoliucinės dalies 3.4 punkto) nevykdymas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006, 2008 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-06/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008, 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-354/2009, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009, 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-89/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011 ir kt.)
Remdamasi išdėstytais motyvais, aukščiau nurodytomis teisės normomis ir teismų praktika bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas objektyvus pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.). Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3.4 punkto, kuriuo Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Astramara“ paskirta 50 500 Lt bauda, galiojimą. Dėl šių motyvų atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis paliekama nepakeista.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali ne tik pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bet ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė ateityje iš naujo vertinti nagrinėjamoje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.