Vilniaus apygardos teismo nutartis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui A. K., jo atstovui advokatui Laimonui Judickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-09-14 nutarimo, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 7 dalyje, administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 124¹ straipsnio 8 dalyje, paskiriant jam galutinę subendrintą nuobaudą - 1100 eurų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nubaustas už tai, kad jis 2016-12-11 apie 18.40 val. Bajorų Sodų 13-ojoje g., Vilniuje, vairavo automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įtariamai būdamas neblaivus, atsisakė pasitikrinti blaivumą ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais savo veiksmais A. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 7 dalyje, ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje.

Vilniaus apygardos teisme gautas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. (toliau – apeliantas) apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-09-14 nutarimą ir jo atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl jo kaltės, nepašalinęs kilusių abejonių, tai yra nagrinėjimo teisme metu neapklausęs J. J., kuris galėjo patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl įvykio metu automobilį vairavusio asmens. Apeliantas prie skundo pridėjo J. J. rašytinius paaiškinimus, kuriuose tvirtinama, kad 2016-12-11 apie 18.00 val. J. J. vairavo A. K. priklausantį automobilį „Audi“. Apeliantas skunde pažymėjo, kad nei vienas iš teismo posėdžio metų apklaustų liudytojų, nei E. R., nei policijos pareigūnai D. Š. ir N. G., negalėjo patvirtinti aplinkybės, jog automobilį vairavo būtent jis, kitų tai patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad 2016-12-11 18.40 val. jis buvo neblaivus, tačiau jis nesutinka, jog byloje nurodytu laiku būtent jis vairavo automobilį. Apeliantas nurodo, kad nesant jo kaltę patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti jį kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 7 dalyje, ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje.

Apeliantas pažymėjo, kad ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyta atsakomybė asmenims, vairuojantiems transporto priemones, dėl to tik transporto priemones vairuojantys asmenys turi pareigą tikrintis dėl girtumo ir pateikti vairuotojo pažymėjimą. Apelianto teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra būtino veikos objektyviosios pusės sudėties elemento, byloje nesant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių faktą dėl A. K. vairavimo, todėl administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį negalima.

Apeliantas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančių in dupio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs byloje kilusių abejonių dėl įvykio metu automobilį vairavusio asmens, nepagrįstai atmetė A. K. parodymus ir jo nurodytą versiją, todėl pažeidė minėtą in dubio pro reo principą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nutarimą ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, tinkamai įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (ANK 569 straipsnio 4 dalis), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. K. pripažino kaltu bei nubaudė pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį ir ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl jo kaltės, nepašalinęs kilusių abejonių, tai yra nagrinėjimo teisme metu neapklausęs J. J., kuris galėjo patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl įvykio metu automobilį vairavusio asmens.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. J. buvo ne kartą šaukiamas atvykti į teismo posėdį (t. 1, b. l. 38, 39, 51), jo buvo ieškota per darbovietę (t. 1, b. l. 52, 55, 56), dėl jo neatvykimo teismas ne kartą paskelbė pertrauką (t. 1, b. l. 48, 59) ir priėmė nutartis atvesdinti J. J. į teismo posėdį (t. 1, b. l. 54, 61). Nepaisant šių teismo pastangų, nepavyko atvesdinti J. J. į teismo posėdį ir jo apklausti (t. 1, b. l. 57, 59, 65). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes apklausti nurodytą liudytoją, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje pavyko apklausti kaip liudytoją J. J., kuris patvirtino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. versiją dėl įvykio metu (2016-12-11) automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio asmens.

Teismo posėdžio metu J. J. parodė, kad seniai pažįsta A. K., gal apie 10 metų. Jis neprisimena datos, kada jam paskambino A. K. ir paprašė pavairuoti jo mašiną. A. K. pasakė, kad jis sėdi kartu su „Nierka“ kavinėje, esančioje Didlaukio g., prie parduotuvės „Maxima“, jis ten ir nuvažiavo. Jie dar ilgokai ten pasėdėjo, paskui jie išvažiavo pas Nerijų į sodus, kažkur už (duomenys neskelbtini). Vėliau, apie 18.00 val., jie išvažiavo namo. Važiavo kita mašina priešais, dėl to jis pasitraukė prie dešiniojo kelkraščio, kad vos ratas jo „nekabino“. Negali pasakyti ar jis, prasilenkdamas kažką pajuto. Jis dar pavažiavo, o A. K. pradėjo rėkti, kad jis sustotų. Tada A. K. išlipo iš mašinos ir nuėjo aiškintis. Kita mašina jau tolokai buvo pavažiavusi, jis tik galinius žibintus matė, gal kokie 50 metrų buvo. <...> Jis nesijuto kaltas kaip vairuotojas, nes nebuvo kontakto tarp mašinų. Po kiek laiko A. K. per atstumą pasakė, kad čia bus ilgam, nes yra iškviesta policija. A. K. pasakė jam, jeigu jis nori, gali palaukti, o jei ne – važiuoti. Jis ir išėjo, nes nenorėjo „gadinti nervų“. Jis nebuvo priėjęs prie kito automobilio, nematė reikalo, nes kontakto nebuvo (t. 1, b. l. 95).

Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. K. parodė, kad J. J. yra senas jo pažįstamas. Tą dieną A. K. susitikęs su draugais, išgėrė, todėl suprato, kad negali vairuoti, paskambino J. J., pastarasis atvažiavo. Jie vežė draugą namo, o apie 18.00 val. J. J. vežė jį namo. <...> Bevažiuojant jie prasilenkė su mašina, išgirdo kažkokį garsą, jis liepė J. J. sustoti, nes norėjo išsiaiškinti, kas atsitiko. Kaip jis suprato, kitos mašinos vairuotojas iškvietė policiją. Mašinos nebuvo apgadintos, eismo įvykio nebuvo. <...> J. J. pasiliko automobilyje, kol jis aiškinosi su kitu vairuotoju. Kai atvyko policijos pareigūnai, J. J. jau nebebuvo, jis matyt išėjo. <...> J. nebuvo išlipęs iš automobilio, jis (A. K.) išlipo ir nuėjo aiškintis. Kadangi automobilis buvo jo, jis pasakė J. J. pasėdėti.

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina tiek paties A. K. parodymus, tiek ir A. K. prašymu apklausto liudytojo J. J. parodymus, kadangi šie asmenys yra geri pažįstami, abu suinteresuoti bylos baigtimi. A. K. parodymai vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, o J. J. parodymai – kaip siekis padėti A. K. Be to, A. K. ir J. J. parodymai nesutampa su kitais byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais - E. R. parodymais ir jo 2016-12-11 paaiškinime nurodyta informacija, policijos pareigūnų D. Š. ir N. G. parodymais, 2016-12-11 tarnybiniame pranešime ir 2016-12-11 administracinio teisės pažeidimo protokole (t. 1, b. l. 1) nurodyta informacija.

Nei vienas iš liudytojų, nei E. R., nei D. Š., nei N. G. neparodė matęs antrą žmogų – J. J. - prie automobilio „Audi A6 Avant“, visi minėti liudytojai dėl įvykio bendravo tik su A. K.. Pažymėtina ir tai, jog įvykio metu A. K. nepasakė nei E. R., nei policijos pareigūnams, kad jis automobilio nevairavo, šios aplinkybės nepažymėjo ir administracinio teisės pažeidimo protokole. A. K. versija, kad įvykio metu automobilį „Audi A6 Avant“ vairavo jo draugas J. J., buvo iškelta tik teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 31). Kitą vertus, ne tik, kad A. K. įvykio vietoje nesakė, jog ne jis vairavo, bet neįtikinama ir atmetama A. K. bei J. J. versija, kad J. J., žinodamas, kad A. K. yra neblaivus, niekam nematant pasišalino iš įvykio vietos, dėl tikrai ar menamai įvykusio kontakto, būdamas blaivus, nepriėjo prie kito automobilio, situaciją paliko aiškintis akivaizdžiai neblaivų A. K.

Atkreiptinas dėmesys į šioje byloje reikšmingą aplinkybę – A. K. neblaivumą įvykio metu patvirtina ne tik paties A. K. paaiškinimai, bet ir liudytojų E. R., D. Š. ir N. G. parodymai, tarnybiniame pranešime, administracinio teisės pažeidimo protokole bei E. R. paaiškinime nurodyta informacija. A. K., būdamas neblaivus, siekė išvengti gresiančios administracinės atsakomybės, todėl atsisakė pasitikrinti blaivumą ir pateikti policijos pareigūnams vairuotojo pažymėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinio nusižengimo byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. K. kaltę dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 7 dalyje, ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas liudytojo J. J., nepažeidė in dubio pro reo principo, kaip tvirtina apeliantas, nes byloje yra kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę, kuriuos teismas ištyrė ir tinkamai įvertino. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą pagrįstai grindė ne tik liudytojų parodymais, bet ir išnagrinėtų įrodymų visetu. Akcentuotina, kad įrodymų įvertinimas, jų patikimumo ir pakankamumo aspektu yra teismo prerogatyva.

Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. praeityje yra ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukeliant eismo įvykius, bei už kitus administracinius teisės pažeidimus, padarytus, būnant neblaiviu (t. 1, b. l. 3). Šie duomenys rodo, kad A. K. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 422 straipsnio 7 dalyje, ir administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, nėra atsitiktinio pobūdžio, o yra sąlygotas jo gyvenimo būdo ir atsainaus požiūrio į teisės normas, visuomenės saugumą. Apeliantas iš ankstesnių baustumų nepasimokė ir kritiškai savo elgesio nevertino, sukėlė pavojų ne tik sau pačiam, bet ir aplinkinių sveikatai ar net gyvybei, aplinkinių asmenų turtui. Šios neigiamai apeliantą charakterizuojančios savybės rodo, kad apeliantas nenori laikytis įstatymų, nedaro išvadų dėl savo elgesio, negerbia visuomenės ir kitų piliečių teisių ir interesų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad J. J., būdamas įspėtas įstatymo nustatyta tvarka dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teismo posėdžio metu davė parodymus, prieštaraujančius kitiems byloje esantiems duomenims bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, dėl ko yra pagrindas manyti, jog J. J. gali būti įvykdęs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje. Įsiteisėjus skundžiamam nutarimui, prokuratūra privalo spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo J. J. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kadangi kyla pagrįstų abejonių šio liudytojo parodymų teisingumu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-09-14 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 581 straipsnio 4 dalimi,

nutaria:

A. K. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-09-14 nutarimą nepakeistą ir

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai perduoti spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį.