- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-29
- Bylos Nr.
- I-2913-463/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01737-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
R. K. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 50 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. (toliau – ginčo laikotarpis) jis atliko bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) drausmės grupės sąlygomis. Paaiškina, kad Vilniaus PN administracija neteisėtai ir nepagrįstai ginčo laikotarpiu jam neleido lankytis koplyčioje, susitikti su kunigu. Mano, kad taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnis. Pasak pareiškėjo, dėl šių teisių suvaržymo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, kuriuos įvertina 50 000,00 Eur.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 75).
Atsiliepimas
Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–18). Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę drausmės grupės sąlygomis. Nurodo, kad BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas nuteistųjų laikymo sąlygas kalėjime. Pasak Vilniaus PN, drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems yra ribojama judėjimo laisvė, todėl pareiškėjas negalėjo dalyvauti religinėse apeigose ar lankytis pas dvasininką.
Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 70).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, Vilniaus PN administracijai ginčo laikotarpiu neužtikrinus pareiškėjo teisės apsilankyti koplytėlėje, susitikti su kunigu, eiti išpažinties.
BVK (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 106 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji pataisos įstaigose turi teisę laisvalaikio metu atlikti religines apeigas, kurioms, tikinčiųjų pageidavimu, gali būti pakviestas dvasininkas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.), 184–185 punktuose nustatyta, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija įrengia atitinkamas patalpas, nuteistiesiems turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. sausio 25 d. sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 36–39). Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo taikomas BVK 86 straipsnyje nustatytas bausmės atlikimo režimas, visiškai (išskyrus vieną valandą per dieną pasivaikščiojimui gryname ore) ribojant pareiškėjo judėjimo laisvę. Atsižvelgdamas į tai, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė. LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, sprendžiant dėl 2016 m. sausio 25 d. sprendime nenagrinėtų kitų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo (žalos ir priežastinio ryšio) (b. l. 57–62). LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl pirmosios viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos (Vilniaus PN neteisėtų veiksmų) buvimo. LVAT nurodė, kad BVK 145 straipsnyje nurodyta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas – pareiškėjui nebuvo skirta, t. y. pareiškėjui buvo skirta BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę, todėl pareiškėjui turėjo būti taikomi tik BVK 75 straipsnyje nustatyti judėjimo apribojimai, kurie savaime pareiškėjui nesudarytų kliūčių naudotis BVK 106 straipsnio nustatyta teise dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu atlikti religines apeigas. LVAT konstatavo, kad nebuvo teisinio pagrindo taikyti BVK 86 straipsnį, todėl teismas neteisingai išsprendė Vilniaus PN veiksmų teisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. LVAT nutartyje konstatavus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos kompensavimo pareiškėjui klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl nepagrįstų pareiškėjo teisių suvaržymų, įvertinus pažeidimo trukmę (1 metai) ir mastą (teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta), galima teigti, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Be to, LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Vilniaus PN veiksmai – bausmės atlikimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (ginčo laikotarpiu nesuteikiant pareiškėjui galimybės atlikti religines apeigas), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą. Pareiškėjas, kaip minėta, prašo priteisti 50 000,00 Eur.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Pareiškėjui priteistinos piniginės kompensacijos dydžio aspektu teismas pastebi, kad nutarimas dėl pareiškėjo nubaudimo buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 19), o pareiškėjas su skundu dėl negalėjimo lankytis koplytėlėje kreipėsi tik 2014 m. vasario 3 d. (b. l. 22), t. y. beveik po 5 mėnesių nuo nuobaudos skyrimo. Antrą kartą pareiškėjas kreipėsi su skundu 2014 m. kovo 7 d. (b. l. 20). Pareiškėjas nei viename iš skundų neprašė leisti lankytis koplytėlėje, tačiau tik paprašė pateikti raštišką atsakymą, kodėl yra ribojamas jo krikščioniškas tikėjimas. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymais leisti susitikti su kunigu. Kita vertus, priteistino kompensacijos dydžio aspektu ypač reikšminga tai, kad, kaip nustatė LVAT, pareiškėjo atžvilgiu buvo nepagrįstai taikytas BVK 86 straipsnis, t. y. pareiškėjas turėjo būti rakinamas tik nakties metu (pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį). Atsižvelgdamas į visa tai, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 6.250 straipsnis), teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 700,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens dvasinių kančių pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma yra tik tam tikros kompensacijos suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti 700,00 Eur. Kita pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 700,00 Eur (septynis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.