Kauno apygardos teismo nutartis

2017-12-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-726-478/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-08
Bylos Nr.
1A-726-478/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-16720-2017-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis
E. D.
Nukentėjusysis
G. D.
Advokatai
Egidijus Blažys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-726-478/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16720-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistojo E. D. gynėjui advokatui Egidijui Blažiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalaujančiais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 8 d., 03.10 val., iki 2017 m. liepos 9 d., 15.00 val. (dvi paros).

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsniu, 72² straipsniu, E. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią jis privalo atlikti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus nuosprendį vykdyti, nuspręsta panaikinta.

Nukentėjusiosios G. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš E. D. nukentėjusiosios naudai 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo atmesta, ieškinio dalis dėl 79,65 Eur (septyniasdešimt devynių eurų 65 ct) turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. D. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 7 d., apie 23.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę G. D., t. y. tyčia sugriebė jai už rankų ir jas suspaudė, padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad jokio nusikaltimo nepadarė, todėl savo kaltės teisme nepripažino. 2017 m. balandžio 7 d. incidentas įvyko dėl to, kad nukentėjusioji užrakino iš vidaus lauko duris, paliko įkištą raktą ir išjungė durų skambutį, kad jis negalėtų patekti į namus. Nenorėdamas kelti triukšmo, jis įlipo į namo vidų per rūsio langelį, norėjo eiti miegoti, bet žmona neleido to padaryti. Ji atėjo iš antro aukšto, griebė už jo kambario durų rankenos, koliojosi, provokavo konfliktą, nenorėjo įleisti į kambarį, todėl jis buvo priverstas nuimti sutuoktinės rankas nuo durų rankenos. Jis sugriebė žmonai už riešų, bet tai padarė švelniai, todėl negalėjo sukelti jokio skausmo. Nuėmęs sutuoktinės rankas, įėjo į savo kambarį, o sutuoktinė liepė dukrai kviesti policijos pareigūnus. Kaip G. D. atsirado sužalojimai žastų srityje, nežino, nes šios vietos nelietė. Jokio susistumdymo prie lauko durų nebuvo, konfliktas vyko prie jo kambario durų. Kadangi vyksta skyrybų procesas, todėl, apelianto nuomone, žmona nori su juo susidoroti. Apylinkės teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir vadovavosi prielaidomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jau treji metai jo ir sutuoktinės santykiai yra blogi. Jie gyvena tame pačiame name, tačiau skirtinguose aukštuose. Jie nesikalba, neveda bendro ūkio, nepalaiko jokių ryšių. G. D. siekis yra padaryti jį kaltu, kad galėtų pripažinti santuokos nutraukimą dėl jo kaltės. Dukra Ž. D. yra paveikta motinos, palaiko jos pusę, todėl įvykio vakarą specialiai nusileido į namo pirmą aukštą, nukentėjusiosios paskatinta iškvietė policiją ir liudijo teisme taip, kaip naudinga motinai. Skundžiamas nuosprendis yra paremtas iš esmės vien pačios nukentėjusiosios parodymais. Nors tai svarbus faktinių duomenų šaltinis, tačiau šie parodymai turi nekelti abejonių, atitikti kitus byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendyje cituojamo pareigūnų tarnybinio pranešimo turinys neatitinka faktinių aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kad jis būtų spardęs duris ar sudaužęs automobilio žibintus. Dukra jo atžvilgiu yra nusiteikusi priešiškai, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Iš kur pas sutuoktinę galėjo atsirasti sužalojimai, jis neturi jokio paaiškinimo. Neatmestina galimybė, jog ji tyčia susižalojo pati, ruošdamasi skyrybų procesui. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį prašoma palikti nenagrinėtą.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį E. D. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamo įvykio versija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. D. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje sutuoktinei G. D. tyčia sugriebė už rankų ir jas suspaudė, padarydamas poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, t. y. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo. Nors apeliantas savo kaltę neigia ir pateikia argumentus, kuriais vadovaujantis siekia būti išteisintas, tačiau abejoti neteisėtų E. D. veiksmų sutuoktinės atžvilgiu atlikimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Konfliktas įvyko tuomet, kai neblaivus E. D. vidurnaktį grįžo į bendrus namus (jis gyvena pirmame aukšte, o sutuoktinė antrame) ir specialiai kėlė triukšmą – beldėsi, daužėsi į duris, užspaudęs laikė durų skambutį. Nukentėjusioji incidento aplinkybes nuo pat tyrimo pradžios aiškino nuosekliai, esminių prieštaravimų jos parodymuose nenustatyta. Iš karto po smurtu pasibaigusio konflikto buvo iškviesti policijos pareigūnai, kuriems G. D. paaiškino, kad E. D. 2017 m. balandžio 7 d., apie 23.30 val., grįžęs namo, pradėjo daužyti lauko duris bei nepertraukiamai skambino garsiniu namo skambučiu, tokiu būdu neleisdamas miegoti jai ir dukroms, kurių viena yra nepilnametė. Dėl šios priežasties G. D. buvo priversta nusileisti į pirmą namo aukštą ir paprašyti sutuoktinio liautis kėlus triukšmą. Tačiau sutuoktinis pradėjo ją stumdyti, stipriai sugriebė už abiejų rankų, jas suspaudė ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Atėjusi dukra ir pamačiusi, ką daro tėvas, iškvietė policiją. Šios esminės aplinkybės užfiksuotos pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 8-9). Vėliau G. D. parodymai buvo detalizuoti jos apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 22-23) bei akistatos su E. D. metu (1 t., b. l. 61-63). Nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad sutuoktinis, norėdamas nustumti ją nuo durų, suėmė ją už abiejų žastų, neapskaičiavo savo vyriškos jėgos ir stipriai suspausdamas sukėlė jai fizinį skausmą, ant dešinio peties liko mėlynė. Pirmosios instancijos teisme G. D. pripažino, jog pavartojęs alkoholio jos sutuoktinis yra labai stiprus ir piktas. Namo durų skambutį ji buvo išjungusi, nes tai ne pirmas kartas, kai E. D. grįžta namo nakties metu ir drumsčia jos bei dukterų ramybę. Į namus sutuoktinis įlindo per rūsio langelį, nes neturėjo raktų, taigi, į namus jis pateko ir jam nebuvo jokios būtinybės užremti skambutį ir kelti triukšmą. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina įvykį stebėjusi Ž. D., kuri paaiškino, jog tėvai nesutaria apie trejus metus, t. y. santykiai pašlijo po pirmojo tėvo smurto protrūkio prieš mamą 2014 m. Analizuojamo incidento metu ji nemiegojo, girdėjo, kai tėvas grįžo, nes jos kambario langas yra į kiemo pusę. Nors tėvas turi namų raktą, tačiau į namus jis įėjo pro neuždarytą katilinės langą, tuomet iš namų išėjo į lauką, įjungė skambutį ir nuolat skambino. Toks tėvo elgesys tęsiasi savaitėmis. Tėvas buvo neblaivus. Ji su mama nusileido žemyn, prašė neskambinti skambučiu ir leisti išsimiegoti, nes jaunesnei sesei kitą dieną turėjo vykti varžybos. Tėvas įsiuto, sugriebė mamą už abiejų ranką, t. y. žastų, ir stūmė ją atgal, gilyn į namą. Ji stovėjo už mamos, todėl taip stumdamas, tėvas pastūmė ir ją, bet ji sužalojimų nepatyrė. Tėvas mamą taip pat plūdo įžeidžiančiais žodžiais, sakė „žiurkės, neįsileidžiate manęs“ (1 t., b. l. 32-33). Analogiškus parodymus Ž. D. davė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, t. y. patvirtino, kad stovėjo motinai už nugaros ir aiškiai matė, kaip tėvas, sugriebęs mamą už žastų, stūmė ją toliau nuo lauko durų, kurias ši bandė uždaryti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu Ž. D. pripažino, kad su tėvu nesutaria, jų santykiai šalti, iš esmės nutrūkę tėvo iniciatyva. Tėvą ji charakterizuoja neigiamai, nes tai ne pirmas kartas, kai jis smurtavo motinos atžvilgiu. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. lapkričio 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis (1 t., b. l. 49-52), kuriuo E. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam susitaikius su nukentėjusiąja G. D., baudžiamoji byla nutraukta. Taigi, nemėgti tėvo Ž. D. turi objektyvų pagrindą, vis dėlto, vien dėl to nesivadovauti jos parodymais netikslinga. Nors liudytoja su apeliantu nesutaria, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ji specialiai siektų jam pakenkti, apkalbėti, šmeižti ir pan. Ž. D. parodymai yra realistiški, atitinka nukentėjusiosios parodymus, jokių prielaidų, kad ji galėtų fantazuoti, nėra. Be to, Ž. D. yra pilnametė, gim. (duomenys neskelbtini), baigusi studijas ir dirbanti mergina, taigi teisingai suvokti nagrinėjamo įvykio aplinkybes nei amžius, nei kitos aplinkybės jai netrukdė.G. D. bei Ž. D. parodymus patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G988/2017(02) (1 t., b. l. 36), kurioje G. D. konstatuota poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2017 m. balandžio 7 d. Išvados tiriamojoje dalyje aprašyti tyrimo duomenys: dešinio žasto priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 1 x 3 cm, kairio žasto vidiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 1 x 0,5 cm melsvai žalsvos spalvos poodinės kraujosruvos. Taigi, nukentėjusiajai buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir nežymiai sutrikdyta sveikata, kadangi dėl smurto panaudojimo liko kraujosruvos tose vietose, kur E. D. sugriebęs stipriai spaudė.Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs, be to, pirmosios instancijos teisme jis siekė, jog baudžiamoji byla būtų nutraukta dėl mažareikšmiškumo, o apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas kaltės klausimas bei prašoma visiško išteisinimo. Iš karto po incidento atvykus policijos pareigūnams, E. D. nurodė, jog nieko nedarė. Tai užfiksuota tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 4-7). Pareigūnai pažymėjo ir tai, kad E. D., pristatomas į policijos įstaigą, keikėsi, posūkiuose trenkė galva į automobilio dureles, kas patvirtina, jog nuteistasis buvo neblaivus bei nekoordinuotas. G. D. pareigūnams pasirodė susijaudinusi, verkė, buvo blaivi. Ikiteisminio tyrimo metu E. D. savo kaltės nepripažino, parodė, kad 2017 m. balandžio 7 d. į namus grįžo apie 22.00 val., rado užrakintas duris, todėl į namą pateko per rūsio – katilinės langelį, kad nereikėtų žadinti savo mažametės dukros G. D.. Patekęs į vidų, jis persirengė ir paskambino skambučiu. Žmona, atidariusi duris, trenkė durimis jam į veidą, šaukė ant jo, liepė dukrai Ž. D. viską filmuoti. Jis žmonos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo (1 t., b. l. 57). Teisėjų kolegijos vertinimu, jau šių pirmųjų parodymų metu matyti nuteistojo pasakojimo nelogiškumas bei prieštaringumas dėstant įvykio aplinkybes. Jei E. D. iš tiesų nenorėjo kelti triukšmo, tuomet, patekus į namo vidų, jam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo eiti prie lauko durų ir skambinti garsiniu skambučiu. Pats nuteistasis pripažįsta, kad pirmiau pateko į namą, o tada skambino skambučiu, o ne atvirkščiai – paskambino skambučiu ir niekam neatidarius durų į namą pateko per rūsio langą. Akistatos su nukentėjusiąja metu (1 t., b. l. 61-63) E. D. jau pripažino, jog buvo suėmęs sutuoktinei už rankų, tačiau tai buvo ne žastai, o riešai. Apeliantas aiškino, jog sutuoktinė ant jo isteriškai rėkė, buvo įsibrovusi į jo kambarį, tačiau aplinkybės, kad G. D. durimis trenkė jam į veidą, nebeminėjo. Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 69-70) E. D. laikėsi pozicijos, jog suėmė nukentėjusiajai tik už riešų, tačiau nestipriai, todėl sužalojimų negalėjo padaryti. Iškelta versija, jog sužalojimus žastų srityje G. D. galėjo pasidaryti pati, nes jų santykiai yra konfliktiški, ruošiamasi skyryboms. Prašyme dėl bylos nutraukimo (1 t., b. l. 13-14) apeliantas nurodė, jog savo kaltę pripažįsta iš dalies ir dar kartą pateikė naujas, anksčiau nenurodytas įvykio aplinkybes. E. D. nurodė, kad įeiti į namus negalėjo ne dėl to, jog neturėjo rakto, o dėl to, jog duryse iš vidaus buvo paliktas raktas. Jis skambino prie durų, bet skambutis neveikė, todėl į vidų įlipo pro rūsio langą. Tuomet nuėjo pasižiūrėti, kodėl neveikė durų skambutis, paaiškėjo, jog šis išjungtas, todėl jį įjungė ir skambindamas patikrino, ar veikia. Tuo metu iš antro aukšto nusileido žmona ir kilo konfliktas. Jis paėmė jai už riešų ir patraukė nuo durų. Mano, jog tai mažareikšmė veika, todėl byla turėtų būti nutraukta. Šis E. D. prašymas tyrimą kontroliuojančio prokuroro buvo atmestas (1 t., b. l. 95), dėl mažareikšmiškumo nebuvimo jo veiksmuose išsamiai pasisakyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kaltę iš dalies apeliantas pripažino ir apylinkės teismo teisiamajame posėdyje, savo veiksmus traktuodamas kaip mažareikšmius, o apeliaciniame skunde kaltės visiškai nebeįžvelgia, nes jo prisilietimas prie sutuoktinės riešų skausmo sukelti negalėjo. Teisėjų kolegija visus šiuos aiškinimus vertina kaip gynybinę nuteistojo poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jau minėta, policija į įvykio vietą buvo iškviesta iš karto po incidento, pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusioji nusiųsta sveikatos sutrikdymo masto nustatymui. Jokio delsimo dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo nebuvo, padaryta kategoriška išvada dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimo. Jokių duomenų, kad žastų srityje sužalojimus galėjo padaryti kitas asmuo, ne nuteistasis, bylos medžiagoje nėra. Taip pat atmestina versija dėl susižalojimo pačiai nukentėjusiajai, kadangi sužalojimai yra tokiose kūno vietose, kur susižaloti griūnant ar suklupus neįmanoma. Sistemiškai vertinant nurodytus duomenis, kiekvieną atskirai bei jų visumą, akivaizdu, kad E. D. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas (stiprus suspaudimas žastų srityje), padariniai – fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sužalojimas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių; tiek subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – apeliantas, stipriai spausdamas nukentėjusiosios rankas, stumdamas ją, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. G. D. patirtus išgyvenimus netiesiogiai patvirtina ir byloje esanti pažyma Nr. 5.1-365 Dėl suteiktos pagalbos. Ši pažyma patvirtina, kad G. D. 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Kauno apskrities moterų krizių centrą dėl sudėtingų tarpusavio santykių su vyru ir įtemptos situacijos šeimoje. Moters teigimu, ji jaučiasi nesaugi dėl vyro smurtinio elgesio jos atžvilgiu. Ji bijo ne tik dėl savo, bet ir dėl dukterų saugumo, jaučiasi emociškai išsekusi (1 t., b. l. 120). Taigi, po ne pirmą kartą iš sutuoktinio pusės patirto smurto nukentėjusioji ieškojo kvalifikuotų specialistų pagalbos, buvo konsultuojama siekiant atstatyti ir sutvirtinti pasitikėjimą savimi, sustiprėti psichologiškai. Teigti, jog dėl pašlijusio šeimyninio gyvenimo bei pradėto skyrybų proceso G. D. bando susidoroti su apeliantu, nėra objektyvaus pagrindo.Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas bylos aplinkybių bei apelianto asmenybės visapusišku įvertinimu, todėl jį naikinti ar keisti pateikto apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo. Kadangi E. D. nėra išteisinamas, todėl civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu taip pat nėra teisinio pagrindo, ir šis klausimas plačiau neanalizuojamas.Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė E. D. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta: „vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017-04-08 03.10 iki 2017-07-19 15.00 val. (dvi paras)“. Įtariamojo laikino sulaikymo protokolu nustatyta, kad E. D. faktiškai sulaikytas 2017 m. balandžio 8 d., 00.35 val. (1 t., b. l. 72). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjos nutarimu (1 t., b. l. 7) nustatyta, kad E. D. paleistas į laisvę 2017 m. balandžio 9 d., 15.00 val. Vadinasi, laikinajame sulaikyme jis išbuvo dvi paras, kas pagrįstai nurodyta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Tačiau apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašymo klaidą, t. y. vietoj balandžio mėnesio (04) nurodė liepos mėnesį (07), t. y. spręstina, jog įrašytas netinkamas skaitmuo nekeičia nuosprendžio esmės, todėl šis apsirikimas ištaisytinas patikslinant nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtą laikotarpį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad į paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką E. D. įskaitomas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. balandžio 9 d. (dvi paros).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas