Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-28 · Administracinė byla Nr. I-6682-811/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-01-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-28Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
I-6682-811/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07604-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Milda Vainienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6682-811/2015Proceso Nr. 3-61-3-07604-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės, Donato Vansevičiaus ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama 1)panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba)2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7433; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.1) S-73384; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai A. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – senatvės pensija) dalį – 2929,87 Lt (848,55 Eur). Skundu taip pat prašo atnaujinti skundo padavimo Valdybai terminą, jei teismas laikytų, kad šis terminas yra praleistas bei priteisti patirtas teismo išlaidas. Skunde ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 74-77; 112-118) nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 str. 1 d., 8 str. 1 d., jai nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mokama perskaičiuota sumažinta socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota senatvės pensija, prieštaravo Konstitucijai. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo2012-02-06 nutarimą. Mano, kad reikalauti, jog dėl nepalankaus įstatymų sprendimo nedelsdama kreiptųsi į teismą, būtų neproporcinga, kol Konstitucinis Teismas nebuvo pripažinęs tokio pakeitimo neteisėtu. Teismų praktika šiuo klausimu yra nevieninga, šiuo metu teismai yra priėmę sprendimų, kuriais analogiškose situacijose senatvės pensija buvo asmenims priteista. Sprendžiamoje byloje Valdyba yra pareiškusi nuomonę dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl nebūtų tikslinga ginčą perduoti jai nagrinėti išankstine ne teismo tvarka. Siekiant pažeistas apginti teises realiai,senatvės pensija turi būti priteista, priešingu atveju būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas.

Atsiliepimas

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepimu (b. l. 83-87) prašo pareiškėjos skundo dalį dėl Valdybos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo(6.5) I-7433 ir ministerijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (10.1) S-73384 atmesti kaip nepagrįstą, likusioje dalyje bylą nutraukti. Nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą 2010 ir 2011 metais reglamentavo, inter alia, Laikinasis įstatymas, pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 d. nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 str. numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai ginčo nepriemoką.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepimu (b. l. 94-99) prašo bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti Valdybai ir reikalavimo įpareigoti išmokėti sumažintą senatvės pensiją, nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 3 metų terminas paduoti pareiškėjos skundą Valdybai skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn. – kada buvo priimtas sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją. Šį terminą pareiškėja praleido, įrodymų, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, nepateikė. Teismų praktikoje pareiškėjos nurodomos aplinkybėmis nėra pripažįstamos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, todėl skundžiami sprendimai yra pagrįsti. Tai reiškia, kad pareiškėja nepasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra,pareiškėjos reikalavimas atnaujinti skundo padavimo Valdybai terminą yra nenagrinėtinas teisme, todėl ši bylos dalis nutrauktina.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Pareiškėja2013 m. spalio 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (toliau – Kauno skyrius) pateikė prašymą išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Kauno skyrius 2013 m. spalio 24 d. rašte Nr. (10.1) S-73384(b. l. 30-31) pareiškėjai pateikė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimą ir išaiškino, kad neturi pagrindo tenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Pareiškėja 2013 m. spalio 30 d. pateikė skundą Valdybai, prašydama panaikinti Kauno skyriaus 2013spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.1) S-73384ir įpareigoti Kauno skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką(b. l. 28-29).Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Valdyba 2013 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-7433 (b. l. 32-33), kuriuo pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti kaip pateiktą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trijų metų terminą, tuo pačiu netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti Kauno skyriaus 2013spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.1) S-73384.

Sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo klausimą, inter alia atsižvelgtina į tai, ar pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipiantis į Valdybą. Ši tvarka yra įtvirtinta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – Pensijų įstatymas) (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse, patvirtintose Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės). Šiuo klausimu yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis (bylos Nr. A-165-822/2015, b.l. 64-68), kuria buvo išnagrinėtas pareiškėjos A. Z. apeliacinis skundas šioje nagrinėjamoje byloje. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Panaikintu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu buvo nagrinėtas iš esmės tas pats ginčas, kuris yra nagrinėjamas ir šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja A. Z. pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas, išmokėjimo ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nebuvo reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės ir pripažino, kad buvo būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Taigi sprendžiamoje byloje reikšmingas fakto klausimas, ar pareiškėja pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi (bylos Nr. A-165-822/2015). Teismas neturi pagrindo kvestionuoti nustatyto prejudicinio fakto, taigi konstatuotina, kad pareiškėja sprendžiamoje byloje pasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja yra patikslinusi savo reikalavimus ir prašo įpareigoti Kauno skyrių išmokėti jai senatvės nepriemoką,todėl nėra kliūčių išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės.

Pareiškėjos prašoma priteisti senatvės pensijos nepriemoka susidarė taikant Laikinojo įstatymo 8 str.–Kauno skyrius, taikydamas šio straipsnio nuostatas pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pastaroji Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostata prieštaravo Konstitucijai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pagal Kauno skyriaus pateiktus duomenis, dėl šių, Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. buvo neišmokėta 2929,87 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis (b. l. 7-8; 90-91).

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“, inter alia, reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d.nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teismine tvarka gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Pareiškėjos skundu prašomas panaikinti Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. raštas Nr. (10.1) S-73384 yra informacinio pobūdžio, jame pateikiami duomenys apie pensijos mokėjimą skundžiamu laikotarpiu, o sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama ją perskaičiavus Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėn. valiniu administraciniu aktu. Dėl to, nagrinėjant pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nėra pagrindo naikinti Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. rašto Nr. (10.1) S-73384.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, tai, kad byloje res judicata galią turinčia teismo nutartimi yra nustatyta, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo išankstine ne teismo tvarka dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis byloje Nr. A-165-822/2015), pareiškėjos reikalavimai panaikinti Valdybos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7433 bei įpareigoti Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 2929,87 Lt (perskaičiuojant į eurus –848,55 Eur)senatvės pensijos dalį, tenkinami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 d.).

ABTĮ 85¹ str. nustatyta, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgiant į tai ir įvertinant aplinkybę, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismo vertinimu, yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7433 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai A. Z. 848,55 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus, 55 ct) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Likusios pareiškėjos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta PetkevičienėMilda VainienėDonatas Vansevičius