Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-674-175/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2017-10-05Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2018-04-10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-05
Bylos Nr.
1A-674-175/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-60750-2016-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
T. P.
Advokatai
Eugenijus Senovaitis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-674-175/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60750-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.7.4.1; 2.1.7.5; 2.4.6.1; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistojo T. P. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Marijampolės rajono aplinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėjus šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, T. P. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 28 d., apie 15.10 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (duomenys neskelbtini), atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus – pranešimo apie įtarimą įteikimo metu, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. Z. atžvilgiu elgėsi agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius bei rankomis demonstruodamas veiksmus, šaukdamas „degsi pragare badysiu tave šakėmis“, demonstruodamas rankomis badymo veiksmus, šaukdamas „jei nebūčiau užrakintas – nupisčiau, vis tiek tave nupisiu“, tokiu būdu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, dėl to D. Z. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės abejonių nekelia ir yra įrodytos, T. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, jo veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šio nusikaltimo sudėties požymius.Apeliaciniame skunde nuteistasis T. P. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendį arba šiuo nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 507 straipsnį.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teismas buvo šališkas ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Nuteistasis pažymi, kad šios bylos kontekste taikant baudžiamąjį įstatymą itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Asmuo dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltu gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.Pasak nuteistojo, šiuo atveju iš faktinių bylos aplinkybių darytina akivaizdi išvada, kad jo parodymus dėl to, kad tik naudojo necenzūrinius žodžius ir negrasino nukentėjusiajam, patvirtina kiti bylos duomenys, t. y. penkių liudytojų parodymai. Tačiau teismas, nekreipdamas dėmesio į šiuos įrodymus, šališkai vertino vien tik nukentėjusiojo parodymus, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, nepaisė iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio kylančio reikalavimo savo išvadas grįsti išsamia bylos duomenų analize, įrodymų viseto vertinimu. Nuteisdamas už grasinimą susidoroti, teismas priėmė neteisingą sprendimą ir pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpciją ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepašalino abejonių, kurios prieštarauja grasinimo susidoroti konstatavimui, todėl šios abejonės turi būti aiškinamos apelianto naudai. Šiuo atveju jo veiksmai gali būti pripažinti ne daugiau, kaip pareigūno garbės ir orumo pažeminimu, o veika perkvalifikuota pagal ANK 507 straipsnį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir bylą nutraukti T. P. veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendį.Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis T. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį teisėtumą ir pagrįstumą ginčija teisės taikymo, įrodymų vertinimo aspektu tuo pačiu įžvelgdamas tariamus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus.Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi T. P. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus įvertintais įrodymais pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo T. P. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ar įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.Skundžiamu nuosprendžiu T. P. nuteistas už tai, kad grasino nukentėjusiajam D. Z. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015). Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia.Nuteistasis T. P. savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis grindžia tuo, kad visi byloje apklausti liudytojai patvirtina tik tai, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius, šios aplinkybės jis ir pats neneigia, todėl pirmosios instancijos teismas, pasak jo, be jokio pagrindo patikėjo nukentėjusiojo versija, kurios jokie įrodymai nepatvirtina. Kolegija, dar kartą patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, laiko, kad toks nuteistojo vertinimas yra paremtas tik siekiu įrodymus pateikti sau palankia linkme juos subjektyviai interpretuojant, kadangi visus byloje surinktus įrodymus vertinant pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. vertinant tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, lyginant juos tarpusavyje, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl T. P. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą abejonių nekelia. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateikta jų analizė ir teisinis vertinimas, nurodyti argumentai, kuriais remiantis vienais įrodymais teismas tiki ir jais vadovaujasi spręsdamas dėl T. P. kaltės, o kitus atmeta ir jais nesivadovauja. Nagrinėjamu atveju vertinant nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymus svarbu tai, kad tuo metu, kai nuteistasis T. P. pagal kaltinime nurodytas aplinkybes grasino nukentėjusiajam, patalpoje buvo tik pats nuteistasis, nukentėjusysis ir advokatė, kuri atsisakė būti apklausta. Esant tokiai situacijai vienu iš pagrindinių įrodymų šaltinių tampa nukentėjusiojo parodymai, kuriais šiuo atveju netikėti teismas neturėjo pagrindo. Nukentėjusysis D. Z. viso proceso metu dėl byloje tiriamų aplinkybių buvo nuoseklus, konkrečiai nurodė, kokius žodžius jo atžvilgiu išsakė T. P., paaiškino, kodėl šioje situacijoje T. P. grasinimus jis laikė realiais ir bijojo, kad jie gali būti įvykdyti. Byloje apklausti liudytojai T. A., E. P., V. V., M. M., R. M. nors visos konfliktinės situacijos eigos nurodyti negalėjo dėl to, kad patalpoje, kurioje buvo nuteistasis ir nukentėjusysis, nebuvo, tačiau jų parodymai apie tai, ką jie konkrečiu metu patys girdėjo ir matė, vertinant šiuos paaiškinimus visumoje, o ne atsietai, kaip tai skunde daro nuteistasis, patvirtina nukentėjusiojo D. Z. paaiškinimus dėl jo atžvilgiu išsakytų grasinimų. Liudytojai patvirtino girdėję garsius ir agresyvius T. P. šauksmus, necenzūrinius žodžius D. Z. atžvilgiu, taip pat smurtinių veiksmų atlikimą apibūdinančius išsireiškimus. Taip pat patvirtino, kad D. Z. iš apklausų patalpos išėjo susijaudinęs. Nors nuteistasis apklausos kambaryje buvo uždarytas už grotų, t. y. jo laisvė buvo apribota, tai šiuo konkrečiu atveju nepaneigia nuosprendyje padarytos išvados, kad nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Nukentėjusiajam D. Z. dėl jo atliekamo darbo pobūdžio, jis yra (duomenys neskelbtini) tyrėjas, buvo žinomi nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, jo ankstesni teistumai, anksčiau įvykdytų nusikaltimų pobūdis, taip pat žinoma apie nuteistojo bendravimą su laisvėje esančiais asmenimis. Šios informacijos kontekste nuteistojo agresyvaus elgesio demonstravimas apklausos kambaryje, necenzūriniai žodžiai, smurtinius veiksmus apibūdinantys išsireiškimai ir tokius išsireiškimus lydintys rankų mostai, kolegijos vertinimu, buvo pakankami sukelti nukentėjusiajam baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir sąlygoti nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai gali būti įvykdyti iš tikrųjų, t. y. nėra tik spontaniškai nuteistojo išsakyti žodžiai. Tokį vertinimą pagrindžia ir paties nukentėjusiojo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad į kitą taip besielgiantį asmenį gal nekreiptų dėmesio, bet žinant T. P. gyvenimo būdą, jo teistumus, biografiją, darėsi baisu. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai, kaip pakankami nukentėjusiajam situaciją vertinti kaip grėsmingą, o grasinimus – kaip realius, taip pat – kaip įrodantys tyčios nuteistojo veiksmuose buvimą. Kolegijai nekyla abejonių, kad T. P., nesant jokio pagrindo ir priežasties, apklausos kambaryje elgdamasis agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius ir išsireiškimus, apibūdinančius fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu ne tik tuo metu, bet ir ateityje, žinodamas, kad nukentėjusiajam yra žinoma informacija apie jo asmenybę, suprato savo elgesio bauginantį pobūdį, siekė sukelti nukentėjusiajam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą. Esant paminėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai T. P. veiksmuose nustatė visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, jų buvimą pagrįsdamas konkrečiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistojo skunde pateikiamas subjektyvus įrodymų vertinimas ir interpretavimas skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Nors apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokių teiginių teisingumą, skunde nenurodė. T. P. teigia, kad teismas nepašalino abejonių, kurios prieštarauja grasinimo susidoroti konstatavimui, todėl jos turi būti aiškinamos jo naudai, tačiau šioje byloje, kolegijos vertinimu, tokių abejonių nėra. Skundžiamame nuosprendyje yra nuosekliai išdėstyti visi įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia savo išvadas dėl T. P. kaltumo, pateiktas jų vertinimas ir padarytos motyvuotos bei pagrįstos išvados, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka. Jokių naujų aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuriuos reikėtų vertinti iš naujo, skunde nenurodyta, todėl nenustačius įrodymų vertinimo klaidų ar kitų aplinkybių, dėl kurių nuosprendis negalėtų būti laikomas teisingu ir esant pakankamai neabejotinų T. P. kaltės įrodymų, nuteistojo skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo laikytini nepagrįstais.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog T. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, jas įvertino ir bausmę individualizavo tinkamai. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėAlgerdas Urbšys