Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 3 d., apie 16.00 val., Panevėžyje, Respublikos g., 45a–ojo namo kieme, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas prieš nukentėjusįjį P. K. psichinę prievartą – grasindamas jį užmušti; tą pačią dieną, apie 16.30 val., prie Puzino g. 27–ojo namo, vėl grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą – jį užmušti bei sunaikinti nukentėjusiojo turtą (subadyti automobilio padangas, padegti namus), apie 17.20 val., skambindamas telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir pokalbio metu dar kartą grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą – nukentėjusįjį užmušti, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 250 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo R. P. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Kasatorius R. P. nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (turto prievartavimas), teigdamas, kad P. K. jis iš tikrųjų skolinęs 250 Lt ir norėjęs juos susigrąžinti, be to, siekdamas susigrąžinti skolą, nukentėjusiajam negrasino. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis pirmosiose apklausose R. P. pripažino reikalavęs iš nukentėjusiojo P. K. pinigų, neturėdamas tam teisėto pagrindo, tokio elgesio motyvų paaiškinti negalėjo, ir tik paskutinėse apklausose, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi pozicijos, kad jis ne prievartavo turtą, o savavaldžiavo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo R. P. nenuoseklius parodymus, nukentėjusiojo P. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nuoseklius paaiškinimus, liudytojų G. P., S. U., A. S., S. J. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu atliktų akistatų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų S. U., S. J. bei įtariamojo R. P. duomenis, paneigė tokius jo parodymus ir konstatavo, kad neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis P. K. nebuvo skolingas R. P., tarp jų nebuvo jokių tarpusavio įsipareigojimų, todėl R. P. reikalavimas perduoti jo naudai pinigus buvo neteisėtas. Teismas, atmesdamas R. P. parodymus, konstatavo, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs, nes kaltinamasis negali tiksliai nurodyti, kada ir kur skolino pinigus P. K., pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu apie skolą nieko nenurodė, vėliau teigė, kad pinigus nukentėjusiajam skolino liudytoja S. U., kuri neigia skolinusi pinigus nukentėjusiajam, po to jau aiškino, kad pinigus skolino pats, ir tai kelia abejonių dėl jo įrodymų tikrumo. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad niekas iš teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų neparodė matę, kaip kaltinamasis skolinęs pinigus nukentėjusiajam, visi liudytojai (S. U., A. S., S. J.) teigė tai žiną tik iš kaltinamojo aiškinimų, be to, liudytoja S. U. parodė, kad R. P. nurodydavo vis skirtingas pinigų sumas, kurias skolinęs nukentėjusiajam, o liudytoja G. P. nurodė, kad apie jokias nukentėjusiojo skolas R. P. nežino. Teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog R. P. iš jo pinigų pradėjo reikalauti po to ir dėl to, kad šis užstojo S. U., kai prieš ją nuteistasis naudojo smurtą, patvirtina S. U. parodymai, ir tai, teismo nuomone, dar kartą įrodo nukentėjusiojo parodymų teisingumą.

Pirmosios instancijos teismas paneigė kaltinamojo R. P. teiginius, kad jis reikalaudamas pinigų negrasino prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą ir sunaikinti jo turtą, ne tik remdamasis nukentėjusiojo P. K. parodymais (grasino sumušti, subadyti automobilio padangas, sudeginti namus), bet ir liudytojų A. S., S. J., kurie patvirtino, kad R. P. grasino nukentėjusiajam susidorojimu, parodymais bei telefoninių pokalbių išklotinių ir tarnybinio pranešimo duomenimis.

Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų pagrindu teismo padaryta išvada, kad R. P. iš nukentėjusiojo prievartavo turtą, t. y. neturėdamas teisėto pagrindo atvirai reikalavo nukentėjusiojo P. K. per kelis kartus žodžiu ir telefonu perduoti jo naudai 250 Lt, grasindamas panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir sunaikinti nukentėjusiojo turtą, teisinga, ir kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, nes pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, t. y. ištyręs visas bylos aplinkybes išsamiai ir nešališkai, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu.

Kasatoriaus prašymas už padarytą nusikaltimą švelninti bausmę netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas tyčinis, apysunkis nusikaltimas), lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, R. P. asmenybę apibūdinančius duomenis (nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, tai rodo nenorą taisytis, nedirba, apibūdinamas neigiamai). Trejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta R. P., apeliacinės instancijos teismo pripažinta savo dydžiu ne per griežta, atitinkančia bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kadangi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančios bausmės skyrimą, teismas taikė tinkamai, švelninti bausmę kasatoriui R. P. nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas R. P. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. P. kasacinį skundą atmesti.