Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo nukentėjusiojo namuose) laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo nuteistojo močiutės V. K. bute) laisvės atėmimu 4 metams ir 3 mėnesiams, pagal BK 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo bendrabučio bendrojo naudojimo virtuvėje) laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. Š. priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. M., 1000 Lt nukentėjusiojo K. M. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei V. M. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti bei 190 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tris mažamečio asmens seksualinio prievartavimo epizodus. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2008 metais, laikotarpiu nuo kovo mėnesio iki gegužės mėnesio vidurio, tiksliau nenustatytu laiku, V. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės ir vystymosi sutrikimų K. M. būkle, liepė jam nusimauti kelnes ir atsigulti ant sofos. Po to įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajam į išeinamąją angą ir taip prieš nukentėjusiojo valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametį K. M., gimusį 1998 m. sausio 17 d.

Be to, 2008 m., laikotarpiu nuo kovo mėnesio iki gegužės mėnesio vidurio, tiksliau nenustatytu laiku, po anksčiau jau padaryto K. M. seksualinio prievartavimo M. Š. savo močiutės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės ir vystymosi sutrikimų K. M. būkle, liepė jam nusimauti kelnes ir atsigulti ant sofos. Po to įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajam į išeinamąją angą ir taip prieš nukentėjusiojo valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametį K. M., gimusį 1998 m. sausio 17 d.

Be to, 2008 m., laikotarpiu nuo kovo mėnesio iki gegužės mėnesio vidurio, tiksliau nenustatytu laiku, po anksčiau jau padarytų K. M. seksualinių prievartavimų, M. Š. (duomenys neskelbtini) bendrabučio ketvirtame aukšte esančioje bendro naudojimo virtuvėje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės ir vystymosi sutrikimų K. M. būkle, liepė jam nusimauti kelnes, įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajam į išeinamąją angą ir taip prieš nukentėjusiojo valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametį K. M., gimusį 1998 m. sausio 17 d.

Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Teismas jo kaltę grindė išvestiniais įrodymais – liudytojų V. M., D. G. ir V. M. parodymais. Šiems liudytojams nukentėjusysis papasakojo apie tai, kaip jis (M. Š.) prieš jį naudojo seksualinę prievartą. Tokių liudytojų, kuriems jis yra pasakojęs, kad nenaudojo jokios seksualinės prievartos, jis galėtų įvardinti kelias dešimtis. Be to, nurodyti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, o ypač neturtinės žalos atlyginimu. Jį nuteisus ir priteisus iš jo neturtinės žalos atlyginimą, V. M. atsiranda galimybė nusipirkti butą, jos sugyventiniui V. M. jame gyventi, o D. G. nebereikėtų remti vien tik iš pašalpų gyvenančius dukrą su anūku. Nurodytų liudytojų parodymai yra įtartini. V. M. apie sūnaus patirtą seksualinę prievartą sužinojo 2008 m. vasarą – iš pradžių iš Vaiko raidos centro gydytojų, o po to ir iš D. G., tačiau policijai apie tai pranešė tik po metų. Tokio delsimo priežasties ji taip ir nesugebėjo paaiškinti. Iš pradžių ji sakė, kad bijojo neįgalios ir praktiškai nepaeinančios jo močiutės, vėliau sakė, kad bijo jo tolimo teisėsaugoje dirbančio giminaičio. D. G. aiškino, jog anūkas jai pasakė, kad jam taip skauda užpakalį, kad negali atsisėsti, tuomet ji jo paklausė, ar jis neišprievartautas. Normalioje situacijoje toks klausimas niekam neateitų į galvą. Kaip toks klausimas jai kilo, ji nesugebėjo paaiškinti. Įtartinas ir V. M. noras įteigti, kad jis negyvena kartu su V. M.. Šis liudytojas tikrai gyvena bendrabutyje V. M. kambaryje, o K. M. apklausoje jį vadina patėviu, tačiau kažkodėl vengiama šiuos santykius įvardinti kaip partnerystę. Neįvertinęs šių liudytojų parodymų patikimumo, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus teisėjui įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.). Liudytojos B. P. parodymai apskritai yra sukurtas pseudoįrodymas. Ši liudytoja teigia, jog apie tai, kad K. M. patyrė seksualinę prievartą ir tai padarė jis, ji 2009 m. sužinojo iš V. M.. Būtent tuo metu V. M. parašė pareiškimą policijai. Pripažinęs šios liudytojos parodymus įrodymu, teismas pažeidė BPK 20 str. 3 d. reikalavimus, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nepagrįstai teismas kaip jo kaltės įrodymą nurodė ir Vaiko raidos centro darbuotojų A. L. bei D. Vyčinienės parodymus. Jų parodymus būtų galima laikyti nebent nusikaltimo galimo buvimo įrodymu, nes jos parodė, jog iš seksualizuoto nukentėjusiojo elgesio joms kilo įtarimas, kad K. M. gali būti patyręs seksualinę prievartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, jo kaltę grįsdamas tokiais įrodymais, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. K. M. patirta seksualinė prievarta, be kita ko, įrodinėjama jo seksualizuotu elgesiu Vaiko raidos centre. Tačiau byloje yra įrodymų (liudytojų V. K., E.B. Š. parodymai), kad K. M. seksualizuotai elgtis pradėjo žymiai anksčiau, nei jis (M. Š.) jį tariamai prievartavo. Šių aplinkybių teismas neįvertino. Liudytoja E.B. Š. parodė, kad niekada nėra mačiusi jo ir K. M. bendro naudojimo virtuvėje, liudytoja G. B. parodė, kad apskritai judviejų kartu nėra mačiusi, o S. K. parodė, kad jis (M. Š.) su K. M. nebendrauja, nes jie yra skirtingo amžiaus. Šių liudytojų, kaip ir jo paties, parodymai jam yra labai svarbūs, tačiau teismas jų iš viso nevertino ir taip pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismas jo kaltę taip pat grindė ir specialistės I. Daniūtės bei eksperčių A. Šiaulytės ir V. Kilikevičienės parodymais. Specialistės I. Daniūtės parodymai yra prielaidinio pobūdžio. Ji parodė, jog jai susidarė įspūdis, kad K. M. pasakoja apie savo išgyventus ir patirtus įvykius, mano, kad K. to nesufantazavo, nemano, kad nurodo kitą asmenį, nes sakė jo vardą, nepastebėjo K. padidinto įtaigumo. Be to, šios specialistės parodymai dar ir kelia abejonių dėl jos kompetencijos. Ji teigė, kad su K. buvo geras kontaktas, palankus, kad jis galėtų papasakoti visą situaciją, tačiau, nepaisant to, apklausą atlikusi teisėja specialistę nuo apklausos nušalino, pati įėjo į vaiko apklausos kambarį ir tęsė apklausą. Be to, jos parodymai, kad nepastebėjo K. padidinto įtaigumo, prieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų 5 p., kuriame nurodyta, kad K. M. gali būti padidintai įtaigus. Ekspertė A. Šiaulytė parodė, kad apie melavimą ji nekomentuoja, nes visi žmonės kada nors meluoja ir tai yra bendražmogiška savybė. Ji parodė, kad mažai tikėtina K. M. atveju, su jo ypatumais, kad galima įteigti tai, ko nebuvo. Datas K. gali painioti, bet žmones – mažai tikėtina. „Kranelis“ – tai K. žodis, o „išprievartavimas“ – atitiktų išmoktą, girdėtą žodį. Ekspertė V. Kilikevičienė parodė, kad apie nagrinėjamus įvykius jokio K. M. fantazavimo nepastebėjo, nerodė melavimo požymių, įtaigos požymių nėra. Teismas, remdamasis Vaiko raidos centro pateikta pažyma, nuosprendyje nurodė, kad antros hospitalizacijos metu (2008 m. gegužės 19 d. – birželio 13 d.) buvo akivaizdus perdėtai seksualizuotas elgesys, kuris anksčiau nepasireiškė. Iš to daroma išvada, kad K. M. yra patyręs seksualinę prievartą. Iš tikrųjų toje pažymoje yra nurodyta, jog iš to, kad antros hospitalizacijos metu buvo akivaizdus perdėtai seksualizuotas berniuko elgesys, buvo galima daryti prielaidą, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą. Individualių pokalbių metu jis tokį patyrimą neigė. Teismas šią prielaidą pateikė kaip kategorišką išvadą. Be to, nuosprendyje jo kaltė grindžiama suinteresuotų asmenų, kuriems nukentėjusysis papasakojo apie patirtą prievartą, parodymais nenurodant ir neaptariant kitų įrodymų, kurie tai paneigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.7 p. išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Neišdėstydamas ir kitais byloje surinktais įrodymais nepaneigdamas kaltinimui prieštaraujančių duomenų, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas, remdamasis kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktu, nurodė, kad K. M. gali būti padidintai įtaigus dėl kritiško aplinkos vertinimo stokos, pažodžiui suprantamos žmonių kalbos, tačiau jam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Teismas neaptarė vieno iš esminių ekspertų išvadų momento apie tai, kad nukentėjusysis gali būti padidintai įtaigus. Padidintas įtaigumas yra tokia žmogaus savybė, kai yra nesunku juo manipuliuoti (apie tai mini ir ekspertė A. Šiaulytė). Atsižvelgiant į bylos įrodymus yra nedidelė tikimybė, kad K. M. buvo įteigta pasakoti tai, ko nebuvo, tai yra didelė tikimybė, kad jam buvo įteigta kiek kitaip papasakoti tam tikrus momentus, pavyzdžiui, „papasakok viską kaip buvo, tik vietoj dėdė Petras sakyk Mindaugas, o vietoj Petro kambarys – K.“, juolab, kad įteigti tai buvo pakankamai laiko – vieneri metai. Neįvertinęs nukentėjusiojo padidinto įtaigumo, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Pažymi, kad ekspertizės akto išvadose iš viso nepasisakyta dėl polinkio meluoti, nors toks klausimas nutartyje skirti ekspertizę buvo užduotas. Vertindamas veikas teismas nurodė, kad nukentėjusysis apie byloje nagrinėjamus įvykius yra davęs parodymus ne vieną kartą. Esminės aplinkybės apie tai, kad K. M. patyrė seksualinę prievartą ir kad tai padarė jis (M. Š.), sutampa tiek nukentėjusįjį apklausiant teisme, tiek atliekant parodymų patikrinimą vietoje, tiek jo pasakojimuose atliekant ekspertizę, tiek jo pasisakymuose močiutei ir motinai. Tačiau šioje byloje, kuomet yra tik nukentėjusiojo parodymai, nepatvirtinti jokiais kitais tiesioginiais ir neginčytinais įrodymais, nepakanka konstatuoti dviejų esminių aplinkybių sutapimo, būtini sklandūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos turėtų patvirtinti kiti byloje surinkti įrodymai, bei didelis dėmesys smulkmenoms. O nukentėjusiojo parodymai šioje byloje yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Vienos ir tos pačios apklausos metu jis teigia, kad po išprievartavimo buvo skysti viduriai (tuo remiasi ir teismas, nurodydamas, kad tai tikri pojūčiai), tačiau po kurio laiko tvirtina jau atvirkščiai, kad išmatos buvo labai didelės, kaip suaugusiojo. Visiškai neįtikinamai skamba parodymai apie tai, kad jis tariamai sakė „aš padarysiu prievartą“ bei K. M. teiginiai apie išprievartavimą, nes vaikui, net nežinančiam lytinių organų pavadinimų ir vadinančiam juos „kraneliu“, tokie išsireiškimai galėjo būti įteigti. Psichologei apklausiant nukentėjusįjį, teisėja nenustygo vietoje, siūlė kitaip uždavinėti klausimus ir klausinėjo, kol gaudavo reikiamą atsakymą, o po pertraukos nutarė pati apklausinėti K. M., nevengdama užduoti atsakymą menančių klausimų. Jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo 3.1.6 p. išaiškinta, kad kai kaltinamasis ar kitas asmuo keitė parodymus, teismas privalo nurodyti, kuriuos atmeta ir kodėl. K. M. keitė parodymus ir teismas, nenurodęs, kodėl atmeta dalį K. M. anksčiau duotų parodymų, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus.

Kyla klausimas, ar apskritai K. M. apklausos protokolą galima vertinti kaip įrodymą. BPK 183 str., be kita ko, nurodyta, kad liudytojo parodymai užrašomi kiek galima pažodžiui, o jei reikia, nurodomi ir liudytojui užduoti klausimai, ir jo atsakymai. K. M. apklausos protokolas surašytas ne iš jo žodžių, juolab ne pažodžiui, bet iš psichologės, o vėliau iš teisėjos apibendrintų liudytojo atsakymų į jam pateiktus klausimus, nenurodant nei psichologės, nei teisėjos klausimų, apklausą pateikiant kaip savarankišką, rišlų ir nuoseklų pasakojimą.

Abejonių kelia ir dokumentas, pavadintas tarnybiniu pranešimu dėl stenogramos. Paprastai, jei apklausos metu daromas vaizdo ar garso įrašas, apklausos protokolas surašomas iš šio įrašo ir tik tada duodamas apklausiamam asmeniui bei dalyvavusiems asmenims susipažinti bei patvirtinti užfiksuotų duomenų teisingumą. Šiuo atveju apklausos santrauka buvo pavadinta apklausos protokolu, o apklausos protokolas – tarnybiniu pranešimu, su kuriuo apklausos dalyviai turėjo galimybę susipažinti tik prokurorei leidus susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. BPK 20 str. 1 d. nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o šiuo atveju duomenys yra gauti pažeidžiant įstatymus, reglamentuojančius liudytojo parodymų fiksavimo tvarką. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad K. M. apklausą tikslinga pavesti atlikti specialistui – vaikų psichologui. Būtent taip ir buvo pradėta nukentėjusiojo apklausa, tačiau nepatenkinta specialistės veiksmais į kambarį atėjo ikiteisminio tyrimo teisėja, kuri pati atliko tolesnę jo apklausą. Taip pat neaišku, kaip reikia vertinti prie apklausos protokolo pridėtus piešinius. Toje dalyje apklausos vaizdo įrašas nesigavo, o iš stenogramos matyti, kad visus piešinius piešė psichologė, nes K. M. paaiškino, kad piešti nemoka.

Apibendrindamas teismas remiasi ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aprašomąja dalimi ir nurodo, kad K. M. teigia žinantis, kas tai yra lytiniai santykiai, kaip atsiranda vaikai („esu matęs“, „per televizorių matau“, „vyras su moterimi kai bučiuojasi ir vienas su kitu susiglaudžia, gimsta vaikas“). Išprievartavimą jis apibūdina remdamasis asmenine patirtimi bei to pasekmėmis („blogai – reikia su pampersais vaikščioti“ ir iš asmeninės patirties – „skaudėjo užpakalį“, „kakas su krauju buvo“. Nukentėjusysis išsako savo pastebėtus skirtumus apie savo ir jo (M. Š.) lytinius organus – „jo kranelis ir didesnis, ir storesnis už mano – kaip mano trys pirštai“). Iš to galima daryti išvadą, kad apie lytinius santykius nukentėjusiajam gali būti žinoma ne iš asmeninės patirties, bet iš neaiškaus pobūdžio filmų. Teismo teiginys dėl pasekmių žinojimo išvis paneigia seksualinės prievartos naudojimą, nes byloje nėra jokių duomenų, kad K. M. tuo laikotarpiu nešiojo „pampersus“. Tai yra akivaizdi žiniasklaidos įtaka, kuomet vos ne kasdien teigiama, jog viena mergaitė buvo prievartaujama pedofilų ir kaip to įrodymas pateikiamas faktas, kad ji nešiojo „pampersus“. Žiniasklaidos įtaka nuosprendyje nutylima, nors ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kad atsiskleidžia informavimo priemonių įtaką („per televizorių mačiau, per multiką, per Simpsonus rodė, mačiau D. Ū. kaltino“). Jo veiksmų vertinimas pagal lytinių organų dydį yra juokingas, lyg jo vieno „kranelis“ yra didesnis už K. M.. Teismas nukentėjusiojo parodymus vertina kaip tapačius ekspertų paaiškinimams, tačiau toks vertinimas neatitinka tikrovės, jie skiriasi iš esmės. Vieną kartą K. M. parodė, kad buvo keturi kartai (vienas jo (M. Š.) močiutės kambaryje, vienas jo kambaryje ir du jo močiutės aukšto bendroje virtuvėje). Kitą kartą parodė, kad buvo penki kartai (du jo močiutės aukšto bendroje virtuvėje, vienas jo aukšto bendroje virtuvėje, vienas jo kambaryje ir vienas jo močiutės kambaryje. Tai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ir remtis vien tik jais negalima. Taip nepaneigdamas byloje surinktais įrodymais kaltinimui prieštaraujančių duomenų, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Įvertinęs ekspertų išvadą bei jų paaiškinimus, tai, kad K. M. turi mokymosi sugebėjimų raidos sutrikimą, padarė vienintelę išvadą, kad K. M. patyrė seksualinę prievartą ir ją patyrė būtent iš jo. Nurodydamas tokį jo kaltės įrodymą, kaip K. M. mokymosi sugebėjimų sutrikimą, teismas nepaaiškino, kodėl jo nesugebėjimas mokytis leidžia teigti, kad jis nukentėjusįjį išprievartavo, o pripažindamas K. M. mokymosi sugebėjimų sutrikimą įrodymu, teismas pažeidė BPK 20 str. 3 d. reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį

Dar vienas esminis prieštaravimas K. M. parodymuose – nusikaltimo padarymo laikas. Iš pradžių nukentėjusysis pakankamai sklandžiai specialistei papasakojo, kad seksualinę prievartą jis patyrė 2007 m. liepos mėnesį, bet tokie parodymai netiko ikiteisminio tyrimo teisėjai, nes tokiu atveju nepavyktų apkaltinti jo. Po kurio laiko į vaiko apklausos kambarį įėjusi teisėja, dar kelis kartus užduodama vis tuos pačius klausimus, tuo duodama suprasti, kad K. M. nurodytas laikas neteisingas, bandė išgauti kitokią datą. Tai, kad K. M. seksualinę prievartą patyrė 2007 m., patvirtina ir R. R. bei V. K. parodymai. Tokius esminius K. M. parodymų dėl nusikaltimo padarymo laiko nesutapimus teismas įvertino kaip visiškai suprantamus ir natūralius, o tai, kad nusikaltimas buvo padarytas 2008 m., grindė tikrovės neatitinkančiais ir abejotinais argumentais. Įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, kad tai vyko tuo metu, kai jis nėjo į mokyklą, teismas padarė prielaidą, jog ta aplinkybė nukentėjusiajam asocijuojasi su vasara, tačiau K. M. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. buvo mokomas namuose, todėl, teismo manymu, tai buvo padaryta tuo metu. Iš tikrųjų K. M. ne kartą akcentavo, kad įvykius sieja su vasara ir vasaros atostogomis, o aplinkybę, kad tuo metu jis nėjo į mokyklą, apklausos metu pasufleravo teisėja.

Taip pat teismas rėmėsi tuo, kad K. M. seksualizuotas elgesys stebėtas jo antros hospitalizacijos metu, t. y. 2008 m., tačiau ekspertė V. Kilikevičienė parodė, kad seksualizuotas elgesys gali apskritai nepasireikši, gali pasireikšti tam tikrais laikotarpiais, bet kad toks elgesys turėtų pasireikšti po kelių mėnesių, metų, tokių kriterijų nėra. Dar teismas remiasi D. G. parodymais, jog K. M. 2008 m. jai pasiskundė, kad jam skauda užpakalį, o tai rodo, kad seksualinis prievartavimas buvo įvykęs neseniai, kadangi jis dar jautė to pasekmes – fizinį skausmą. Jis nuteistas už tai, kad K. M. prievartavo 2008 m. nuo kovo iki gegužės mėnesio vidurio, po to nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki birželio 13 d. K. M. buvo gydomas Vaiko raidos centre, o po to atvyko pas D. G. į svečius. Išeitų, kad K. M. po mėnesio laiko dar nebuvo praėjęs skausmas, kai tuo tarpu gydymo įstaigoje, kuomet turėjo būti pats didžiausias skausmas, gydytojai jokių skausmų nediagnozavo, nors įtarė seksualinę prievartą.

Teismas nuosprendyje K. M. parodymų dėl epizodų skaičiaus nenuoseklumą įvertino kaip mažmožį. Padaręs prielaidą, kad atskirais momentais ekspertizės akte aprašytą atvejį, kad jis (M. Š.) K. M. tariamai siūlė „kišti savo kranelį man į užpakalį“, K. M. įvertina kaip atskirą ir todėl sako, kad buvo penki kartai, teismas konstatavo, kad išskiriamos trys vietos, todėl epizodai taip pat yra trys. Nepaisant to, jis dėl vieno epizodo nėra išteisinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 4.2 p. išaiškinta, kad kai kaltinamasis, kaltintas kelių nusikalstamų veikų padarymu, dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmiau tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, o po to – dėl kurių išteisinamas. Nuosprendyje nenurodydamas, kad jis yra išteisinamas dėl vieno nusikaltimo padarymo, teismas pažeidė BPK 307 str. 2 d. reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas netyrė ir neaptarė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte atsiradusios seksualinio prievartavimo vietos – bendros aukšto, kuriame gyvena K. M., virtuvės, t. y. galimo penkto (o gal ketvirto) epizodo. Tokie nukentėjusiojo paaiškinimai griauna jo kaip patikimo liudytojo mitą, todėl teismo ignoruojami, kas liudija apie teismo šališkumą.

Šioje byloje civiline ieškove pripažinta V. M., teisme palaikydama ieškinį, paaiškino, kad apie įvykius sužinojus kitiems bendrabučio gyventojams, K. yra įžeidinėjamas ir žeminamas kitų vaikų, jis negali laisvai bendrauti su bendraamžiais, būti kieme ir pinigai jai reikalingi tam, kad galėtų nusipirkti butą kitoje vietoje. Taigi ji pripažino, kad jai padaryta žala ne jo, o kitų žmonių veiksmais ir kad ši žala yra turtinio pobūdžio. Iš civilinės ieškovės teiginių darytina išvada, kad dėl kitų asmenų veiksmų jos turimas bendrabučio kambarys pasidarė netinkamas gyventi jai ir jos sūnui, tačiau tai nereiškia, kad tapo netinkamas gyventi apskritai. Esant tokiai situacijai, būtų galima parduoti turimą kambarį ir nusipirkti analogišką kitoje vietoje. Jo nuomone, tokiu būdu V. M. siekia pasigerinti gyvenimo sąlygas ir jo sąskaita nepagrįstai praturtėti. Šių aplinkybių teismas nuosprendyje neaptarė, o iš jo 50000 Lt priteisė K. M., kuris net nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu. Tokiu būdu buvo apribota jo teisė duoti paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes, t. y. žinodamas, kad byloje yra vienintelis civilinis ieškovas – V. M., jis įrodinėjo, kad neturtinė žala nepadaryta tik jai. Teismo šališkumą patvirtina ir neadekvačiai didelis neturtinės žalos dydis. Tokios didelės sumos retai kada priteisiamos nužudymo bylose. Nuosprendžio teiginys, kad, nors šiuo metu jis neturi savarankiškų pajamų, tačiau tai nereiškia, jog ateityje negalės atlyginti žalos, skamba kaip pasityčiojimas, nes po 5 nelaisvėje praleistų metų jam susirasti darbą, o juo labiau gerai apmokamą, šansų mažai.

Jam susidaro įspūdis, kad seksualinę prievartą prieš K. M. panaudojo galimai šeimai artimas žmogus 2007 m. vasarą. Tai buvo žinoma nedideliam žmonių ratui, o 2008 m. Vaiko raidos centrui prabilus apie savo įtarimus, buvo išsigąsta, kad viskas išaiškės ir nukentėjusysis pradėtas mokyti pasakoti netikslias įvykių aplinkybes, t. y. vietoje tikro seksualinę prievartą panaudojusio žmogaus nurodyti jį. Jis buvo pasirinktas todėl, kad jį buvo lengviausia apkaltinti, nes jis dažnai lankėsi pas savo močiutę, kuri sutikdavo prižiūrėti K. M.. Be to, po konflikto (duomenys neskelbtini) parke K. M. ant jo pyko. Po metų, o gal po pusmečio mokymų, kuomet buvo įsitikinta, kad K. M. pasakojimai maždaug nuoseklūs, buvo kreiptasi į policiją su pareiškimu jame melagingai nurodant, kad gydytojai pasakė, jog K. M. buvo išprievartautas vieno vaiko ar grupės vaikų. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vaiko raidos centro gydytojai tik pasidalino nuogąstavimais dėl galimai patirtos seksualinės prievartos nenurodydami jos šaltinio. Tokia yra jo įvykių versija, kuri paremta bylos duomenimis ir turi teisę egzistuoti, kol nėra motyvuotai paneigta. Nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jei jis priimtas ir surašytas iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundo motyvai pagrindžia, kad teismas padarė BPK 369 str. 3 d. numatytus esminius šio kodekso pažeidimus, ir tai yra pagrindas nuosprendį panaikinti. Prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. M. nurodo, kad nesutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu, o teismo nuosprendį laiku teisėtu ir pagrįstu. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginį apie tai, kad jis galėtų nurodyti bent kelias dešimtis žmonių, kuriems jis yra pareiškęs, kad prieš K. M. nenaudojo seksualinės prievartos, laiko tik dar vienu bandymu išvengti atsakomybės už sunkaus nusikaltimo padarymą. Nagrinėjant bylą teisme nuteistasis prašymų dėl kokių nors papildomų liudytojų apklausos nepareiškė. Nesutinka ir su skundo teiginiu, kad ji, D. G. ir V. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia gauti materialinės naudos. Ji siekia ne naudos, o teisingumo ir kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų nubaustas pagal įstatymą. BPK 78 str. yra apibrėžta, kas gali būti liudytojas, ir nuteistojo skunde nurodomi liudytojai atitinka šį apibrėžimą, nes jie liudijo apie jiems žinomas aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus, nepažeidė BPK 20 str. nuostatų, tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir priėmė teisingą nuosprendį. Taip pat nesutinka ir su nuteistojo teiginiu, kad Vaiko raidos centro darbuotojos A. L. bei D. V. kalbėjo prielaidomis, byloje esantys jų apklausos protokolai tokią M. Š. skundo formuluotę paneigia. Nesutinka ir su skundo teiginiu, kad specialistė I. Daniūtė ir ekspertės A. Šiaulytė bei V. Kilikevičienė kalbėjo menamais išsireiškimais. Specialistė klinikinė psichologė teisme parodė, kad K. papasakojo, kokią prievartą jis patyrė, papasakojo apie savo išgyvenimus. Į klausimą, ar jai kėlė abejonių, kad K. gali išsigalvoti, ji atsakė, kad vaikams nekyla natūrali fantazija apie prievartavimą, vaikui sunku papasakoti, nes jam gėda. Ekspertė A. Šiaulytė teisme patvirtino, kad K. M. gali duoti parodymus, atsako į klausimus jam būdinga lengva autizmo forma, todėl jis negali įvertinti, kada tinkama sakyti, o kada netinkama, K. nesugeba interpretuoti. Taip pat ekspertė patvirtino, kad su K. gana ilgai bendravo, todėl pasitvirtino viskas, ką jis pasakė apklausoje su psichologu. Yra tik neesminiai skirtumai, kad K. painiojasi laike ir gal netiksliai nurodo nusikaltimų skaičių. Taigi apeliacinio skundo teiginys apie Vaiko raidos centro darbuotojų nuomonėmis ir prielaidomis grįstus menamus faktus yra nepagrįstas. Neteisingai skunde nurodoma ir apie tai, kad ekspertizės akte neatsakyta apie K. M. polinkį fantazuoti. Ekspertizės akto 6 lape aiškiai pasakyta, kad tiriamajam nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti, jis pagal savo amžių remdamasis turimomis žiniomis bei atsižvelgiant į jam būdingus individualius psichologinius ypatumus negalėjo pilnai suprasti jo atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdžio, negalėjo ir šiuo metu negali suprasti jų reikšmės, veikė pagal savo suvokimo lygmenį. Ji buvo pareiškusi civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti 100000 Lt sumai ir ši suma yra reali. Jos sūnui K. M. padaryta didžiulė neturtinė žala. Dėl M. Š. nusikalstamų veiksmų sūnus patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus emocinį šoką, dvasinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, stiprius išgyvenimus. Tai, ką jos sūnus patyrė dėl M. Š. veiksmų ir nemalonių išgyvenimų duodant parodymus, turėjo didelį neigiamą poveikį jo tolimesniam vystymuisi bei jo pasaulėžiūros formavimuisi. Nors teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, priteisė jos sūnui 50000 Lt neturtinės žalos atlygimo, ji nuosprendžio dėl to neskundžia ir sutinka su teismo priteista suma. Nuteistojo M. Š. skundo prielaidos apie kito būsto įsigijimą yra tik niekuo nepagrįstos nuteistojo fantazijos, o jo apeliaciniame skunde keliamą versiją apie tai, kad jos sūnų seksualiai prievartavo kitas asmuo, galimai V. M., ji priima kaip įžeidimą. Prašo nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti, o nuosprendį palikti galioti.

Teismo posėdyje nuteistasis M. Š. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir M. Š. išteisinti. Prokuroras, nukentėjusiojo K. M. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. M. bei nukentėjusiojo įgaliotoji atstovė prašo nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, todėl pagrįstai pripažino M. Š. kaltu ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo M. Š. nusikalstamą veiką ir skiriant jam bausmę teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes teismas jo kaltę grindė nenuosekliais nukentėjusiojo bei išvestiniais liudytojų, kurių dalis yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, taip pat netinkamai įvertintais kitais bylos duomenimis. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta.

Nuteistojo M. Š. kaltę seksualiai prievartavus mažametį K. M. patvirtina mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. M., liudytojų D. G., A. L., D. V., specialistės I. Daniūnaitės, eksperčių A. Šiaulytės ir V. Kilikevičienės parodymai, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados ir kiti teisme išnagrinėti ir aptarti įrodymai.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 43-50) mažametis nukentėjusysis K. M. parodė, kad M., kurio pavardės jis nežino (nustatyta, kad tai M. Š.), kurio močiutė gyvena tame pačiame bendrabutyje, kur ir jis pats, keturis kartus jį seksualiai prievartavo, t. y. kišo savo „daikčiuką“, „kranelį“, daiktą, kuris „sisioja“ jam į užpakaliuką. Tai buvo 2007 m. vasarą, jis buvo baigęs antrą arba trečią klasę, tada jis nėjo į mokyklą. Pirmas kartas buvo jo namuose tuo metu, kai mama buvo išėjusi į parduotuvę, o M. buvo atėjęs pas jį. M. liepė jam nusimauti kelnes ir atsigulti ant sofos. Jis atsigulė ant pilvo, o M. užgulė ant jo ir į užpakaliuką kišo savo „daiktą“, „kranelį“ ir judėjo. Jam skaudėjo ir jis apie tai sakė M. Š., tačiau nebėgo ir neverkė. Po to M. liepė jam užsimauti kelnes, o šiam išėjus ant sofos rado 5 litus. Antrą kartą M. Š. tą patį su juo darė savo močiutės kambaryje, kai jie ten buvo tik dviese. Kitame kambaryje buvo M. senelis, kuris tikriausiai nieko negirdėjo, nes jis neverkė, nieko nesakė, gulėjo ramiai. Trečią ir ketvirtą kartą M. tą patį jam darė bendrabučio bendro naudojimo virtuvėje, esančioje tame pačiame aukšte, kur gyvena M. Š. močiutė. M. liepė jam nusimauti kelnes ir atsigulti ant spintelės. Jis atsigulė ant pilvo, M. Š. sukišo jam į užpakaliuką savo „daiktą“ ir judėjo, o išgirdęs kažką ateinant liepė jam užsimauti kelnes ir jis jas užsimovė. Į virtuvę užėjo mergaitės Greta ir Eglė. Tuo metu jis movėsi kelnes, o gal jau buvo jas apsimovęs, mergaitės išsigando ir išėjo iš virtuvės. Tada M. užrakino virtuvės duris, vėl liepė jam nusimauti kelnes ir vėl darė tą patį, kišo savo „kranelį“. Tai, ką su juo darė M. Š., jis vadina prievartavimu. Jis galėjo pabėgti, M. jo nelaikė, tačiau kodėl nebėgo, paaiškinti negali. Visada po tokių M. veiksmų jam užpakaliuką perštėjo, skaudėjo, negalėjo atsisėsti, išmatos („kakos“) buvo „didelės kaip suaugusio“ ir su krauju. Mamai iš karto apie tai jis nieko nesakė, nes M. jam liepė nesakyti, o pasisakė tik po 2 metų. Kiek dienų praeidavo tarp tokių įvykių, jis negali pasakyti, mano, kad viskas buvo per vieną mėnesį. Paskutinis kartas, kai su juo taip elgėsi M. Š., buvo bendro naudojimo virtuvėje. Po to jis su M. daugiau nebendravo. Po visų tų įvykių jis buvo išvažiavęs į Raidos centrą, kur pats darė kažką panašaus, buvo užšokęs ant mergaitės ir prisiglaudęs jai prie nugaros ta dalimi, kur yra jo „kranelis“. Su juo taip pasielgęs yra tik M. Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 85-90). Jis savo bute parodė sofą, ant kurios jį pirmą kartą seksualiai prievartavo M. Š., taip pat parodė vietą bendro naudojimo virtuvėje bei buto duris, pažymėtas Nr. 409, už kurių buvo seksuliai prievartautas M. Š..

Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais negalima, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tos pačios apklausos metu jis prieštaringai nurodo seksualinio prievartavimo pasekmes bei skirtingą epizodų skaičių ir datą. Be to, nukentėjusysis net nežino lytinių organų pavadinimo, todėl jo parodymai apie tai, kad tariamai jis jam sakė „aš padarysiu prievartą“ yra neįtikinami ir tai rodo, kad jie gali būti jam įteigti. Su tokiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies ir tik dėl parodymų nenuoseklumo. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad po seksualinio prievartavimo veiksmų jo išmatos buvo „didelės“ ar „skysti viduriai“, nelaikomi prieštaringais, nes K. M. parodė tai, ką pats patyrė, o tai paaiškino taip, kaip sugebėjo pagal savo suvokimo lygį. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo K. M. apklausos protokolo ir tarnybinio pranešimo dėl stenogramos (t. 1, b. l. 52-84) matosi, kad duodamas parodymus jis tikrai nebuvo visiškai nenuoseklus. Jo atsakymai į teisėjos ir kitų jo apklausoje dalyvavusių asmenų užduodamus klausimus yra labai trumpi ir lakoniški. Nors vietas iš pradžių jis nurodė nenuoseklia tvarka, tačiau vėliau jis visgi paaiškino, kur ir kaip buvo seksualiai prievartautas pirmą ir visus kitus kartus. Jo parodymai apie seksualinio prievartavimo epizodų skaičių ir laiką buvo įvertinti skundžiamame nuosprendyje išanalizavus nukentėjusiojo parodymus, o įvertinus ir kitus įrodymus (vaiko raidos centro pažymas bei šiame centre dirbančių gydytojų liudytojų A. L. ir D. V., nukentėjusiojo pagal įstatymą atstovės V. M. parodymus), teismas nusikaltimo padarymo laiką bei seksualinio prievartavimo epizodų skaičių nustatė teisingai. Iš nukentėjusiojo parodymų matosi, kad įvykių datos jis tiksliai prisiminti negalėjo, vieną kartą jis parodė, kad tai buvo pabaigus antrą, kitą kartą kad trečią klasę. Ir tai, kad jis dėl datos galėjo suklysti, tikrai yra natūralu, nes nuo įvykių iki jo apklausos praėjo pakankamai ilgas laikotarpis. Tuo tarpu apie kitas esmines bylos aplinkybes jis parodė išsamiai. Reikia pažymėti, kad jo parodymus užrašyti buvo pakankamai sudėtinga ir tai akivaizdžiai matosi iš byloje esančios jo apklausos stenogramos. Siekiant išsiaiškinti įvykių aplinkybes padedant psichologei buvo piešiami piešiniai, naudojami žaislai (2 pliušiniai meškiukai), kuriuos pasitelkęs K. M. demonstravo tai, ką su juo darė M. Š.. Teisme buvo apklausta ir K. M. apklausoje dalyvavusi specialistė psichologė I. Daniūnaitė, kuri patvirtino, kad jai susidarė įspūdis, jog nukentėjusysis pasakojo apie savo išgyventus ir patirtus įvykius, jis suprato, ką pasakoja. Nors jis buvo įsitempęs, išsigandęs, pergyveno, nes jam buvo sudėtinga pasakoti tokius dalykus, tačiau jis natūraliai perpasakojo faktus. Jis kalbėjo trumpais vaikiškais sakiniais ir tai nebuvo kitų išmokinti sakiniai. Mano, kad K. to nesufantazavo ar nurodė kitą asmenį, nes jis pasakė ir jo vardą, ir kiek jam metų bei kur tai vyko. Datas jis galėjo sumaišyti, nes įvykio metu jam buvo tik 10 metų. Be to, dėl datos jis pats abejojo, o daugkartinis klausimų uždavimas tokius vaikus verčia nesuprasti, ar jis jau čia viską pasakė ir kodėl jų vėl to klausinėjama. Vertinant šios specialistės parodymus nukentėjusiojo parodymų laikyti išgalvotais ar įteigtais negalima, juo labiau, kad jų teisingumą bei patikimumą patvirtina ir kiti ištirti įrodymai.

Iš ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados (t. 1, b. l. 23-27) matosi, kad nukentėjusiajam yra diagnozuotas įvairiapusis raidos sutrikimas, specifinis mokymosi sugebėjimų raidos sutrikimas. Tai be abejonės turėjo reikšmės ne tik jo elgesiui, bet ir sugebėjimui papasakoti įvykių aplinkybes. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad K. M. tiek prieš jį panaudotos prievartos padarymo metu, tiek šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, o atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių, socialinę brandą, intelektą, pažintinės veiklos ir individualius psichologinius ypatumus, jis gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (vietą, paros laiką, įvykio dalyvius, jų veiksmus) bei jas atgaminti. Tačiau nagrinėjamų įvykių metu jis negalėjo pilnai suprasti jo atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdžio, negalėjo (ir ekspertizės atlikimo metu) negali suprasti jų reikšmės. Jis veikė pagal savo suvokimo lygmenį, todėl negalėjo aktyviai pasipriešinti. K. M. gali būti padidintai įtaigus dėl kritiško aplinkos vertinimo stokos, pažodžiui suprantamos žmonių kalbos, tačiau jam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Teisme apklaustos šią ekspertizę atlikusios ekspertės A. Šiaulytė ir V. Kilikevičienė savo išvadas patvirtino. Ekspertė psichologė A. Šiaulytė paaiškino, kad K. M. gali duoti parodymus ir suvokti konkrečius įvykius, jis tik savarankiškai negali sklandžiai pasakoti, jam reikia užduoti klausimus ir jis į juos atsako. K. M. būdingas aspergerio sindromas arba lengva autizmo forma. Tokie vaikai nejaučia socialinio konteksto, negali įvertinti, kas jiems tinka sakyti, o kas ne. Dėl to jie jaučia patyčias, negali užmegzti kontaktų, jie sako tai, ką galvoja. Jiems lengviau mechaniškai atgaminti įvykius, nes jų gera mechaninė atmintis, seksualinės prievartos reikšmės jie nesupranta. Iki įvykio K. nesuprato, kad su juo atlikti veiksmai yra prievartavimas, kad tai yra blogai ir kad apie tai reikia pasakoti. Žodį „išprievartavimas“ jis galėjo girdėti ir išmokti, gal jam močiutė paaiškino, kad tai yra blogai. Apie tokių veiksmų netinkamumą jis sužinojo pavėluotai. Šį žodį jis supranta, jam jis reiškia tai, „kaip M. su juo darė“. Jis atkartoja apklausas, yra skirtumų, bet jie yra neesminiai. Jo atveju su jo ypatumais mažai tikėtina, kad jam buvo galima įteigti tai, ko nebuvo. Jis sako tą, ką žino, nesupranta, kad galima nutylėti tai, kas jam nenaudinga. Jis gali būti manipuliuojamas asmens, rodančio jam dėmesį ar palankumą, pav., siekdamas pripažinimo jis autoritetingo asmens paprašytas gali išdaužti langą. K. M. datas gali painioti, bet žmones – mažai tikėtina. Gebėjimo fantazuoti jis neturi. Ji su K. M. bendravo ne mažiau kaip valandą laiko, o kartu su psichiatre apie dvi valandas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino to, kad K. M. gali būti padidintai įtaigus, o tai yra tokia žmogaus savybė, kai yra nesunku juo manipuliuoti. O tai reiškia, kad jam galėjo būti įteigta kiek kitaip papasakoti tam tikrus momentus. Tokius apelianto argumentus paneigia tiek teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvados, tiek specialistės I. Daniūnaitės bei ekspertės A. Šiaulytės jau išdėstyti parodymai. O ekspertizės akte nurodomas nukentėjusiojo įtaigumas kaip tik galėjo pasireikšti būtent dėl M. Š. elgesio. Sprendžiant iš bylos duomenų, kad K. M. neturėjo draugų ir daugiausia bendravo su M. Š., kuris buvo už jį žymiai vyresnis, taigi ir buvo jam autoritetu, todėl nukentėjusysis jo besąlygiškai klausė ir apie įvykius taip ilgai neprasitarė. Apelianto argumentus apie tai, kad K. M. seksualizuotas elgesys tariamai galėjo būti įtakotas žiniasklaidos, paneigė teisme apklausta ekspertė psichiatrė V. Kilikevičienė. Ji parodė, kad tarp patirtos prievartos ir seksualizuoto elgesio yra priežastinis ryšys. K. M. atveju tą prievartą vaikas turėjo būti patyręs, o ne matęs per televizorių ar šokant ir imituojant seksualinius judesius. Taip pat ji parodė, kad fantazuoti nukentėjusiajam sudėtinga, apie nagrinėjamus įvykius jo fantazijos ji nepastebėjo. K. M. pasakojo, kiek kartų, kas atsitiko, o visos jo reakcijos, išgyvenimai nerodė melavimo požymių. Jis pasakojo apie konkretų atvejį ir konkretų asmenį.

Šios ekspertizės išvados bei eksperčių, o taip pat ir specialistės parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo K. M. parodymai apie esmines bylos aplinkybes yra pakankamai išsamūs ir teisingi, bei paneigia apelianto argumentus apie tai, kad jį apkaltinantys parodymai nukentėjusiajam galėjo būti įteigti. Ekspertizės išvados taip pat paaiškina, kad nesutapimai ir prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose atsirado dėl natūralių objektyvių priežasčių, nes vaikas ne viską atsimena, be to, atsiminti įvykius ir nuosekliai apie juos papasakoti jam trukdo jo vystymosi raidos sutrikimai. Nukentėjusiojo parodymais teismas nuosprendyje vadovavosi pagrįstai, dėl jų patikimumo kolegijai taip pat abejonių nėra. Be to, juos patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. M. teisme parodė, kad įtarimus apie galimai prieš jos sūnų panaudotą seksualinę prievartą ji pirmą kartą sužinojo 2008 m. iš gydytojų, kuomet K. M. antrą kartą dėl hiperaktyvumo buvo hospitalizuotas Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centre. Būtent tada gydytojai pastebėjo seksualizuotą sūnaus elgesį ir jau trečią dieną jai pasakė, kad jos sūnus buvo „liestas“ vieno ar grupės draugų. Iš pradžių ji nesuvokė, kas galėjo tai padaryti, o sūnus jai apie tai jai nieko nesakė. Vaiko raidos centre sūnus buvo gydomas tris kartus: 2006, 2008 ir 2009 metais, žinią apie sūnaus prievartavimą ji sužinojo antros jo hospitalizacijos metu. 2008 m. ji pastebėjo, kad sūnaus elgesys mokykloje pasikeitė, jis lindo prie mergaičių, elgėsi keistai. Dėl to mokytoja patarė kreiptis pas gydytojus ir tada ji su sūnumi vyko į Vilnių. Sūnus jai pasiskųsdavo, kad skauda užpakaliuką, tačiau ji manė, kad tai dėl kirminų, nes vaikystėje jų turėjo. Tik iš vėlesnių įvykių jai pamažu pradėjo aiškėti, kad jos sūnus tikrai buvo seksualiai prievartautas ir kad tai padarė M. Š.. 2008 m. pavasarį sūnus iš lauko grįžo sušlapęs ir pasisakė, kad jį į upelį įstūmė M. Š.. Jai atrodo, kad po to sūnaus elgesys labai pasikeitė, jis nenorėjo eiti lauką žaisti, bijodavo būti namuose, kai ji išeidavo, užsirakindavo duris, o kai su sūnumi praeidavo pro M. Š., sūnus prisispausdavo prie jos. Kieme vaikai ji vadino „gaidžiu“, „pyderu“. Jis vėliau tik po truputį pradėjo kalbėti apie prievartavimą. Sūnus apie tai nieko nesuprato, bet po metų paklausė, ar galima taip daryti. Jai neliko abejonių, kad sūnus buvo seksualiai prievartautas. Viską iš sūnaus ji sužinojo tik 2009 metais ir kad pirmą kartą M. Š. su juo tai darė jų kambaryje, kuomet buvo palikti tie 5 litai, tačiau apie tai sūnus kalbėjo tik nuotrupomis. Karolis jai sakė, kad M. Š. su juo tai darė keturis kartus: jų kambaryje, M. Š. močiutės V. K. kambaryje, bendroje virtuvėje. Ji sūnaus vieno namuose paprastai nepalikdavo, nes jis yra labai judrus, mėgdavo paimti degtukus. Jeigu išeidavo į parduotuvę, sūnų prižiūrėti palikdavo kaimynei, M. Š. močiutei V. K., su kuria palaikė draugiškus santykius, ji buvo jai kaip mama, palikdavo ir buto raktus. K. su M. Š. bendravo nuo pirmos klasės, nes tada šis pradėjo lankytis pas savo močiutę. Kartą ji K. namuose rado vieną, M. Š. jau buvo išėjęs, tuo metu ji rado ir M. Š. paliktus 5 Lt.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M. parodymai yra išvestiniai ir nepatikimi, nes ji negalėjo paaiškinti delsimo kreiptis į policiją priežasties. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti ir jie galutinai buvo paneigti apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą papildomai apklausus V. M.. Ji parodė, kad į policiją nesikreipė tol, kol nebuvo įsitikinusi, kad sūnus tikrai buvo seksualiai prievartautas ir kol sūnus jai nepapasakojo visų įvykių detalių. Vardą asmens, kuris tai padarė, ji sužinojo iš savo motinos, kuriai K. M. pirmiausia pasisakė ir tai buvo po sūnaus grįžimo iš Vaiko raidos centro, kuriame jis buvo gydytas nuo 2008 m. gegužės mėn. vidurio. Tačiau tada sūnus kalbėjo tik abstrakčiai, nepasakė ką, kur ir kaip jam padarė M., o smulkiai apie tai jis jai papasakojo tik po metų, t. y. 2009 m. Apie patirtą prievartą 2009 m. balandžio mėnesį sūnus pasisakė ir jos draugui V. M.. Tada, 2009 m. birželio 3 d., ji ir parašė pareiškimą policijai, o iki tol, kol nebuvo įsitikinusi, nenorėjo apšmeižti žmogaus, todėl ir nesikreipė į policiją. Taip pat ji parodė, kad dalyvavo sūnaus pas teisėją apklausoje, kur buvo perskaitytas ir tos apklausos protokolas. Dėl sūnaus nurodyto jo seksualinio prievartavimo laiko, kad tai buvo vasarą atostogų metu, ji paaiškino, jog jos sūnus dėl per didelio judrumo 2007-2008 metais nelankė mokyklos. Šie V. M. parodymai ne tik įtikinamai paaiškina, kodėl ji į policiją kreipėsi praėjus vieneriems metams po to, kai kilo įtarimas dėl sūnaus patirtos seksualinės prievartos, bet ir patvirtina tai, kad ji neturėjo nė menkiausio motyvo apkalbėti M. Š.. Atvirkščiai, iš pradžių patikėti tuo jai buvo sunku. Be to, su nuteistojo močiute V. K. jos labai gerai sutarė ir jų santykiai pašlijo tik po to, kai apie savo anūką tokias kalbas išgirdusi pati V. K. ant jos supyko. Tai, kad V. M. apie galimą sūnaus patirtą seksualinę prievartą sužinojo tik gydytojų bei tai, kad į policiją ji kreipėsi praėjus vieneriems metams, paneigia ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tariamą norą tokiu būdu pasipelnyti.

Liudytoja D. G. teisme parodė, kad yra nukentėjusiojo K. M. močiutė. 2008 m. pavasarį K. buvo pas ją pasilikęs ir tuomet jai pasisakė, kad skauda užpakalį, kai sėdasi. Jai kilo mintis apie išprievartavimą, o po to K. jai pasakė, kad M. Š. jam į užpakalį kišo daiktą, kuris yra tarp kojų, ir kad tai buvo bendrabučio virtuvėje. Dar sakė, kad po to jis tualete tuštinosi su krauju. Kada konkrečiai apie tai jai pasakė K., ji nežino, bet tai buvo po to, kai jis grįžo iš Vilniaus, o prieš kiek laiko jam taip darė M. Š., ji anūko neklausė. Liudytojas V. M. teisme parodė, kad yra V. M. draugas, su kuria bendrauja nuo 2009 m. sausio mėnesio, gerai sutaria ir su jos sūnumi K. M.. Kartą jam su K. M. būnant lauke, šis prisiglaudė prie jo ir rodydamas į M. Š. pasakė, kad tas berniukas jį nuskriaudė, išprievartavo. Su V. M. apie tai jie nebuvo kalbėję, nes draugė gal gėdijosi, nesikreipė ji ir į policiją, nes bijojo, buvo grasinama, gal bijojo kaimynų pasmerkimo. Jis jai patarė kreiptis į policiją, nes vaikui yra padaryta trauma visam gyvenimui. Jis klausinėjo ir K. apie tai, tačiau šis apie tai kalbėjo mažai, klausiamas kartais iš viso tylėdavo, o kartais pats ką nors pasakydavo. Jo visi parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra užrašyti, nieko papildomai pasakyti jis neturi. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 182-185) liudytojas V. M. buvo išsamiau parodęs apie tai, kaip ir kada jis iš K. M. sužinojo apie jo išprievartavimą ir kas tai jam padarė bei aplinkybes apie tai, kodėl V. M. nesikreipė į policiją. Jis parodė, kad būtent jis prikalbino V. M. kreiptis į policiją. Teisme perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotu parodymus liudytojas V. M. patvirtino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų V. M., D. G. ir V. M. parodymais teismas nepagrįstai rėmėsi, nes jie yra išvestiniai, liudytojai parodė apie aplinkybes, kurias jiems papasakojo pats nukentėjusysis. Jis taip pat galėtų nurodyti daug liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis to nedarė. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. BPK 20 str. 1-3 d. nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o ar jie laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šie nurodyti liudytojai parodė apie jiems žinomas bylos aplinkybes, o jų parodymus vertinant kartu su kitais įrodymais jie yra reikšmingi bylai teisingai išspręsti. Liudytojų parodymai duoti teisme, taigi jie gauti teisėtu būdu. Apeliantui V. M. parodymai atrodo įtartini, nes jis stengėsi įteigti, kad negyvena kartu su V. M., tačiau toks argumentas yra visiškai nesusijęs su nuteistajam pareikštu kaltinimu. V. M. ir pats V. M. parodė, kad jie yra draugai ir kad jie susipažino 2009 m. sausio mėnesį. Tai, ar jie kartu gyvena, ar negyvena, neturi jokios reikšmės. Nuteistasis M. Š. liudytojos D. G. parodymus taip pat laiko nepatikimais todėl, kad jai iš K. M. sužinojus apie skaudamą užpakalį kilo klausimas apie išprievartavimą. Tačiau tai vertinama tik bandymu sumenkinti vieną iš jo kaltės įrodymų. Tai, ką tuomet pagalvojo ši liudytoja ir kodėl jai kilo toks klausimas, yra jos subjektyvus situacijos vertinimas. Be to, visiškai suprantama, kad nukentėjusiojo močiutė, išgirdusi apie anūko nusiskundimus, skausmą jo nurodytoje kūno dalyje, iš karto pagalvojo, kad anūkas galėjo būti patyręs seksualinę prievartą. Manyti, kad liudytoja D. G. teisme parodė apie prasimanytus dalykus, nėra pagrindo, nes jos parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu yra nuoseklūs ir vienodi. Tai, kad ji pirmoji sužinojo apie anūko K. M. patirtą prievartą ir kas tai padarė, patvirtino ir V. M.. Nuteistasis nurodo, kad Vaiko raidos centre gydytojai K. M. nediagnozavo skausmų, todėl šis to ir negalėjo pasakyti savo močiutei. Tačiau byloje nėra ir objektyvių duomenų apie tai, kad grįžęs iš Vaiko raidos centro K. M. negalėjo jausti skausmo. Teisme apklaustos Vaiko raidos centro gydytojos liudytojos D. V. ir A. L. parodė, kad apie K. M. galimai patirtą seksualinę prievartą jos sprendė iš jo itin seksualizuoto elgesio, tačiau neparodė, kad apie tai jos būtų kalbėjusios su pačiu K. M. ar kad šis pats joms būtų ką nors pasakęs. Nors apeliantas skunde nurodo, kad šių liudytojų parodymus būtų galima laikyti nebent galimo nusikaltimo įvykio buvimo įrodymu, tačiau liudytojų D. Vyčienės ir A. L. parodymai yra svarbūs ir tuo, kad jie patvirtina nukentėjusiojo bei jo atstovės pagal įstatymą parodymus apie jo patirtą seksualinę prievartą bei nusikalstamos veikos padarymo laiką. Liudytoja A. L. teisme parodė, kad K. M. jų centre buvo gydytas tris kartus ir būtent antros hospitalizacijos metu ji stebėjo jo žymiai pasikeitusį elgesį. Jam diagnozuotas įvairiapusis raidos sutrikimas ir specifinis mišrus mokymosi ir gebėjimų sutrikimas. Jis turi autistinių bruožų, jam sunku bendravime suprasti potekstę, jis viską suvokia tiesiai. Dėl to ir buvo jo pirmoji hospitalizacija. Tuo tarpu antros hospitalizacijos metu, 2008 m. gegužės-birželio mėn., buvo stebimas jo ryškiai seksualizuotas elgesys, kas neatitiko jo amžiaus normos. Kilo įtarimas, kad vaikas turi stipriai traumuojančią seksualinę patirtį. Apie tai ir buvo informuota K. M. motina, kuri buvo nustebusi, jos reakcija pasireiškė neigimu, abejonėmis ir su tuo ji išvyko. Kitos hospitalizacijos metu 2009 metais motina jau pasakė, kad sūnus jai pasakė apie išprievartavimą ir kad tai padarė pažįstamas, kaimynas. 2006 metais tokių simptomų K. M. nebuvo, o 2009 metais jo būsena grįžo į 2006 metų lygmenį, tik buvo daugiau socialinių įgūdžių, jis buvo geresnės būsenos. Liudytoja D. V. teisme parodė apie tas pačias aplinkybes, kaip ir liudytoja A. L.. Ji parodė, kad antros hospitalizacijos metu K. M. perdėtai seksualizuotas elgesys pasireiškė žodelių apie lytinius organus vartojimu, masturbavimusi savo kambaryje matant kitiems vaikams. Parodė, kad gydytojai privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, todėl apie tai su K. M. jie nekalbėjo, o apie stipriai seksualizuotą elgesys ir įtarimus jie informavo vaiko motiną. Byloje esanti VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro pažyma (t. 1, b. l. 29-30 ) patvirtina, kad K. M. vaiko raidos centre buvo gydytas tris kartus: 2006, 2009 metais ir nuo 2008 m. gegužės 12 d. iki 2008 m. birželio 5 d. ir būtent pastarosios hospitalizacijos metu buvo pastebėtas akivaizdus perdėtai seksualizuotas K. M. elgesys, kuris anksčiau nepasireiškė. Iš to buvo galima daryti prielaidą, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje šią prielaidą pateikė kaip kategorišką išvadą, tačiau toks jo argumentas yra nepagrįstas. Ši nurodyta pažyma yra tik vienas iš bylos įrodymų, patvirtinantis ir papildantis kitus bylos įrodymus, konkrečiai, liudytojų D. V., A. L., nukentėjusio ir jo atstovės pagal įstatymą parodymus. Kritikuodamas šiuos įrodymus nuteistasis M. Š. skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino kitų įrodymų, patvirtinančių, kad K. M. seksualizuotas elgesys pasireiškė žymiai anksčiau nei nurodo liudytojos, tai patvirtina liudytojų E. B. Š., G. B. ir S. K. parodymai. Šių liudytojų parodymai buvo išdėstyti nuosprendyje, tačiau jie nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų nepaneigia. Tai, kad liudytoja E. B. Š. parodė, jog niekada nematė nuteistojo ir K. M. bendro naudojimo virtuvėje, G. B. apskritai judviejų karu nėra mačiusi, nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltę. Šios liudytojos, kaip ir visi kiti liudytojai, teisme buvo apklaustos praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nusikaltimo įvykio, todėl jos galėjo tokio įvykio ir neprisiminti. Be to, iš nukentėjusiojo K. M. parodymų matosi, kad jis ir pats nėra tikras, ar į virtuvę užėjus E.B. Š. ir G. B. jis dar tik movėsi, ar jau buvo apsimovęs kelnes. S. K. parodymai apie tai, kad M. Š. iš viso nebendrauja su K. M., dar ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nors byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G 1581/09 (05) (t. 1, b. l. 94) nurodyta, kad 2009 m. gruodžio 16 d. apžiūrint K. M., jo išeinamosios angos aplinkoje jokių sužalojimų nėra, tačiau tai nepaneigia, kad 2008 m. K. M. galėjo būti seksualiai prievartautas analiniu būdu. Toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad neatmestina galimybė, jog 2008 m. atliekant lytinius santykius į tiesiąją žarną jokių sužalojimų galėjo būti ir nepadaryta. Teismui pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada (t. 3, b. l. 131-135) ankstesnės specialisto išvadų taip pat nepaneigė.

Neigdamas savo kaltę nuteistasis M. Š. apeliacinės instancijos teisme iškėlė naują versiją, kad K. M. galėjo seksualiai prievartauti jo tėvas, prašė iškviesti ir apklausti naują liudytoją, iš kurios jis apie tai tariamai sužinojo. Jis nurodė, kad tokias kalbas girdėjo iš K. M. klasiokės motinos D. S., o ši – iš mokytojos klasės susirinkime, kuris vyko 2008 m. gruodžio 9 d. Ta mokytoja tariamai yra pasakiusi, kad „neduok Dieve, šeimoje tokia nelaimė, kad tėvas sūnų prievartauja“. Gynėjo prašymu apeliacinės instancijos teisme liudytoja nuteistojo motina R. R. taip pat parodė, kad šiuo metu jai yra žinomos naujos aplinkybės dėl K. M. seksualinio prievartavimo. Ji parodė, kad apie savo sūnaus nuteisimą išsikalbėjo su savo kaimyne iš antro aukšto, kuri buvo nustebusi, kaip galėjo nuteisti jos sūnų, jei yra įvardintas kitas asmuo. Tenkindama nuteistojo prašymą kolegija į teismo posėdį iškvietė ir apklausė buvusią K. M. klasės auklėtoją liudytoją D. N.. Ši liudytoja parodė, kad 2008-2009 metais ji mokė K. M. tik apie tris mėnesius, nes kažkurį laiką ji pati sirgo, 3 mėnesius jį mokė namų mokytoja, berniukas buvo vaikų raidos centre. Atsimena, kad K. M. motina visuomet kartu sėdėjo klasėje. 2009 m. pavasarį ji minėjo, kad sūnus buvo prievartautas, kad tai nustatė gydytojai, pati apie tai ji nieko nežinojo ir niekas daugiau jai apie tai nesakė. Tėvų susirinkimai vyksta dažniausiai po kiekvieno trimestro. Perskaičius M. Š. motinos R. R. parodymus (t. 3, b. l. 197) liudytoja D. N. parodė, kad apie K. M. patirtą prievartą ji sužinojo tik 2009 m. pavasarį, todėl 2008 m. gruodžio mėnesio klasės susirinkime apie tai tikrai negalėjo kalbėti. Be to, apie tokius dalykus klasės susirinkime negalima kalbėti. Kiek jai žinoma, K. M. neturi nei tėvo, nei patėvio, motina jai yra sakiusi, kad ji gyvena tik su sūnumi.

Šios liudytojos parodymai ne tik paneigė nuteistojo M. Š. naujai iškeltą versiją, bet akivaizdžiai parodo, kad nuteistojo kaltės neigimas kartu menkinant ir jo kaltės įrodymus, naujų versijų kėlimas yra tik jo gynybos taktika ir bandymas išvengti atsakomybės.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusysis K. M. buvo seksualiai prievartaujamas ir kad tai padarė M. Š. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytu laiku, būdu ir kitomis nurodytomis aplinkybėmis. Paties nuteistojo parodymai ir jo keliamos versijos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje ne tik nepasitvirtino, bet ir buvo galutinai paneigtos. Nukentėjusiajam K. M. nusikaltimo padarymo metu buvo kiek daugiau nei 10 metų, nuteistasis M. Š. jo amžių žinojo, o iš nukentėjusiojo elgesio jis suprato, kad šis turi vystymosi sutrikimų ir pasinaudodamas nukentėjusiojo dėl mažametystės bei vystymosi sutrikimų bejėgiška būkle, prieš nukentėjusiojo valią tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju analiniu būdu, tai jis epizodiškai darė tris kartus skirtingu laiku ir skirtingose vietose, todėl jo nusikalstamos veikos pagal BK 150 str. 4 d. teisingai kvalifikuotos kaip trys atskiros nusikalstamos veikos.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie teisme padarytus BPK pažeidimus, kurie daugiausiai yra susiję su įrodymų vertinimu. Jis nurodo, kad kai kuriuos bylos duomenis teismas nepagrįstai pripažino įrodymais, o vertindamas juos, kaip patvirtinančius jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Visi su tuo susiję apelianto argumentai irgi yra nepagrįsti ir atmetami. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, nelaikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ar juo labiau teismo šališkumu. Mažamečio nukentėjusiojo K. M. apklausa atlikta nepažeidžiant BPK 183, 184 ir 186 str. reikalavimų, jį apklausiant dalyvavo ne tik psichologė, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą, bet ir pats nuteistasis, jo atstovė pagal įstatymą bei jo gynėja. Apklausos protokolas buvo perskaitytas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, todėl šis apklausos protokolas visiškai pagrįstai pripažintas įrodymu, patvirtinančiu nuteistojo M. Š. kaltę ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, išnagrinėjo ir įvertino ir visus kitus tiek nuteistąjį M. Š. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus, nepažeisti ir nuosprendžio rezoliucinės dalies surašymui keliami reikalavimai. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Joje yra išdėstyti ir motyvai, kodėl teismas susiaurino M. Š. pateikto kaltinimo apimtį. Visas abejones traktuodamas kaltinamojo naudai, teismas kaltinamajame akte nurodytas dvi nurodytas nusikalstamas veikas įvertino ir kvalifikavo kaip vieną nusikalstamą veiką, todėl dėl atskiro nusikalstamos veikos epizodo priimti išteisinamojo nuosprendžio nereikėjo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija jokių kitų esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.

Skirdamas bausmes teismas BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų, o taip pat ir BK XI skyriaus normų, nustatančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nepažeidė. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmių M. Š. paskyrimo motyvai. Teismas nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį. M. Š. padarė nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Padarytų nusikaltimų pasekmės nukentėjusiajam yra akivaizdžios, jos įtakojo nukentėjusiojo elgesį ir ateityje gali atsiliepti tolesniam K. M. vystymuisi. Ekspertė V. Kilikevičienė teisme parodė, kad turinčio psichikos sutrikimų K. M. dėl seksualinio prievartavimo patirta trauma jį paveikė daug stipriau ir dėl to jo vystymasis bus blogesnis. Nors nuteistojo asmenybė apibūdinama iš esmės teigiamai (neteistas ir nebaustas administracinėmis nuobaudomis, charakterizuojamas teigiamai), turi būti įvertinta ir tai, kad mažametį nukentėjusįjį jis seksualiai prievartavo ne vieną kartą ir tai padarė pasinaudodamas jo bejėgiška būkle ne tik dėl mažametystės, bet ir vystymosi sutrikimų. Nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo nepilnametis, tačiau seksualiai prievartavo mažametį nukentėjusįjį, kuris už nuteistąjį buvo žymiai jaunesnis. Už BK 150 str. 4 d. nurodytą nusikalstamą įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, o jo sankcija nepilnamečiui asmeniui yra laisvės atėmimas nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų. Teismas M. Š. už šias nusikalstamas veikas paskyrė žemesnes už sankcijos vidurkį atitinkamai 4 m., 4 m. ir 3 mėn., 4 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmes. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. Š. paskirta laisvės atėmimas 5 metams. Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė yra mažesnės nei BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, kuris, remiantis BK 91 str. 3 d., nepilnamečiui sudaro 5 metus ir 9 mėnesius, atitinka BK 54, 61, 63, 80, 91 straipsnių reikalavimus ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Pagal BK 92 str. 1 d. nuostatas nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Įstatymas nedraudžia taikyti BK 92 str. nepilnamečiui, padariusiam bet kokį nusikaltimą. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad M. Š. padarė 3 nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala, tai nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo aptarta. Be to, nėra jokių M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Todėl kolegija daro išvadą, kad dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba švelninti bausmę ir taikyti BK 92 str. nuostatas nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam K. M., kuris nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu, pažeidė jo teisę duoti paaiškinimus ir teikti įrodymus apie aplinkybes, kad neturtinė žala nepadaryta ne tik civiline ieškove pripažintai V. M.. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti ir atmetami. Iš bylos (t. 1, b. l. 146) matosi, kad civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo V. M. pareiškė kaip savo mažamečio sūnaus atstovė pagal įstatymą. Iš šio ieškinio matosi, kad V. M. neprašė priteisti iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą jai pačiai, o pačiame ieškinio pareiškime nurodė kaip tik apie jos mažamečiam sūnui padarytą neturtinę žalą. Tai paneigia apelianto argumentus apie tai, kad jis nesuprato, kam bus priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Vadovaudamasis galiojančia teismine praktika skundžiamu nuosprendžiu teismas visiškai pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė pačiam mažamečiam nukentėjusiajam K. M..

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. M. civilinio ieškinio dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, atsižvelgė ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, bet ir į tai, kad nuteistasis M. Š. yra jauno amžiaus ir šiuo metu neturi savarankiškų pajamų, tačiau tai nereiškia, kad ateityje neturės galimybės atlyginti padarytą žalą. Įvertinęs šias aplinkybes nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 50000 Lt. Kolegijos nuomone, iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka CK 6.250 str. 2 d. išvardintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui buvo pateikti pinigų priėmimo kvitai, iš kurių matosi, kad nukentėjusiojo K. M. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. M. turėjo 1000 Lt išlaidų advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovė, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo atstovė dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmetamas, todėl kolegija nutaria nurodytas išlaidas V. M. išieškoti iš nuteistojo M. Š. (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo M. Š. nukentėjusiojo K. M. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei V. M. išieškoti 1000 Lt jos turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paslaugoms apmokėti.