Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjos R. J. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo nusikalstamų veikų skyriaus vyriausiojo prokuroro 2012 m. balandžio 26 d. nutarimo atsisakyti panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2011 m. rugsėjo 15 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00640-11 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. pagal R. J. pareiškimą dėl to, kad 2011 m. gegužės mėn. K. V. iš pareiškėjos paėmė 1840,00 Lt už pirktas dvi apdailos plokštes, pažadėjo atlikti darbus kapavietėje, esančioje Sudervės kapinėse, tačiau pradėjo darbus jų su ja nesuderinęs, darbų nebaigė, jai sumokėtų pinigų negrąžino.

Vilniaus miesto apylinkės prokurorė 2012 m. kovo 15 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu prokuroro nutarimu, 2012 m. balandžio 6 d. pateikė skundą aukštesniajam prokurorui. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu atsisakė panaikinti 2012 m. kovo 15 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu neatsakyta į pareiškėjos skunde iškeltus klausimus dėl sukčiavimo (apgaulės) ir pinigų negrąžinimo, neapgintos jos pažeistos teisės, o buvo vadovautasi vien tik įtariamo asmens subjektyvia nuomone, kuri yra neteisinga ir iškreipta.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas, o kartu ir nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų rinkimas yra ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, o ne pareiškėjos funkcija. Jei trūksta duomenų apie veikos padarymo aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti visus įmanomus veiksmus, kurie įgalintų nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Pareiškėjos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma įrodo, kad K. V. pareikalavo iš pareiškėjos 1840,00 Lt, kurie jam buvo sumokėti. Šias faktines aplinkybes pripažįsta ir pats K. V.. Jo padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Nors teismas nutartyje nurodo, kad tai yra civilinės prigimties santykiai ir turėtų būti sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka, tačiau tokie teismo argumentai iš esmės nėra pagrįsti ir teisingi. Tai rodo, kad priimti procesiniai sprendimai nepagrįstai ir šališkai priimti visiškai be jokių teisinių argumentų. Tokiu būdu, nėra įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslai bei paskirtis (Lietuvos Respublikos BPK 1 str.), nėra vykdoma pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, taip pat yra paneigiamas teisingumo principas. Dėl šių skundo argumentų nebuvo pasisakyta.

Skunde nurodoma, kad nepagrįsta teismo išvada, jog akistata nėra privaloma, kad jos būtinumą nustato ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras. Šiuo konkrečiu atveju, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi galimi ir būtini veiksmai, galintys padėti atskleisti aplinkybes, galinčias patvirtinti arba paneigti nusikalstamos veikos padarymą. Taigi, akistatos veiksmas, pareiškėjos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, buvo būtinas, nes kaltininkas K. V. yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi, todėl teikia tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, kuriais besąlygiškai tiki ir ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Skunde teigiama, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, kad kapavietės darbai atlikti iš viso nebuvo, išskyrus kapavietės sudarkymą ir tai buvo atlikta be pareiškėjos sutikimo, be jokio išankstinio suderinto projekto bei sąmatos. Tai įrodo K. V. savavališkumą bei siekį pasipelnyti imituojant tariamai vykdomus darbus. Skunde atkreipiamas teismo dėmesys, kad kaltininkui neatliekant jokių darbų, dar 2011 m. spalio mėnesį, buvo pasamdyti nauji darbuotojai, kurie pilnai sutvarkė kapavietę bei pastatė paminklą. O dėl K. V. savavališkų veiksmų kapavietėje pareiškėja patyrė žalą bei realius nuostolius, nes dėl sudarkytų kapavietės vietoje buvusių gėlių bei nukasto juodžemio jai padaryta 120,00 Lt materialinė žala, dėl naujo grunto atvežimo padaryta 150,00 Lt materialinė žala bei negražinti pareiškėjos pinigai 1840,00 Lt sumoje. Iš viso pareiškėjai kaip nukentėjusiajai K. V. veiksmais (apgaule) padaryta 2110,00 Lt materialinė žala, kuri privalo būti atlyginta, o kaltininkas tinkamai nubaustas. Pareiškėjos vertinimu, šių skundo aplinkybių ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat tinkamai nevertino.

Skunde taip pat teigiama, kad K. V. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, iš anksto žinodamas, kad darbai nebus atlikti pagal suderintą projektą, pateiktą ir suderintą sąmatą ir nepateikiant čekio už paimtus pinigus, paėmė pinigus ir neatliko jokių darbų (išskyrus savavališkus darbus, tariamai imituojančius darbų atlikimą) t. y., sąmoningai siekė suklaidinti pareiškėją kaip turto turėtoją. Taigi, šiuo atveju, pareiškėjos vertinimu, apgaulė buvo naudojama siekiant įtraukti pareiškėją į jai nenaudingą sandorį. K. V. veikė tiesiogine tyčia. Ši apgaulė buvo esminė, dėl ko pareiškėja, paveikta apgaulės, pinigus kaltininkui perdavė neatlygintinai. K. V. pinigų priėmimo kvitą privalėjo išrašyti ir pateikti nepriklausomai nuo pareiškėjos valios. Tai kaltininką įpareigoja padaryti Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojantys įstatymai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. gegužės 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, minėtoje byloje buvo atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai – apklausta pati R. J., taip pat liudytojais apklausti jos sūnus R. J., taip pat pats K. V., atlikta įvykio vietos apžiūra, apžiūrėtos antkapio apdailos plokštės. Taigi, teismo nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas išsamiai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Akcentuotina, jog K. V. pripažino, jog su R. J. susitarė dėl darbų atlikimo bei paėmė iš jos pinigus bei, kad minėtus darbus pradėjo atlikinėti. Tą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, surinkti duomenys yra pakankami nuspręsti, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., kad tarp šalių yra susiklostę civilinio pobūdžio santykiai, t. y. rangos teisiniai santykiai, kuriuos galima išspręsti civilinio proceso tvarka, ko pareiškėja iš esmės net nebandė daryti. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, papildomai jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, tame tarpe ir R. J. bei K. V. akistatos, atlikti nereikia.

Akcentuotina, kad remiantis byloje surinktais duomenimis, atlikus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras pagrįstai nustatė, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., ikiteisminis tyrimas nutraukiamas tuo atveju, kai arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, arba buvo įvykis be niekieno kaltės. Atlikusi būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokurorė pagrįstai nustatė, kad K. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., požymių.

Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jo veiksmuose būtina nustatyti visus nusikalstamos veikos požymius. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., būtinas požymis yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti. Apgaulė pasireiškia sąmoningu pranešimu tikrovės neatitinkančios informacijos apie tam tikrus faktus ar aplinkybes arba tokių aplinkybių nutylėjimu. Apgaulės būdu kaltininkas įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina ir dėl to padaroma turtinė žala nukentėjusiajam.

Susipažinęs su pateikta bylos medžiaga, teismas konstatuoja, jog byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad K. V. turėjo tikslą panaudojant apgaulę įgyti svetimą turtą, tokiu būdu padarant turtinę žalą pareiškėjai. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, jog K. V. būtų siekęs savo naudai įgyti svetimą R. J. priklausantį turtą, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti, ir tokiais veiksmais padaryti jai turtinę žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad savo parodymuose K. V. nurodė, kad grąžintų pareiškėjai iš jos paimtus pinigus, jeigu pastaroji atsiskaitytų su juo už atliktus darbus. Todėl sutiktina su žemesnės instancijos teismo motyvais, kad K. V. veiksmuose nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytos veikos sudėties požymių.

Pareiškėja R. J. nepateikė apygardos teismui jokių naujų duomenų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Teismo nuomone, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, į skundo argumentus buvo išsamiai ir pagrįstai atsakyta. Tai, jog pareiškėja nesutinka su prokurorų nutarimuose bei teismo nutartyje išdėstytais motyvais dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, yra tik subjektyvi pareiškėjos nuomonė, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, ir tai nereiškia, jog prokurorų nutarimai ir teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti ar kad pareiškėjos skundą nagrinėjantis teismas buvo šališkas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti nutartį.

Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinama tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Akcentuotina, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Pareiškėjos skunde nurodyti K. V. veiksmai gali būti vertinami kaip įsipareigojimų pagal žodinį susitarimą nevykdymas ar netinkamas vykdymas, bet ne kaip veika, atitinkanti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00640-11 laikytinas nutrauktu pagrįstai, nes nenustatyta, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundą nagrinėjantis teismas yra įsitikinęs, jog toliau atliekant ikiteisminį tyrimą, nebus nustatyta, jokių naujų faktų, kurie leistų teigti, kad buvo padaryta kokia nors Lietuvos Respublikos BK numatyta nusikalstama veika. Pareiškėjos skunde iš esmės atkartojami tie patys subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio argumentai, kurie jau išnagrinėti ir pagrįstai atmesti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo nusikalstamų veikų skyriaus vyriausiojo prokuroro 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjos R. J. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos, yra galutinė ir neskundžiama.