Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. S. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. S. ir I. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjos E. S. ir I. S. kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) 2006 m. gegužės 31 d. atsisakymą Nr. A63-2975-(616)-(4.4-PD-4.) patikslinti jų nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę ir 2004 m. liepos 30 d. valstybės garantijos „nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute“ Nr. N1-45 sumą nepagrįstu bei įpareigoti patikslinti 2004 m. liepos 30 d. valstybės garantijos „nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute“ Nr. N1-45 sumą teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku. Nurodė, jog butas, kuriame jos gyvena, Vilniaus miesto valdybos 1995 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 1022V buvo perduotas P. B. , o šiuo metu nuosavybės teise priklauso A. K. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsniu ir Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu (toliau – ir Garantijų įstatymas) jos 2003 m. gruodžio 3 d. raštu kreipėsi į Savivaldybę ir nurodė, kad pasirenka gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimo variantą, taip pat, kad nesutinka su Savivaldybės nurodyta buto verte. Jų nuomone turi būti parinktas toks įvertinimo metodas, kad nustatyta buto vertė būtų lygi kainai, už kurią jos galėtų įsigyti toje pačioje vietoje lygiavertį būstą. Į šį raštą Savivaldybė 2004 m. sausio 5 d. raštu Nr. 242-2-(2.6) pateikė atsakymą, kad vertės patikslinimas bus sprendžiamas vėliau pagal numatomus priimti teisės aktus, kai gaus pinigus garantijos vykdymui. Tačiau 2004 m. liepos 30 d. raštu Nr. N1-45 Savivaldybė joms išdavė garantiją 113000 Lt sumai. Minėto rašto 7 punkte reikia pažymėti, ar valstybės garantijos turėtojai sutinka ar nesutinka su išduodamos garantijos suma, tačiau tai padaryta nebuvo, nors pareiškėjos tiek pasirašydamos, tiek atskirais raštais, tiek susitikimuose su Savivaldybės atstovais nurodė, kad su nustatyta būsto verte nesutinka. Savivaldybė pažeidė 2000 m. liepos 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 793 patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos (toliau – ir Tvarka) 7 punktą. 2004 m. rugsėjo 13 d. raštu jos vėl kreipėsi į Savivaldybę su prašymu patikslinti turto vertę ir gavo 2004 m. spalio 6 d. atsakymą, jog valstybės suteikiamos garantijos suma negali būti tikslinama po jos išdavimo. Į vėlesnius analogiškus prašymus buvo pateikiami analogiški atsakymai.

Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad yra praleistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytas terminas skundui paduoti, nes pareiškėjos apie atsisakymą atlikti buto vertės patikslinimą buvo informuotos 2004 m. spalio 6 d. ir 2004 m. gruodžio 7 d. raštais, o ne 2006 m. birželio 30 d. raštu. Taip pat teigė, kad vadovaujantis tuo metu galiojusio Garantijų įstatymo 9 straipsniu, 2003 m. lapkričio 3 d. raštu pareiškėjos buvo informuotos apie tai, kad jų nuomojamų patalpų rinkos vertė yra 96000 Lt ir, kad jos turi pateikti prašymą dėl valstybės garantijos pasirinkimo. 2003 m. gruodžio 3 d. gautas pareiškėjų raštas, kad jos nesutinka su nustatyta buto verte. Atsižvelgiant į prašymą, buto vertė buvo patikslinta ir sudarė 113000 Lt. Po to iki valstybės garantijos išdavimo pareiškėjos nepateikė prašymo patikslinti patalpų rinkos vertę. Toks prašymas pateiktas tik 2004 m. rugsėjo 13 d., t. y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo valstybės garantijos išdavimo. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės patikslinti valstybės garantijoje nurodytą buto vertę po valstybės garantijos išdavimo prieš ją vykdant, todėl pareiškėjos 2004 m. spalio 6 d. raštu informuotos, jog nesutikdamos su buto verte jos gali kreiptis į teismą. Į teismą iki 2006 m. birželio 30 d. jos nesikreipė, tad sutiko su minėta buto verte. Pareiga patikslinti nuomojamų patalpų rinkos vertę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki valstybės garantijos įvykdymo buvo numatyta tik Vyriausybės 2005 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 208 pakeitus Vyriausybės 2005 m. liepos 5 d. nutarimą Nr. 793, tačiau valstybės garantija pareiškėjoms buvo įvykdyta iki šio nutarimo priėmimo. Teisės aktai atgal laike negalioja.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas vadovavosi Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, Tvarkos (aktuali redakcija nuo 2004-04-01 iki 2004-10-12) 7 punktu ir nurodė, kad Savivaldybė 2003 m. lapkričio 3 d. raštu informavo pareiškėjas, kad jų nuomojamų patalpų rinkos vertė yra 96000 Lt, bei nurodė, kad jos turi pateikti prašymą dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Pareiškėjos 2003 m. gruodžio 3 d. raštu pareiškė, jog pasirenka gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimo garantiją, tačiau nesutinka su nustatyta valstybės garantijos suma. Į tai atsižvelgus 2003 m. gruodžio 22 d. buto vertė buvo patikslinta ir sudarė 113000 Lt. 2004 m. liepos 30 d. Savivaldybė išdavė pareiškėjoms valstybės garantinį dokumentą minėtai sumai. Pareiškėjos garantinį dokumentą pasirašė, šios garantijos 7 punkte suteikta galimybe nurodyti, jog nesutinka su nustatyta nuomojamų patalpų rinkos verte, nepasinaudojo, t. y. žodžio „sutinka“ neišbraukė. Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens įrašo ir parašu patvirtintos žymos dėl to, kad pareiškėjos nesutinka su garantiniame dokumente nurodyta nustatyta nuomojamų patalpų rinkos verte, nėra. Dar vieną prašymą patikslinti nuomojamų patalpų vertę pareiškėjos pateikė tik 2004 m. rugsėjo 13 d., t. y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui po valstybės garantijos išdavimo. Teisės aktai nenumatė galimybės kreiptis dėl nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės patikslinimo po valstybės garantijos išdavimo, o numatė galimybę kreiptis tik prieš išduodant valstybės garantiją, tačiau prieš valstybės garantijos išdavimą tokio prašymo pareiškėjos Savivaldybei nepateikė. Teismas nusprendė, kad pareiškėjoms išduotos valstybės garantijos vykdymo metu teisės aktai nenumatė pareigos patikslinti valstybės garantijoje nurodytą buto vertę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki valstybės garantijos įvykdymo. Tokia pareiga buvo numatyta tik Vyriausybės 2005 m. vasario 21 d. nutarime Nr. 208 (3 punktas). Pareiškėjos nesikreipė dėl buto vertės patikslinimo prieš 2004 m. liepos 30 d. išduodant joms valstybės garantiją, t. y. po to, kai 2003 m. gruodžio 22 d. buvo atliktas ginčo buto vertės patikslinimas ir išduota turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2003/12-281, o po valstybės garantijos išdavimo teisės aktai galimybės tikslinti vertę nenumatė, tad Savivaldybė 2004 m. gruodžio 9 d. priėmė teisėtą įsakymą Nr. 30-1984. Valstybės garantija yra įvykdyta, todėl skundas atmestinas. Teismas argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo atmetė nurodęs, kad aiškus ir konkretus atsakymas dėl to, kad garantijoje nurodyta nuomojamo buto vertė nebus tikslinama, pareiškėjoms buvo pateiktas tik 2006 m. gegužės 31 d. raštu Nr. A63-2975-(616)-(4.4-PD-4.), o skundas teismui pateiktas 2006 m. birželio 30 d., tai yra nepraleidus termino.

III.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. lapkričio 17 d. teismo sprendimą ir priimti naują – jų skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2004 m. spalio 19 d. priimtas Garantijų įstatymo pakeitimas, įsigaliojęs 2004 m. spalio 26 d., kuris numatė, kad valstybės garantijoms įvykdyti Vyriausybės nustatytais terminais ir tvarka turi būti atliktas nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės patikslinimas (Garantijų įstatymo 9 str. 14 d.). Dėl pareiškėjų garantijos įvykdymo Savivaldybė ėmėsi veiksmų (administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl valstybės garantijų nuomininkams vykdymo“) tik 2004 m. gruodžio 9 d., tai yra po minėto Garantijų įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas, prieš imdamasis veiksmų išmokėti pinigus pagal garantiją, neatliko ir nesiruošė atlikti jokių veiksmų dėl garantijos sumos (buto vertės) patikslinimo, nors tuo metu tai buvo privaloma daryti ne tik laikantis bendrųjų nuostatų dėl nuosavybės, sąžiningo elgesio, bet ir pagal įstatymų reikalavimus. Teismas šios teisinės aplinkybės neanalizavo ir galiojusios teisės normos netaikė.

2. Garantijų įstatymo 9 straipsnis reikalauja patikslinti ne garantijos sumą, o nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertę tam, kad būtų patikslinta pagal garantiją išmokama pinigų suma. Faktas, kad jos neginčijo garantijos sumos, neturi reikšmės dėl išmokamos garantijos sumos patikslinimo, kadangi garantijos išdavimo metu ginčas dėl nustatytos garantijos sumos atitikimo tuometinei buto rinkos vertei buvo išspręstas. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, kad išmokama pinigų suma turi būti patikslinama pagal pinigų išmokėjimo metu esančią buto rinkos vertę. Pareiškėjos negalėjo ir neturėjo galimybių ginčyti garantijos sumą pagal buto vertę, kuri tuo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma.

3. Pagal garantiją tarp jų ir atsakovo susiklostė iš dalies civiliniai teisiniai (prievoliniai) santykiai, tad šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38, 6.123, 6.92, 6.213, 6.214 straipsniais. Įsipareigojimų vykdymas nėra tinkamas ir nėra pagrindo konstatuoti prievolės (garantijos) įvykdymą, garantijos ir pareigų pagal ją pasibaigimą.

4. Kad Savivaldybė netinkamai įvykdė garantiją patvirtina tai, jog ji nepatikslino buto vertės, kurios pagrindu nustatoma pagal garantiją išmokama pinigų suma, bei tai, kad pagal garantiją išmokėjusi pinigų sumą į notaro depozitinę sąskaitą, ji be pagrindo pareiškėjoms neleido naudotis pinigais. Apribojimai panaikinti tik pradėjus šį procesą (Savivaldybės Teisės departamento Juridinio skyriaus 2006 m. spalio 31 d. raštas Nr. A63-6573- (368)-(4.4-PD-4).

5. Prievolės turi būti vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str., CK 6.38 str.).

6. Išvada, kad pareiškėjos nenurodė garantijoje, jog su jos suma nesutinka, nepagrįsta. Atsakovas pateikė tik vieną iš garantijos lapų (egzempliorių). Pareiškėjų apsisprendimas nurodytas kituose garantijos lapuose.

7. Vienai iš pareiškėjų - I. S. - nebuvo pranešama nei apie priimtus sprendimus, nei apie mokėjimus pagal garantiją, tad vien ši aplinkybės paneigia, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus dėl valstybės garantijos.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad:

1. 2005 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime konstatuota, kad valstybės garantija pareiškėjoms buvo įvykdyta 2004 m. gruodžio 9 d., todėl yra įstatyminis pagrindas jas iškeldinti iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Sprendimas yra įsiteisėjęs, tad jame nustatyti faktai nėra įrodinėtini šioje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Pažymi, kad pareiškėjos net nebandė teisme ginčyti Savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 30-1984, kuriuo joms įvykdyta valstybės garantija. Minėtoje civilinėje byloje jos pripažino, kad valstybės garantija įvykdyta 2004 metais. Todėl argumentai dėl valstybės garantijos įvykdymo teisėtumo atmestini.

2. Pareiga patikslinti valstybės garantiją prieš ją įvykdant numatyta tik priėmus Vyriausybės 2005 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 208, o ne 2004 m. spalio 19 d., kaip teigia pareiškėjos. Valstybės garantija buvo įvykdyta iki minėto nutarimo priėmimo.

3. Savivaldybės Teisės departamento Juridinio skyriaus 2006 m. spalio 31 d. raštas Nr. A63-6573- (368)-(4.4-PD-4 nėra susijęs su pačiu vykdymo procesu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Garantijų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkui, religinei bendruomenei ar bendrijai grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti savivaldybės vykdomoji institucija. Vienas iš valstybės garantijos įsipareigojimų yra tai, kad Vyriausybės nustatyta tvarka bus kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje numatytos nuomojamų patalpų rinkos vertės.

Tvarkos 7 punkte nustatyta, kad prieš išduodant valstybės garantiją, nuomininkas, nesutinkantis su nustatyta jo nuomojamų patalpų rinkos verte, gali kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių su motyvuotu prašymu patikslinti nuomojamų patalpų vertę. Jeigu nuomininkas nesutinka su patikslinta nuomojamų patalpų rinkos verte, išduodama valstybės garantija, kurioje įrašoma nustatyta nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė ir pažymima, jog nuomininkas nesutiko su nustatyta nuomojamų patalpų rinkos verte. Tuomet ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjų nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirminė rinkos vertė buvo nustatyta 96 000 litų. Pareiškėjoms nesutikus su nustatyta nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte 2003 m. gruodžio 22 d. buvo patikslinta gyvenamųjų patalpų rinkos vertė ir nustatyta, kad ji yra 113 tūkstančių litų. Šios patikslintos nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės pagrindu 2004 m. liepos 30 d. pareiškėjams buvo išduota valstybės garantija, kurioje pareiškėjų nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė nurodyta 113 000 litų. Nesutikimo dėl tokio nuomojamų patalpų įvertinimo, išduodant valstybės garantiją, pareiškėjos neišreiškė ir nustatyta tvarka jos neginčijo.

Garantijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 30-1984 valstybės garantija pareiškėjoms buvo įvykdyta (b. l. 18-20). Šio įsakymo pareiškėjos neginčijo. Įvykdžius valstybės garantiją nebuvo teisinio pagrindo ją patikslinti. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų E. S. ir I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.