Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl 2019 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. S. paskirta galutinė bausmė – 30 parų arešto, nustatant šią bausmę atlikti poilsio dienomis. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į V. S. paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas – viena para. Vadovaujantis BK 68 straipsniu V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo arešto bausmės atlikimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsniu išieškota (konfiskuota) iš V. S. 1083 eurų. V. S. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.5. Teismas draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones skyrė visą arešto bausmės atlikimo laiką ir dvejus metus po arešto bausmės atlikimo. Tačiau toks terminas realiai yra žymiai ilgesnis, nes jei V. S. skirtą arešto bausmės laiką atliks poilsio dienomis, toks terminas prasitęs iki 2,5 metų ir viršys nustatytą vidurkį. Tokiu būdu nuosprendyje dirbtinai buvo pasunkinta kaltininko atsakomybė.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3.1. Teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, teisingai įvertino, kad už lengvesnio pobūdžio ir mažiau pavojingą administracinį nusižengimą yra numatyta griežtesnė sankcija nei BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės minimalus terminas (1 metai). Teismas pagrįstai nuteistajam skyrė baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą 2 metams, t. y. vidurkiui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliaciniame skunde ginčijama V. S. paskirtos bausmės rūšis bei baudžiamojo poveikio priemonių – konfiskuotino turto vertės išieškojimo ir uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – taikymo aspektai. Pirmosios instancijos teismas V. S. už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 30 parų arešto bausmę, uždraudė naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams nuo bausmės atlikimo dienos ir nusprendė išieškoti automobilio „Opel Corsa“ vertę – 1083 eurų. Nuteistasis mano, kad jam paskirta arešto bausmė yra per griežta ir turėtų būtų pakeista į baudą, išieškotina turto vertė turėtų būti 400 eurų, o uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones turi būti sumažintas iki 1 metų. Apygardos teismas įvertino byloje esančius duomenis, skundo argumentus bei skundžiamo nuosprendžio motyvus ir mano, kad apylinkės teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai nustatė baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis teise vairuoti) taikymo terminą.

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės.

5. Skunde apeliantas sutinka su paskirtu draudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę, tačiau mano, kad jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas. Skunde apeliantas nepateikė jokių motyvų, kodėl baudžiamojo poveikio priemonės terminas turėtų būti trumpinamas iki minimalaus. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki trejų metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 2 metai. V. S. paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra lygus vidurkiui. Nustatydamas specialiosios teisės atėmimo terminą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. S. padarė itin pavojingą ir šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Teismas įvertino, kad transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatomas ne didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 422 straipsnį. Už šio administracinio nusižengimo padarymą be piniginės baudos asmeniui privalomai skiriamas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių (ANK 422 straipsnio 9 dalis). Nagrinėjamu atveju V. S. prašo už nusikalstamos veikos padarymą jam skirti 1 metų specialiosios teisės atėmimą, t. y. terminą, kuris yra minimalus skiriant už mažiau pavojingą administracinį nusižengimą. Asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn ir asmenų traukiamų administracinėn atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas. V. S. padarė nusikaltimą, todėl pagrindo trumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą iki prašomo vienerių metų laikotarpio, nėra. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas termino nustatymui svarbias aplinkybes ir pagrįstai nustatė 2 metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, tačiau neteisingai nurodė jo pradžios skaičiavimo momentą.

5.1. Vadovaujantis naujausia kasacinio teismo praktika uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas turi būti skaičiuojamas nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos – nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018). Šiuo atveju vairuotojo pažymėjimas iš V. S. nusikaltimo padarymo dieną nebuvo paimtas, nes nuteistasis neturi teisės vairuoti transporto priemones. Netaikius dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo V. S. padėtis nebuvo niekaip apsunkinta, nes jis ir taip neturi teisės vairuoti transporto priemones, todėl baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimas nuo įvykio momento netenka prasmės. Teismų praktikoje numatyta, kad teisės vairuoti transporto priemonės neturėjimas, neužkerta kelio taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Ši priemonė yra prevencinė ir neleidžia kilti situacijoms, kai nusikaltimą transporto eismo saugumui padaręs asmuo, kuris neturėjo teisės vairuoti, nepaskyrus baudžiamojo poveikio priemonės, turi galimybę laikyti vairavimo teises ir vairuoti transporto priemones. Apylinkės teismas draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones skyrė visą arešto bausmės atlikimo laiką ir dvejus metus po arešto bausmės atlikimo. Skirdamas nuteistajam arešto bausmę pirmosios instancijos teismas nurodė ją atlikti poilsio dienomis. Tokiu būdu šios bausmės atlikimas užsitęs, o tuo pačiu prailgės ir baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas, nes jis yra tiesiogiai susijęs su paskirtos bausmės įvykdymo sąlyga. Apylinkės teismo nurodytas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios momentas apsunkina nuteistojo padėtį, nes draudimo naudotis teise vairuoti terminas tampa ilgesnis, nei realiai paskirtas. Taigi toks baudžiamojo poveikio priemonės susiejimas su visišku bausmės atlikimu neteisėtai padidina paskirtos priemonės terminą. Teisėjų kolegija mano, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis atitinka BK 72 straipsnyje nustatytą konfiskuotino turto sąvoką, tačiau įvertinęs tai, kad automobilis priklauso trečiajam asmeniui, nusprendė išieškoti iš V. S. konfiskuotino turto vertę. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamas konfiskuotino turto vertės išieškojimo taikymo klausimas, tačiau nesutinkama su išieškotinos sumos dydžiu.

7. Apylinkės teismas, grįsdamas konfiskuotino automobilio vertę, rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pateikta vidutine transporto priemonės kaina. Teismų praktikoje pripažįstama, jog VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija apie automobilio kainą Lietuvoje yra pakankamas transporto priemonės vertės įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-628/2018). Pateiktoje pažymoje nurodyta, kad „Opel Corsa“ vidutinė rinkos kaina yra apie 1083 eurų. Apeliantas nesutiko su nustatyta automobilio verte, nes jo vairuotas automobilis buvo blogos būklės, turėjo pažeidimų, atsižvelgiant į automobilio amžių, didelę ridą, techninę būklę jo rinkos vertė gali būti 400 eurų. Su skundu pateiktame MB „A“ automobilio „Opel Corsa“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) vertės nustatymo akte nurodyta, kad šio automobilio vertė nustatyta atsižvelgiant į dviejų automobilių portalų 2 skelbimus bei automobilio būklę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pateikti duomenys nepaneigia VšĮ „Emprekis“ nustatytos vidutinės automobilio rinkos kainos (vertės). MB „A“ pateiktas automobilio vertės nustatymas teismui kelia abejonių, nes MB „A“ nėra oficialus turto vertės nustatymo specialistas. MB „A“ akte remtasi tik dviejų, apelianto poziciją atitinkančių, skelbimų duomenimis. Šiuose skelbimuose nurodytų automobilių kainos yra apie 400 eurų. Internete gausu panašių „Opel Corsa“ automobilių skelbimų, tačiau kai kurių iš jų kaina viršija ir tūkstantį eurų. Be to, nurodytuose skelbimuose lyginami automobiliai neatitinka V. S. vairuoto automobilio specifikacijų. V. S. vairuotas „Opel Corsa“ automobilis buvo varomas dyzeliniu kuru, kurio variklio darbinis tūris buvo 1,7 l, o variklio galia buvo 55 kW. Viename iš pateiktų skelbimų nurodyta, kad automobilio kuro tipas yra benzininis, o variklio darbinis tūris 1200 cm³ (1,2 l). Kito iš skelbimuose pateiktų automobilių variklio galia yra 48 kW. Taigi abu skelbimuose nurodyti automobiliai nėra vienodi V. S. nusikaltimo padarymo metu vairuotam automobiliui, todėl jų vertės negali būti sutapatinamos. Tikroji automobilio vertė gali būti nustatyta specialių žinių turinčio eksperto išvada. Dviejų atrinktų automobilių skelbimų įvertinimas negali būti laikomas tokia išvada. Nustatinėjant daiktų vertę, vertinamos minimalios, maksimalios ir vidutinės kainos, vedami jų vidurkiai, apžiūrimas pats vertinamas automobilis, įvertinama jo būklė ir komplektacija. Nesant papildomų duomenų apie automobilio vertę, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ nustatyta automobilio vidutine rinkos kaina ir pagrįstai išieškojo būtent tokią konfiskuotino turto vertę.

Dėl bausmės

8. Apeliantas nesutiko su paskirtos bausmės rūšimi, teigė, kad arešto bausmė yra per griežta ir turėtų būti paskirta bauda.

9. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. V. S. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Šio straipsnio sankcija numato alternatyvias baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmes.

10. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių. V. S. nuteistas už nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui. Parinkdamas bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir gailisi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę, kad V. S. praeityje baustas už administracinius pažeidimus, kuriais buvo paskirtos baudos, paskirtų baudų (apie 4000 eurų) per ilgą laikotarpį nesumokėjo, jos yra išieškomos antstolių, jis niekur nedirba. Nustatęs, kad asmuo dirba neoficialiai teismas suteikė galimybę V. S. per dvi savaites sumokėti baudas. V. S. posėdžio metu pasižadėjo sumokėti visas baudas, tačiau savo pareigos neįvykdė, baudų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Įvertinęs, kad mažiausias galimas skirti baudos dydis siekia net 2500 eurų, teismas darė išvadą, kad skyrus V. S. švelniausios rūšies bausmę, nuteistasis jos nemokės, dėl ko nebus įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Siekiant tinkamo nubaudimo apylinkės teismas pagrįstai paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – areštą.

11. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismas atskirai nedetalizavo bausmės dydžio nustatymo motyvų, tačiau už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įvertinęs prieš tai išdėstytas aplinkybes, V. S. paskyrė mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį arešto bausmę (arešto bausmės vidurkis yra 52 paros). Kadangi nagrinėjant bylą buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, V. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo elgesio gailėjosi, tai paskirtą bausmę teismas sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė 30 parų arešto. Atsižvelgęs į tai, kad V. S. turi mažametį vaiką, teismas nustatė arešto bausmę atlikti poilsio dienomis. Taigi apylinkės teismo paskirta bausmė nėra per griežta ar neteisinga, jos dydis neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principams, ji paskirta tinkamai, vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, o jos mažinti nėra pagrindo.

12. Apelianto skunde nurodyti motyvai negali sąlygoti švelnesnės bausmės paskyrimo. Tai, kad nuteistasis turi mažametį vaiką, teismas jau įvertino skirdamas bausmę. Aplinkybė, jog nuteistasis poilsio dienas praleis areštinėje ir tai pakenks tėvo ir vaiko emociniam ryšiui, nėra pakankama priežastis keisti apylinkės teismo paskirtą arešto bausmę į baudą, tuo labiau, kad net ir apeliaciniame skunde nuteistasis aiškiai neišdėstė, kaip jis ruošiasi sumokėti prašomą jam paskirti už šį nusikaltimą ir ankstesnes baudas. Bausmė yra paties nusikaltimą padariusio asmens netinkamų veiksmų rezultatas. Būtų nesuprantama, jei padaręs nusikaltimą asmuo galėtų pasirinkti jam patogią bausmės rūšį ir jos dydį, toliau patogiai gyventų ir nejustų padaryto nusikaltimo pasekmių. Paskirtos bausmės sukeliami nepatogumai ir sunkumai turi ir prevencinę reikšmę, kad patyręs nepatogumus kaltininkas ateityje nedarytų naujų nusikaltimų, nes sulauks tokių pat ar dar didesnių sunkumų. Paskyrus baudą nuteistajam, nukentėtų visos šeimos finansinė gerovė, vaiko interesai. Jaunos šeimos finansinė padėtis yra sunki, todėl bauda neigiamai paveiktų visą šeimą. Teismui paskyrus areštą, kuris bus atliekamas poilsio dienomis, už padarytą nusikaltimą bausmės padarinius pajaus tik pats V. S.. Darbo dienomis jis galės rūpintis savo šeimos gerove, o poilsio dienomis atliks paskirtą bausmę.

13. Skunde teigiama, kad V. S. nusikaltimo darymo metu nevairavo chuliganiškai, neviršijo leistino greičio, nesudarė jokios kliūties, nėra jokių nukentėjusiųjų ar jo veika sukeltų neigiamų padarinių. Tai, jog nuteistasis savo veiksmais nesukėlė neigiamų pasekmių, neleidžia jo padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip mažiau pavojingos ir dėl to sušvelninti paskirtą bausmę. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam, o ne už vairuojant neblaiviam sukeltas pasekmes. Tokiais atvejais pasekmių akcentavimas ir jų nebuvimo įvertinimas švelninant atsakomybę iškreiptų BK nustatytą atsakomybės už nusikalstamas veikas transporto eismo saugumo srityje sistemą, nes taikant BK 281 straipsnio 7 dalį niekada nekyla pasekmių kitų žmonių sveikatai ar jų turtui. Jeigu vairuodamas neblaivus V. S. sukeltų pasekmes kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius ar kitas BK 281 straipsnio dalis, numatančias griežtesnę atsakomybę.

14. Nors skunde nėra ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas ar V. S. kaltė, tačiau nesutinkama su dviejų alkotesterių matavimų duomenimis. Teigiama, kad per pusvalandį alkoholio koncentracija V. S. kraujyje negalėjo pasikeisti per 0,23 promilės, o įvertinus prietaisų paklaidą tikroji alkoholio koncentracija nuteistojo kraujyje galėjo tik nežymiai viršyti arba visai neviršyti 1,5 promilės ribos. Teismas pagrįstai rėmėsi pirmo matavimo metu nustatyto neblaivumo laipsniu, kuris parodė asmens girtumą įvykio metu (1,89 prom.). Tai, jog V. S. girtumo laipsnis antro matavimo metu sumažėjo (1.66 prom.), nepaneigia fakto, kad abiejų matavimų metu nuteistojo girtumo laipsnis viršijo 1,5 promilių ribą. Alkotesterio patikros sertifikate nurodyta matavimo prietaiso paklaida yra labai nežymi (esant (1,01...6,00)‰ koncentracijai paklaida yra tik apie 1,7%) ir abejų matavimų atveju negalėjo parodyti mažesnės nei 1,5 promilės alkoholio koncentracijos. Teismas pabrėžė, kad V. S. girtumo laipsnis beveik penkis kartus viršijo leistiną ribą ir tai, priešingai nei teigiama skunde, nėra be jokio pagrindo akcentuojama aplinkybė. Alkotesterių nustatyti duomenys apie asmens girtumą yra pagrindiniai įrodymai patvirtinantys, jog V. S. padarė nusikalstamą veiką, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta ir remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti 2019 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria V. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminas skaičiuojamas visą arešto bausmės atlikimo laiką ir dvejus metus po arešto bausmės atlikimo.

V. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.