Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 31 d. įstatymo Nr. I–2061 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. A. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 8 punktą (1961 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I–2061 redakcija) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas už tai, kad 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje –gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniuje bei Kaune veikdamas su ginkluotos gaujos nariais – nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu O. L. bei Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M. ir V. J., organizavo R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, būtent:

Siekdamas turėti turtinę naudą sau bei kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200 000–1 000 000 JAV dolerių (800 000–4 000 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje, Vilniuje vykusio susitikimo metu, per O. L. perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – šiam nusikaltimui surasti vykdytoją ir aptarti su juo užmokesčio dydį. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje–gegužės mėnesio pradžioje, G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J., šiam bei I. M. už 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) sutikus dalyvauti tyčia nužudant R. G. ir apie tai per O. L. perdavus A. A., šis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nusikaltimui įvykdyti suteikė reikalingus duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje–gegužės mėnesio pradžioje, Vilniuje, Lazdynų mikrorajone (duomenys neskelbtini) kavinėje, susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L. pranešė G. B., sudarydamas jam galimybę pamatyti R. G. Už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) užmokestį, nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, automobilio (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą bei kontorą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, Kaune, (duomenys neskelbtini) prie namo, vykusio susitikimo su O. L. bei G. B. metu, nurodė jiems, kad per savaitę R. G. turi būti nužudytas jį nušaunant. G. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas A. A. bei O. L. duotą pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu perdavė I. M. iš A. A. bei O. L. gautus 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt), parodė R. G. gyvenamąją vietą, jo automobilio (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą, numanomą kontorą, apibūdino R. G. išvaizdą bei įpročius. I. M., 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos–gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, vykdydamas G. B. perduotą A. A. bei O. L. nurodymą nužudyti R. G., nusikaltimui padaryti turėdamas reikalingą informaciją bei užmokestį – 10 000 JAV dolerių, sau už tarpininkavimą pasiliko 2000 JAV dolerių (8000 Lt), o likusius pinigus perdavė V. J. V. J., vykdydamas I. M. perduotą G. B., O. L. bei A. A. nurodymą tyčią nužudyti R. G., dėl savanaudiškų paskatų už 8000 JAV dolerių (32 000 Lt) atlygį nusprendė R. G. nužudyti daugelio žmonių gyvybei pavojingu būdu – jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams. 1995 m. gegužės 23 d., apie 24 val., prie R. G. automobilio (duomenys neskelbtini), stovėjusio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dugno, kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 g trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės sprogmens konstrukcijos nepavykus jo pritvirtinti, pakeitė sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą ir 1995 m. gegužės 26 d., apie 2.00 val., toje pačioje vietoje, prie R. G. automobilio (duomenys neskelbtini) dugno magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – PVV–4 („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės 26 d., apie 11.45 val., R. G. automobiliu (duomenys neskelbtini) išvažiavus iš gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie automobilio dugno pritvirtintas sprogmuo sprogo. Sprogimo metu R. G. buvo padaryti dešiniojo juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimai, daugiaskeveldriniai abipusiai dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimai, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimai. Išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam bei išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės 29 d. R. G. ligoninėje mirė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. A. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 8 punktą (1961 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I–2061 redakcija) išteisino, konstatavęs, kad neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvadų dėl savanaudiško motyvo – A. A. noro išvengti 200 000–1 000 000 JAV dolerių (800 000–4 000 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, nepatvirtina byloje esantys duomenys. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į 1995 m. birželio 7 d. UAB (duomenys neskelbtini) bankinį pavedimą, kuriuo (duomenys neskelbtini) firmai (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 168 000 JAV dolerių. Teismas nurodė, kad nors ši suma ir neatitinka sviesto pirkimo sandoryje nurodytos sumos bei liudytojų parodymų, kad pavedimas padarytas jau po R. G. mirties, A. A. inkriminuotas R. G. nužudymo motyvas – siekis išvengti skolos grąžinimo – nepasitvirtino. Liudytojo G. B. parodymų, kad A. A. yra būtent tas asmuo, kuris davė nurodymą organizuoti R. G. nužudymą, apeliacinės instancijos teismas nelaikė A. A. kaltės įrodymu, konstatavęs, jog jo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, nelogiški ir neteisingi. Policijos pareigūno T. U., kuris po sprogimo bendravo su dar gyvu nukentėjusiuoju R. G. ir šis jam nurodė, jog buvo sprogdintas A. A. iš Kauno arba O. L. nurodymu dėl skolų, parodymus teismas laikė nepakankamais konstatuoti, kad nukentėjusysis žinojo, kas į jį pasikėsino, ir kad tai buvo būtent A. A., o liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus pripažino neturinčiais įrodomosios vertės, nes parodymai yra arba neteisingi, arba pokalbių kardomojo kalinimo kameroje buvo slapta klausomasi neturint tam leidimo.

Kasatorius teigia, kad padarytos išvados yra neteisingos ir nepagrįstos.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos aplinkybės bei įrodymų vertinimo motyvai.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Nuosprendyje A. A. parodymai neišdėstyti ir neįvertinti, motyvų, paaiškinančių, kaip juos teismas vertina kitų byloje esančių įrodymų kontekste, nėra. A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teigė, kad nužudytojo R. G. nepažinojo, su juo niekada nebendravo, telefoninių kontaktų neturėjo, jo ir R. G. jokie verslo ryšiai nesiejo, jam skolingas nebuvo, šis jam niekada nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl UAB (duomenys neskelbtini) sutartinių reikalavimų nevykdymo; be to, teigė, kad G. B. taip pat nepažinojo, su juo niekada nebendravo, jam pavedimų organizuoti R. G. nužudymą bei užmokesčio už jo nužudymą nedavė. Tokius A. A. parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kurių visuma nuosprendyje neįvertinta. Liudytojų V. M., A. L., R. P., R. M., H. S., M. T. parodymai patvirtina, kad A. A. buvo pažįstamas su R. G., juos siejo verslo santykiai, kad buvo susitikęs su R. G. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose ir Kaune, konfliktavo dėl laiku negražinamų 200 000–280 000 JAV dolerių, kad R. G. jam grasino ir reikalavo juos kaip galima greičiau grąžinti. Teismo išvados dėl telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotų telefoninių kontaktų tarp A. A. ir R. G., o prieš juos ir po jų – A. A. kontaktų su vienu iš pasislėpusių bendrininkų, nuosprendyje taip pat nėra. Liudytojo M. T. parodymai, kad 1995 m. birželio mėnesio pabaigoje jis bendravo su A. A. ir šis žadėjo grąžinti skolą R. G. – apie 200 000 JAV dolerių, bet nei jam, nei R. G. našlei P. T. jos negrąžino, taip pat neįvertinti. Neįvertinta ir tai, kad G. B. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė A. A. gyvenamąją vietą, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), kad asmens kratos metu iš G. B. paimtoje elektroninėje užrašų knygelėje buvo rastas 1995 metais A. A. naudotas mobiliojo ryšio telefono numeris, kad atpažinimų metu G. B. A. A. atpažino kaip asmenį, jam tiesiogiai davusį nurodymą organizuoti R. G. tyčinį nužudymą, kad jis nekeitė savo parodymų ir akistatos su A. A. metu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 1995 m. birželio 7 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) firmai (duomenys neskelbtini) pervedė 168 000 JAV dolerių, duoda pakankamą pagrindą manyti, jog jis skirtas tam, kad UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitytų už pateiktą sviestą, kad pinigai už sviesto sandorį po R. G. mirties grąžinti gera valia. Kasatorius teigia, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini ir patikimi. Apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta byloje esantį įrodymą – 1995 m. birželio 7 d. mokėjimo pavedimą – vertinant atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų ir iškraipant šio įrodymo prasmę. Liudytojas V. M., 1995 metais buvęs UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, parodė, kad 1995 m. birželio 7 d. 168 000 JAV dolerių mokėjimo pavedimas neturi nieko bendro su sviesto sandoriu, dėl kurio vyko konfliktas tarp R. G. ir A. A., bei paaiškino sandorio tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarymo aplinkybes: 1995 m. kovo mėnesio pradžioje, panaudojant UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje buvusias R. G. lėšas, (duomenys neskelbtini) firmai (duomenys neskelbtini) iki sviesto pardavimo buvo pervesta 400 000–600 000 JAV dolerių, mokėtoju nurodant UAB (duomenys neskelbtini), o sviesto gavėju, siekiant išvengti mokesčių, – UAB (duomenys neskelbtini). Pagal susitarimą UAB (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas turėjo grąžinti ne firmai (duomenys neskelbtini), su kuria už parduodamą sviestą buvo iš anksto atsiskaityta, o pervesti į V. M. nurodytas UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitas. V. M. nurodytas aplinkybes apie išankstinį apmokėjimą už perkamą sviestą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojo M. P. pateikti iš firmos (duomenys neskelbtini) gauti su sviesto pirkimo sandoriu susiję dokumentai. Iš pateiktų 1995 m. kovo 4–13 d. memorialinių orderių, telegrafinių pervedimų patvirtinimų matyti, kad į firmos (duomenys neskelbtini) sąskaitas per šešis kartus buvo pervesta 334 208,96 JAV dolerių suma. Iš banko dokumentuose nurodytų mokėtojo duomenų matyti, kad visais atvejais pinigus pervedė Vilniuje esanti firma (duomenys neskelbtini), t. y firma, kurios vadovas buvo V. M. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo minimas 1995 m. birželio 7 d. pavedimas nieko bendro neturi su 1995 m. kovo mėnesio pradžioje įvykusiu sandoriu, dėl kurio vyko konfliktas tarp R. G. ir tuo metu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvusio A. A. Byloje nenustatyta, kad 168 000 JAV dolerių buvo sumokėti pagal sandorį, kuriame buvo panaudotos R. G. piniginės lėšos; be to, mokėjimas įvykdytas ne iki R. G. nužudymo, o po jo; pervesta pinigų suma žymiai skiriasi nuo R. G. iš A. A. reikalautos sumos; 168 000 JAV dolerių buvo pervesta į firmos (duomenys neskelbtini), o ne į V. M. vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) ar R. G. bei jo žmonos P. T. banko sąskaitas, į kurias bankinių pavedimų iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų nėra. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas pinigų grąžinimą rėmėsi ir R. G. našlės P. T. giminaičio M. T. parodymais, kad nors A. A. nei jam, nei P. T. 200 000 JAV dolerių skolos, kurią esant 1995 m. birželio mėnesio pabaigoje jam pripažino, tiesiogiai negrąžino, tačiau jis girdėjęs, jog šią skolą A. A. 1995–1997 metais grąžino R. G. partneriams Rusijoje. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad šie parodymai taip pat patvirtina faktą, jog skolą R. G. A. A. grąžino, neįvertino paties A. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. A. A. neigė pažįstąs M. T., neigė, kad 1995 m. birželio mėnesio pabaigoje buvo su juo susitikęs ir pripažinęs maždaug 200 000 JAV dolerių skolą R. G., neigė ir tai, jog jis šią skolą grąžino R. G. verslo partneriams Rusijoje. Šie įrodymai, kaip ir liudytojo H. S. parodymai, kad po R. G. mirties pinigai nebuvo grąžinti jo artimiesiems nei grynaisiais pinigais, nei pavedimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neįvertinti, motyvai, kodėl šie įrodymai atmetami, neišdėstyti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. A. inkriminuoto tyčinio R. G. nužudymo motyvo – savanaudiškų paskatų nebuvimo, neišnagrinėjo esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kad A. A. savanaudiškos paskatos organizuojant tyčinį R. G. nužudymą pasireiškė ne tik tuo, kad šį nusikaltimą jis organizavo siekdamas turėti turtinės naudos sau, bet ir siekdamas turtinės naudos kitiems asmenims, t. y. suprasdamas, kad turtinės naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys už 10 000 JAV dolerių atlygį. Apeliacinės instancijos teismas, neišdėstęs motyvuotų išvadų dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir prokuroro apeliacinio skundo neišnagrinėjo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojo G. B. parodymai nelaikytini A. A. kaltės įrodymu, nes prieštarauja kitiems įrodymams. Teismas nuosprendyje akcentavo G. B. parodymų apie pasiruošimo R. G. nužudymui eigą neatitikimą telefonų išklotinėse užfiksuotiems skambučiams bei tuo, kad G. B. nurodyto automobilio (duomenys neskelbtini), kuriame 1995 metų pavasarį jis gavo nurodymą organizuoti R. G. nužudymą, A. A. neturėjo. Darydamas tokią išvadą, teismas vadovavosi taisykle, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus nuomone, ši nuostata yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis, tačiau ši taisyklė negali būti priemone vertinant visus bylos duomenis. Ji taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis bei pašalinti prieštaravimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K–322/2007). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. B. parodymų apie pasiruošimo nužudyti R. G. eigą nepatvirtina byloje esančių telefoninių kontaktų datos ir laikas, padaryta neįvertinus G. B. parodymų, kad tiek jis, tiek O. L. 1995 metais naudojosi ir ryšį palaikė su keletu mobiliojo ryšio telefono abonentų, registruotų kitų asmenų vardais. Teismo išvada, kad 1995 metais A. A. neturėjo (duomenys neskelbtini) automobilio, padaryta neįvertinus to, kad, kaip nurodoma „Regitros“ pažymoje, A. A. vardu nuo 1995 m. balandžio 7 d. iki 1995 m. liepos 11 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai buvo organizuotas R. G. nužudymas, iš viso nebuvo registruota jokių automobilių. Minimu laikotarpiu A. A. dalyvavo automobilių lenktynėse, naudojosi įvairių markių automobiliais. Kasatoriaus nuomone, fakto, kad organizuojant R. G. nužudymą A. A. vardu nebuvo registruotas (duomenys neskelbtini) automobilis, negalima suabsoliutinti. Be to, kasatorius pažymi, kad dėl G. B. įrodymų vertinimo pasisakyta keliuose įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose – įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje pripažinta, jog G. B. savo parodymais padėjo išaiškinti tyčinį R. G. nužudymą bei kitus nužudymus, nustatyta, kad R. G. nužudymas buvo užsakytas dėl pinigų, kurių grąžinimo siekė išvengti vienas iš nusikaltimo užsakovų – nenustatytas asmuo, vardu „Alius“. Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendyje taip pat konstatuota, kad jis davė teisingus parodymus. Kasatorius nurodo, kad, vertinant G. B. parodymus jų pakankamumo aspektu, atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas net iš esmės vieno asmens parodymais nėra pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą, jeigu kaltinamasis turėjo galimybę pats ar padedamas gynėjo įgyvendinti savo gynybos teises dėl šių parodymų (pvz., mutatis mutandis 2002 m. liepos 2 d. sprendimas byloje S. N. prieš Švediją; S. N. v. Sweden, no. 34209/96, judgement of July 2002 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K–360/2007). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme A. A. gynybos teisės nebuvo suvaržytos.

BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, ją palyginus su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Byloje esantys įrodymai negali būti vertinami atskirtai vienas nuo kito. Liudytojo T. U. parodymus, kad R. G. jam nurodė, jog pasikėsinimą į jį organizavo A. A. arba O. L. dėl skolų, apeliacinės instancijos teismas vertino atsietai nuo kitų įrodymų, t. y. nesusiedamas jų su G. B., V. M., R. P., V. M., H. S., A. L. parodymais, kad tarp R. G. ir A. A. vyko konfliktas dėl negražinamų pinigų. Nuosprendyje motyvų, paaiškinančių, kodėl kaltinančių įrodymų visuma atmetama, nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai neturi įrodomosios vertės, nes jis sako netiesą, arba kad pokalbių kardomojo kalinimo kameroje buvo klausomasi be sankcijos, padaryta nesant jokių tokiai išvadai patvirtinti būtinų duomenų. Byloje duomenų, kad anoniminis liudytojas davė melagingus parodymus, nėra. Parodymus jis davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jis turėjo motyvą apkalbėti A. A., taip pat nėra, jo parodymai gauti teisėtu būdu, todėl vertinti šį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais jokių procesinių kliūčių nebuvo. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, savo išvadas pagrindė duomenimis, kurie nebuvo nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. liudytojo V. K. parodymais. Byloje toks liudytojas nebuvo apklaustas. Be to, teismas rėmėsi A. K. parodymais, kurie nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu nebuvo paskelbti.

Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą, t. y. nekeliantį abejonių jo teisingumu, sprendimą.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 ir 20 straipsnių taikymo

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad surašydamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi laikytis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis panaikinamas dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimamas naujas nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnis). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Laikytis šio įstatymo nuostatų ir reikalavimų privalo ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nesilaikė.

1. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad A. A. ir R. G. siejo verslo reikalai, kad jis R. G. buvo skolingas nuo 230 000 iki 280 000 JAV dolerių, kuriuos panaudojo sviestui pirkti ir jų negrąžino, kad tarp jų kilo konfliktas ir R. G. agresyviai reikalavo grąžinti pinigus.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų paneigimą motyvavo tuo, kad G. B. parodymai apie priežastis, dėl kurių buvo nužudytas R. G., nenuoseklūs, liudytojų parodymai dėl skolos dydžio skirtingi; archyviniame fonde rasti UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai leidžia teigti, kad sviesto vertė, kurį pirkdamas V. M. panaudojo R. G. pinigus, yra 167 945 JAV doleriai; tarp UAB (duomenys neskelbtini), kuriai atstovavo V. M., ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo sutarta, kad UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitys po sviesto realizavimo; duomenų, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įsikūrusios įmonės (duomenys neskelbtini) buvo ir kitų sandorių, nėra, todėl yra pagrindas manyti, kad 1995 m. birželio 7 d. pavedimas, kuriuo iš UAB (duomenys neskelbtini) į įmonę (duomenys neskelbtini) pervesti 168 000 JAV dolerių, buvo skirtas atsiskaityti už patiektą sviestą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad jeigu ir ši išvada būtų klaidinga, tai kiti įrodymai, įskaitant ir V. M. bei M. T. parodymus, kad A. A. po R. G. mirties jam prisipažino esąs skolingas R. G., tačiau yra girdėjęs, kad pinigai 1995–1997 metais buvo grąžinti Rusijoje esantiems R. G. partneriams, patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) už sviestą atsiskaitė.

Kasatorius teigia, kad 1995 m. birželio 7 d. pavedimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) firmai (duomenys neskelbtini) pervedė 168 000 JAV dolerių, nieko bendro neturi su sandoriu, kuriame buvo panaudoti R. G. pinigai, nes už sviestą, perkamą panaudojant R. G. pinigus, firmai (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta iš anksto, t. y. iki sviesto atgabenimo į Lietuvą. Tai patvirtina ne tik V. M. bei kitų liudytojų parodymai apie tai, kad apmokėjimui buvo panaudoti UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitose laikomi R. G. pinigai, bet ir liudytojo M. P. apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) firmai (duomenys neskelbtini) už sviestą kelis kartus pervedė pinigus, kurių bendra suma – 334 208,96 JAV dolerio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai yra prieštaringi ir neišsamūs, kasatoriaus minimi įrodymai ir naujai gauti duomenys neištirti, neišanalizuoti ir neįvertinti, nuosprendyje šio teismo nustatytos aplinkybės nenurodytos, o motyvai išdėstyti taip, kad apskritai lieka neaišku: ar A. A. ir R. G. siejo verslo reikalai; ar A. A. buvo skolingas R. G.; ar buvo tarp jų konfliktas dėl pinigų; ar R. G. agresyviai reikalavimo grąžinti pinigus; kada ir kas firmai (duomenys neskelbtini) apmokėjo už sviestą; jeigu už sviestą firmai (duomenys neskelbtini) buvo iš anksto sumokėta UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje buvusiais R. G. pinigais, kodėl UAB (duomenys neskelbtini) šiai firmai, o ne UAB (duomenys neskelbtini), pervedė 168 000 JAV dolerių ir kodėl šis veiksmas sietinas su skolų R. G. grąžinimu.

Liudytojų V. M., H. S., M. P. bei paties A. A. parodymai apie įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybes yra prieštaringi, tačiau nuosprendyje jie neišanalizuoti, su kitais įrodymais nepalyginti ir neįvertinti, motyvų, paaiškinančių, kodėl vienais jų remiamasi, o kiti atmetami arba apskritai paliekami be jokio įvertinimo, nėra.

2. Pirmosios instancijos teismas liudytojo G. B. parodymus vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius kitiems byloje esantiems įrodymams, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, sugretinus G. B. parodymus su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, matomas jų neteisingumas ir nelogiškumas, todėl jais remiantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo galima.

Šis teismas G. B. parodymus apie tai, kad O. L. jį atvežė į (duomenys neskelbtini) degalinės kavinę pasižiūrėti, kaip atrodo R. G., pripažino nelogiškais ir neteisingais, nes nei O. L., nei G. B. jokios prasmės važiuoti į kavinę pažiūrėti, kaip atrodo R. G., nebuvo – kadangi jie ir taip buvo pažįstami. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis liudytojo A. L. parodymais, kad jis yra matęs G. B. ir R. G. sėdinčius kavinėje, o tai, kad O. L. bendravo su R. G., patvirtina ir liudytojų V. K. bei A. L. parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), byloje duomenų, kad toks asmuo – V. K. teisme davė parodymus, nėra. Kaip matyti iš teismo paskelbtų A. L. parodymų, jis tik manęs, kad O. L. R. G. iš matymo pažinojo, o tokių parodymų, kad G. B. pažinojo R. G., jo apklausos protokole nėra. A. L. parodymai, kad G. B., R. G. ir A. A. buvo pažįstami, prieštarauja ne tik G. B., bet ir A. A. parodymams. A. A. parodymai neįvertinti, G. B. parodymai apie O. L. pažintį su R. G. nėra vienodi (pvz., ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad O. L. nežinojo, kur gyvena R. G., pirmosios instancijos teisme – kad jam atrodo, jog O. L. nepažinojo R. G., nežinojo kur jis gyvena), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinti įrodytomis tokias svarbias aplinkybes, kad G. B. pažinojo R. G. bei A. A., kad galėjo žinoti netgi kur pastarasis gyvena, kad O. L. visus duomenis apie R. G., tarp jų ir kur R. G. gyvena, žinojo pats ir jam nereikėjo jokios papildomos informacijos, kruopščiai neišanalizavus visų byloje esančių įrodymų, nebuvo galima. Kadangi tai nebuvo padaryta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ir tolesnės teismo išvados dėl duomenų, užfiksuotų parodymų patikrinimo, akistatos bei parodymo atpažinti protokoluose, vertinimo yra teisingos. Pažymėtina, kad G. B. parodymai, jog jis turėjo ne vieną telefoną (pagal byloje esančius duomenis (t. 3, b. l. 158–159) O. L. taip pat jų galėjo turėti ne vieną), nuosprendyje nėra aptarti, todėl padaryta kategoriška išvada, jog G. B. parodymus paneigia Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos nustatyto vieno G. B. bei vieno O. L. naudotų telefonų numerių išeinančių skambučių sąraše esantys duomenys, taip pat nėra pakankamai motyvuota.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo grindžiamas ir asmens, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad jam nesuvokiama, kaip šis asmuo tapo liudytoju, o tai reiškia, kad jis arba sako netiesą, arba pokalbių kardomojo kalinimo kameroje buvo klausomasi slapta, nesant tam sankcijos (leidimo), pripažino jo parodymus neturinčiais įrodomosios reikšmės. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis, o ne nustatytais faktais ar konstatuotais įstatymų pažeidimais.

Padaryti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai yra esminiai, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.