Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2014-03-12 · Civilinė byla Nr. 2A-128-881/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
2A-128-881/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-16686-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
Atsakovas
UAB ,,Teltonika“
Ieškovas
G. P.
Kategorijos
  • 11.9.10.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-128-881/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16686-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.7.; 15.3.1.; 15.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Teltonika“ ir ieškovo G. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-272-727/2013 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui UAB ,,Teltonika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, drausminių nuobaudų panaikinimo, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Teltonika“ neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, priteisti iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, panaikinti atsakovo įsakymais jam paskirtas drausmines nuobaudas: 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 paskirtą drausminę nuobaudą-papeikimą, 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, 2012 m. spalio 10 d. įsakymu D/12-447 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, 2012 m. spalio 25 d. įsakymu D/12-479 paskirtą drausminę nuobaudą ­– atleidimą iš darbo, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 5 000 Lt neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su UAB „Teltonika“ sudaręs neterminuotą darbo sutartį 2005 m. liepos 19 d. pradėjo dirbti surinkėju-montuotoju, o nuo 2010 m. vasario 8 d. pradėjo eiti Integravimo padalinio vadovo pareigas. 2012 m. spalio 10 d. atsakovas su juo pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2012 m. spalio 31 d. Šalys susitarė, kad ieškovui bus išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tačiau 2012 m. spalio 25 d. bendrovės personalo vadovė perskaitė ieškovui įsakymą, kuriuo jis buvo atleidžiamas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Toks darbo sutarties pasibaigimas ieškovui buvo visiškai netikėtas. Ieškovas ginčijo jam paskirtas drausmines nuobaudas ir teigė, kad dirbo gerai ir jokių darbo drausmės pažeidimų nebuvo padaręs.

Atsakovas UAB „Teltonika“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal pareiginių nuostatų 10 punktą Integravimo padalinio vadovas, kurio pareigose dirbo ieškovas, privalo organizuoti ir prižiūrėti montavimo ir kitus vykdomus darbus, užtikrinti, kad jie būtų vykdomi pagal iš anksto sudarytus ir nustatytus grafikus. 2012 m. sausio 9 d. drausminė nuobauda – papeikimas ieškovui buvo skirta už tai, kad jis neužtikrino planuoto montavimo darbų vykdymo pagal iš anksto suplanuotus grafikus. Su tuo pasiaiškinime sutiko ir pats ieškovas. Pareiginių nuostatų 12, 16 punkte numatyta, kad Integravimo padalinio vadovas privalo kontroliuoti integravimo padalinio darbuotojų darbo laiką ir reikalauti, kad darbuotojas laikytųsi nustatytų darbo tvarkos taisyklių. Būtent dėl šių punktų pažeidimų 2012 m. vasario 20 d. įsakymu ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, nes jis nesukontroliavo, kad jam tiesiogiai pavaldus darbuotojas pateiktų pasiteisinimą dėl neatvykimo į darbą, kurį turi pateikti pagal įmonės darbo tvarkos taisyklių 7.1 punktą. Abi šios drausminės nuobaudos buvo paskirtos laikantis įstatymuose numatytos tvarkos. Kadangi ieškovas šių drausminių nuobaudų neskundė darbo ginčų komisijai, o pateikus ieškinį teismui buvo praleistas trijų mėnesių terminas (DK 296 str.), atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį reikalavimams dėl 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymais paskirtų drausminių nuobaudų panaikinimo. Drausminė nuobauda – papeikimas, skirta 2012 m. spalio 10 d. įsakymu, buvo pagrįsta, nes ieškovas netinkamai organizavo ir planavo darbą – du darbuotojai T. K. ir M. Š. montavimo darbus atliko savo atostogų metu. Dėl to, kad ieškovas netinkamai paskyrė darbuotojus montavimo darbams, atsakovui kilo problemų dėl darbuotojų darbo apmokėjimo atostogų metu, transporto priemonių panaudojimo, kuro sąnaudų apskaitos, be to, iškilo rizika, kad įvykus avarijai UAB „Teltonika“ kils materialinė atsakomybė. 2012 m. spalio 25 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo taip pat buvo pagrįsta, nes susitarus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ieškovas netinkamai ir neatsakingai vykdė savo pareigas – pasipylė klientų pretenzijos dėl nesavalaikių montavimo ir garantinių darbų. Atsakovas prašė ieškovo pasiaiškinti, tačiau šis nurodydavo, kad už viską yra atsakingas Integravimo padalinio vadovo pavaduotojas V. O., kuriam ieškovas turėjo perduoti savo darbus po darbo sutarties nutraukimo. Atsakovas su tuo nesutiko ir sprendė, kad būtent ieškovas buvo atsakingas už nesavalaikius montavimo ir garantinius darbus, nes savo darbų V. O. dar nebuvo perdavęs. Esant tokioms aplinkybėms, vienintelė ir adekvati išeitis buvo atleisti ieškovą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies – panaikino ieškovui G. P. atsakovo UAB ,,Teltonika“ 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 paskirtą drausminę nuobaudą-papeikimą ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą; likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 545 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, remdamasis CPK 417 straipsniu, netaikė ieškinio senaties reikalavimams dėl 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymais paskirtų drausminių nuobaudų, nurodęs, kad bet kuri iš trijų drausminių nuobaudų galėjo būti pagrindu atleisti darbuotoją taikant DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Dėl šios priežasties teismas sprendė visų ieškovui skirtų drausminių nuobaudų ir atleidimo iš darbo teisėtumą. Ieškovas iš darbo buvo atleistas tuo pagrindu, kad nerūpestingai atliko darbo pareigas ir pažeidė darbo drausmę, 12 mėnesių bėgyje jam buvo tris kartus taikomos drausminės nuobaudos (DK 136 str. 1 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad darbo drausmės pažeidimas - tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbdavys drausminę atsakomybę gali taikyti tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp to darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir žalingų pasekmių, darbuotojo kaltė. Jei bent vienos iš šių sąlygų nėra, negalima taikyti drausminės atsakomybės.

Teismas sprendė, kad 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 drausminė nuobauda –papeikimas ieškovui buvo paskirta nepagrįstai, nes nebuvo įrodyta, kad dėl ieškovo veiksmų, kuriuos darbdavys traktavo kaip darbo drausmės pažeidimą, darbdaviui būtų padaryta žalos. Nagrinėdamas 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, teismas nutarė, kad ieškovas padarė viską, kas yra jo kompetencijoje, jam tiesiogiai pavaldžiam darbuotojui neatvykus į darbą. Ieškovas informavo personalo vadybininkes dėl darbuotojo neatvykimo į darbą, paaiškino, kad nedarbingumo pažymėjimas darbuotojui nebuvo išduotas. Taigi ieškovo veiksmuose teismas nenustatė jokių darbo drausmės pažeidimo požymių. Išnagrinėjęs 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D/12-447 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo teisėtumą, teismas padarė išvadą, kad ši drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, nes ieškovas darbų atlikimą suplanavo netinkamai, darbdavys dėl to turėjo problemų dėl darbo apmokėjimo ir darbuotojų darbo jų atostogų metu, paskirtos drausminės nuobaudos griežtumas atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, todėl pagrindų panaikinti šią drausminę nuobaudą nenustatyta. Dėl 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. D/12-479 skirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo teismas nurodė, kad darbuotojas turi eiti savo pareigas iki paskutinės darbo dienos, tuo tarpu ieškovas, po susitarimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu perdavęs V. O. jo žinioje esantį materialų turtą, visiškai nusišalino nuo darbo pareigų atlikimo, neatliko jam pavestų funkcijų, nesistengė pašalinti klientų nurodytų darbo organizavimo ir vykdymo trūkumų, vengė prisiimti bet kokią atsakomybę už jo vadovaujamo padalinio darbą, taigi padarė darbo drausmės pažeidimą. Kadangi 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D/12-447 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas atleidimo dieną galiojo ir ieškovas savo veiksmais padarė dar vieną darbo drausmės pažeidimą, teismas nutarė, kad buvo pagrindas atleisti ieškovą DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nenustatė, kad dėl naikinamų drausminių nuobaudų ieškovas būtų patyręs didelių dvasinių sukrėtimų, turėjo tuo sąlygotų sveikatos sutrikimų, sumenko jo bendravimas su aplinkiniais ar jam tapo sunkiau įsidarbinti. Dėl šios priežasties teismas netenkino ieškinio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Teltonika“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje dėl 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtos drausminės nuobaudos – pastabos panaikinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias normas.

2. Teismas, vertindamas 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymais paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą, turėjo atsižvelgti į CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose numatytą ieškinio senaties skaičiavimo tvarką. Reikalavimo dėl drausminių nuobaudų panaikinimo pareiškimo teisme diena laikytina reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareiškimo teisme diena. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinio senatis buvo praleista, nes reikalavimai teisme pareikšti pasibaigus DK 296 straipsnyje numatytam trijų mėnesių terminui.

3. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį reikalavimams dėl 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymais paskirtų drausminių nuobaudų panaikinimo, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl to, remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimus dėl minėtų drausminių nuobaudų panaikinimo.

4. Teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą turi būti paremta konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais bei motyvuota. Tuo tarpu nagrinėjant bylą nepaaiškėjo jokių bylos aplinkybių, kurios leistų teismui išeiti už ieškinio ribų.

Atsiliepimas

Ieškovas G. P. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame teismo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atleidžiant darbuotoją pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą reikia patikrinti visų drausminių nuobaudų, kurios gali būti atleidimo pagrindu, teisėtumą ir pagrįstumą, net jei ieškovas dėl drausminių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo nėra pateikęs atskiro reikalavimo. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-314/2005 ir 2006 m. birželio 7 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-372/2006.

Šalies argumentai

Ieškovas G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje, kuria atmesti ieškovo reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nėra leidęs ar nurodęs T. K. ar M. Š. per atostogas atlikti darbus. Tą patį patvirtino ir patys per atostogas dirbę darbuotojai – į darbą ėję savo iniciatyva. Todėl teismas, spręsdamas dėl 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D/12-447 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo pagrįstumo ir teisėtumo, rėmėsi prielaidomis, nors ieškovo ir liudytojų parodymai rodė, kad ieškovas nebuvo atsakingas už tai, kad darbuotojai dirbo savo atostogų metu.

2. Teismas neteisingai vertino tai, kad ieškovas po susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nevykdė savo darbo funkcijų. 2012 m. spalio 11 d. atsakovo įsakymu Nr. D/12-448 nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d. V. O. buvo paskirtas Integravimo padalinio vadovo pavaduotoju, kuriam atsakovo generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybai R. P. nuo 2012 m. spalio 15 d. pavedė organizuoti visus padalinio montavimo darbus, o ieškovui nurodė iki atleidimo iš darbo dienos, t. y. iki 2010 m. spalio 31 d., perduoti savo darbus V. O.. 2012 m. spalio 15 d. ieškovas perdavė V. O. materialųjį turtą, be kurio vykdyti savo pareigų nebegalėjo. Remiantis DK 93 straipsniu, darbdavys privalo aprūpinti darbuotoją darbo priemonėmis. Atsakovui to nepadarius, negalima ieškovo atsakomybė dėl darbo funkcijų neatlikimo.

3. Visus darbus UAB „Ingman ledai“, UAB „Geras meistras“, UAB „LDV Unio“ ir UAB „Transporto technologijos“ nuo 2012 m. spalio 15 d. atsakovo nurodymu organizavo nebe ieškovas, o V. O.. Tai patvirtino ir liudytoja V. V.. Kadangi ne ieškovas organizavo darbus, teismas neteisingai nustatė, kad jis turėjo atsakyti už minėtų klientų pareikštas pretenzijas.

4. Teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovas neapmokė V. O., neparemta jokiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad konsultavo V. O. ir iki, ir po darbo sutarties nutraukimo, kai šis kreipdavosi pagalbos. Byloje esančiame V. O. mokymo plane ieškovas neminimas, o kuratoriumi nurodomas tik R. P., todėl atsakovas ir vėl neaiškiai apibrėžė ieškovo darbo funkcijas, už kurių vykdymą reikalauja atsakovo atsakomybės. Kita vertus, 2012 m. spalio 25 d. įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo atsakovas ir nekaltina ieškovo dėl to, kad neapmokė V. O., o nurodo, kad ieškovas nesidalino su V. O. informacija, tačiau jokio įrodymo dėl šios aplinkybės nepateikia.

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje akcentuojama, kad pakartotinis darbo drausmės pažeidimas savaime nėra pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo. Taikant griežčiausią drausminės nuobaudos rūšį – atleidimą iš darbo – kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus ir parenkama adekvati drausminė nuobauda. 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. D/12-479 paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo buvo per griežta, neadekvati ieškovui inkriminuojamam darbo drausmės pažeidimui.

6. Teismas pažeidė laisvo įrodymų vertinimo principą. Teismas nevertino liudytojos V. V. parodymų, taip pat pažeidė teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, nes sprendime rėmėsi prielaidomis ir neturėdamas įrodymų nurodė, kad tikėtina, jog ieškovas galėjo paskirstyti T. K. ir M. Š. darbus per jų atostogas.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Teltonika“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas teisingai vertino tai, kad 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D/12-447 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas buvo pagrįsta ir teisėta. Ši nuobauda buvo paskirta už tai, kad ieškovas netinkamai organizavo ir planavo darbą, o ne už leidimą darbuotojams dirbti atostogų metu. Ieškovui netinkamai organizavus ir planavus darbą, atsakovui iškilo problemų dėl darbuotojų apmokestinimo per atostogas, kuro sąnaudų apskaitos, transporto priemonių naudojimo bei rizikos dėl materialinės atsakomybės, jeigu įvyktų avarija. Teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, nes ieškovas nepaaiškino, koks kitas asmuo galėjo skirstyti darbus.

2. Materialaus turto perdavimas reiškia ne darbo funkcijų pasibaigimą, o tik materialiai atsakingo asmens pasikeitimą. Dėl to ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis dėl materialaus turto perdavimo V. O. negalėjo tęsti savo darbo funkcijų, nepagrįsti ir atmestini.

3. Kadangi pažeidimai nebuvo vienkartiniai ir po susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ieškovas užėmė formalią poziciją ir neprisiėmė atsakomybės už tolesnius darbo drausmės pažeidimus, 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. D/12-479 paskirta drausminė nuobauda-atleidimas iš darbo nėra neadekvati, kaip apeliaciniame skunde nurodo ieškovas. Ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą buvo vienintelė priemonė, kuria buvo galima užkirsti kelią atsakovo veiklos netinkamam organizavimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo – tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos) teisėtumo.

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, turi patikrinti drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, bei anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Įstatyme neapibrėžti kaltės forma ir laipsnis, kurių pakaktų atsakomybei taikyti, tačiau įstatyme darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, dėl to darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka norminių teisės aktų nustatytų taisyklių, taip pat darbo tvarkos taisyklių, pareiginės instrukcijos. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2007; 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2008; 2013 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2013, kt.).

Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jo reikalavimai panaikinti darbdavio 2012 m. spalio 10 d. įsakymu D/12-447 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą ir 2012 m. spalio 25 d. įsakymu D/12-479 paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 10 d. įsakymu D/12-447 ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už aplaidžiai ir atmestinai vykdomas Integravimo padalinio vadovo pareigas, ieškovui šiurkščiai pažeidus 2011 m. spalio 3 d. pareiginių nuostatų 1, 3, 7, 10, 12, 13, 16, 17 punktus (1 t., b. l. 36). Drausminė nuobauda ieškovui paskirta paaiškėjus, kad jam pavaldūs inžinieriai-montuotojai T. K. ir M. Š. atliko montavimo darbus (dirbo) savo atostogų metu (paskutinę atostogų dieną). Ieškovas neigia leidęs ar nurodęs darbuotojams dirbti per atostogas ir tvirtina, kad darbuotojai į darbą ėjo savo iniciatyva, nesupratę, kada baigiasi jų atostogos. Ieškovo pareiginių nuostatų II dalies 10 punkte numatyta, kad integralinio padalinio vadovas privalo organizuoti ir prižiūrėti montavimo ir kitus vykdomus darbus, užtikrinant, kad jie būtų vykdomi pagal iš anksto sudarytus ir nustatytus grafikus. Ieškovui buvo žinoma, kada jam pavaldūs darbuotojai išeina atostogų, taigi, remiantis nurodytų pareiginių nuostatų punktu, jam teko pareiga darbus suplanuoti ir organizuoti taip, kad jie būtų atliekami tik darbuotojams grįžus iš atostogų, o ne jų atostogų dieną. Nors ieškovas teigia, kad tą dieną, kai dirbo M. Š., jis pats buvo išėjęs atostogų, todėl niekaip negalėjo jo kontroliuoti, nurodyta diena buvo pirmoji ieškovo atostogų diena, tuo tarpu visi montavimo ir kiti darbai, kaip minėta, yra vykdomi pagal iš anksto sudarytus ir nustatytus grafikus, todėl ieškovas turėjo galimybę ir privalėjo užtikrinti, kad visi darbai būtų atliekami tik M. Š. darbo metu. Dėl išdėstytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas dėl 2012 m. spalio 10 d. drausminės nuobaudos – papeikimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovo 2012 m. spalio 25 d. įsakymu D/12-479 drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ieškovui paskirta šiam nevykdant savo tiesioginių vadovo pareigų, nekoordinuojant padalinio darbo, klientams nustatytu laiku neatliekant montavimo darbų, nesidalijant reikiama informacija su padalinio vadovo pavaduotoju V. O., tuo darant moralinę žalą ir menkinant įmonės reputaciją klientų akivaizdoje (1 t., b. l. 57). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, po susitarimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ieškovas, perdavęs V. O. jo žinioje esantį materialų turtą, visiškai nusišalino nuo darbo pareigų atlikimo, neatliko jam pavestų funkcijų, nesistengė pašalinti klientų nurodytų darbo organizavimo ir vykdymo trūkumų, vengė prisiimti bet kokią atsakomybę už jo vadovaujamo padalinio darbą, taigi padarė darbo drausmės pažeidimą. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad atsakovo pavedimu nuo 2012 m. spalio 15 d. organizuoti visus padalinio montavimo darbus turėjo padalinio vadovo pavaduotojas V. O., 2013 m. spalio 15 d. ieškovas perdavė jam materialųjį turtą, be kurio vykdyti savo pareigų nebegalėjo.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 11 d. šalys sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2012 m. spalio 31 d. Tą pačią dieną ieškovas gavo užduotį apmokyti ir įvesti į Integravimo padalinio darbo procesą V. O.. Byloje nėra duomenų, kad nuo nurodytos dienos iki sutartos atleidimo dienos ieškovas būtų atleistas nuo savo kaip padalinio vadovo tiesioginių pareigų vykdymo, todėl naujo darbuotojo (būsimo vadovo) įvedimas į padalinio darbo procesą neatleido ieškovo nuo atsakomybės už tuo metu vis dar vadovauto padalinio darbą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad teikdamas paaiškinimus atsakovui ieškovas niekuomet negrindė negalėjimo atlikti savo pareigas darbo priemonių neturėjimu (1 t., b. l. 48, 54), todėl faktas, kad ieškovas perdavė V. O. įmonės turtą, nepagrindžia jo teiginių apie negalėjimą vykdyti darbo sutartį.

Remiantis DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda, o pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovas visiškai nusišalino nuo savo pareigų atlikimo ir neprisiėmė atsakomybės už jo vadovaujamo padalinio darbą, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, kad parinkta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, buvo per griežta.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, nepripažino ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu ir atmetė ieškovo reikalavimus dėl 2012 m. spalio 10 d. ir 2012 m. spalio 25 d. drausminių nuobaudų panaikinimo. Todėl šioje dalyje keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija tą teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo reikalavimai dėl 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtos drausminės nuobaudos – pastabos panaikinimo. Apeliacinį skundą grindžia netinkamu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi patikrinti drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, ir iki atleidimo iš darbo darbuotojui skirtos drausminės nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2007; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005; 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2005), tačiau tokios ankstesnės (ankstesnių) darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas yra nulemtas ieškinio senaties instituto taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005). Kitaip tariant, jei darbuotojas dėl ankstesnės (ankstesnių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos (tokių drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2009; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2004).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad reikalavimai dėl 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 20 d. drausminių nuobaudų panaikinimo teisme pareikšti praleidus DK 296 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą, ieškovas atnaujinti termino neprašė, jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, teismas jų taip pat nenustatė (CK 1.131 str.), todėl atsakovui prašant (CK 1.126 str. 2 d.), teismas turėjo taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes ir šiuo pagrindu ieškovo reikalavimus dėl pirmųjų dviejų drausminių nuobaudų panaikinimo atmesti. Dėl šių motyvų atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje panaikinamas, priimant naują sprendimą ieškinį atmesti.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš ieškovo priteisiama 286 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (2 t., b. l. 13).

Atsakovas taip pat prašo priteisti iš ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 868 Lt už apeliacinio skundo parengimą ir 1 528 Lt už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą paruošimą. Įvertinusi atsakovo procesiniuose dokumentuose keliamų teisinių klausimų sudėtingumą bei atsižvelgdama į tai, kad procesinius dokumentus parengęs advokatas atstovavo atsakovui šioje byloje ir anksčiau, tad faktinės aplinkybės jam buvo žinomos ir jam reikėjo mažiau laiko parengti šiuos dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra tikslinga sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 400 Lt už apeliacinį skundą ir 500 Lt už atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, pakeičiamas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovo ieškinys atmetamas visiškai.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 2 317 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą (1 t., b. l. 150). Atsižvelgdama į CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Teisingumo ministro kartu su Advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nurodytus išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlygintino dydžio nustatymo kriterijus bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sumažina atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 1 200 Lt.

Ieškovo ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) valstybei iš atsakovo nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo G. P. reikalavimus dėl atsakovo UAB „Teltonika“ 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D/12-9 paskirtos drausminės nuobaudos-papeikimo ir 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D/12-91 paskirtos drausminės nuobaudos-pastabos panaikinimo atmesti.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Teltonika“ iš ieškovo G. P. 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 1 186 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėVilija Mikuckienė