- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-16
- Bylos Nr.
- A-146-627-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. C., N. E., A. K., I. B., M. M.
- Atsakovas
- Studijų
- Advokatai
- Darius Ališauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio,
dalyvaujant atsakovų atstovams Ievai Kairiūkštytei, Rimai Žilinskaitei. Olgai Pacevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. C., N. E. ir A. K. (A. K.) vardu advokato Dariaus Ališausko paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B., I. C., M. M., N. E. ir A. K. skundą atsakovams Studijų kokybės vertinimo centrui ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai I. B., I. C., M. M., N. E. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I t., b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras, atsakovas) 2008 m. liepos 2 d. pažymose Nr. 14-443, Nr. 14-462, Nr. 14-463, Nr. 14-459 ir 2008 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. 14-555 nustatytą sąlygą išlaikyti teisės kvalifikacijos egzaminą pagal šio egzamino programą Studijų kokybės vertinimo centre ir palikti galioti nuostatą, vertinti pareiškėjų užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikaciją, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas;
2) panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-05, 2008 m. rugsėjo 30 d. protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-07, 2008 m. spalio 13 d. protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-08, kuriais palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro sprendimai;
3) įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją (toliau – ir Švietimo ir mokslo ministerija) priimti įsakymą pripažinti pareiškėjams įgytą aukštąją universitetinę teisininko kvalifikaciją.
Pareiškėjai skunde paaiškino, kad į Studijų kokybės vertinimo centrą kreipėsi su prašymu dėl Baltijos rusų institute, Latvijos Respublikoje, įgytos aukštojo mokslo teisininko kvalifikacijos pripažinimo. Atsakovas priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais nusprendė jų kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.
Pareiškėjai teigė nesutinkantys su skundžiamais sprendimais ir laikantys juos nepagrįstais ir neteisėtais. Pareiškėjų nuomone, atsakovas vadovaudamasis Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – ir Nuostatai) 11 punktu nepagrįstai nustatė, jog tarp jų studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje kvalifikacijai, tinkamai baigus universitetines studijas, nustatytas esminis skirtumas. Atsakovas esminį skirtumą nustatė motyvuodamas tuo, kad nuo 2003 m. rugsėjo iki lapkričio 10 d. studijos vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė Baltijos rusų institutas, o nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2005 m. liepos 1 d. vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos Akademija), turėjęs Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas. Pareiškėjų nuomone tokie atsakovo sprendimai neatitinka Nuostatų 2 punkto, kuriuo nustatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, taip pat 11 punkto, kuris nustato baigtinį sąrašą kriterijų, kokie esminiai skirtumai gali kilti tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos ir reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje (mokymosi (studijų) rezultatų; apimties (trukmės); turinio; pasiekimų vertinimo), reikalavimų. Centro sprendimuose dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo yra aiškiai įvardyti visi šie reikalavimai, bei pripažinta, kad nei tarp studijų apimties, pasiekimų vertinimo, programos turinio esminių skirtumų nenustatyta.
Pareiškėjų nuomone, aplinkybė dėl dalies studijų vykdymo Lietuvoje, pareiškėjų nuomone, klaidingai įvertinta kaip esminis skirtumas tarp studijų rezultatų. Pažymėjo, kad jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai konkrečiai nenustato ir neapibrėžia, kas yra esminiai skirtumai tarp užsienyje ir Lietuvoje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos. Todėl pareiškėjai mano, kad tuo pažeidžiamos jų teisės, numatytos Lisabonos konvencijos III skyriaus 2 straipsnyje, kuriame numatyta, jog kiekviena šalis užtikrins, kad vertinimo ir kvalifikacijų pripažinimo metodika ir kriterijai bus aiškūs, nuoseklūs ir patikimi. Tuo tarpu Lietuvos teisės aktai apibrėžia tik esminius skirtumus tarp kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą.
Lisabonos konvencija (VI.6 straipsnis) nustato, jog pripažinimo sprendimas grindžiamas aukštojo mokslo kvalifikacija, liudijančia žinias ir įgūdžius, kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo. Kalbant apie studijų rezultatus, tai reiškia, kad turi būti skirtumas tarp rezultato, kurį suteikia įgyta kvalifikacija Baltijos rusų institute, Latvijoje, ir rezultato, kurį Lietuvoje suteikia kvalifikacija, įgyta Lietuvos aukštojoje mokykloje. Pareiškėjų nuomone, Studijų kokybės vertinimo centras nukrypsta nuo šios aiškiai apibrėžtos taisyklės ir vertina rezultatą, kurį suteikia įgyta kvalifikacija Baltijos rusų institute ne Latvijoje, bet Lietuvoje be pripažinimo. Teigė, kad tokio vertinimo neteisingumas akivaizdus ne tik Lisabonos konvencijos, bet ir Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies prasme. Pareiškėjų nuomone, studijų vykdymas tam tikru laikotarpiu, kai studijas vykdanti užsienio aukštoji mokykla neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip esminis skirtumas, kadangi negali turėti įtakos studijų apimčiai, pasiekimų vertinimui, programos turiniui ir studijų rezultatams. Tam tikro leidimo neturėjimas, už kurį atsakinga pati aukštoji mokykla, gali turėti įtakos tik pačiai institucijai, be to, negali kelti atsakomybės asmeniui, studijuojančiam joje. Todėl Centras neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Nuostatų 14.2 puntą reikalavimus ir nustatyti sąlygą pripažinti pareiškėjų kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas tik kvalifikacijos turėtojai išlaikius teisės kvalifikacinį egzaminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai taip pat teigė, kad Centras nepagrįstai ir neobjektyviai vertino pateiktus dokumentus, patvirtinančius jų studijas aukštojoje mokykloje. Atsakovas pripažįsta, kad VšĮ Baltijos humanitarinis centras (nuo 2004 m. gegužės 6 d. VšĮ Tarptautinė Baltijos akademija) turėjo leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto teisės (pirmoji ir antroji pakopa), ekonomikos bei komunikacijos ir informacijos studijų programas. Centras nepateikė jokių dokumentų, kuriais remiantis būtų nustatyta, jog studijas vykdė ne pareiškėjų pateiktose studijų sutartyse nurodytos įstaigos, turėjusios Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsiliepime (II t., b. l. 105-116) paaiškino, kad pareiškėjai kreipėsi į Studijų kokybės vertinimo centrą dėl Baltijos rusų institute, Latvijos Respublikoje, įgyto aukštojo mokslo teisininko kvalifikacijos. Išnagrinėjus pareiškėjų ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas Baltijos rusų institutas) pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad pareiškėjų studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje, kai Baltijos rusų institutas neturėjo teisės vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Tuo pagrindu nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjų kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų, ir atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad pareiškėjų skunde nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi studijų rezultatai yra vienas iš kriterijų, vertinat užsienyje įgytą kvalifikaciją, siekiant ją pripažinti Lietuvos Respublikoje. Teismų praktika patvirtina, jog studijų ar jų dalies vykdymas be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo yra pagrindas konstatuoti esminį skirtumą – nepakankamus studijų rezultatus, ir tai reiškia esminį kvalifikacijų skirtumą. Taip pat pagrįstai buvo nustatyta, kad dalis studijų buvo vykdoma mokymo įstaigai neturint leidimo verstis šia veikla Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad, kad pareiškėjai klaidingai aiškina patiems tenkančią pareigą pateikti kvalifikacijos vertinimui reikalingus dokumentus, faktus bei kitus su kvalifikacijų vertinimu susijusius aspektus. Pažymėjo, kad priimant sprendimus Nuostatų 14.2 punktą taikė pagrįstai.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (II t., b. l. 90-94) paaiškino, jog pagal Nuostatų 2 punktą, institucija, vykdanti užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą yra Studijų kokybės vertinimo centras, o Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija vykdo užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą. Pažymėjo, kad kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y. kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas ir teiks paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokios garantijos valstybės kompetentingos institucijos negali prisiimti, nes asmens įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija buvo įgyta institucijoje, kuri dalį studijų vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturėdama tam leidimo, t. y. valstybė neištyrė tokios institucijos pasirengimo vykdyti su studijomis susijusią veiklą ir negali garantuoti, kad tokia veikla bus tinkamos kokybės ir atitiks visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Kvalifikacija, suteikta dalį studijų įgyvendinus Lietuvoje, neturint tam leidimo, iš esmės skiriasi nuo atitinkamos Lietuvoje pripažįstamos aukštojo mokslo kvalifikacijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčo santykius reglamentuoja Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija (1997 m.) (toliau – ir Lisabonos konvencija), 2000 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartimi „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“, Aukštojo mokslo įstatymu, Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60.
Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. Tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. Aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą reglamentuoja Lisabonos konvencijos VI skyrius. Pagal šio skyriaus 1 straipsnį, kiekviena šalis turi pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti (nėra) esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo (atitinkamų diplomų, išduodamų Lietuvoje). Lisabonos konvencijos II skyriaus 3 straipsnis nustato, kad šalys turi teisę suteikti kvalifikacijų pripažinimui palankesnes sąlygas pagal pasirašytas ar ateityje pasirašytinas sutartis. Minėtos konvencijos VI skyriaus 5 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų. Analogiškai ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 18 d. pasirašytoje sutartyje „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2000 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. IX-75, toliau – ir Sutartis ) aptartas įvairaus lygio kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo supaprastintas režimas, dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo įtvirtintas principas (2 straipsnis), kad valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai. Trišalė sutartis išlygų iš šios Sutarties 2 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio principo ar savaiminio aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo (neatliekant asmens kvalifikacijų vertinimo) nenumato. Vadinasi, Sutarties šalies, kurioje siekiama (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) kitoje šios Sutarties šalyje (šiuo atveju – Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (šiuo atveju – atsakovas) turi atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų.
Teismas konstatavo, kad sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą ir nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų. Minėtų esminių skirtumų nustatymo kriterijai tiesiogiai nenurodyti nei Lisabonos konvencijoje, nei Sutartyje, nei Nuostatuose, tačiau jie gali būti nustatyti iš Lisabonos konvencijos pateikto aukštojo lavinimo programos apibrėžimo, pagal kurį aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. Sprendžiant kvalifikacijų palyginamojo įvertinimo klausimą, reikšminga yra nustatyti, kokios (pagal apimtį, turinį ir mokymo proceso organizavimo būdą) yra šalių aukštojo lavinimo programos. Kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003).
Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo esmė – ar Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimais Nr. 14-463, Nr. 14-462, Nr. 14-459, Nr. 14-443 bei 2008 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 14-555, kuriuos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinė komisija paliko nepakeistus (2008 m. rugsėjo 18 d. protokoliniu sprendimas Nr. AK-2008-05, 2008 m. rugsėjo 30 d. protokolinis sprendimas Nr. AK-2008-07, 2008 m. spalio 13 d. protokolinis sprendimas Nr. AK 2008-08), nustatyta sąlyga yra teisėta ir pagrįsta.
Teismas nustatė bylai aktualias faktines aplinkybes:
1. Pareiškėjai M. M., I. C., A. K., I. B. ir N. E. 2006 m. birželio 15 d. baigė studijas Latvijos Respublikos Baltijos rusų institute ir gavo diplomus, patvirtinančius suteiktą teisininko kvalifikaciją (II t., b. l. 124-125, 181-182, III t., 30-31, 71-72, 128-129).
2. Pareiškėjai pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui paraiškas (2006 m. gruodžio 18 d. M. M. , 2006 m. liepos 14 d. I. C., 2007 m. kovo 13 d. A. K., 2006 m. rugsėjo 12 d. I. B. , 2007 m. kovo 1 d. N. E. ) įvertinti užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją (II t., b. l. 119, 177, III t., 26, 66, 119).
3. Centras vadovaudamasis Nuostatų 14.2 punktu, pareiškėjų M. M., I. C., A. K., I. B. ir N. E. kvalifikaciją įvertino kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojai išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre.
4. Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu Studijų kokybės vertinimo centras sprendimuose nustatė vieną esminį skirtumą tarp pareiškėjų kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjų ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų, studijos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn., vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija).
Teismas pažymėjo, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą šioms paslaugoms teikti. Aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimų vykdyti studijas išdavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu (Žin., 2003, Nr. 87-3944), 45 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą pritarti leidimo vykdyti studijas pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla išdavimui ir švietimo ir mokslo ministro sudarytai komisijai patvirtinus, kad įvykdytos visos sąlygos, nurodytos priimant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, Švietimo ir mokslo ministerija juridiniam asmeniui išduoda leidimą vykdyti studijas Lietuvoje pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai, užpildydami Studijų kokybės vertinimo centre klausimyną dėl informacijos apie studijų įgyvendinimo vietą (II t., b. l. 123, 180, III t., b. l. 38, 67, 79, 121), nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) Baltijos rusų institute visą studijų laikotarpį, t. y. 2002-2006 m. vyko Latvijoje. Tačiau patikslindami galutinę informaciją nurodė, kad 2003 - 2005 m. studijos vyko Lietuvoje, t. y. akademijos atstovybėje Vilniuje (Žėručio g. 4, Vilnius). Iš to teismas padarė išvadą, kad, kad dalis studijų (2003-2005 m.) buvo įgyvendintos Lietuvos Respublikoje, kai Baltijos rusų institutas neturėjo kompetentingų institucijų leidimo vykdyti studijas. Pažymėjo, kad informaciją, jog dalis studijų (konsultacijos, paskaitos, įskaitos, egzaminai, atsiskaitymas už kontrolinius (kursinius) darbus) vyko Lietuvoje, pareiškėjai patvirtino ir savo apeliacijose, pateiktose Apeliacinei komisijai (II t., 158-160, III t., 9-11, 51-53, 101-103, 154-156).
Nuostatų 14 punktas numato, kad Studijų kokybės vertinimo centras priima vieną iš sprendimų: 1) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje; 2) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus); 3) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip nelygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų atveju buvo priimtas sprendimas kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę. Nuostatuose ar kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose nėra numatytos taisyklės, kuriomis reikia vadovautis atskiriant atvejus, kada Studijų kokybės vertinimo centras gali įpareigoti laikyti kvalifikacinį egzaminą, kaip ir draudimų įpareigoti laikyti egzaminą. Čia netgi nėra nurodoma, jog kvalifikacinio egzamino laikymas galimas tik tada, kai nustatoma esminių skirtumų. Esminių skirtumų nustatymas susijęs su klausimo dėl kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte sprendimu, t. y. tada, kai tokie skirtumai nustatomi kvalifikacija gali būti pripažįstama nelygiaverte. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatyti draudimai paskirti laikyti kvalifikacinį egzaminą ir tada, kai nėra nustatomi esminiai skirtumai. Tai rodo, kad egzaminas gali būti laikomas ir tada, kai nustatomi neesminiai skirtumai. Netgi pareiškėjams įrodžius, kad skirtumai nebuvo esminiai, jie nebūtinai turi būti atleidžiami nuo pareigos laikyti kvalifikacinį egzaminą. Esminio skirtumo buvimas yra būtina sąlyga pripažįstant kvalifikaciją nelygiaverte, bet nenustatant pripažinimo sąlygą – kvalifikacinio egzamino laikymą. Aukštojo mokslo įstatyme aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Iš šio apibrėžimo bei aukščiau minėto Lisabonos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo išplaukiančiais principais ir turi būti vadovaujamasi nustatant reikalingumą laikyti kvalifikacinį egzaminą. Vertintina ir tai, kad tokiu kvalifikacijos pripažinimu pripažįstama pareiškėjų teisės į darbo veiklą ta apimtimi kokia suteikiama kitiems pripažįstančioje šalyje išsilavinimą gavusiems asmenims.
Įvertinęs byloje sutrinktus įrodymus teismas priėjo prie išvados, jog pagal nustatytas aplinkybes atsakovas turėjo teisę pripažinti pareiškėjų kvalifikaciją, su sąlyga, kad bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas. Teismas konstatavo, kad abejonių dėl tinkamos pareiškėjų kvalifikacijos kelia šios aplinkybės:
1. Baltijos tarptautinės akademijos pažymose nurodyta, kad pareiškėjai visą studijų laikotarpį nuo 2002 rugsėjo mėn. iki 2006 m. birželio mėn. studijavo Baltijos rusų institute, Latvijoje. Nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikoje buvo vykdomos tik konsultacijos, kai jas organizavo ir vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija). Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) taip pat nurodė, kad per visą pareiškėjų studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis ir jokie mokomieji dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (Tarptautinėje Baltijos akademijoje) nebuvo įskaitomi 2003–2005 m. nurodytu laikotarpiu (II t. b. l. 153, 198-199, III t., b. l. 57, 92-93, 141-142). Atsižvelgus į tai, kad kadangi aukštoji mokykla pati atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, teismas vertino, jog per visą pareiškėjų studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė – Baltijos tarptautinė akademija), kuri save įvardija kaip studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje.
2) Išanalizavęs sutartis tarp pareiškėjų M. M., I. C., I. B. (pareiškėjai A. K. ir N. E. sutarčių nepateikė) ir Baltijos rusų instituto teismas vertino, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjams išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas. Tai išplaukia iš sutarties 1.1 punkto, kuriuo Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Parengti specialistą taip pat įsipareigojo Baltijos rusų institutas pagal Latvijos švietimo ministerijos patvirtintas programas (2.1.1 punktas). Pagal sutarties 4.3 punktą, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai rodo, kad net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas (II t., 136-138, 191-192, III t., 84-86). Šių veiksmų atlikimo laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, Baltijos rusų institutas neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Be to, remiantis sutartimis su Tarptautine Baltijos akademija, matyti, kad ji buvo sudaryta dėl neformaliojo švietimo vykdymo, kuria Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjams teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, todėl leidžia manyti, kad ši sutartis buvo sudaryta studijoms vykdyti Lietuvos Respublikoje (II t., b. l. 139-142, III t., 87-88, 136-137).
3) Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai laikotarpyje nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. studijavo Latvijos Respublikoje, nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas teisme patvirtino, jog jų studijos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai sutarčių su Baltijos humanitariniu centru, turėjusiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas Lietuvoje, nepateikė.
Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Tuo pat metu valstybė, išduodama licenciją vykdyti tam tikrą veiklą, savo piliečiams įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Aukštojo mokslo paslaugų licencijavimu užtikrinama, kad aukštojo mokslo paslaugos bus tinkamos kokybės, kad visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta žalos. Todėl asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Taigi licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjų kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas. Nustatęs, jog studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, tarp pareiškėjų studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nustatė esminį skirtumą.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas priėjo prie išvados, kad mokymo procesas Vilniuje buvo vykdomas šio proceso niekaip neįteisinus, neturint aukštosioms studijoms būtinos mokymo bazės, todėl Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas pareiškėjų kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre, bei Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo apeliacinės komisijos protokoliniai sprendimai, kuriais netenkintos pareiškėjų apeliacijos, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
Nustatęs, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl Centro ir Apeliacinės komisijos sprendimų panaikinimo, teismas konstatavo, kad negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įpareigojimo priimti įsakymą pripažinti pareiškėjams įgytą aukštąją universitetinę teisininko kvalifikaciją.
III.
Pareiškėjai I. C., N. E. ir A. K. (toliau – ir apeliantai) per įgaliotą atstovą pateikė apeliacinį skundą (VI t. b. l. 1-3), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują - pareiškėjų skundą patenkinti.
Apeliacinį skunde pareiškėjai nurodo iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais motyvavo skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjų studijų vykdytojo. Teismas nevertino Tarptautinės Baltijos akademijos 2009 m. vasario 18 d. pažymų, patvirtinančių, kad Baltijos tarptautinė akademija (anksčiau Baltijos rusų institutas) jokios savarankiškos veiklos nevykdė, tačiau dvišalio susitarimo tarp Baltijos rusų instituto ir Baltijos humanitarinio centro pagrindu pripažino Baltijos humanitarinį centrą Lietuvoje, turint visus nustatytus leidimus vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programą, ir jas pareiškėjams įskaitė. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas Tarptautinės Baltijos akademijos (anksčiau – Baltijos humanitarinio centro) rektorius J. Kostinas.
2. Aplinkybė dėl dalies studijų vykdymo Lietuvoje pirmosios instancijos teismo buvo klaidingai įvertinta kaip esminis skirtumas dėl studijų rezultatų. Pažymi, kad studijų vykdymas tam tikru laikotarpiu Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai studijas vykdanti užsienio aukštoji mokykla neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas, jokiu būdu negali būti vertintinas kaip esminis, kadangi negali turėti jokios įtakos studijų apimčiai, pasiekimų vertinimui, programos turiniui ir studijų rezultatams. Studijų atlikimo vieta negali įtakoti studijų kokybės ar jos rezultatų. Apeliantų teigimu, buvo pažeistos jų teisės, numatytos Lisabonos konvencijos III skyriaus 2 straipsnyje, kuriame numatyta, kad kiekviena šalis užtikrins, kad vertinimo ir kvalifikacijų pripažinimo metodika ir kriterijai bus aiškūs, nuoseklūs ir patikimi. Tuo tarpu Lietuvos teisės aktai apibrėžia tik esminius skirtumus tarp kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, jokie Lietuvos teisės aktai nenustato sąlygos, kad užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas siejamas su sąlyga, kad užsienio aukštoji mokykla turi leidimą vykdyti studijas Lietuvoje.
3. Mano, kad esminio skirtumo dėl rezultato vertinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartį "Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje".
Atsiliepimas
Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 14-25) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos nesutikimo su skundu motyvus:
1. Nors pareiškėjai ir teigia, kad dalį studijų įgyvendino Baltijos humanitarinis centras, nei vienas iš jų nepateikė nei Studijų kokybės vertinimo centrui, nei teismui sutarčių su Baltijos humanitariniu centru dėl studijų vykdymo, t. y. rašytinių įrodymų, kurie galėtų paliudyti šias aplinkybes. Priešingai, pareiškėjai (išskyrus A. K. ir N. E.) pateikė sutartis su juridiniais asmenimis ne dėl studijų, o dėl neformalaus švietimo vykdymo. Be to, pareiškėjai paraiškose ir klausimynuose nurodo, kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo nuo 2003 m. rudens semestro. Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu Akademija dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos - toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 6 d. M. M. ir I. B. pateiktos sutartys dėl neformaliojo švietimo su Baltijos humanitariniu centru buvo sudarytos dar 2002 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, o N. E. atveju – 2003 m. rugpjūčio 27 d., kai Baltijos humanitarinis centras neturėjo leidimo vykdyti studijų pagal Baltijos rusų instituto programą. Neteisėtą Baltijos rusų instituto veiklą Lietuvoje patvirtina ir pareiškėjų pateiktų studijų sutarčių turinys.
2. Atkreipia dėmesį, kad nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas dėl pareiškėjų studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2006 m. birželio mėn., tačiau Studijų kokybės vertinimo centrui buvo pateiktos 2005 m. birželio ir rugsėjo mėn. pareiškėjų (M. M., I. B., N. E.) sutartys su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo, o tai kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Mano, kad sutartis su Tarptautine Baltijos akademija gali būti apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 str. 1 d.).
3. Tarptautinės Baltijos akademijos rektorius teismo posėdžio metu pripažino, jog studentai buvo Baltijos rusų instituto studentais, nors pats mokymo procesas vyko Lietuvoje, taip patvirtindamas, jog Baltijos rusų institutas vykdė Lietuvos Respublikoje nelegalias studijas ir paneigdamas apeliantų nudodytose 2009 m. vasario 18 d. pažymose nurodytą prieštaringą informaciją, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje Baltijos rusų institutas nevykdė jokios savarankiškos veiklos (mokymo proceso organizavimas ir t.t.)".
4. Studijų kokybės vertinimo centras nustatė esminį skirtumą tarp pareiškėjų studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, nes, kaip minėta, studijų dalis įgyvendinta nelegaliu būdu. Centro nuomone, licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjų kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti taip pat dėl šių argumentų.
5. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai suformavo praktiką, pagal kurią studijų ar jų dalies vykdymas be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo yra pagrindas konstatuoti esminį skirtumą – nepakankamus studijų rezultatus. Centro sprendimai vertinti tokias užsienyje įgytas kvalifikacijas su sąlyga, kad bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas, yra pripažinti teisėtais ir pagrįstais (įskaitant atvejus, kai kvalifikacijos teikėjas - buvęs Baltijos rusų institutas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. spalio 23 d. Nr. A17-923/2007, 2007 m. gegužės 22 d. Nr. A11-533/2007, 2006 m. rugsėjo 28 d. Nr.A8-1082/2006, 2003 m. spalio 30 d. Nr. A12-804/2003).
6. Pareiškėjai klaidingai aiškina Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą, galiojusį sprendimų priėmimo metu. Šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis įpareigoja tiek Lietuvos, tiek užsienio aukštąsias mokyklas, ketinančias Lietuvoje, t.y. Lietuvos teritorijoje, vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, gauti leidimą šioms paslaugoms teikti. Pažymi, kad jeigu studijos (su studijomis susijusi veikla) vykdomos Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai nepriklausomai nuo to, kurios valstybės aukštojo mokslo diplomas išduodamas, privalomas Ministerijos leidimas vykdyti studijas ir užsiimti su studijomis susijusia veikla.
7. Esminio skirtumo dėl rezultato vertinimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutarties „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“, nes šios Sutarties 2 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtis – „išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai".
8. Kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, kuri įgyta dalį studijų vykdžius nelegaliu būdu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču siekia, kad užsienyje jų įgyta kvalifikacija būtų įvertinta ir pripažinta lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, prašydami Studijų kokybes vertinimo centrą įvertinti jų užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, įgytos kvalifikacijos patvirtinimui pateikė atsakovui Baltijos rusų instituto (Latvijos Respublika) išduotus profesinio aukštojo išsilavinimo diplomus, kuriuose nurodyta, kad 2006 m. birželio 15 d. valstybinės egzaminų komisijos nutarimais pareiškėjams suteikta teisininko kvalifikacija.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sprendžiant nagrinėjamą ginčą taikytini teisės aktai yra Lietuvos Respublikos 1998 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. VIII-891 ratifikuota Lisabonos konvencija, Lietuvos Respublikos 2000 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr.IX-75 ratifikuota 2000 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartis „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas, taip pat Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60. Kaip matyti iš pareiškėjų skundžiamų Studijų kokybės vertinimo centro sprendimų dėl pareiškėjų užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo, priimdamas šiuos sprendimus atsakovas rėmėsi minėtų, taip pat kitų susijusių teisės aktų normomis.
Lisabonos konvencija nustato, kad aukštojo mokslo kvalifikacijų, suteiktų kitoje šalyje, vertinimą ir pripažinimą atlieka šalies, kurioje siekiama pripažinimo, kompetentingos institucijos (Konvencijos I skyriaus 1 straipsnis, II-VIII skyriai). Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. 1998 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr.VIII-891 „Dėl Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencijos ratifikavimo“ 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta paskirti instituciją Konvencijos nuostatų įgyvendinimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Lisabonos konvencijos, 1998 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr.VIII-891 2 straipsnio bei Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2005 m. sausio 28 d. nutarimo Nr.60 antruoju punktu Studijų kokybės vertinimo centrą paskyrė institucija, vykdančia užsienyje įgytų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, taip pat Europos nacionalinių akademinio mobilumo ir pripažinimo informacijos centrų tinklo (ENIC) nariu (Nutarimo 2.1.1 ir 2.1.2 punktai, o Švietimo ir mokslo ministeriją - institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą (Nutarimo 2.2 punktas).
Kaip matyti iš Lisabonos konvencijos (Konvencijos I skyriaus 1 straipsnis, III,IV skyriai) ir su jos įgyvendinimu susijusių teisės aktų (Sutarties 1 straipsnis, Nuostatų 5,6,8,11-15, 21-23 punktai) užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas ir akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra atskiros nuoseklia tvarka atliekamos administracinės procedūros. Užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimas gali būti nagrinėjamas tik po to, kai kompetentinga šalies institucija atliko palyginamąjį įvertinimą turint tikslą nustatyti, ar tarp kvalifikacijų nėra esminių skirtumų, ir priėmė atitinkamą sprendimą.
Pagal Lisabonos konvencijos VI skyriaus 1 straipsnį, kiekviena šalis turi pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti (nėra) esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama (šiuo atveju – pagal pareiškėjų pateiktus diplomus įgytos Latvijos Respublikoje), ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo (šiuo atveju – Lietuvos Respublikoje). Pagal Lisabonos konvencijos VI skyriaus 2 straipsnį, alternatyviai pakaks to, jei šalis sudarys sąlygas aukštojo mokslo kvalifikacijų, suteiktų vienoje iš šalių, savininkui gauti tų kvalifikacijų įvertinimą, ir tais atvejais VI skyriaus 1 straipsnio sąlygos bus taikomos mutatis mutandis. Kolegija pažymi, kad nurodytos Lisabonos konvencijos VI skyriaus 1 ir 2 straipsnių nuostatos pateiktos atskiruose straipsniuose, 2 straipsnyje yra pateikta nuoroda į 1 straipsnyje nurodytų sąlygų taikymo ypatumus. Tai reiškia, kad Lisabonos konvencija suteikia šaliai pasirinkimo teisę tarp VI skyriaus 1 ir 2 straipsniuose alternatyviai pateiktų kvalifikacijos pripažinimo variantų.
Lisabonos konvencijos II skyriaus 3 straipsnis nustato, kad šalys turi teisę suteikti kvalifikacijų pripažinimui palankesnes sąlygas pagal pasirašytas ar ateityje pasirašytinas sutartis. Konvencijos VI skyriaus 5 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybės, atsižvelgdamos į Lisabonos konvencijos nuostatas, siekdamos stiprinti bendrą Baltijos šalių švietimo erdvę ir skatinti akademinį pripažinimą, 2000 m. vasario 18 d. pasirašė sutartį dėl „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2000 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. IX-75). Sutartyje aptartas įvairaus lygio kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo supaprastintas režimas, tačiau dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo šios Sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis principas, kad Valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai. Šis principas į Sutartį perkeltas iš Lisabonos konvencijos. Sutartis nenumato jokių išlygų iš jos 2 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio principo. Taigi Šalies (šiuo atveju - Lietuvos Respublikos), kurioje siekiama kitoje šios Sutarties Šalyje (šiuo atveju - Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (šiuo atveju – Studijų kokybės vertinimo centras) turėjo atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų. Lisabonos Konvencijoje ir Sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas principas, kad šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo, perkeltas į Nuostatų 2 punktą, numatantį, kad pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvoje. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad vertinimas, ar yra esminių skirtumų tarp užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos ir Lietuvoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos, turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka visais atvejais, kai asmuo siekia akademinio užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo.
Pagal Lisabonos konvenciją kiekviena šalis gali pati nustatyti kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo metodiką bei kriterijus, kurie turi būti aiškūs, nuoseklūs ir patikimi (Konvencijos III skyriaus 2 straipsnis). Pagal Nuostatų 5 punktą, užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas – šių Nuostatų nustatyta tvarka vykdomas užsienio įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens nustatymas, taip pat užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų palyginimas su atitinkamais reikalavimais, nustatytais Lietuvos Respublikoje. Nuostatų 11 punktas numato, kad Studijų kokybės vertinimo centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje. Taigi lyginamąjį vertinimą (užsienyje įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens nustatymą), ar yra esminių skirtumų tarp užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos ir Lietuvoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos, Centras turi atlikti pagal Nuostatų 5 straipsnio 7 pastraipoje ir 11 punkte nurodytus kriterijus : mokymosi (studijų) rezultatus, apimtį (trukmę), pasiekimų vertinimo reikalavimus. Kaip matyti iš visos bylos medžiagos ir iš skundžiamų sprendimų, pareiškėjų užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas buvo atliktas pagal šiuos kriterijus, t.y. atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsni 1 ir 2 dalys) teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjų skundą ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, ištirtais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ATĮ 57 straipsnis), priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis) ir jį naikinti remiantis pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje išdėstytu įrodymų vertinimu ir įvertinus įrodymus padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų studijos nuo 2003 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas (į jas įeina - konsultacijos, paskaitos, įskaitos, egzaminai, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Nagrinėjamu atveju esminis skirtumas tarp pareiškėjų kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos buvo nustatytas dėl tokių faktinių aplinkybių, kad pareiškėjų studijos minėtu laikotarpiu buvo įgyvendinamos Lietuvos Respublikoje vykdytojui neturint šios šalies kompetentingos institucijos leidimo studijoms vykdyti. Teismo išvados dėl studijų vykdytojo yra pagrįstos įrodymais ir teisingos. Apeliantai nesutinka, kad esminis skirtumas tarp kvalifikacijų gali būti siejamas su aplinkybe, jog užsienio aukštoji mokykla neturėjo leidimo vykdyti studijas. Teisėjų kolegija šį apeliantų argumentą vertina kaip nepagrįstą.
Kadangi Baltijos rusų institutas Lietuvoje neturėjo Vyriausybės leidimo vykdyti studijas, todėl šio Instituto veikla nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio), tame tarpe prisidengiant Baltijos humanitarinio centro veikla, buvo nelegali, t. y. neteisėta, tuo tarpu pareiškėjams išduodant diplomus buvo įskaityti ir Lietuvoje studijuoti dalykai, o tai reiškia, kad užskaityti Baltijos rusų institute studijuoti dalykai. Pažymėtina, kad kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Tokia pozicija atitinka pirmiau aptartas Lisabonos Konvencijos, Sutarties 2 straipsnio, taip pat Aukštojo mokslo įstatymo nuostatas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktika, kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas. Todėl Studijų kokybės vertinimo centras turi pareigą vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos legalumą ir, nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turi pagrindą pripažinti, kad užsienyje įgytos kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą. Studijų nelegalus vykdymas paneigia mokymo programos įgyvendinimą, kurios apimtis būtina siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. gruodžio 24 d. Nr. A261-1582/2009, 2010 m. vasario 11 d. Nr. A261-306/2010, 2010 m. balandžio 19 d. Nr. A444-632/2010, 2010 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 592/2010 ir kt.).
Taigi pagal suformuotą teismų praktiką studijų ar jų atitinkamos dalies vykdymas be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo yra pagrindas konstatuoti esminį skirtumą pagal vertinimo kriterijų – mokymosi (studijų) rezultatus. Minėtose administracinėse bylose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės yra aktualios ir nagrinėjamai administracinei bylai. Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų jau išnagrinėtose analogiškose, iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje nėra pagrindo kitaip aiškinti pirmiau aptartų materialinės teisės normų ir daryti kitokių išvadų, negu buvo padarytos iš esmės analogiškose bylose.
Atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką, šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog, nustačius, kad pareiškėjų studijos tam tikru laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo vykdomos institucijos, neturinčios leidimo užsiimti tokia veikla Lietuvoje, atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras pagrįstai priėmė sprendimą vertinti pareiškėjų užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas su sąlyga, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojai išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (O1S1-UP) Studijų kokybes vertinimo centre,
o Apeliacinė komisija šiuos Centro sprendimus pagrįstai paliko nepakeistus. Bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą priimti sprendimus juose nustatydamas pareiškėjams Nuostatų 14.2 punkte numatytą užsienyje įgytos kvalifikacijos atitikties kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, sąlygą. Šios sąlygos nustatymas pareiškėjams neužkirto kelio į užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą ir pripažinimą lygiaverte įvykdžius sprendimuose nustatytą sąlygą.
Remdamasi išdėstytais argumentais tesėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų I. C., N. E. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.