Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofikacijos elektrinė“ dėl atsakovo reikalavimo pripažinimo nepagrįstu, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) prašydamas pripažinti, kad UAB „Kauno energija“, atsisakydama supirkti dalį jo 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 10 straipsnį, Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtinto Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 9 ir 28 punktus; įpareigoti UAB „Kauno energija“ supirkti iš jo 2013 m. birželio mėnesį pagamintą šilumos energiją tokia apimtimi, kiek UAB „Kauno energija“ faktiškai pagamins 2013 m. birželio mėnesį savo šilumos gamybos įrenginiuose ir teisės aktų nustatyta tvarka nesupirks iš pareiškėjo. Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu patenkino UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašymą ir pripažino, kad UAB „Kauno energija“, atsisakydama supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 9, 21, 27, 28, 33 punktus. Kitą atsakovo prašymo dalį Komisija atmetė.

UAB „Kauno energija“ nesutiko su Komisijos priimtu nutarimu ir kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašydama atsakovo reikalavimą pripažinti, kad AB „Kauno energija“ atsisakydamas supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh atsakovo 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 9, 21, 27, 28, 33 punktus, atmesti; taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 10.1 punktas atitinka ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1-4 punktus, 3 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir Konkurencijos įstatymo (toliau –KĮ) 4 straipsnį. Ieškovas nurodė, kad jo valdomos Pergalės katilinės kintamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,779 ct/kWh mažesnės nei atsakovo pasiūlytos parduoti šilumos kaina (17,829 ct/kWh). Atsižvelgdama į tai, ieškovo valdyba 2013 m. gegužės 23 d. posėdyje, vadovaudamasi ŠŪĮ nuostatomis dėl šilumos vartotojų teisės gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis (10 straipsnio 1 punktas), nusprendė Pergalės katilinėje gaminti maksimalų šilumos kiekį ir atitinkamai sumažinti perkamą šilumos kiekį iš didžiausią kainą pasiūliusio nepriklausomo šilumos gamintojo, t. y. atsakovo, siekdama užtikrinti šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Ieškovas, valdydamas efektyvesnį už atsakovo šilumos gamybos šaltinį – Pergalės katilinę – ir negamindamas joje šilumos energijos, bet pirkdamas brangesnę šilumos energiją iš atsakovo, pažeistų veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo principą, veiktų prieš šilumos gamybos efektyvumo didinimą ir pažeistų šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Šios vartotojų teisės užtikrinimas ŠŪĮ 1 ir 10 straipsniuose įtvirtintas kaip prioritetinis tikslas, todėl ieškovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė supirkti atsakovo pasiūlytą šilumos energijos kiekio dalį, kurį pats ieškovas pasigamino Pergalės katilinėje pigiau nei galėjo patiekti atsakovas, nes atsakovo pasiūlyta supirkti brangesnė šiluma neatitiko ŠŪĮ nustatytų reikalavimų, tikslų ir principų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį bei prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad jo elgesys atitiko ŠŪĮ reikalavimus. Vadovaudamasis ŠŪĮ 10 straipsniu, Aprašo 3, 9, 10, 14, 28, 29 punktais, teismas padarė išvadą, kad Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarime teisingai ir pagrįstai konstatuota ieškovo pareiga supirkti atsakovo siūlomą šilumos energiją yra šilumos tiekimo, kaip licencijuojamos veiklos, sąlyga, kuri gali būti realizuojama tik teisės aktuose numatyta tvarka. Teismas sprendė, kad Komisija savo nutarime teisingai nurodė, kad ieškovas privalėjo laikytis mažiausios kainos prioriteto (Aprašo 19 p.) ir po šilumos išpirkimo iš kitų gamintuojų, kurių kaina buvo mažesnė, iš atsakovo išpirkti 31 710, 5 MWh šilumos energijos už 17,829 ct/kWh. Tačiau ieškovas savavališkai pakeitė ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, Aprašo punktus, o tai draudžia įstatymas, todėl teismas sutiko su Komisijos nutarime padarytomis išvadomis. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ketinimai išskaidyti palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal atskirus šilumos gamybos šaltinius, o ne pagal gamintoją, yra neteisėti, nes prieštarauja ŠŪĮ esmei bei šio įstatymo nustatytiems principams. Ta aplinkybė, kad ieškovas valdo kelis šilumos gamybos šaltinius, prijungtus prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos Kauno mieste, nereiškia, kad ieškovas turėjo teisę skaičiuoti palyginamosios šilumos gamybos sąnaudas kitaip, negu numatyta ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad dėl galiojančio šilumos supirkimo reglamentavimo, ieškovas atsiduria nelygiavertėje padėtyje palyginus su atsakovu, nes iš ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Teismas pažymėjo, kad atsakovo šilumos gamybos kainos yra skaičiuojamos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, (toliau - Metodika) nustatyta tvarka, todėl atsakovas nėra laisvas pasirinkti šilumos gamybos kainos skaičiavimo būdą ar taikyti laisvai pasirinktą šilumos kainodarą. Pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, Komisija šilumos gamybos bazinės kainos dedamąsias, kaip ir palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, nustato konkrečiam nepriklausomam šilumos gamintojui, o ne atskiram šilumos gamybos šaltiniui. Teismas sprendė, kad priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas šiuo atžvilgiu neturi konkurencinio pranašumo. Teismas pažymėjo, kad pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalį, Aprašo 1 punktą ieškovas privalo supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų siūlomą pirkti šilumą, jei ji yra pigesnė nei tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Teismas pabrėžė, kad atsisakant supirkti šilumos energijos dalį iš atsakovo remiantis tariamai tiekėjo valdomo atskiro šilumos gamybos šaltinio palyginamąja kaina yra pažeidžiama ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis, Aprašo 9, 21, 27, 28 ir 33 punktų reikalavimai, todėl teismas sprendė, kad šių teisės aktų pažeidimus pagrįstai konstatavo Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra vienintelis šilumos tiekėjas Kauno mieste, turintis teisę ir prievolę supirkti nepriklausomų šilumos energijos gamintojų pagamintą šilumos energiją. Atsisakydamas pirkti pigesnę atsakovo gaminamą šilumos energiją ir vietoje to galutiniams vartotojams siūlydamas savo šilumos gamybos šaltiniuose pagamintą šilumą, ieškovas piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi ir iškraipė teisės aktuose numatytus šilumos gamintojų konkuravimo principus. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra vienintelis šilumos tiekėjas Kauno mieste, turintis prievolę įstatymo nustatyta tvarka supirkti nepriklausomų šilumos energijos gamintojų pagamintą šilumos energiją, o savo paties pagaminta pigesne šiluma ieškovas kaip gamintojas turi teisę parduoti lygiomis teisėmis su kitais gamintojais ŠŪĮ ir Aprašo nustatyta tvarka.

Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 10.1 punktas atitinka ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1-4 punktus, 3 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir KĮ 4 straipsnį, teismas padarė išvadą, kad ieškovo nurodytas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja nei ŠŪĮ 1, 3, 10 straipsniams, nei KĮ 4 straipsniui. Teismas sutiko su atsakovo argumentais šiuo klausimu ir išdėstytų argumentų nekartojo. Pažymėjo, kad jeigu būtų nustatytas pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tai ieškovo skundžiamas Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimo punktas netektų galios nuo tos dienos, kurią oficialiai būtų paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl Aprašo 10.1 punkto pripažinimo neteisėtu, todėl ieškovo veiksmų, atliktų 2013 m. gegužės 31 d., teisėtumui įvertinti taikomas Aprašo 10.1 punktas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevertino fakto, kad Komisija 2013 m. spalio 24 d. savo interneto svetainėje pateikė viešą išaiškinimą, kad šilumos tiekėjo nurodytai kainai už šilumą, pagamintą savo valdomuose šilumos gamybos įrenginiuose, taikomas reikalavimas siūlyti ne didesnę atskirų šilumos gamybos įrenginių gaminamos šilumos kainą (kintama dedamąją) nei naudota skaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal Aprašo 10 punktą, t. y. išaiškino, kad šilumos tiekėjai turi teisę veikti iš esmės taip pat, kaip kilusiame ginče elgėsi ieškovas.

2. Teismas padarė nei teisės normomis, nei byloje surinktais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovas valdo kelis šilumos gamybos šaltinius, prijungtus prie centralizuoto šilumos tiekimo Kauno mieste, nereiškia, kad ieškovas turėjo teisę skaičiuoti palyginamąsias gamybos sąnaudas kitaip, negu numatyta ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Tokia teismo išvada prieštarauja Komisijos 2013 m. spalio 24 d. pateiktam išaiškinimui.

3. Teismo išvada, kad ieškovo ketinimai išskaidyti palyginamąsias gamybos sąnaudas pagal šilumos gamybos šaltinius, o ne pagal gamintojus yra akivaizdžiai neteisėti, nes prieštarauja ŠŪĮ esmei bei įstatymu nustatytiems principams, reiškia, jog teismas nesuprato, kad ieškovas rėmėsi atskiro šilumos gamybos įrenginio gaminamos šilumos kaina (kintamoji dedamoji) kaip nurodyta Komisijos išaiškinime ir neskaičiavo bei ginče netaikė palyginamųjų gamybos sąnaudų pagal šilumos gamybos šaltinius.

4. Ieškovo elgesys, atsisakant supirkti dalį atsakovo 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti brangesnės šilumos energijos, nors ir formaliai tuo metu neatitiko Apraše nustatytų reikalavimų, tačiau atitiko ŠŪĮ nustatytus tikslus ir principus bei vėliau pateiktą Komisijos išaiškinimą dėl Aprašo nuostatų praktinio taikymo.

5. Teismas nevertino, kad 2013 m. spalio 24 d. išaiškinimu Komisija faktiškai pakeitė Aprašą, nes Aprašas nenumato šilumos tiekėjui teisės pirkti šilumą iš savęs už atskiro šilumos gamybos įrenginio gaminamos šilumos kainą (kintamąją dedamąją). Komisija išaiškinimo forma negali šalinti Aprašo prieštaravimų ŠŪĮ, nes išaiškinimu negali nustatyti naujų teisių ir pareigų šilumos tiekėjams, nepakeitusi paties poįstatyminio teisės akto.

6. Prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkinimas sąlygojo neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus Aprašo prieštaravimą ŠŪĮ, tai neturės įtakos ieškovo veiksmų, atliktų 2013 m. birželio mėnesį, teisėtumo vertinimui. Ieškovo veiksmų teisėtumas vertinamas šioje byloje, todėl pagal CPK 3 straipsnio 4 dalį ŠŪĮ prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto teismas negali taikyti ir juo vadovautis, vertindamas ieškovo veiksmus.

7. Kadangi nepriklausomi gamintojai šilumos gamybos sąnaudas skaičiuoja konkrečiame šilumos gamybos šaltinyje, tai ieškovas yra nelygiavertėje padėtyje, lyginant su atsakovu, ir taip pažeidžiamas ŠŪĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad šilumos gamyba turi būti grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. KĮ 4 straipsnis įpareigoja Komisiją įgyvendinant jai pavestus uždavinius užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei draudžia priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Šis įstatymo reikalavimas yra pažeidžiamas.

8. Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka ŠŪĮ tikslų. Komisija, patvirtinusi Aprašo 10.1 punkto nuostatą, pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą įpareigojimą nustatant šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo principą ir šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis.

Atsakovas prašo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovas nesutinka su skunde išdėstytais teiginiais, jog apeliantas tinkamai apskaičiavo savo valdomo šilumos tiekimo tinklo palyginamąsias sąnaudas, o teismas nesuprato, kad apeliantas rėmėsi atskiro šilumos gamybos įrenginio gaminamos šilumos kaina. Nors apeliantas valdo keletą šilumos energijos gamybos šaltinių, prijungtų prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos Kauno mieste, apelianto palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, kaip numatyta tiek ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje, tiek Apraše, yra skaičiuojamos ir nustatomos konkrečiam šilumos tiekėjui, t. y. apeliantui, o ne atskiram šilumos tiekėjo valdomam šilumos energijos gamybos šaltiniui.

2. Aprašo 10.1. punktas diferencijuoja šilumos tiekėjo palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų apskaičiavimą pagal tai, ar šilumos tiekėjas valdo šilumos energijos gamybos įrenginius, kurių galios pakanka (nepakanka) visam vartotojų šilumos poreikiui konkrečioje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje patenkinti. Apelianto valdomų šilumos energijos gamybos šaltinių instaliuota šilumos galios visiškai pakako 2013 m. birželio mėnesio šilumos energijos vartotojų poreikiams patenkinti, todėl šilumos energijos palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ieškovas privalėjo apskaičiuoti vadovaudamasis Aprašo 10.1. punktu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas, pasirinkdamas palyginamųjų šilumos energijos gamybos sąnaudų apskaičiavimo būdą bei teisės aktų nustatyta tvarka paskelbdamas palyginamąsias šilumos energijos gamybos sąnaudas, rėmėsi visais savo turimais šilumos gamybos resursais, o tik vėliau informavo atsakovą, kad ketina sumažinti superkamos šilumos energijos kiekį, vadovaudamasis šilumos energijos gamybos palyginamųjų sąnaudų skaičiavimu atskiriems šilumos energijos gamybos šaltiniams, nors nei ŠŪĮ, nei Apraše tokia šilumos tiekėjo teisė nėra numatyta. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų apelianto teisę nesivadovauti ŠŪĮ ir Apraše numatytomis šilumos energijos supirkimo procedūrą reglamentuojančiomis teisės normomis.

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismo sprendimo išvada prieštarauja išaiškinimui, kadangi Komisijos nutarime nustatyta, jog apeliantas elgėsi būtent taip, kaip nurodyta išaiškinime. Teismas pagrįstai nevertino Komisijos išaiškinimo santykio su ginčui aktualia situacija, kadangi minėtas išaiškinimas buvo priimtas po ginčo faktinių aplinkybių, be to, minėtas išaiškinimas nėra teisės aktas, todėl juo vadovautis teismas neprivalėjo.

4. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl Aprašo prieštaravimo ŠŪĮ ir KĮ normoms. Atsakovo šilumos energijos gamybos kainos yra skaičiuojamos Metodikoje nustatyta tvarka, todėl atsakovas nėra laisvas pasirinkti šilumos gamybos kainos skaičiavimo būdą. Vadovaujantis Metodika, Komisija šilumos gamybos bazinės kainos dedamąsias, kaip ir palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, nustato konkrečiam nepriklausomam šilumos gamintojui, o ne atskiram šilumos gamybos šaltiniui, todėl atsakovas neturi konkurencinio pranašumo.

5. Apelianto 2013 m. birželio mėnesio šilumos energijos gamybos sąnaudos sudarė 17,83 ct/kWh, o pagal Aprašo 9.3, 19, 20 ir 28 p., superkant šilumos energiją, taikoma pigiausio šilumos energijos gamintojo pirmenybė. Apeliantui viešai paskelbus informaciją apie 2013 m. birželio mėnesį apskaičiuotas palyginamąsias šilumos energijos gamybos sąnaudas ir reikalingą šilumos kiekį bei gavus nepriklausomo šilumos gamintojo pasiūlymus dėl šilumos energijos gamybos kainos ir siūlomo pagaminti kiekio, palyginamųjų šilumos energijos gamybos sąnaudų apskaičiavimas atskirai kiekvienam ieškovo valdomam šilumos energijos gamybos šaltiniui neatitinka tikrosios ieškovo šilumos gamybos kainos, paskelbtos teisės aktuose nustatyta tvarka.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad KĮ 4 str. pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Aprašo nuostatos nėra susietos nei su viena nurodyta sąlyga, o tai patvirtina ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nepagrįstumą.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Apeliantas netiksliai, netinkamai ir subjektyviai interpretuoja teisės aktų nuostatas, nesiedamas jų su visų sprendime pateiktų faktinių aplinkybių bei teisės normų vertinimu, daro klaidingas ir nepagrįstas išvadas.

2. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas privalėjo vertinti Komisijos viešąjį išaiškinimą, kuris buvo paskelbtas praėjus keturiems mėnesiams po nutarimo priėmimo. Net ir tuo atveju, jei teismas būtų vertinęs šį išaiškinimą, juo Komisija nepanaikino, nepakeitė ar nesukūrė naujos teisės normos. Priešingai, Komisija išaiškino, kokia apimtimi gali būti taikomos Šilumos supirkimo aprašo nuostatos, reglamentuojančios šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų procedūrą tvarką bei sąlygas. Remiantis tiek Komisijos nutarime, tiek teismo konstatuotomis aplinkybėmis, apeliantas, vykdydamas šilumos supirkimą 2013 m. birželio mėnesį, pažeidė Apraše reglamentuotą procedūrą.

3. Apeliantas teisus, jog ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina šilumos tiekimo šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis principą, tačiau tai nėra pagrindas sumažinti superkamos šilumos kiekius iš vieno nepriklausomo šilumos gamintojo, nors pasiūlymų dėl šilumos supirkimo procese dalyvauja keli nepriklausomi šilumos gamintojai, taip pat keisti nustatytą iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamą kiekį ir šilumos kainą dažniau nei vieną kartą per mėnesį, ar vienašališkai nustatyti individualią šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas.

4. Teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 10.1 punkto atitikimo ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1-4 punktams, 3 straipsnio 2 daliai, 10 straipsnio 1 daliai ir KĮ 4 straipsniui. Apeliantas nepagristai kelia klausimus dėl Aprašo nuostatų atitikimo teisės aktų reikalavimams bei teikia prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir tokiais veiksmais yra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis. Pagal ginčo metu galiojusio ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalies redakciją, Komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintoju tvarka ir sąlygas. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos yra viršutinė kainos riba, už kurią šilumos tiekėjas gali supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą. Minėta riba yra taikoma visų nepriklausomų šilumos gamintojų superkamos šilumos atžvilgiu, todėl nepriklausomi šilumos gamintojai neįgyja pranašumo šilumos tiekėjo atžvilgiu.

5. Tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams, tiek šilumos tiekėjams taikoma analogiška kainodara, todėl minėti subjektai atsiduria lygiavertėje padėtyje. Toks reglamentavimas užtikrina ŠŪĮ 1 straipsni 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų įgyvendinimą bei neprieštarauja KĮ 4 straipsnio nuostatoms. Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams nėra sukuriamos skirtingos veiklos konkurencinės sąlygos.

6. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių Komisijos patvirtinto Aprašo 10.1 punkto neteisėtumą, o abstrakčios ir subjektyvios teisės normų turinio interpretacijos negali būti laikomos pakankamu pagrindu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, todėl teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas pagal ŠŪĮ yra šilumos ūkio subjektai. Ieškovas yra asmuo, kuris verčiasi šilumos tiekimo licencijuota veikla – šilumos tiekėjas, o atsakovas yra nepriklausomas šilumos gamintojas. Ieškovui ŠŪĮ nustato pareigą supirkti iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Ieškovas 2013 m. gegužės 17 d. savo interneto svetainėje www.kaunoenergija.lt viešai paskelbė, kad 2013 m. birželio mėnesį Kauno misto centralizuoto šilumos tiekimo tinklo integruotos sistemos ieškovo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, apskaičiuotos teisės aktų nustatyta tvarka, sudaro 17,83 ct/kWh, o prognozuojamas mėnesinis šilumos poreikis 2013 m. birželio mėnesį yra 42 237 MWh. Atsakovas pasiūlė savo pagamintą šilumos energiją 40 000 MWh už 17,829 ct/kWh. Atsakovo siūlomos supirkti šilumos energijos kaina buvo mažesnė už ieškovo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, tačiau ieškovas atsisakė nupirkti atsakovo siūlomą šilumos energiją už nurodytą kainą, teigdamas, kad jo valdomos Pergalės katilinės kintamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,779 ct/kWh mažesnės nei atsakovo pasiūlytos parduoti šilumos kaina (17,829 ct/kWh) (77-78 b. l.).

Atsakovas kreipėsi į Komisiją prašydamas pripažinti, kad ieškovas, atsisakydamas supirkti dalį jo 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnį, Aprašo 9 ir 28 punktus; įpareigoti ieškovą supirkti iš jo 2013 m. birželio mėnesį pagamintą šilumos energiją tokia apimtimi, kiek ieškovas faktiškai pagamins 2013 m. birželio mėnesį savo šilumos gamybos įrenginiuose ir teisės aktų nustatyta tvarka nesupirks iš pareiškėjo. Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu patenkino atsakovo prašymą ir pripažino, kad ieškovas, atsisakydamas supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh atsakovo 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 9, 21, 27, 28, 33 punktus. Kitą atsakovo prašymo dalį Komisija atmetė.

Po tokio Komisijos sprendimo ieškovas inicijavo teisminį ginčą, kurį išsprendęs teismas ieškovo ieškinį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo ieškovas padavė apeliacinį skundą.

Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tai sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą – teismas neįvertino byloje esančio Komisijos 2013 m. spalio 24 d. interneto svetainėje pateikto viešo išaiškinimo, kad šilumos tiekėjo nurodytai kainai už šilumą, pagamintą savo valdomuose šilumos gamybos įrenginiuose, taikomas reikalavimas siūlyti ne didesnę atskirų šilumos gamybos įrenginių gaminamos šilumos kainą (kintamą dedamąją) nei naudota skaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal Aprašo punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad spręsdamas dėl ieškovo atliktų veiksmų teisėtumo teismas vadovavosi ginčo klausimui aktualiais įstatymais ir susijusiais poįstatyminiais teisės aktais. Komisijos išaiškinimas nėra teisės aktas, kuriuo teismas privalėjo vadovautis, todėl aplinkybė, kad į šį išaiškinimą teismas neatsižvelgė, nesąlygoja priimto teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo veiksmų teisėtumo, vadovavosi ŠŪĮ ir Aprašu, todėl ieškovo veiksmus pagrįstai įvertino pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.

Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad teismas sprendime padarė nei teisės normomis, nei byloje surinktais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovas valdo kelis šilumos gamybos šaltinius, nereiškia, kad jis turėjo teisę skaičiuoti palyginamąsias gamybos sąnaudas kitaip, negu numatyta ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje. ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Su ieškovo argumentu, kad ŠŪĮ nenustato, kaip skaičiuojamos palyginamosios gamybos sąnaudos, teisėjų kolegija sutinka, tačiau jų apskaičiavimo tvarka įtvirtinta Aprašo 10 punkte. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašo 10 punktas palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų apskaičiavimą išskiria pagal tai, ar šilumos tiekėjas valdo šilumos energijos gamybos įrenginius, kurių galios pakanka visam vartotojų šilumos poreikiui konkrečiame centralizuotos šilumos tiekimo tinkle patenkinti, ar ne. Jeigu šilumos tiekėjas valdo šilumos gamybos įrenginius, kurių galios pakanka visam vartotojų šilumos poreikiui patenkinti, tuomet apskaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas taikomas 10.1. punktas, kuriame nurodyta, kad palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos apskaičiuojamos kaip atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamoji dedamoji konkrečioje sistemoje. Byloje nustatyta, kad ieškovo Kauno miesto integruoto tinklo gamybos šaltinių instaliuota veikianti galia – 328,4 MW, o šilumos poreikis 2013 m. birželio mėnesį buvo 42 tūkst. MWh. Kadangi ieškovo valdomų Kauno miesto integruoto tinklo šilumos gamybos įrenginių galios pakako visam Kauno miesto vartotojų šilumos poreikiui patenkinti 2013 m. birželio mėnesį, tai palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ieškovas privalėjo apskaičiuoti kaip atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamąją dedamąją konkrečioje sistemoje, t. y. pagal Aprašo 10.1. punktą. Palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos nustatomos ne pagal ieškovo nustatytas taisykles, o pagal Aprašo 10.1. punktą, kuris pagrindžia teismo išvadą, jog nepaisant to, kad ieškovo valdomuose skirtinguose šilumos gamybos šaltiniuose šilumos gamybos sąnaudos skiriasi, pagal Aprašo 10.1. punktą ieškovas privalo apskaičiuoti vidutines palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas visoje šilumos sistemoje. Išdėstytos aplinkybės patvirtina teismo išvados, kad iš nepriklausomų šilumos gamintojų pirkdamas šilumą ieškovas negalėjo vadovautis savo atskiro šilumos gamybos įrenginio gaminamos šilumos kaina, nes privalėjo taikyti palyginamųjų gamybos sąnaudų kriterijų, teisingumą.

Pagal Aprašo 14 punktą šilumos tiekėjas apie ateinantį mėnesį taikomas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas viešai praneša ne vėliau kaip 18 einamojo kalendorinio mėnesio dieną. O pagal Aprašo 28.1. punktą iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamas kiekis ir šilumos kaina nustatoma kartą per mėnesį visam ateinančiam mėnesiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ir nustatytu terminu jas viešai paskelbė. Ieškovui paskelbus, kad jo valdomo šilumos tiekimo tinklo palyginamosios šilumos energijos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį sudaro 17,83 ct/kWh, atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 28.1. punktu, 2013 m. gegužės 20 d. raštu pateikė ieškovui pasiūlymą supirkti atsakovo gaminamą šilumos energiją už 17,829 ct/kWh, t. y. už mažesnę kainą nei teisės aktų nustatyta tvarka paskelbus palyginamąsias šilumos energijos gamybos sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Aprašo 28.1. punktą iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamas kiekis ir šilumos kaina nustatoma kartą per mėnesį visam ateinančiam mėnesiui, ieškovas viešai paskelbęs palyginamosios šilumos gamybos sąnaudas, vėliau jų negalėjo pakeisti, todėl ieškovo atsisakymą iš atsakovo supirkti tam tikrą kiekį šilumos energijos tiek Komisija, tiek teismas pagrįstai vertino kaip prieštaraujantį ŠŪĮ 10 straipsnio 1 daliai ir Aprašo 9, 21, 27, 28, 33 punktams.

Apeliantas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 10.1 punktas atitinka ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1-4 punktus, 3 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir KĮ 4 straipsnį. ŠŪĮ 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose įtvirtinti tokie šio įstatymo tikslai: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą. ŠŪĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų, tenkinant šilumos vartotojų poreikius, įgyvendinama atsižvelgiant į Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje ir šilumos ūkio specialiuosiuose planuose nustatytus tikslus ir priemones, nustatant vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis, užtikrinant saugų tiekimą ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai bei įvertinant išorines sąnaudas, taip pat kitomis šio įstatymo nustatytomis priemonėmis. Šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. CPK 3 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokiam kreipimuisi pirmiausia turi būti nustatytas pakankamas teisinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino. Teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu sutinka, kadangi nemato prielaidų, leidžiančių daryti išvadą, kad Aprašo 10.1 punktas prieštarautų ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1-4 punktams, 3 straipsnio 2 daliai, 10 straipsnio 1 daliai ir KĮ 4 straipsniui.

Su apelianto argumentais, kad Aprašo 10.1. punkte įtvirtinta palyginamosios šilumos gamybos sąnaudų apskaičiavimo tvarka suteikia nepriklausomiems šilumos gamintojams pranašumą, sutikti nėra pagrindo. Pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalį šilumą iš šilumos gamintojų tiekėjas privalo supirkti tik tuo atveju, jeigu ji nėra brangesnė nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Be to, ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Metodikoje (63 p.) nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos bazinės kainos, kaip ir palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nustatomos konkrečiam nepriklausomam šilumos gamintojui, o ne atskiram šilumos gamybos šaltiniui, todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad jis yra nelygiavertėje padėtyje lyginant su atsakovu. Minėtas reglamentavimas užtikrina, kad tiek šilumos tiekėjams, tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams taikoma vieninga kainodara, todėl šių subjektų padėtis yra lygiavertė. Aptartos teisės normos nesudaro skirtingų veiklos konkurencinių sąlygų nei šilumos tiekėjams, nei šilumos gamintojams, todėl nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių Aprašo 10.1. punkto neteisėtumą, nėra pakankamo pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą atmestus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Kauno energija“ prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkinti.