Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarties, kuria D. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 26 d.

Teisėjas, išnagrinėjęs kaltinamojo skundą ir susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. M. kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpyje nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, dalyvaudamas organizuota grupe kartu su R. M., V. S., A. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, bendrais veiksmais, G. K. priklausančiuose namuose, (duomenys neskelbtini) D. M. su A. M., žinodami, kad nukentėjusioji L. B. yra 16 metų vaikas, pasinaudojo L. B. pažeidžiamumu, sunkia materialine padėtimi, bei panaudojo apgaulę – nenurodė tikrojo kelionės tikslo ir melagingai pažadėjo legalų ir gerai apmokamą darbą, tokiu būdu užverbavo ją vykti į Ispaniją. D. M. kartu su A. M. sutvarkė jai kelionės dokumentus, apgyvendino nukentėjusiąją iki išvykimo D. M. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), po to nuvežė nukentėjusiąją prie vaistinės Panevėžio mieste, tikslus adresas nežinomas, perleido nukentėjusiąją L. B. R. M., kuris kartu su A. M. jo vairuojamu ikiteisminio tyrimo nenustatytu automobiliu, nugabeno nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini). Po to asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasitiko nukentėjusiąją. R. M. atėmė iš L. B. asmens dokumentus, bei panaudojo prieš ją psichinę prievartą ir grasinimus, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, siekė pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, panaudojo fizinį smurtą, laikė ją nelaisvėje nuomojamame name, kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007-09-07 iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, tokiu būdu įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos, t. y. kaltinamas nusikaltimais, numatytais BK 157 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 2 dalyje.

D. M. nuomone teismas nesilaiko EŽTT rekomendacijų dėl suimtųjų asmenų baudžiamojo persekiojimo organizavimo.

Panevėžio apygardos teismas, kaltinamojo manymu, ignoravo BPK 121 straipsnio 4 dalies nuostatas bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį.

Kaltinamasis teigia, kad teismas nevykdė BPK 122 straipsnio 7 dalies reikalavimų, iš esmės nesvarstė galimybės kitomis kardomosiomis priemonėmis pasiekti BPK 119 straipsnio numatytų tikslų.

Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo teigia, kad jo kaltė įrodinėjama tik nukentėjusios L. B. parodymais. Šaukimo atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą jis nėra gavęs bei nežinojo apie jam paskelbtą paiešką.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo D. M. skundą atmesti, o gynėja tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 14 d. nutartimi pagrįstai kaltinamajam D. M. pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę suėmimą, BPK 119 straipsnio. 121 straipsnio bei 122 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Taip pat teismo nutartimi nebuvo pažeistos ir LR Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalis bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatos.

Kardomosios priemonės gali būti skiriamos arba jų terminai pratęsiami, siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Teismas kardomosios priemonės terminą pratęsė vadovaudamasis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, įtariant, kad kaltinamasis būdamas laisvėje gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir darys naujus nusikaltimus. Kadangi D. M. kaltinamas vieno labai sunkaus ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymas numato labai griežtas laisvės atėmimo bausmes, nusikaltimų sunkumas bei tikimybė būti nubaustam labai griežta bausme, leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, pritaikius švelnesnę kardomąją priemonę, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Kaltinamojo pateiktas aplinkybes tokias kaip turėjimas nuolatinės gyvenamosios bei neteistumas yra įvertinęs apygardos teismas nutartimi. Teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis nevedęs, nesusaistytas tvirtais socialiniais ryšiais bei turi ryšių užsienyje. Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad kaltinamasis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl buvo paskelbta jo paieška. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad jis vėl gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo pagrindas nėra išnykęs (kaltinamasis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pagal Europos Sąjungos arešto orderį).

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, nes už nusikaltimus, dėl kurių padarymo pareikšti kaltinimai D. M., įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.

Jeigu asmuo yra kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnyje 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, suėmimo terminas jam gali būti pratęsiamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas išaiškina, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, liudytojų parodymai, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos bei kiti duomenys. Apygardos teismo motyvas, kad kaltinamasis būdamas laisvėje darys naujas nusikalstamas veikas yra pagrįstas, nes jis kaltinamas padaręs nusikaltimus, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą. D. M., būdamas darbingas niekur nedirba bei neturi legalių pajamų pragyvenimui, o lėšas, skirtas pragyvenimui galėjo gauti iš nusikalstamos veikos (siekimas pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos). Apeliacinio teismo nuomone, prieš tai išvardintos aplinkybės rodo, kad pritaikius kitą kardomąją priemonę kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl yra pagrindas suėmimo terminą pratęsti ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Suimtajam inkriminuotos veikos rodo padidintą jo pavojingumą visuomenei, todėl BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti taikant švelnesnes kardomąsias priemones.

Kaltinamasis teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį bei BPK 121 straipsnio reikalavimus – kaltinamojo asmenybę, amžių, sveikatos būklę, šeimyninę padėtį.

D. M. buvo sulaikytas remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, kurioje paskirta kardomoji priemonė suėmimas, 2009-11-10 nutartimi paskelbta paieška. 2010-01-23 D. M. sulaikytas (duomenys neskelbtini) pagal Europos arešto orderį ir 2010-05-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi D. M. suėmimo terminas nustatytas iki 2010-07-26, o vėlesnėmis teismo nutartimis pratęstas iki 2011-01-26. Iš šių duomenų galime daryti išvadą, kad asmuo buvo sulaikytas teisėtai ir jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, remiantis kompetetingo teismo sprendimu (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktas). Tai leidžia teigti, kad apygardos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą nepadarė jokių galiojančių įstatymų pažeidimų.

Apeliacinis teismas šiame proceso etape įrodymų nevertina ir nesprendžia kaltės klausimo. Šiuos veiksmus atlieka pirmos instancijos teismas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog Panevėžio apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas) ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs BPK bei nenukrypstant nuo suformuotos teisminės praktikos. Konstatuotina, kad švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų t. y. siekiama garantuoti, kad kaltinamasis nepasislėps nuo teismo ir tokiu būdu nesutrukdys bylos nagrinėjimui teisme bei nuosprendžio įvykdymui, taip pat užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti, todėl nėra teisėto pagrindo naikinti nutartį. Apygardos teismas, pratęsdamas D. M. suėmimo terminą, BPK 122 straipsnio, 123 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo D. M. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.